Jeigu
tikitės objektyvumo, tai galiu iškart įspėti – čia jo nebus. Pastaruoju metu
skaitau gana sudėtingą literatūrą, į rankas buvo pakliuvusios net ir gana
mokslinės knygos („Šeštasis išnykimas“, „Gyvenimas be pabaigos“). Ir vis rečiau
skaitau ką nors iš Riley repertuaro. Ar Moyes. Ar panašiai. O kartais taip
norisi mergaitiškai pasvajoti, paverkti, pasigraudenti... ir minėdama visas
šias emocijas tikrai nesakau, kad Riley knygos prastos ar tuščios. Ne ne. Jei
giriu knygą, tai tikrai nereiškia, kad ji yra kažkuo geresnė už kitas. Kartais
tiesiog knygos priklauso tam tikrai kategorijai – yra trileriai, yra
fantastika, yra biografijos... na, labai skirtingi žanrai. O Lucinda rašo tą
vadinamą chick-lit. Mergaitišką literatūrą. Sakysit, nėra jokios išliekamosios
vertės? Oj, klystat...
Pirmoje
dalyje sužinome, kad seserys, visos įvaikintos tėvo Atlanto, yra surankiotos iš
įvairių pasaulio vietų. Maja po tėvo Atlanto mirties netrunka sužinoti, kad jos
šaknys slypi Rio de Žaneire, Alė vyksta į Norvegiją... Star savo šeimą atranda
Anglijoje, kuomet Kelė vyksta į tolimąją Australiją... na o mėnulio seseriai
Tigei tenka Ispanija.
Kuomet
įdomiausia buvo skaityti apie Kelę, ji man pasirodė artimiausia – meniška
siela, jautri, nuoširdi, įsimintina, tai Mėnulio sesuo Tigė buvo visiška jos
priešingybė. Dvasinga, mylinti gyvūnus. Na, jei atvirai, su ja radau mažiausiai
bendro. BET. Yra nemažas BET. Vieta, kurioje Tigė atranda savo šeimą. Kaip jau
minėjau, Ispanijoje, Granadoje, pačių Alhambros rūmų pašonėje. Kas sekėte, ar sekate
mano keliones, puikiai žinote, kaip aš myliu Ispaniją ir kiek daug laiko ten
praleidau. Ir kiek daug miestų ir miestelių joje esu aplankiusi. Bet nepaisant
visų mano nuotykių, Granada vis dar yra mano mylimiausių lankytų miestų
trejetuke, tad tik galit įsivaizduoti, kaip man buvo įdomu skaityti šią dalį.
Tarsi visi prisiminimai atgimtų...
Man
atrodo normalu, kad vienas personažas kartais patinka labiau nei kiti – juk
taip pat ir gyvenime visi sutikti žmonės netampa draugais. Ir dėl to niekas
nėra blogesnis ar geresnis už kitus. O Kandela man pasirodė ypač egocentriška
ir baisi kaip asmenybė. Talentinga, neneigsiu, tačiau kaip žmogus – nehumaniška
ir be suvokimo, kad žmonės, bendravimas, šeima ir meilė yra svarbiau už viską.
Empatijos ieškoti reikėjo ilgai, ir kaži, ar ją ten rasite.
Knyga
kaip visada aprėpia daug – skirtingus žemynus, laikotarpius, labai neįprastus
šiandienai veikėjus bei jų pasirinkimus. Tai pagalvokime, jei jų pasirinkimai
atrodo keisti šiandien, tai kaip stipriai tai turėjo iškristi iš konteksto
tuomet! Kaip keistai ir tragiškai turėjo
atrodyti moteris, kuri palieka vaiką ir pasirenka karjerą? Net ir dabar juk
tokios yra smerkiamos, net aš esu panašios nuomonės, kad visko turėti negali, o
vaikai turi jaustis mylimi. Gal todėl Kandelos ir nemėgau beveik visą romaną,
ji mane erzino, pykdė ir graudino ne vieną kartą.
Visą romaną labai džiaugiausi dėl
Tigės atradimų, jaučiau, kad taip ir lemta. Žavėjausi jos nuojautomis ir tuo
dvasingumu, apie kurį buvo vis pabrėžiama praeitose dalyse. Prieš skaitydama
bei žinodama, kad Tigė labai myli gyvūnus, labai bijojau, kad tik knygoje
nebūtų labai daug kalbama apie katiniukus ir šuniukus ir kažkaip apsidžiaugiau
pamačiusi, kad nebuvo. Užtat paslaptingasis gyvūnas įnešė daug šurmulio,
paslapties, o pagalvojus, gal net buvo šio to simbolis?
Knygą
skaityti buvo labai įdomu – daug sužinojau apie Ispaniją, romus, Andalūziją ir
jų kultūrą. Žavėjo ir flamenko tradicijos bei istorijos perkėlimas į pietų
Ameriką. Kam patinka Riley – net neabejoju, ši knyga sužavės. Bent jau man
asmeniškai Kelės istorija patiko kiek labiau, bet šiai jaučiu daug daugiau
sentimentų.
Leidyklos dovana.
