trečiadienis, gruodžio 12, 2018

PAKRANTĖS MEDŽIAI – Karen White


Ar žinote, ką reiškia, kai už 250km nuo jūsų siautėja uraganas, ir jei kartais sugalvotų pakeisti kryptį, jus pasiektų per šiek tiek daugiau nei valandą. Sinoptikai to nežada, bet ar visada gamta prognozuojama? Kai pernai Hiustone siautėjo uraganas Harvis, būtent tuo metu buvau Austine, kur tuo metu siautė neišpasakyto stiprumo audra – prisimenu, kaip važiavau į pasimatymą, o visur aplink išvartyti medžiai ir nulaužtos šakos...

Kadangi su drauge gyvenome keturioliktame aukšte – bijojome atsidaryti balkono duris, o pagalvojus apie tai, kad reiktų skristi lėktuvu, nupurtydavo. Tiesą pasakius, skristi turėjome. O kai internete tikrinantis oro uostų situaciją, pamatėme, jog pusė Teksaso skrydžių atšaukta - meldėmės, kad uraganas nepasiektų to lygio, jog ir mūsiškis patektų į tą atšauktųjų sąrašą. Dieną prieš mums išskrendant į Salt Lake City – uraganas Harvis susilpnėjo ir pavirto tropine audra. Šis uraganas pagal padarytą žalą yra lyginamas su Katrina. Būtent apie Katrinos paliktus pėdsakus yra šis romanas.

Džulija gyvena gana ramų gyvenimą New York‘e su drauge Monika. Monika staiga miršta ir palieka Džulijai daugiau klausimų nei atsakymų kartu su keistu moters portretu, savo sūnumi Bo bei namo raktais, kuris yra toli nuo Didžiojo obuolio – Luizianoje, prie Meksikos įlankos įsikūrusiame Naujajame Orleane. Džulija susirenka daiktus ir išvažiuoja ieškoti Monikos senelės bei aiškintis situacijos. Atvykus paaiškėja, kad ne tik Džulija turi savo demonų, tačiau visas miestas dar vis atsigaudinėja po Katrinos, prasiautusios prieš penkerius metus, o namas, kurio raktus ji turi, ne tik kad jai priklauso tik pusiau, bet ir yra visiškai sugriautas... po daug svarstymų, Džulija nusprendžia namą, su Monikos brolio pagalba, atstatyti.

Aš visada galvodavau, kodėl vis tik žmonės gyvena tuose regionuose, kur nuolat tyko pavojai. 1969 – uraganas Kamilė, 2005 – Katrina, 2017 – Harvis... arba jei keliausime šiauriau – tornadai. Vakarinė pakrantė – žemės drebėjimai. Kodėl žmonės ten lieka? Kodėl nesikrauna daiktų ir nekeliauja kažkur, kur netyko visiškai neprognozuojami pavojai? O labiausiai stebina ne tai, kodėl jie nebėga, bet kodėl praūžus Kamilei, viską vėl atstatinėja, lyg nieko nebūtų buvę, o tada smogia Katrina, ir vėl viską atstatinėja. Toks tarsi užburtas ratas... nežinau, ar ryžčiausi po tragedijos vėl viską pradėti iš naujo... toks jausmas, kad norėtųsi dingti kuo toliau. Pagalvojus iš kitos pusės – galbūt žmonės dėl to ir nepalieka tų vietų, nes visi yra suvienyti tos nelaimės. Visi tarsi geriau vieni kitus supranta, tad visiems kartu lengviau gyventi ir stotis ant kojų kartu.

Be pamąstymų apie uraganus, man vis tik patiko ir tai, kaip viskas buvo susukta autorės – visos šeimos paslaptys, kaltės jausmas ir žaidimas juo... santykiai tarp brolių, santykiai tarp seserų... ir tos pačios meilės čia netrūko. Buvo visko, pakankamai sluoksnių, kad mane prikaustytų ir nepaleistų. Romanas nemažos apimties, tad jei skaitytojas užtruks ilgiau, manau būtų sudėtinga atsiminti kas ten kaip ir su kuo... vardų daug, viskas dviem skirtingais laikotarpiais ir net ne visai dviem, gal dar ir daugiau, tikrai painu. O šiaip atradimas, nes kaip jau daug kartų minėjau, labai myliu Lucindą Riley, tai man pasirodė labai panašu, tik geriau – kalba literatūriškesnė, gražiau išreikštos mintys. Tikrai puiki pažintis ir tiesiog nekantrauju perskaityti ir kitas autorės knygas.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥