šeštadienis, gruodžio 29, 2018

PRISIEKIU JOS GYVYBE – Sarah Pinborough


Šiemet perskaičiau beveik šimtą knygų. Bet tikėsit ar ne, dar nemažai jų ir numečiau šalin, nes jei būčiau kankinusis, būčiau sugaišusi begales vertingo laiko. Ši knyga pretendavo būti numesta. Lūkesčiai šiai autorei po „Ydingo rato“ buvo nepaprastai dideli. Žinojau, kad tai bus trileriai, trileriai paprastai intriguoja, tu viskuo abejoji, visi veikėjai tau atrodo įtartini, arba kalti, o vėliau paaiškėja, kad viskas yra kiek kitaip.

Liza gyvena su paaugle dukra Eive, turi vieną geriausią draugę. Ji neturi facebook paskyros, nemėgsta fotografuotis. Ji kontoliuoja dukterį ir nepaleidžia jos iš akių. Lizos gyvenimas, atrodytų, visai normalus, kol vieną dieną Eiva išgelbsti skęstantį vaiką ir staiga jos atsiduria laikraščiuose – Liza – jų dėmesio centre. Jos praeitis skaudi, ji – vaikžudė.

Ir viskas. Iki pusės knygos niekas neaišku – nei kada, nei su kuo, nei kaip. Tik vėliau, kažkokiais mistiniais būdais pradeda aiškėti detalės. Tada ir pasidaro labai įdomu. Įtraukia. Norisi skaityti toliau. Ir vis galvojau, kad čia viskas bus kiek kitaip, nei maniau. Ir dėl to visai nesuklydau.

Labai pykstu ant autorės. Taip niekas nedaro. Painumas yra gerai, bet čia iš tiesų buvo: na, skaitysiu toliau, gal bus aišku, bet beveik pusę knygos skaitytoją laikyti tokioje pasimetimo būsenoje, na kodėl? Keistai išvystytas siužetas. Kaip ir aišku, kad ji nuo kažko bėga, slapstosi, tačiau faktai byloja ką kita. Iš tikrųjų, man vienas vienintelis pusės lapo skyrelis knygos viduryje išdavė viską. Ir buvau teisi. Keistokai gavosi – iki knygos vidurio nežinau nieko, o po to kaip kokia ekstrasensė numatau viską ir ateityje ir sudėlioju taškus dėl praeities.

Labai svarbi buvo paauglių įtaka vienas kitam. Čia, šiame romane, tas įtaigumas, mokėjimas naudotis kitais žmonėmis šiurpino. Aš visiškai suprantu, kuomet paaugliai vieni kitus baksnoja „aj, skystalas tu, nepadarysi to ar ano“, nes juk reikia pasirodyti valdingu, mokėti išreikšti savo ego. Bet šiame romane viskas buvo skaudu. Nepaprastai skaudu. Lizos vaikystė man kėle šiurpą, pykau, nervinausi, net visiems, su kuriais tomis dienomis mačiausi, papasakojau ir tiesiog purčiausi nuo pasipiktinimo tais dalykais, kurie vyko romane, tiksliau, Lizos praeityje. Kartojau ir kartosiu – jei neketinate mylėti vaikų, jų, po galais, negimdykite. Nes lepinti vieną, o kitam daryti baisius dalykus nėra normalu... vyrą laikyti aukščiau visko ir užsidengti akis prieš jo vykdomas egzekucijas – nenormalu... galėčiau taip nervintis ir piktintis iki begalybės, tačiau atskleisiu per daug siužeto, o to padaryti nenoriu.

Siutino mane ši knyga. O jei jau sukelia daug emocijų, tai geras ženklas. Duokit jai šansą, nes bent jau pusė knygos nuo beveik vidurio iki beveik pačios pabaigos bus puiki. Motyvų man čia trūko, arba aš kažką praleidau.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥