antradienis, gruodžio 04, 2018

MUZIKA ILZEI BRAUCHMAN – Rachel Joyce

Jūs tik pažiūrėkite į viršelį. Turiu kaip maža mergytė pasidžiaugti šiomis zefyrinimės pastelėmis, prieš pradėdama kalbėti apie patį romaną. Aaaa, kaip puiku, kad Baltos Lankos leidimui pasirinko būtent šio viršelio variantą. Fantastika.
Jei kas nors man duotų knygą apie kompozitorius ir sakytų – va, skaityk – ko gero į žmogų pasižiūrėčiau keistu žvilgsniu. Nors man visada būna įdomus menininkų gyvenimas (nes būna pakankamai intriguojantis), dažniausiai tam renkuosi dailininkus ar kitokio plauko kūrėjus nei muzikantus. Nežinau kodėl, gal todėl, kad muzika neužima didelės vietos mano gyvenime? O, pati tą ko gero pirmą kartą sau pasakiau! Nepaisant to, knyga sužavėjo. Bet apie viską nuo pradžių.
1988 metai. Neįvardintame Anglijos mieste Frankas verčiasi plokštelių prekyba Vienybės gatvėje. Šalia jo muzikinės parduotuvėlės įsikūręs tatuiruočių salonas, laidotuvių paslaugos, suvenyrų parduotuvėle, valdoma buvusio kunigo bei kepykla. Pasakoju vien tam, kad įsivaizduotumėt, kokia fauna veikia romane. Absoliučiai fantastiški veikėjai! Staiga vieną dieną prie Franko parduovės lango nualpsta Ilzė Brauchman. Jos niekas nepažįsta, o ir mergina nėra labai kalbi... po kelių keistų susitikimų Ilzė paprašo Franko, kad jis jai papasakotų apie muziką... ir tada istorija pasidaro ypač įdomi.
Vienybės gatvė, puikus gatvės pavadinimas, esu visiškai tikra, autorės parinktas neatsitiktinai. Labiausiai stebino Franko gebėjimas parinkti žmonėms plokšteles. Ir toks aklumas šalia esantiems... ir ta jo baimė išlipti iš komforto zonos... dabar, kai pagalvoju, daug daugiau čia visko buvo, nei iš pat pradžių man pasirodė. Ne tik formavosi Ilzės bei Franko santykiai, bet ir buvo išbandoma visos Vienybės gavės vienybė; taip pat išmėginama ir Franko valia ir užsispyrimas.
“- Kartą išgirdęs “Beata viscera”, daugiau niekada nepamirši. Tai tik vieno žmogaus balsas, bet atrodo, tarsi būtum atsisėdęs paukščiui ant nugaros. Vos tik užgieda, tu jau skrendi. Pakyla aukštyn ir sminga žemyn, o paskui taip aukštai kyla, jog virsti taškeliu danguje. Tačiau užsimerkęs ir garsiai įsiklausęs, visą laiką jautiesi saugus. Tik pasiklausęs “Beata viscera” supratau, kad žmonės gali būti labai gražūs. Kas kartą pamačiusi paukštį, apie tai pagalvosi.”
Paklausykit, būtinai su ausinėmis, kaip rekomendavo Frankas, kad girdėtumėt lietų... net nemėgstu tokios muzikos, o kažkodėl šios negaliu atsiklausyt... kūrinys, parašytas prieš 800 metų. O taip pat gražiai skamba ir šiandien...
Labai graži knyga. Tikriausiai paprastas apibūdinimas čia tiks labiausiai. Graži knyga apie paprastus žmones, su savo skauduliais, savo bagažu, bet gyvenančius toliau muzikos pagalba. Pabaiga mane suerzino, nesakau, kad nesidžiaugiau dėl holivudinių posūkių, tačiau vis tiek suerzino... Nusiteikit saldžiai pabaigai, kuri gal ne visai man derinosi prie likusio siužeto... bet...
Patiks kam patiko:
Tracy Chevalier – Mergina su perlo auskaru


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥