antradienis, gruodžio 18, 2018

MĖNULIO SESUO – Lucinda Riley


Jeigu tikitės objektyvumo, tai galiu iškart įspėti – čia jo nebus. Pastaruoju metu skaitau gana sudėtingą literatūrą, į rankas buvo pakliuvusios net ir gana mokslinės knygos („Šeštasis išnykimas“, „Gyvenimas be pabaigos“). Ir vis rečiau skaitau ką nors iš Riley repertuaro. Ar Moyes. Ar panašiai. O kartais taip norisi mergaitiškai pasvajoti, paverkti, pasigraudenti... ir minėdama visas šias emocijas tikrai nesakau, kad Riley knygos prastos ar tuščios. Ne ne. Jei giriu knygą, tai tikrai nereiškia, kad ji yra kažkuo geresnė už kitas. Kartais tiesiog knygos priklauso tam tikrai kategorijai – yra trileriai, yra fantastika, yra biografijos... na, labai skirtingi žanrai. O Lucinda rašo tą vadinamą chick-lit. Mergaitišką literatūrą. Sakysit, nėra jokios išliekamosios vertės? Oj, klystat...

Pirmoje dalyje sužinome, kad seserys, visos įvaikintos tėvo Atlanto, yra surankiotos iš įvairių pasaulio vietų. Maja po tėvo Atlanto mirties netrunka sužinoti, kad jos šaknys slypi Rio de Žaneire, Alė vyksta į Norvegiją... Star savo šeimą atranda Anglijoje, kuomet Kelė vyksta į tolimąją Australiją... na o mėnulio seseriai Tigei tenka Ispanija.

Kuomet įdomiausia buvo skaityti apie Kelę, ji man pasirodė artimiausia – meniška siela, jautri, nuoširdi, įsimintina, tai Mėnulio sesuo Tigė buvo visiška jos priešingybė. Dvasinga, mylinti gyvūnus. Na, jei atvirai, su ja radau mažiausiai bendro. BET. Yra nemažas BET. Vieta, kurioje Tigė atranda savo šeimą. Kaip jau minėjau, Ispanijoje, Granadoje, pačių Alhambros rūmų pašonėje. Kas sekėte, ar sekate mano keliones, puikiai žinote, kaip aš myliu Ispaniją ir kiek daug laiko ten praleidau. Ir kiek daug miestų ir miestelių joje esu aplankiusi. Bet nepaisant visų mano nuotykių, Granada vis dar yra mano mylimiausių lankytų miestų trejetuke, tad tik galit įsivaizduoti, kaip man buvo įdomu skaityti šią dalį. Tarsi visi prisiminimai atgimtų...

Man atrodo normalu, kad vienas personažas kartais patinka labiau nei kiti – juk taip pat ir gyvenime visi sutikti žmonės netampa draugais. Ir dėl to niekas nėra blogesnis ar geresnis už kitus. O Kandela man pasirodė ypač egocentriška ir baisi kaip asmenybė. Talentinga, neneigsiu, tačiau kaip žmogus – nehumaniška ir be suvokimo, kad žmonės, bendravimas, šeima ir meilė yra svarbiau už viską. Empatijos ieškoti reikėjo ilgai, ir kaži, ar ją ten rasite.

Knyga kaip visada aprėpia daug – skirtingus žemynus, laikotarpius, labai neįprastus šiandienai veikėjus bei jų pasirinkimus. Tai pagalvokime, jei jų pasirinkimai atrodo keisti šiandien, tai kaip stipriai tai turėjo iškristi iš konteksto tuomet! Kaip keistai ir tragiškai turėjo atrodyti moteris, kuri palieka vaiką ir pasirenka karjerą? Net ir dabar juk tokios yra smerkiamos, net aš esu panašios nuomonės, kad visko turėti negali, o vaikai turi jaustis mylimi. Gal todėl Kandelos ir nemėgau beveik visą romaną, ji mane erzino, pykdė ir graudino ne vieną kartą.

Visą romaną labai džiaugiausi dėl Tigės atradimų, jaučiau, kad taip ir lemta. Žavėjausi jos nuojautomis ir tuo dvasingumu, apie kurį buvo vis pabrėžiama praeitose dalyse. Prieš skaitydama bei žinodama, kad Tigė labai myli gyvūnus, labai bijojau, kad tik knygoje nebūtų labai daug kalbama apie katiniukus ir šuniukus ir kažkaip apsidžiaugiau pamačiusi, kad nebuvo. Užtat paslaptingasis gyvūnas įnešė daug šurmulio, paslapties, o pagalvojus, gal net buvo šio to simbolis?

Knygą skaityti buvo labai įdomu – daug sužinojau apie Ispaniją, romus, Andalūziją ir jų kultūrą. Žavėjo ir flamenko tradicijos bei istorijos perkėlimas į pietų Ameriką. Kam patinka Riley – net neabejoju, ši knyga sužavės. Bent jau man asmeniškai Kelės istorija patiko kiek labiau, bet šiai jaučiu daug daugiau sentimentų.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥