Viskas būna gerai, iki kol nebebūna. Iki tos dienos, kai
nebesijauti gerai – tik nesupranti kodėl. Savijauta tokia, tarsi tavo kūnas
nebėra tavo kūnas. Staiga nebevaldai savo jo dalių, pradedi kalbėti bet ką,
pats to sąmoningai nesuvokdamas. Kai tau atrodo, kad visi tave stebi, seka,
apgaudinėja – tave tiesiog apima paranoja... kai gydytojai yra pasimetę, patys
tarpusavy nesutaria ar net lažinasi dėl tavo diagnozės, o galiausiai pasiūlo
lengviausią variantą – psichiatrinė. Būtent tokie dalykai dėjosi vos 24 metų
Susannah Cahalan gyvenime.
Kadangi tai nėra visiškai grožinė literatūra, o labiau
publicistika, apžvelgsiu per pliusus ir minusus, nes taip ir man bus
paprasčiau, ir jums, jei planuojate skaityti, nes tokiu būdu atskleisiu mažiau
siužeto:
+ Visų
pirma, tai labai patiko, jog viskas parašyta iš autorės perspektyvos. Bet dėl
to memuarai nėra šimtu procentų tikslūs – na kaip galima tikėti žmogumi, kurio
smegenys buvo pažeistos, o jis pats netiki savimi ir savo prisiminimais?
+ Puikiai panaudota ir medžiaga iš tėvų dienoraščių ar
vaizdo įrašų tam, kad aprašyti sunkiausius epizodus.
+ Patiko tai, kad visa knyga tarsi padalinta į tris dalis –
Susannah prieš rimtai susergant – pats blogiausias etapas/atkrytis/beprotybės
mėnuo ir trečia dalis po visko; nemanau, kad gadinu malonumą, nes jei viskas
būtų baigęsi blogai, tikriausiai nebūtų memuarų, ar ne? Bet net ir žinant, kad
Susannah buvo viena iš nedaugelio, kuriems pavyko išsikapstyti, knygą buvo
nepaprastai įdomu skaityti.
+ Viskas gana išsamiai paaiškinta. Žurnalistinis
išsilavinimas ir patirtis autorei čia tikrai pagelbėjo. Bet kuriuo atveju, man
geriau suprasti knygą padėjo metų metus žiūrimas Grey‘s Anatomy, iš ten
atsiminiau daugelį terminų ar procedūrų, tad skaityti buvo paprasčiau ir
įdomiau. Bet...
- Kai sakau, kad didelė dalis terminologijos ir procedūrų
paaiškinta, nemaža dalis ir palikta skaitytojui susižvejoti pačiam. Ar
susiieškoti. Kartais trūko tų pačių išnašų puslapio apačioje ar knygos
pabaigoje.
- Dar kartais nervino ir tai,
kad buvo daug pasikartojimų. Aš suprantu, kad čia buvo tarsi medicininis detektyvas,
kad viskas buvo aiškinamasi, detalės peržvelgiamos ne kartą ir ne du, tačiau
kai kurios situacijos jau pradėjo varginti.
Vis tik negaliu palikti emocinės šios knygos
dalies ramybėje.
Jei pagalvojus, man ko gero skaudžiau buvo
skaityti apie jos šeimą. Apie tėvą, kuris viską ypač sunkiai išgyveno. Apie
mamą, kuri buvo užsidėjusi tam tikrą kaukę. O geriausia dalis buvo jos
vaikinas. Juk be galo jauni žmonės, o jis jos nepaliko. Kai visi galvojo, kad
ji tiesiog išprotėjo. Kai gydytojai niekaip nerado priežasties, kodėl tokia
jauna mergina gęsta tiesiog akyse... jis liko šalia, niekur nebėgo. Ir be
vaikino žavėjausi visa šeima, kuri, nors ir šiaip išdraskyta (tėvai išsiskyrę)
tačiau susivienijo dėl Susannah kaip niekad. Ir taip skaudu, kai pagalvoji, kad
haliucinacijas pameni geriau ir ryškiau, nei tai, kas vyko iš tiesų. Siaubinga gyventi
su liga, kurios diagnozės nė nežinai.
Jei blogai jaučiatės ir juntat, kad kažkas ne
taip, eikit pas gydytojus. Užkniskit juos, lįskit į akis tol, kol pradės dirbti
savo darbą. Visi nusipelnome gyventi.
Leidyklos dovana.
