Kai
gavau paskutinius knygų lauknešėlius, labai spirgėjau dėl kai kurių iš jų.
„Stebuklas“ tikrai nebuvo viena iš tų spirgėjimo priežasčių. Vos pradėjusi
skaityti, supratau, kad knyga savo tamsumu ir nestandartiniu siužetu itin primena
dvi jau neseniai skaitytas knygas, tačiau mane įtraukė... o įtraukė taip, jog
vakare pradėjus, negalėjau jos padėti į šoną iki keturių ryto, kol
neišsiaiškinau, kame ten šuo buvo pakastas. Intrigą Emma Donoghue išlaikė gal
net geriau nei knygoje „Kambarys“.
Devynioliktojo
amžiaus vidurys. Į centrinę Airiją atkeliauja jauna slaugė Libė. Ir atkeliauja
ne be priežasties – iš pačios Anglijos ir iš po Florence Nightingale skverno ją
išsikviečia tirti neįprasto atvejo: jau keturis mėnesius vienuolikmetė Ana
nevalgo. Neima nė kąsnio į burną. Ypač religinga jos šeima ir aplinkui esantys
kunigai nusprendžia sušaukti komitetą, mergaitę stebėti. Tam ir pasitelkiama į
pagalbą Libė ir viena vienuolė. Skaitydama pati vis spėliojau, kaip čia viskas
yra iš tikrųjų. Žinau, kad žmogaus kūnas gali daug. Bet pagal jokius
fiziologinius rodiklius tikrai neišgyventų keturių mėnesių vien su trimis
šaukšteliais vandens per dieną, tad skaitydama buvau lygiai taip pat skeptiškai
nusiteikusi, kaip ir Libė.
Eilinį
kartą atsivertusi tokio tipo knygą baisėjausi. Baisėjausi gyvenimo sąlygomis,
baisėjausi žmonių tamsumu, baisėjausi kova tarp mokslo ir religijos... o
labiausiai gąsdino bažnyčios įtaka viskam. Labai baugino tas visų pasitikėjimas
„daktaru“, kuris nieko nedaro. Baugino tai, kad visi matė, absoliučiai visi, ir
suprato... tik viskam, kas buvo daroma ar nedaroma čia buvo daug gilesni
motyvai ir priežastys.
Romano
atomazga mane pritrenkė. Gal kažko panašaus giliai pasąmonėje ir tikėjausi...
jaučiau. Bet tai tikrai nepalengvino to sunkumo širdyje... jei man reikėtų
rinktis tarp mirusių ir gyvųjų garbės, manau nė nekiltų klausimas...
Puiki
istorija. Labai džiaugiausi pabaiga, nors ji gal ir nėra visiškai teisinga, bet
aš džiaugiausi. Gerbiu pagrindinę veikėją Libę, žavėjausi ja nuo pat romano
pradžios. Jaučiuosi labai maloniai nustebusi ir tikrai galiu pasakyti, jog ši
knyga pateks į mano geriausių knygų dešimtuką, kurias skaičiau šiemet. Paguodė
tai, kad ši istorija netikra. Nepaguodė – tokių atvejų buvo ne vienas ir ne
du...
Patiks
tiems, kam patiko:
Leidyklos dovana.
