trečiadienis, gegužės 15, 2019

PRARASTA ŽMONA – Alyson Richman


Kaip menas gali išgelbėti pasmerktas sielas

Jaunutė žydaitė Lenka susipažįsta su nauja mokslo drauge ir nuvyksta į jos šeimos namus šabui. Daug laiko neprireikia tam, jog Lenkai pakirstų kojas kai prieš akis išnyra draugės brolis Jozefas. 
Jauni ir naivūs žmonės įsimyli. Staigiai, stipriai ir neatšaukiamai, tad prasidedant vokiečių invazijai jauna pora nutaria susituokti. Aplinkybės susidėlioja nepalankiai visiems, nes Jozefas palieka Europą, o Lenka su šeima lieka Čekijoje. Tačiau, neilgam, nes likimas jos šeimai paruošęs skaudžių išbandymų. Prieš išsiskiriant jauni įsimylėjeliai pasižada vienas kitam vėl susitikti... ir susitinka. Po šešiasdešimties metų...

„Tikėjau tais žodžiais kaip vienintele tiesa. Įsakymu, kurį buvau pasiryžusi išrėžti akmeny.“
Kas čia buvo kitaip, nei kituose romanuose, pasakojančiuose apie šituos baisumus? Ogi daug kas. Pirma, tai veikėjai nebuvo skubiai gabenami į Aušvicą, kuris buvo paverstas naikinimo mašina, o į eksperimentinę tvirtovę Terezyne. Tai buvo miestukas, kaimukas, kuriame visi sugrūsti žydai gyveno palyginti laisvai (Su kuo lyginam? Su Aušvicu ir kitomis koncentracijos stovyklomis.) – galėjo statyti, kurti, gyventi. Tačiau vis tiek baimėje, nes bet kurią dieną galėjo gauti pranešimą, jog jų jau laukia Aušvice pakurta krosnis ar „jauki“ dūjų pilnutėlė kamera...

Kitoks buvo ir pats pasakojimas – pirmoje knygos dalyje viską išsamiai pasakojo Lenka, o Jozefas į viską žvelgė per emocijų ir jausmų prizmę. Viskas buvo perpildyta meilės, aistros, naujų potyrių, kuomet iš Lenkos pusės viskas buvo praktiška ir racionalu. Antroje knygos dalyje jie tartum susikeitė vietomis. Racionalioji Lenka virto emocionalia moterimi, o Jozefas analizavo savo gyvenimo sprendimus ir juos bandė logiškai paaiškinti ar net pasiteisinti.

„Juk tie, kuriuos mylime, lanko mus sapnuose, o tie, kurie kankina, visada pasirodo dar neužmigus.“
Knygoje labai svarbiu smuiku grojo menas. Ne veltui pasirenku tokią metaforą, nes ir smuikų, ir tapybos, ir piešimo ar vaidybos šiame romane bus labai daug. Nenoriu atskleisti aplinkybių, bet jos logiškos, norint likti žmogumi, darysi viską, ką gali tuo metu padaryti...
Skaitant knygą mane ištiko viena akimirka, kai nuo teksto grožio ir tikrumo per kūną perėjo šiurpuliai. Ten buvo kalbama tiesiog apie meilę, bet man tas šiurpas suvaikščiojo kūnu ir pirmyn, ir atgal. Linkiu, kad ir jums taip nutiktų skaitant.

Dvasinga, jautri. Jei neverksit ją skaitydami, labai nustebsiu. Aš paskutinius trisdešimt puslapių vos perskaičiau, nes per ašaras nieko nebemačiau. Ir nieko ten jau tokio ypatingo ar negirdėto nevyko. Toks pats antisemitizmas, tokia pati diskriminacija, pavirtusi į holokaustą, aušvicus, birkenau ir terezynus... tačiau kažkas knygoje vis tik buvo. Tam tikros smulkmenos. Detalės. Negalėjau nustoti kūkčioti ir tada staiga... labai staiga... nustojau. Ir pabaigiau skaityti knygą iki galo. Stipru, ypač žinant tai, jog knyga paremta tikrų žmonių pasakojimais ir išgyvenimais.


Norintiems įsigyti: bit.ly/2HgMvsI




ŠIAURĖ IR PIETŪS - Elizabeth Gaskell


Kontrastų kupinas romanas, atskleidžiantis niūrią pramonės revoliucijos pusę

Vaje, kaip netikėta. Gavusi knygą iš leidyklos pamačiau ant viršelio „Jausmų klasika“ – mintyse sukosi visi įmanomi meilės romanai, kuriuos yra tekę skaityti, jei kalbama apie klasiką. Čiauškutė, Džeinė Eir, Vėtrų kalnas... tai kažko panašaus ir tikėjausi. Bet kaip aš klydau! Buvo labai gerai, ir nei vieno bučinio, įsivaizduojat?
Elizabeth Gaskell visą siužetą įvelka į pramonės revoliucijos laikotarpį Anglijoje. Jaunutė mergina Margareta gyvena su tėvu pastoriumi ir motina šalies pietuose, kol tėvas staiga nusprendžia, kad… nebenori būti pastoriumi ir visa šeima netrunka išvykti į šalies šiaurę – kur garsai, kvapai, suodžiai ir fabrikai pakeičia ramų šeimos gyvenimą. Vienos iš kompanijų savininkas netrukus įsilieja į Heilų šeimą – Torntonas pradeda jausti šį tą daugiau pastoriaus (gerai jau gerai, buvusio pastoriaus) dukteriai Margaretai…
Romanas didelės apimties. Penki šimtai puslapių tikrai mažomis tiek raidėmis, tiek siauromis paraštėmis. Užtrukau. Bet tai tikrai nereiškia, kad man nepatiko, tiesiog kaip jau minėjau – tikėjausi daugiau alpinėjimų nuo meilės, o ne ligų, sukeltų nuo sunkaus darbo ir sveikatai žalingos aplinkos.
Visų pirma, veikėjai. Jei romanas būtų rašytas šiuolaikinės rašytojos – Margareta būtų feministė, o Torntonas užkietėjęs darboholikas senbernis. Labai gerai sukurti veikėjų portretai – skaitai ir tarsi matai jų veido minas ir dėl kandžių replikų žybsinčias akis. Gražiai parašyta, tiesiog turtingas tekstas, puikus vertėjos parinktas žodynas. Nežinau kodėl, bet nebuvo labai lengva skaityti, nors norėjosi sužinoti, kas bus toliau. Reikėjo jaudintis dėl kiekvieno veikėjo, juos palaikyti, nes gyvenimas nebuvo lengvas.
Autorė dažniausiai ir rašė apie skaudžias ir sunkias temas, apie žemesnio socialinio sluoksnio žmones, o šiame romane buvo pasirinkta streikuojantys fabrikų darbuotojai ir konfliktas tarp jų bei jų darbdavių. Toks kontrastų romanas – žmogiška, tačiau užsispyrusi Margareta ir despotas savo pavaldiniams, tačiau be proto geras žmogus artimiesiems Torntonas; valdžia ir pavaldiniai, šiaurė ir prietūs, švara ir smalkės, turtas ir skurdas… galėčiau tęsti, nes kontrastų čia buvo ir daugiau.
Įdomu buvo tai, kad čia buvo visko daug – ir veiksmo, ir mirčių, ir netekčių, ir draugysčių, priešų, melų ir paslapčių, dramos, šeimos santykių peripetijų. Daug sluoksnių, viskas pinta perpinta tarpusavy. Ir taip keista, kad apie šią autorė veik nekalbama, kaip apie Austen, Bronte seseris ar kitus klasikus. Ypač, kai paliečiamos tokios temos, kurios yra be galo aktualios šiandien – darbuotojų teisės, moterų teisės, lygybė, mokslas. Parašyta prieš beveik 170 metų, o aktualu kaip niekad.
Tai nėra lengvas kūrinys, apie fabrikus čia gal net daugiau, nei apie meiles, bet tikrai vertas dėmesio. Pamąstymui, naujoms žinioms, akiračio praplėtimui. Jei į rankas patektų kitas šios autorės romanas, tikrai imčiau ir skaityčiau, vien dėl gražiai parašyto teksto ir svarbių žinučių, kurias Gaskell puikiai ištransliavo šiuo romanu.

Norint įsigyti: bit.ly/2YpOrEO



šeštadienis, gegužės 11, 2019

ŠVIESI VALANDA - Nina Riggs

Aš dažnai išsikeliu sau gana aukštą kartelę. Ir vis mokausi ją nuleisti – jei perskaičiau rimtą ir gerą knygą, vėliau paskaičius ką nors lengvesnio neišdėti į šuns dienas, suprasti, kad yra įvairių, skirtingo kalibro knygų skirtingiems skaitytojams. Vieni mėgsta psichologinę literatūrą, bet tai nereiškia, kad jei MAN ji nepatinka, yra kažkuo blogesnė už romanus ir atvirkščiai. Taip pat mokausi per daug nelyginti knygų apie panašius dalykus. Kiekvienas rašytojas įdeda širdį, sudeda visą save, atiduoda mintis, patiki viską skaitytojui kaip tik jis geriausiai moka.
Nina tik įpusėjusi ketvirtą dešimtį atranda, kad serga krūties vėžiu ir puola su juo kovoti. Tuo pačiu metu su vėžiu jau kovoja ir jos mama...
Turėjo būti labai jautri istorija ir vietomis aš norėjau daugiau emocijos, kitose vietose man visko trūko, o dar kitais atvejais viskas pasirodė labai amerikietiškai nenatūraliai perspausta. Nežinau, aš, neduok dieve, sužinojusi, kad sergu mirtina liga, ko gero norėčiau prisigerti su geriausiomis draugėmis arba viena iki žemės graibymo, išsiverkti, išsiklykti... o čia... ėjo būgnais groti ir verkti. Ir tai jau pabaigoje. Aš žinau, kad negaliu sakyti kaip turėtų gedėti ar stresuoti vienas ar kitas žmogus, tikrai ne, visi esame skirtingi – bet man čia labai pritrūko emocijos. Tikriausiai tas kultūrų skirtumas ir amerikietiškas paviršutiniškumas ir pakišo koją man bandant suprasti autorę.
Patiko juodas humoras ir visi juokeliai su drauge, ne ką mažiau ir su vyru. Tai kažkiek gelbėjo visą knygą, dar labai patiko visi su Emersonu susiję pamąstymai apie gamtą ir būtį. Taip vietoje ir laiku man pasirodė, ypač kai su Emersono kūryba esu pažįstama, tai iškart pajutau ryšį...
Tam tikri vertimo niuansai ir sprendimai man asmeniškai trukdė skaityti ir įsijausti. Gal kai kreipiau dėmesį į visai kitus dalykus, nei reikėjo, pražiūrėjau ką nors labai svarbaus? Gali būti. Kai pernai skaičiau „Įkvėpti tylą“ stėbėjausi – kaip galima taip gražiai rašyti apie mirtį, nors žinai, kad netrukus mirsi. Kad paliksi žmoną, vaikus. Tai čia buvo priešingai. Ir vaikus Nina buvo bepaliekanti, ir mylintį ir mylimą vyrą, ir pati jauna buvo, bet čia tekstas taip nesiskaitė. Nesukirbėjo viduje niekas, nors aš ištiželė, man mažai reikia.
Niekam nelinkiu atsidurti Ninos ar jos vyro, ar mamos situacijoje. Niekam. Niekada. Šioje knygoje puikiai perteikti šeimos santykiai, ypač vaikų santykis su mama.
Ačiū mano mylimai Baltos Lankos leidykai už knygą.
Norintiems įsigyti:
http://bit.ly/2GYzId3


antradienis, gegužės 07, 2019

BALTOJI CHRIZANTEMA - Mary Lynn Bracht

Knyga parašyta remiantis tikrais faktais -  Antrojo pasaulinio karo metu merginas, mergaites ir moteris iš Korėjos ir aplinkinių šalių  iš tiesų grobdavo tiesiog tėvams iš po nosies, jas apgaudavo ir išveždavo į Mandžiūriją, Mongoliją, Kiniją ir jomis tarsi lėlėmis naudodavosi japonų kareiviai. Buvo manoma, jog pasismaginęs karys bus geresnis kovoje, produktyvesnis, tad mergaitės buvo nelaikomos žmonėmis, o tiesiog įrankiu vyrams patenkinti. Dar kitaip, buvo vadinamos Guodėjomis.
Iki šių dienų Japonija sunkiai pripažįsta tokį dalyką egzistavus (panašiai, kaip ir vokiečiai užtruko su Hitlerio genocidu) ir jų skaičiai gerokai skiriasi nuo kitų istorikų. Yra manoma, jog taip išvežtos iš išnaudotos galėjo būti net ir 200 000 mergaičių. DU ŠIMTAI TŪKSTANČIŲ. Ir neištrūkdavo niekas. Japonijos valdžia, vis tik, nuliuką kitą mielai savo pateikiamose statistikose, nubraukia. Įdomu, kurie iš jų teisūs? Įdomus faktas, net ir praėjus tiek metų, yra likusios kelios gyvos guodėjos, anglų kalba vadinamos comfort women, pasieškokit informacijos beskaitant knygą, bus stipresnis efektas.

Istorija pasakoja apie dvi seseris. Apie nardytoją Haną, kuri pasiaukoja dėl savo sesutės Emi ir patenka į japonų sekso vergiją. Istorija pasakojama dviem laikais – apie Hanos gyvenimą ir viso to siaubo pergyvenimą, kurį jai teko patirti japonų „dėka“. Ir dabar – Emi jau sena, tačiau jaučia kaltę ir ieško, dar vis tebeieško sesers... mintyse visą gyvenimą dėlioja tuos kankinančius „kas būtų jei...“, „o jei aš nebūčiau...“ ir kitus pasiteisinimus ar mazochistines mintis. Ir kažkodėl tiki ar tikisi, kad seseriai viskas gerai. Kad tai, ką tada jauna būdama išgirdo iš mamos, tėra tik išgąstis, sumišęs su gandais.

Manau, jog per šiuos metus laiko, kai keliu apžvalgas, jau turėjote pastebėti, kad knygų labai nepuolu girti. Iškritikuoti, supeikti – būsiu labai greita. Gal ir nėra gerai, kad taip jau gaunasi. Bet vėl, aš perskaitau daug knygų. Ir kartais mane nustebinti jau nėra taip paprasta. Tai štai, pasiruoškite, girsiu. Labai stipriai.

Istorija įtikinanti, veikėjai tokie paprasti ir tikri, taip lengva įsijausti skaitant – jausti Emi kaltę ir neviltį, jausti Hanos baimes, jos pasidavimą, jos optimizmą, jos skausmą (tiek psichologinį, tiek fizinį), jos, toks jausmas, nepalaužiamą dvasią, jos kraujuojančių pėdų skausmą, peilio ir ne tik dūrius, smingiančius jos kūnan... viską galėjau tarsi užuosti, matyti, girdėti, jausti. Kai kurie vaizdai, kuriuos susikūriau, esu tikra, liks galvoje ilgam. Buvo nepaprastai įdomu skaityti ir apie „henajo“ – nardytojas moteris, kurios pragyvena iš nardymo – vandeniu gilyn ir gilyn, kol pasiekia dugną ir gramdo ten augančias jūros gėrybes... moka sulaikyti orą taip ilgai, kad normaliam žmogui užtemtų akyse... Hanai ši savybė pravers ne kartą ir ne du...

Ech, kiek daug noriu papasakoti. Kaip noriu pasidalinti mintimis, pakalbėti apie detales, bet tai būtų savanaudiška ir nesąžininga iš mano pusės. Tai viena geriausių knygų, kurias perskaičiau per paskutinius pusę metų. Nemeluoju. Niekas nekliuvo (išskyrus korektūros klaidas, kurių, neneigsiu, čia buvo daugiau nei norėjau...) ir siužetas vystėsi taip, kad puslapius verčiau nė nejausdama, o pačioje pabaigoje nustojau kvėpuoti minutei kitai, kaip tikra henajo... sužinojau daug naujo, neįtikėtino, bet nepaprastai įdomaus ir perskaičiau puikią istoriją. Skaitantys knygą, būtinai perskaitykite pabaigoje esančias autorės pastabas, ten daug įdomių faktų.



sekmadienis, gegužės 05, 2019

TYKUSIS AMERIKIETIS – Graham Greene


Vietnamas. Vyksta karas, kuriame britų reporteris Fauleris susipažįsta ir susidraugauja su amerikiečiu Pailu, kuris ten veikia neaišku ką, o kartais atrodo, kad ir pats to nežino. Netrukus susiformuoja meilės trikampis, vos tik atsiranda moteris, kuri domina abu vyrus. Graham Greene, pasitelkęs žiaurias karo aplinkybes ir tą meilės trikampį, analizuoja žmogaus prigimtį ir visus „turėtų ar neturėtų?“, „būti ar nebūti?“, „veltis ar nesivelti?“... knygoje daug pasvarstymų apie karą, jo priežastis ir būtinybę, apie dalyvavimą jame.

„Anksčiau ar vėliau žmogus turi pasirinkti, kieno pusėn stoti. Jei jis nori likti žmogumi.“
Kaskart, kai skaitau knygas apie karą, man kyla panašios mintys, kokios nuolat kildavo Fauleriui: jei mes abejojame, ar kovotume net ir už savo valstybę, tai kodėl kiti važiuoja ir kaunasi ne savo kovoje, svetimuose karuose... jis kelis kartus net pasakė, kad čia ne jo karas; ne jo kova.

Baisiausia, kad tokiuose karuose žūsta visiškai niekuo dėti žmonės, vaikai, moterys. Tiesiog atsiduria netinkamoje vietoje, netinkamu laiku. Gaila, liūdna, bet toks jau tas karas yra, o ypač šioje istorijoje dar prie viso to prisidėjo ir naivumas. Tik ar visada tas naivus nežinojimas gali būti pakankamai svarus pasiteisinimas? Aš nenorėjau, nežinojau, negalvojau, kad taip ar kitaip nutiks... taip pasiteisinti nebent mamai gali mažas vaikas, pamiršęs į šaldytuvą padėti pieną, kuris vakare randamas sugižęs... netyčia. Pamiršau. Bet ne tais atvejais, kai išsprogdinama pusę aikštės ir mirtis žmones suplėšo į skutelius. Tiesiogine ta žodžio prasme.

Knygoje daug informacijos, tačiau tuo pačiu daug kas neatskleista iki galo, palikta vietos skaitytojo interpretacijai ar tiesiog pasidomėjimui. Perskaičiau, buvo įdomu, sukėlė minčių, tačiau emociškai man kažko čia pritrūko, siužetas toks, kad ko gero atsiminsiu mintis, kurios kilo skaitant, o ne jį.
„Taip jau visada būna – jei pabėgi dykumon, tyla ima rėkti tiesiai į ausis.“


Įsigyti galite štai čia:

pirmadienis, balandžio 29, 2019

MERGINA RŪKE – Donato Carrisi


Paprastai nepuolu girti viršelių, bet šis kažkuo ypatingas. O dar ta moteris, kurios neįmanoma išsyk pastebėti, fantastika. Tiesiog alsuoja paslaptimis. Paprastai tariant – tai knyga, kurią pirkčiau dėl viršelio ir intrigos.
Mažame Italijos Alpių miestelyje daug paslapčių. Dingus paauglei Anai Lu į miestuką atvyksta tyrėjas-ekspertas Fogelis, kuris netruka ant kojų sukelti visos įmanomos žiniasklaidos, rasti kaltųjų ir išvis priversti visus pamiršti, kad pirmiau ieškoma turėtų būti mergaitė, o ne žudikas... Anos Lu kūno niekas neranda, tačiau apkaltinamas vienas mokytojų ir netrukus viskas apsiverčia aukštyn kojomis...
O vaikyti! Kokia netikėtai intriguojanti istorija. Būtent pagrindinis tyrėjas Fogelis mane labai nervino – toks egocentrikas narcisistas, o dar ir ilgai netrunka paaiškėti, kad nešvariai žaidžia visuose kėliniuose... pakinkyta žiniasklaida veikia būtent taip, kaip jam reikia. Visi aplinkiniai irgi įtiki, jog monstras pagautas, ir vėl paaiškėja kas nors neįtikėtino. Ir taip kelissyk per visą romaną.
Bet žinokit Fogelis dar nieko... nieko neišduosiu, bet mergaitės dingimo kaltininko priežastys ir motyvai – fantastika. Skaičiau ir žavėjausi išmone. Žiauru, šlykštu, bet stipriai. Taip dar sugalvoti, kokie antžmogiai veikė šiame trileryje, protu nesuvokiama.
Bravo autoriui už sudėtus taškus pabaigoje. Veikėjus galėjo ir kiek pašlifuoti, kad skaitytojas neburbėtų dėl visų, bet pabaigoje, kai viskas paaiškėja, kažkaip visai logiška ta antipatija pasirodo. Nebuvo akimirkų, kokios ištiko skaitant „Beveides aukas“ ar „Leidau tau išeiti“, bet vis tiek vertinu gerai. Sukalta tvirtai ir apgalvota iki smulkmenų.

Norintys įsigyti knygą spauskite čia:



ŠIMTAS VASARŲ – Beatriz Williams

Istorija paprasta kaip trys kapeikos: Lilė atvyksta į Jūros Vaizdo miestelį (čia rimtai?) vasaroti. Čia ji tikisi pabėgti nuo Niujorko aukštuomenės intrigų ir pailsėti, tačiau likimas jai paruošęs visokių staigmenų – miestuky netrunka pasirodyti jos jaunystės draugė su savo vyru, buvusia Lilės meile...
Ojoj. Net nežinau nuo ko pradėti. Knygoje vyrauja meilės trikampis, sakyčiau, kvadratas. Velnių priėdusi Lilės draugė Badžė vaidina idealią santuoką, tačiau buvęs sužadėtinis Nikas į spektaklį taip gerai neįsipaišo.
Visko čia labai daug įvyksta – ne veltui romanas vadinasi taip, kaip vadinasi. Laikas šokinėja nuo 1931 iki 1938 – dabar juk labai madinga romanus rašyti taip, kad būtų du laikotarpiai... bet čia kažkaip netrukdė – autorė nuosekliai pasakojo Lilės ir Niko meilės istoriją, buvo įdomu, kiek saldoka, bet visai romantiška. Ir sekso scenos gerai parašytos, ką retai sutiksi. Įdomiau už visas romantikas buvo skaityti apie intrigas – aukštuomenė, lyg ir išsilavinę ir protingi žmonės, o iš tiesų – gyvačių lizdas, kur pati motina pakiš savo dukterį vien tam, kad pati visų akyse atrodytų geriau. Arba tokia draugė, kokios ir priešui nelinkėtum... daug čia visko ir ganėtinai giliai pakapstoma.
Jeigu iš knygos išmestume tokius žodžių junginius kaip: prisidegė cigaretę, cigaretė smilko rankoje, norėjo rūkyti, surūkyta cigaretė, na, pagaunat kampą – knyga būtų penkiasdešimčia puslapių trumpesnė. Aš nejuokauju. Ten visi rūkė. Nuolat. Net juokas ėmė skaitant, nors tikrai suprantu, kad buvo toks laikotarpis, o kur dar sausasis įstatymas, tad kas belieka...
Knygai artėjant link pabaigos tikrai nenumaniau, kaip viskas pasibaigs (pliusas autorei) ir vis laukiau kažkokio sprogimo – tai jei skaitysit, nusiteikit gana intensyviai kulminacijai. Nežinau ar gyvenime irgi taip patogiai sukristų kortos, bet čia visai gerai baigėsi. Visiškas pliažinis romanas, smegenims pailsinti, kai nereikia per daug ir įtemptai galvoti, nors kas keisčiausia, spėlionių ir abejonių autorė vietomis pasėjo nemažai.
Ačiū už draugystės pradžią ir knygą Svajonių knygos leidyklai.
Jei norite nusipirkti, spauskite čia ir nepamirškite užsiregistruoti  :
bit.ly/2DzGG7g


ketvirtadienis, balandžio 25, 2019

JUODAAKĖS SUZANOS – Julia Heaberlin

Tesi, paauglė, kurią dar gyvą suranda „palaidotą“ po žemėmis ir geltonomis gėlėmis ant „kapo“, vidury laukų... O kas baisiausia, Tesi nebuvo vienintelė auka; tyrėjai netrunka išsiaiškinti, jog kape buvo bent trys kūnai. Suaugusi Tesa jaučiasi ne visiškai užtikrinta savo parodymais prieš dvidešimt metų, kai teisme liudijo prieš žmogų, kuris ją pakišo po žemėmis. Tačiau metai bėga, o Tesa vis labiau abejoja pati savimi, nesupranta, kas darė įtaką tam, kad galbūt visiškai nekaltas žmogus buvo nuteistas mirties bausme... O kur dar juodaakės suzanos, kurias kažkas nuolat sodina jai po langais? Ir nutrūkę ryšiai su geriausia vaikystės drauge Lidija... Tesa turi kelias savaites išgelbėti galbūt nekaltą gyvybę.
Kiek matydavau visur šią knygą, tikrai nemaniau, jog tai trileris. Detektyvas. Vadinkim kaip norim, bet man labiau čia trileris – ištisi puslapiai įtampos, spėlionių, nežinios. Vietomis buvo labai įdomu – ypač užkabino pradžia. O tada pradėjo aiškėti kai kurie niuansai apie vienus ar kitus veikėjus ir pusę knygos esmės aš nujaučiau dar nė neįpusėjus trileriui. Bet kuriuo atveju, su kiekvienu skyriumi atsiskleidė vis daugiau ir daugiau... tad ir spėlionių daugėjo. Kaip sakoma, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių.
Dallasas ir šiaip visas Teksasas man kelia labai nostalgiškus prisiminimus, tai vietomis skaičiau ir šypsojausi (suprantu, kad trileris, bet buvo ir smagiai parašytų vietų) – tiek apie maisto skrudinimą, tiek apie porcijų dydžius, tiek apie nepakeliamą karštį. Man visad labai įdomu, kai knygos veiksmas vyksta ten, kur yra tekę pabūvoti, ypač jei tai ne tik Paryžius ar Londonas, o kažkas rečiau minimo prozoje.
Kalbant apie pačią situaciją – žiauru, nesuvokiama protu, liūdna. Visas neigiamas emocijas sudėjus į vieną maišą, ko gero vis tiek neapibūdinsime kaip vis tik turėjo jaustis pagrindinė romano veikėja. Juk visas gyvenimas sugriautas, pasitikėjimas žmonėmis sumažėjęs, nuolatinė paranoja dėl visko ir visų... niekada gyvenime net priešui nelinkėčiau tokių dalykų, kokius teko patirti penkiolikmetei...
Kas buvo įdomu – medicininiai terminai ir pasakojimai apie DNR, apie kaulus, apie žmogaus organizmą. Man viskas pasirodė vietoje ir laiku, skaitytojo neapkrovė, tačiau visai neprastai išaiškino kaip viskas yra tiriama.
Kaip trileris, ši knyga man daug emocijų nesukėlė. Veikėjai nebuvo labai ypatingi, o knyga nepasirodė itin žiauri, pagalvojus apie siužeto aplinkybes. Gerai parašyta, nors kai kurias vietas būčiau metusi lauk – pasirodė visiškai nereikalingi kai kurie pokalbiai, ypač romantinė dalis. Bet bendras įspūdis geras, norintiems lėto ir karščiu alsuojančio kūrinio – čiupkit drąsiai.
Norint įsigyti:



antradienis, balandžio 23, 2019

VILNIAUS ISTORIJOS - Sonata Šulcė


Apie tai, ko tikriausiai nežinojote apie Vilnių
Mokykloje  nekenčiau istorijos pamokų. Nuo penktos iki gal 8 klasės turėjau mokytoją, kuris kažką pasakodavo, kai jam „užplaukdavo“, o šiaip visi veikėm kas ką norėjom. O vėliau gavau mokytoją, kuri, nors ir puikiai išmanė dalyką, deja, dėstė baisiai nuobodžiai... taigi tokių šaunių pedagogų dėka aš praradau norą domėtis istorija, ir beveik viskas, ką žinau ar suvokiu apie pasaulį, yra daugiausia mano smegenis pasiekę grožinės literatūros dėka. Tad kai išgirdau kalbant Sonatą Šulcę, man nesukilo jokios mintys. Nesudomino. Knygos užsimaniau kai internete pradėjau matyti gerus atsiliepimus apie jos istorijų rinkinį.
ATR, XVIII amžius. Vilnius. Gaisrai, ligos, beteisės moterys, viską valdantys vyrai. Tamsuma, kai visos Europos fonas jau Apšvietos eroje... bažnyčios statomos, dega, vėl perstatomos, begalės ambicijų priveda prie ne visada logiškų pasirinkimų ar sprendimų, o konkurencija tarp aukštesnio rango žmonių kyla. Seimas ir tais laikais turėjo cirkininkų, ne vien mums taip sekasi.
Ir vis tik Lietuviai kaip visada į viską reaguoja pavėluotai – religija yra viskas, kam ta matematika ar filosofija? Europoje tuo metu vyksta dideli ir svarbūs atradimai, be matematikos neįsivaizduojamas joks universitetas. O čia žmonės turi kovoti, kad būtų leidžiama dėstyti vieną ar kitą dalyką. Bet vis tik religija davė gero – miestas epizodiškai klestėjo, o būtent vienuolių įsteigti organai ir vykdė visas edukacines programas. Ir galiausiai net pasidavė pasaulietiškam požiūriui.
Nenoriu labai gadinti malonumo ar plėstis, tad trumpai:
Labai patiko istorijos apie moteris. Nors įspraustos į rėmus, jos sugebėdavo tose ribose sužydėti, vis tiek pasiekti savo. Dar labiau patiko pasakojimas apie dailininką Simoną Čechavičių – jei atvirai, apie jį nė nebuvau girdėjusi, o istoriją perskaičiau su malonumu. Taip gražiai Sonata parašė, ūch. Patiko, kad knygoje buvo nuotraukų – nei per daug, nei per mažai.
Kas galėjo būti, bet nebuvo? Šiek tiek daugiau asmeniškų dalykų apie tuos žmones – koks likimas ištiko vieną ar kitą, ar buvo vedę, kokios buvo jį žmonos (nes neneikime, moterys vyrams įtaką darė visais laikais, ir didžiulę). Ir dar vienas dalykas, supaprastinimas skaitytojui, galėjo būti knygos pabaigoje arba pradžioje – žemėlapis. Su sužymėtais objektais, apie kuriuos kalbama visose istorijose. Būtų labai paprasta – atsiverti, praleki pirštais ir gali lengviau įsivaizduoti kas buvo matoma pro vieną ar kitą langą.

O šiaip, bravo. Jei jau aš skaičiau istorinę knygą, ir skaičiau greitai, nes nesigavo padėti šalin, jau yra gerai.


AUŠVICO TATUIRUOTOJAS - Heather Morris


Leilas žydas. Aušvico koncentracijos stovykla. Visiškai normalus jo gyvenimas staiga apsiverčia kai tik jis patenka į gyvulinį vagoną su tūkstančiais kitų žmonių. O traukinys iš Slovakijos juda nežinion, tačiau visi junta, jog ne gera kryptimi... atvykęs į stovyklą Leilas netrunka susirasti draugų, stebi, mato, pastebi, naudojasi visomis įmanomomis galimybėmis, kurios gali padėti jam išgyventi. Staiga jo ir taip labai nestabilų pasaulį supurto Gita. Vos tik ištatuiravęs numerius ant jos riešo jis supranta – jį pakirto meilė. Nesustabdoma, lygiai tokia pati, kokie nestabdomi yra vokiečių traukiniai, vežantys žmones į mirties stovyklą Aušvice.

Tokios temos mane išsunkia. Kaip citriną. Juntu, kaip rašytojo idėjos, sąmonė, sakiniai mane spaudžia, persuka tarp pirštų taip, kad visas minkštimas subliukšta, citrinos ląstalės susitraiško, išbėga syvai, sėklytės išbyra, graužia pirštus... tada tas rūgšties graužimas persiduoda visam kūnui – norisi nusipurtyti ir rėkti – garsiai rėkti – kodėl? Kodėl žmogus kitam žmogui gali būti budelis. Kodėl pasaulyje tiek daug neteisybės. Kodėl kažkas įduoda ginklą į rankas ir sako – daryk ką nori ir kam nori.

Esu jautri. Perskaičiusi šią knygą sriūbavau bene valandą kol neatvažiavo draugė, jau atrodė, nebesigraudinsiu, bet... ir vėl. Ir vis nedingsta iš minčių. Iš širdies. Ir netikiu, kad dings.

„Jis be perstojo girdi, kaip užtrenkiamos ir užšaunamos durys, užtrenkiamos ir užšaunamos.“

Galiu pasakoti ir pasakoti apie tokias knygas, kalbėti nuo...iki. Ar ši knyga kažkuo stebuklinga? Literatūriškai – gal ne. Tačiau Leilas Sokolovas buvo tikras žmogus. Kaip ir kiti šimtai tūkstančių, kurie oran iškilo per krematoriumo kaminus. Būtent Leilas autorei papasakojo savo kančios ir meilės, gyvenimo ir išgyvenimo istoriją. Jau ant knygos viršelio nurodyta, kad viskas baigiasi laimingai. Bet laimingai baigiasi jiems. O kiti? Šiame romane ne kartą ir ne du buvo pasakyta, kad jei išgelbėsi vieną gyvybę, išgelbėsi pasaulį. Sunku su tuo sutikti, o dar sunkiau nesutikti. Skaitant mintyse vis galvojau – jei neduokdie, man tektų atsidurti tokioje situacijoje, norėčiau sugebėti suktis taip, kaip sukosi Leilas. Ar bent jau bandyti elgtis panašiai. Kita mintis buvo mane pačią erzinanti -  vis lyginau su Philippe Claudel knyga „Brodekas“. Ir nežinau, ar atsiras knyga holokausto tema, kuri man nurungs ją. Nors ten veiksmas nė nevyko Aušvice.

Atsisėdau, atsiverčiau, perskaičiau. Tiesiog. Neįtikėtina, ką gali žiaurus žmogus, kuriam atrištos rankos ir suteikiama laisvė elgtis kaip nori. Bet kas daug labiau stebina – tai, ką gali meilė.





šeštadienis, balandžio 20, 2019

KASDIENĖ MALONĖ – William Kent Krueger


Septintojo dešimtmečio pradžia, mažas miestukas didelėje Minesotos valstijoje. Kunigo šeimoje auga dukra Arielė ir Frenkas ir Džeikas – du broliai, kurie bastosi laukais miškais ir staiga aptinka klajūno lavoną, o šalia jo, įtartinas žmogus, kraustantis negyvėlio kišenes. Miestelyje mirtys apsireiškia ne vieną kartą, ta vasara tarsi užkeikta... niekas nebesupranta kas vyksta – brolių tėvas, kunigas Natanas tikisi viską sustyguoti Dievo žodžių pagalbą, policija veikia nesuprantamai... kol staiga pačio kunigo šeimą ištinka baisi nelaimė ir viskas pradeda byrėti į šipulius.
Tai knyga, kuri balansavo tarp 4 ir 8 balų dešimtbalėje sistemoje, o galiausiai gavo šešetą. 8 būtų gavusi, jei nebūtų tiek kalbama apie Dievą. Suprantu, kad kunigo šeima, kad Dievas jiems svarbu, kad melstis reikia. Bet... man kai kuriose situacijose jau bloga darėsi. Aš suprantu, kad su netektimis ar siaubingais dalykais visi taikstosi kitaip – vieni susišaus dozę, kiti stikliuką, tada dar vieną stikliuką susipils gerklėn. Ir tas meldimasis man čia lygiai toks pats viską paslepiantis glaistas, kai jis nepadeda, bet apsimetam, kad yra priešingai. Pykti yra normalu, sielvartauti, verkti. Tai yra tiesiog... žmogiška.
„Dar kartą paminėsi man Dievą, ir aš tave paliksiu, prisiekiu, taip ir padarysiu.“ – tokius žodžius 317psl. ištaria Ruta savo vyrui, kunigui Natanui. Panašus buvo ir mano požiūris. Atsibodo. Ar tu religingas, ar ne, bet buvo per daug.
Ko gero labiausiai patikęs dalykas visoje knygoje – brolių santykiai. Vyresnis brolis – drąsesnis. Mažesnis – tylesnis, dėl mikčiojimo mažai kalba. Tačiau viską stebi, mato, analizuoja, o vėliau kaip drėbteli tiesą ar tiesiog labai svarbią įžvalgą. Nuotabus santykis tarp jų. Skaičiau ir žavėjausi tuo, kaip mažasis brolis klausė didžiojo, ir apskritai, kaip jie nesipyko, o tiesiog vienas už kitą kovojo. Bet iš tiesų tebuvo vaikai – tokie, kuriais lengvai manupuliuojama, kurie lengvai iškvočiami... tokie vaikai, kurie iki galo nesuvokia vieno ar kito žodžio svorio ar vertės. Bet vaikai yra vaikai, jie dar tik mokosi, deja, suaugę, kai kurie, toks jausmas, kad pamiršta apie žmogiškumą vos tik gauna galimybę įsigyti gėrimus legaliai.
Kalbant apie knygą plačiau – labai patiko. Pati istorija tikrai gražiai parašyta, begalės nuostabių epitetų, kur skaitai ir stebiesi, kiek fantazijos turi autorius. Buvo ir logiška, net labai, pabaiga. Ar nuspėjama? Ne. Aš tik paskutiniuose 50psl. pradėjau numanyti, kad viskas gali būti vienaip ar kitaip. Dar labai norėčiau pakunkuliuoti dėl stereotipų ir rasizmo ir to nusistatymo, kad va, jei juodaodis, žydas, indėnas, kitokios religijos ar dar kažkuom kitoks – tai būtent jis bus ir kaltas. Bet nenoriu labai plėstis, nes sugadinsiu kitiems skaitymą ir išduosiu istorijos kulminaciją. Nors tikrai turėčiau ką pasakyti viena ar kita tema... Tik valio autoriui, kad nepadarė taip, už ką būčiau labai blogai prakalbusi apie knygą.



pirmadienis, balandžio 15, 2019

SKAUSMAS - Zeruya Shalev


Irisė gyvena su vyru, turi du suaugusius vaikus ir skausmą. Nepakeliamą, niekur nedingstantį skausmą. Prieš dešimt metų Irisė pateko į teroro išpuolį – iki šių dienų jos kūnas surinktas iš dalelių ir suveržtas varžteliais... prie viso to skausmo prisideda atsakomybės reikalaujantis darbas valdant mokyklą, vyras, kuriam labiau rūpi šachmatai nei šeima, dukra, kuri eina neaiškiais keliais. O kaip vyšnia ant torto, atsiranda sena Irisės vaikystės meilė Eitanas, staiga vieną skausmą pakeičia kitas...


Sulaukiau pastabų, kad per mažai giliai kapsčiau po „Meilės gyvenimą“ – analizuoju ir kalbu tiek, kiek man atrodo tinkama; tiek, kiek manau galinti atskleisti negadinant kitam, būsimam, skaitytojui malonumo. Jei išanalizuosiu iki smulkmenų, kitam nebebus reikalo skaityti, o čia ne teksto suvokimas mokykloje.
Ar čia daug religijos, metaforų, alegorijų? Tikrai taip. Juk kalbame apie Izraelį. Jų šventieji raštai buvo nuolat cituojami, minimi. Knygoje stebino tas požiūris, kad arba viena, arba kita. Nebus taip, kad galėtų dalykai vienas kitą papildyti. Ir šitas požiūris skaitytoją gali nuvaryti į depresiją.

Buvo ir situacija kuomet kilo mintis: Zeruya Shalev kartais rašo apie tai, ką mes kartais visi pagalvojame, tačiau garsiai niekada to nepasakytume. Tiesiog mintis, kuri galbūt yra logiškai paaiškinama, suprantama, tačiau amorali, neteisinga... kad ir ta akimirka, kai įvykus nelaimei, Irisė susirūpina, ar Eitanui viskas gerai, o nė nepagalvoja apie savo vyrą ir vaikus. Bet čia tik vienas iš pavyzdžių. Galima pagalvoti apie situacijas, kuomet mamos labai pavargsta ir mintyse trenkia vaiką, išeina pro duris, viską palieka... galima pagalvoti apie paprastesnius dalykus, kai turi vyrą, jį myli, tačiau pamąstai, kad va – anas visai nieko... visiems būna. Tik niekas apie tai nekalba.

Knygoje tokie žmogiški dalykai apkalbami... tie kaltinimai: kas būtų, jeigu būtų, dėl teroro akto... ir nesibaigiantys klausimai su tuo kaltinimo atspalviu...

Ir tikriausiai įdomiausia dalis pasirodė motinos ir dukters santykiai. Tas viena kitos gelbėjimas, ir kaip viskas gali apsiversti aukštyn kojomis. Taip įtaigu, skaičiau, puslapius verste verčiau... galėčiau ir išsiplėsti, bet to nedarysiu.

„Skausmas“ man daug labiau patiko nei „Meilės gyvenimas“. Šioji irgi slogi, bet man pasirodė gerokai stipresnė, išbaigta, o niekas iš veikėjų neerzino.

Ačiū Leidykla Sofoklis už knygą.

Jei norite įsigyti:
bit.ly/2GhrpbO


sekmadienis, balandžio 07, 2019

KOL NEPRIKLAUSĖME JUMS - Lisa Wingate

TADA: Rilė gyvena valtyje su tėvais, kuriuos vadina vardais ir trimis sesutėmis ir broliuku. Kadangi mamos gimdymas komplikuojasi ir dvynių paleisti į pasaulį ji išvyksta į ligoninę, vaikai lieka vieni namuose – laive. Netrukus prisistato policininkai ir visus vaikus pasiima, prižadėdami, jog nuveš juos tiesiai į ligoninę pas mamą ir tėtį. Vaikai netrunka suprasti, kad viskas yra kiek kitaip. DABAR: garbaus politiko šeimoje užaugusi Eiverė staiga susipažįsta su keista senole ir po šio susitikimo pradeda skleistis kraupios šeimos paslaptys...
Dar viena knyga, kuriai buvo labai aukštai iškelta kartelė. Goodreads apdovanojimai, bendras vertinimas labai aukštas, istorija iš aprašymo intriguoja: kuomet Europoje vyksta karas, Memfyje ir aplink vyksta ne ką tragiškesni dalykai. Džordžija Tan yra įsukusi tokio stiprumo tinklą, kad nepavyksta išsprūsti niekam. Ji, pasitelkusi teisėsaugos ir politikų pagalbą grobia vaikus. Apsimeta socialiniais darbuotojais, policija, ir grobia vaikus neįtikėtinais mastais ir aplinkybėmis. Baisiausia, kad vaikus grobia ir organizuotai iš ligoninių – gimus vaikui tėvams yra pasakoma, kad vaikas neišgyveno, pasinaudojama jų silpnumu ir susirenkami parašai, neva jie atsisako vaiko. Vaikui pakeičiami ar sukuriami vardai ir jie patenka į ponios Merfi valdomus „vaikų namus“. Jokios higienos, jokios priežiūros, tik gąsdinimai, grasinimai, kartais kankinimai ir mirtys. Manote atskleidžiu knygos siužetą? Oj ne, pasakoju apie realybėje vykusius dalykus. Kas buvo daroma su vaikais? Jie buvo parduodami pasiturinčioms šeimoms. Parduodami. Kaip prekė, pagal skelbimą laikraštyje.
Jei tik kas paremta tikrais faktais, skaitysiu su didžiuliu malonumu. Ir dar vėliau skaitysiu plačiau, pasidomėsiu. Taigi, Džordžija Tan buvo tikras asmuo, tikras monstras, autorė net vardo nekeitė. Rilė ir jos šeima, kita vertus, išgalvoti personažai, tačiau tikrai ne mažiau tikri. Įdomiausia, Džordžija Tan niekada nestojo prieš teisingumą ir neatsakė už savo nusikaltimus.
Sunku buvo skaityti vietomis, aš tokia ištižusi esu, mane greitai galima sugraudinti, ypač kai skriaudžiami vaikai. Niekuo dėti vaikai. Žinoma, labai stėbėjausi, kad jie nesipriešino, iki kol pamačiau, kas gali nutikti, jei pasipriešins. Liūdna, labai net, kažkaip slogumas toks nepalieka perskaičius.
O dabar apie tai, ko nesupratau. Kam išvis buvo reikalinga ta Eiverės linija? Tas šokinėjimas per du laikus? Pirmus šimtą puslapių išvis nesupratau kam skaičiau, nes ten apie tėvo politiką ir jų giminę ir šiaip tokius visiškai nereikšmingus dalykus, apie kuriuos vėliau nė nebuvo užsiminta. Svarbiausia buvo Rilė su savo sesėmis ir broliu bei „vaikų namai“ – mano labai subjektyvi nuomonė, nes visa kita... suprantu, kad parodo „kas būtų, jeigu būtų buvę kitaip“, bet vis tiek... gerą, stiprią istoriją tarsi „praskiedė“ kažkokiais šių laikų politiniais žaidimėliais ir šeimos problemomis. Ir pabaigoje tam tikri dalykai, taip neaiškiai. Skaičiau ir mąsčiau, ir knygą varčiau pirmyn atgal, kol sukrito kortos į vietas.
Geras romanas, nes sužinai be galo daug visko naujo. Nes prieš gaunant šią knygą net neįsivaizdavau, kad tokie dalykai vyko, kad ne tik vergus pardavinėjo kadaise... įkeliu nuorodą į trumpą dokumentinį klipuką, jei sudomins, tikrai turėtų patikti ir pats romanas. Neįprasta tema, kitokia ir istorija.
O man dabar širdelę spaudžia...



PRIJAUKINTI VĖJAI – Aušra Matulaitytė


Net nežinau kaip čia parašius ir labai neatvirauti, na bet aš mėgstu. Gal vis tik šiek tiek sau leisiu.
Jauna mergina Alba pavargsta nuo rutinos, supranta, kad reikia gyventi šia diena, nusiperka lėktuvo bilietą ir išvyksta į vieną iš Kanarų salų – Lansarotę. Ten netrunka nuvargti nuo darbo ir užmezgti begalės pažinčių, o netrukus ir visokios simpatijos atsiranda.
Romanas poilsiui apie vasaros romaną. O kadangi viskas labai romantiška: bangos, skanus maistas, žydras dangus ir skaidrus vanduo, žvaigždės naktį ir rūpestis vienas kitu, tai skaityti smagu ir įdomu.  Kruopelės sūrumo ir kartumo. Paprastai tariant, jei niekada neteko atsisveikinti su žmogumi oro uoste ar pakeliui į jį, kai išsiskiri po labai romantiškai praleistų vakarų ir naktų ir dienų, šis romanas nerezonuos, arba tiesiog paliks labai paprastą ir lengvą šleifą. Kita vertus, jei teko sėdint lėktuve lieti ašaras (atvirauju, atleiskit) ir po to savaičių savaitėmis kompiutery peržiūrinėti nuotraukas ir vis pasriūbčioti, tai romanas pasirodys itin artimas ir dar gal net sugraudins.
Nepatiko autorės teisinimas, kuomet buvo priekabiaujama prie moterų. Tiksliau, vienose vietose kritikuojama, o kitose „tokie jau tie ispanai“. Taip ir likau nesupratus, ar čia gerai, ar blogai, kad priekabiauja. Juokauju, žinoma, nors tema nejuokinga.
O labai patiko (ir sugraudino, net Aušrai rašiau) vieta apie kavinės lankytojus. Jei taip buvo realiai, tai tiesiog žaviuosi ir negaliu nesišypsoti prisiminusi beveik visų atvejų: tiek pagalbos senukams, tiek maudynių, tiek nuoširdžių šypsenų ir pokalbių...
Paprasta vasariška istorija, įsimeti į paplūdimio terbą ir nusineši po palme – kol įdegi pilvą, žiū, pusę perskaitai, dar apsiverti kartą, kad pėdos baltos neliktų, žiūrėk ir pabaiga.



trečiadienis, balandžio 03, 2019

KELEIVIS – Ulrich Alexander Boschwitz


Ši knyga mano namuose buvo jau nuo knygų mugės, o tik dabar pasiėmiau į rankas. Kodėl taip ilgai laukiau? Nežinau. Bet visų pirma, ne apie siužetą, o apie pačią knygą. Knygą Boschwitz‘as rašė būdamas labai jaunas, karo įkaršty, o rankraštis buvo išsaugotas kone per stebuklą. Knygą išleido keliomis kalbomis (tik ne vokiečių) dar karo metais ir tik lemtingų sutapimų dėka šis kūrinys, tarsi dokumentas, liudijantis visus Antrojo pasaulinio karo žiaurumus, vėl išvydo dienos šviesą dabar.

Otas Zilbermanas gyvena ramų gyvenimą su žmona, kuria verslą, ir viskas teka sava vaga iki pogromų nakties 1938 metais, kai Berlyno (ir ne tik) gatvėse žydai tarsi nušluojami nuo žemės paviršiaus, nunaikinamas jų turtas, griaunami jų namai... Otas netenka visko, jo žmona, kuri yra arijų kilmės, sėkmingai pabėga, o jam tenka suktis iš padėties.

Otas įstringa. Kaip pelė rate. Ir važinėja traukiniais po Vokietiją, ir man kažkodėl priminė vaikystės žaislą, kurį visi susidėliodavom, įdėdavom baterijas ir paleisdavom, o tas traukinukas čiū čiū vis ratu ratu važiuodavo ir galo nematyt. Kažkas pultelį paspaudžia, sustabdo, vėl paleidžia ir taip be galo be krašto, kol nusėda baterija ir traukinys tiesiog nebevažiuoja...

Liūdna, skaudi, į smulkmenas ir detales nukreipta istorija. Reikia stebėti kartu su Otu. Kartu šnipinėti, kartu bėgti, kartu slėptis. Ir kartu klausti: kas aš? Kodėl man taip? Kodėl aš, o ne tu? Tokie žmogiški klausimai, tokie paprasti, bet jie ir buvo šios knygos esmė. Ta stapi tikrovė, susipynusi su sapnais, su vaizdais pro traukinio langą...

Vienas dalykas, vis tik, man nedavė ramybės skaitant. Juk yra stereotipai apie žmones. Visi žinome, koks vienas pagrindinių stereotipų yra apie žydus – kad jie godūs, skūpūs. Skaudžiausia, kad šis romanas tą tik patvirtino... o skaityti dėl to lengviau netapo, tik norėjosi rėkti, kad, Otai, paleisk, palik, gyvybė svarbiau. O, bet, tačiau...

Labai gražiai parašyta knyga. Itin lengvai skaitosi, nors kalbama apie labai skaudžius dalykus. Toks dokumentas, įrodymas, patirtis; viskas įtikina, nes veikėjai spalvingi, vieni geri, kiti nelabai. Vieni teisingi, kiti net per daug teisingi. Kaip ir gyvenime, tai būtent todėl šia istorija patikėti yra labai lengva.



antradienis, balandžio 02, 2019

TESĖ IŠ D‘ERBERVILIŲ GIMINĖS – Thomas Hardy

Trečioji #klasika2019 knyga šiemet. Beveik pagal tvarkaraštį. Sunku vis tik prisiversti ir jas imti į rankas, nes viskas vienodėja, o paskutiniu metu manyje prabunda feminizmas, tad piktintis tenka vis daugiau, ypač skaitant knygas, kurios buvo parašytos vyrų prieš šimtus metų, nes ten moterys net ne kilimėlio, o pašluostės vietoje...
Paauglė Tesė (tuo metu laikyta jau beveik moterimi, laikai kiti) staiga yra suviliojama giminės praeities ir vieno „giminaičio“ – pasiutusio jaunuolio Aleko, kuris vos ją pamatęs pradeda merginti. Galiausiai Tesė tam pasiduoda ir pasekmės persekioja ją visą gyvenimą.
Noriu pradėti kalbėti iš kitos pusės. Kas kas jau patiko, tai pabaiga. Neteisinga, bet kokia užtat netikėta, kaip staigiai viskas įvyko, net nenumaniau Tesę turint tokios stiprybės savyje ir tokio ryžto. Tiesiog oho. Vien tik už pabaigą teoriškai turėtų pakilti knygos įvertinimas.
Kaip jau minėjau, knygos vienodėja. Tiksliau, man susidaro panašus įspūdis. Skaičiau „Vieno gyvenimo istoriją“ – ten moteris kankinosi, bet juk vyras, reikia vyro klausyti. Taip ir čia panašiai, juk vyras, gal tave kabina.
Arba, jis juk tavo vyras, lauk, grįš. Man Tesė čia abiejose vietose atrodė lyg įkliuvusi į voratinklį. Buvo jos gaila skaitant apie visus vargus, logiškai mąstant aš suprantu, kad buvo kiti laikai, o kur dar meilė, kuri atima sveiką protą ir paties racionaliausiems... bet vis tiek buvo gaila.
Labai daug gamtos aprašymų. Ir jie žavūs. Juos taip pat (o kartais net ir labiau) įdomu skaityti, kaip ir siužetą, kuris vietomis buvo toks erzinantis, kad ne tik kad šypsojausi, bet norėjau knygą nutrenkti tolyn. Bet man vis tiek reikėjo sužinoti kaip ten viskas pasibaigs, nes tikrai nenumaniau. Tikėjausi ir norėjau, kad ji abu vyrus pasiųstų labai toli. Nes vienas gundytojas, panašus į gyvatę Rojuje, o kitas negali atleisti už praeitį, nors moteris net nekalta. Skaudžiausia, kad viskas pritaikoma ir šiai dienai...
Palyginus greitai perskaičiau ir džiaugiuosi skaičiusi, bet kad labai patiko – nerėksiu. Tokia kontrastų ir stiprių veikėjų kupina knyga, tačiau kaip stiprūs veikėjai jie elgėsi silpnai, o tas ir erzino.

Beje, jei dar nesekate manęs INSTAGRAM, mielai kviečiu tą padaryti, nes ten dalinuosi dažniau ir apie viską, keliones, gyvenimą, naujas knygas ar šiaip belenką...


šeštadienis, kovo 30, 2019

MEILĖS GYVENIMAS – Zeruya Shalev


Jaara yra laimingai ištekėjusi, bet naivi, visiškai nežinanti ko nori moteris, kuri staiga pameta galvą dėl seno tėvų draugo ir užmezga su juo romaną.

Skaičiau skaičiau, laukiau romantikos, meilės, gražių santykių, na, iš aprašymo supratau, kad neigiamų niuansų čia bus, bet... oho – knyga visiškai ne tokia, kokios tikėjausi. O kur dar pavadinimas! Tiek manipuliacijos, skausmo, neigiamų emocijų... viskas suplakta, emocijos tarsi lipa „viena kitai per galvą“ ir niekas neatrodo normalu. Viskas kaip iš kokio siurrealistinio paveikslo, haliucenogenų apsivartojusio menininko patirties. Knygos su tiek neigiamos emocijos dar reikėtų paieškoti. O kur dar ir tie paprasčiausi dalykai, kurie nebuvo paslėpti tarp eilučių – melas, apgaulės, sąžinės graužatis arba priešingai, manymas, kad viskas čia gerai, aš juk myliu. Visko aukojimas dėl meilės, kurią šiuo atveju galima vadinti manija.

Kas vis tik žmones priverčia nerti į tokias avantiūras, būti išnaudojamiems, nemylimiems, aklai veltis į santykius, kai tik tu vienas manai, kad tai apskritai yra santykiai? O kaip man vyro gaila buvo, o koks egoistas ir parazitas man Jaaros meilė pasirodė... ir kaip stipriai autorė aprašė visas blogas patirtis ir kaip puikiai pavaizdavo veikėjus, visas jų ydas, savybes, atskleidė charakterius. Jei atvirai, nemėgstu sąmonės srauto technikos, o toks jausmas, kad visas kūrinys yra ja parašytas, suprantu, kad taip buvo galima lengviau atskleisti Jaaros mąstyseną, jos veiksmus ir paaiškinti tam tikrus jos jausmus.

Visiškai kitoks romanas. Kitoniškas. Rašymo stilius nuostabus, ir visiškai paprastą kaip trys kapeikos siužetą įvynioją į tokią gražią literatūrinę vatą, kad skaitant pradžioje nė nesuvoki, kokie tragiški dalykai romane vyksta. Meistriškai parašyta, tikrai. Vien dėl rašymo stiliaus verta perskaityti... o koks lieka įspūdis baigus knygą? Tarsi prakandus karamelizuotą svogūną – po saldžiu ir blizgiu paviršiumi slypi dešimtys karčių, graudinančių ir slegiančių sluoksnių. Toks ir įspūdis.



trečiadienis, kovo 27, 2019

PRIŽIŪRĖTOJAS - David Mitchell


Ši knyga mane privertė pasijusti labai kvaila. Ir tai nėra blogai, nes man patinka mokytis, sužinoti ką nors naujo ir įdomaus. Viskas taip sudėliota, kad ūch, perskaičius knygą bėgi skaityti kitų žmonių atsiliepimų ir įžvalgų, kad tik atrastum dar ką nors naujo ar kažko, ką pražiopsojai, neužčiuopei skaitydamas pats. Viskas šioje knygoje yra apie priežastis ir pasekmes, veiksmą ir atoveiksmį.

Knygos siužetas išmėtytas per devynis taškus, istorijas pasakoja devyni pasakotojai, pradedant nuo sektanto Okinavoje ir keliaujant vakarų kryptimi iki Niujorko. Kiekvienas pasakotojas turi savo istoriją, savo aplinkybes, savo priežastis ir planus. Ir skaitant tokia nuojauta – viskas čia kažkaip susiję, kitaip negali būti. Ir tada staiga pradedi pastebėti smulkmenas, meistriškai Mitchello užmaskuotas ir paslėptas tekste arba net tarp eilučių. Kai Šventojo kalno papėdėje gyvenanti senutė atrodo niekuo dėta, vėliau supranti esmę... kai Ermitažo darbuotoja įsivelia į machinacijas, vėl pradeda aiškėti smulkmenos.

Pradžioje buvo labai įdomu skaityti. Ties viduriu labai stipriai kankinausi. Mongolijos skyrius mane pribaigė. Migdė. Nieko nesupratau. Ir tada įvyko lūžis ir viskas vėl pamažu skleidėsi kaip vandenin įmerkta Jericho rožė... lėtai, bet pamažu atskleisdama visus sluoksnius. Galėčiau, žinoma, apibėgti visus skyrius ir pakalbėti apie visus margus ir įstabius veikėjus, bet paliksiu skaitymo malonumą ir atradimo džiaugsmą būsimam skaitytojui.

Atskleisiu paslaptį. Jei jus gąsdina pavadinimas ir aprašymas, o dar ir fantastikos nemėgstate, tai čia dar vienas iš tų kurinių, kur viskas kaip ir fantastika, bet tik pabaigus knygą viskuo suabejoji ir suvoki, kad gal čia jos mažokai ir buvo... arba ne joje esmė. Hario Poterio lazdelių mosavimo čia nebus. Čia labai intelektualiai bus papasakota apie žmoniją ir tai, kaip mes patys sau kasamės gilius griovius, duobes, šulinius ir patys vėliau iš jų kapanojamės.
Paskutiniai skyriai man asmeniškai buvo bomba. Viskas taip sukrito į vietas. Ir skaičiau greitai, tai kvėpuodama, tai pamiršdama įkvėpti. Nejuokauju. Labai būčiau norėjusi, kad tokia būtų visa knyga, bet deja, man aiškumo vietomis pritrūko, nors net neabejoju, kad autorius nenorėjo atskleisti visų kortų iškart.




antradienis, kovo 26, 2019

ŠIMTO ŽINGSNIŲ KELIONĖ: NUO BOMBĖJAUS IKI PARYŽIAUS – Richard C. Morais


Kai kitapus gatvės tavęs laukia kitoks gyvenimas...

Prieš kelis metus mačiau ekranizaciją. Filmas man labai tada patiko – pasirodė itin jautrus, apie žmonių santykius, žmogiškumą, ambicijas, apie ribas... vat štai knyga turėjo ir visus šiuos elementus, tačiau ir skyrėsi kaip diena ir naktis. Ir ne – filmo su knyga lyginti nežadu. Bet apie viską po truputį.
Skaudžių likimo smūgių aptalžyta indų šeima atvyksta į Europą. Ambicingas tėvas yra bet kokia kaina nusiteikęs išlaikyti šeimą, sukurti verslą ir ramiai gyventi. Laimingo ar nelabai laimingo atsitiktinumo dėka šeima atsiduria mažame Prancūzijos miestelyje – Liumjere, kur tėvas, ypač mėgstantis priimti spontaniškus sprendimus, nutaria įsigyti namą ir atidaryti indišką restoraną. Jo idėja netrukus užkliūna priešais esančių svečių namų ir restorano savininkei poniai Malori, tačiau situacija netrunka pasisukti įdomiu kampu. Geniali šefė atranda, jog vienas iš šeimos vaikų turi neįtikėtinus maisto ruošimo sugebėjimus, tad viskas pasikeičia akimirksniu.

Kiek toli žmogus gali nueiti dėl savo ambicijų? Toli. Jei tos ambicijos verda viduje, sproginėja, spurda ir juda, neleidžia miegoti naktimis. O ypač jauno žmogaus nusiteikimas, valia... žavėjausi Hasano sugebėjimais. Ypač tuo, kaip jis visada visur puikiai viską suderindavo – jam koją retai kišdavo kultūrų skirtumas, jis retai pasimesdavo. Net prigesindavo ir tėvo išsišokimus. Aš puikiai žinau, kokie indai yra žmonės. Kaip jie gamina, kaip jie valgo, kaip jie bendrauja. Jie yra... spalvingi, aistringi, nesustabdomi. Toks jausmas, kad labiausiai apgyvendintoje pasaulio valstybėje tik taip ir išgyvensi – jei rėksi garsiau už kitą, jei rengsies ryškiau už kitą, leisi muziką garsiau už kaimyną ir jei tavo mašina bus didesnė. Gal aš neteisi. O gal vis tik dalis tiesos yra, nežinau.

Bet vis tik šioje istorijoje man buvo ir liūdna. Atrodo, turi viską, ir kartu, neturi nieko... neturi su kuo pasidalinti džiaugsmu, arba galų gale, turi TIEK DAUG, kad net nebesuvoki tų pasiekimų dydžio ir nebesupranti, kad va – dabar laikas džiaugtis. Laikas paskambinti šeimos nariams, draugams ir tiesiog nuoširdžiai pasipasakoti. Juk kas iš to, kad turi daug, jei vienas...

Jautri istorija. Kultūrų skirtumai, maisto kvapai, gražūs vaizdai, kalnai... daug visko aprašyta, tik tikrai būčiau aš norėjusi kitokio rašymo stiliaus, šiek tiek lyriškesnio teksto, nes vietomis toks paprastas pasakojimas, o kalbama apie labai jautrius ir gražius dalykus, tad tas stilius kartais išmušdavo iš vėžių. Bet kadangi mane kamuoja visiški „neskaitadieniai“, ši knyga buvo mano išsigelbėjimas, prisėdau ir perskaičiau. Jaučiuosi gavusi gerą motyvacijos ir žmogiškumo, ikvėpimo ir tiesiog gerumo dozę.



trečiadienis, kovo 20, 2019

KITAIS METAIS HAVANOJE - Chanel Cleeton

Kai pamačiau, jog Baltos lankos išleis šią knygą, labai nudžiugau. Juk dar pernai mačiau ją šmėžuojant Reese Witherspoon knygų klube, o atsiliepimai buvo itin geri. Ir tiek iš aprašymo, tiek ir viršelio nusprendžiau, kad bus lengva meilės istorija su tam tikrais prieskoniais, kokius gali rasti tik socialistinėje Kuboje. Vis tik man ši knyga pasirodė gerokai sudėtingesnė, nei kad maniau ją būsiant...
Migrantų šeimoje augusi Marisolė vykdo paskutinį mylimos močiutės prašymą – keliauja į jos šeimos gimtąją Kubą, kad išbarstytų pelenus. Atvykus į pasakojimais ir istorijomis apipintą šalį, Marisolė pamato, kad viskas yra taip pat, kad kraupūs močiutės Elisos pasakojimai gyvi ir jog ten dar vis alsuoja diktatūra. Žmonės neturi nieko, negali nieko, tačiau myli savo šalį ir dar vis tikisi, jog kažkas pasikeis... Marisolė neria į praeities paieškas, susipažįsta ir užmezga šiltus santykius su močiutės jaunystės draugės anūku ir ieško vietos, kurioje galėtų vėjais paleisti senelės pelenus...
Batista. Castro. Pavardės, kurias dabar jau tik perskaitome istorijos vadovėliuose ar išgirstame iš seniau gyvenusių žmonių. Ir mums atrodo, kad tai praeitis, kad Kuba gyva, alsuojanti šokio ritmu ar girdima skimbčiojant romo pilnoms taurėms... deja, realybė yra kitokia. Mūsų tėvai ar seneliai tikrai supras, apie ką kalbama šiame romane, jei gyvenai sovietmečiu, taip pat teko stovėti eilėse, viską pirktis išduodamais talonais; savo neturi nieko. Juk kolūkiai, ir šiaip, reikia dalintis. Tik vis tiek peršasi mintis, kadaise užrašyta puikiojo Orwello „Visi lygūs, tik vieni yra lygesni už kitus“. Ir būtent taip ir ŠIANDIEN, dabar, šią minutę yra Kuboje. Tu gali dirbti šokolado fabrike, bet jo niekada nevalgyti. Tu gali valdyti mažą restoranėlį namuose, tačiau visas maistas bus skirtas turistams, o ne šeimai...
Batistos ar Castro pavardės yra neminėtinos, kaip koks Voldemorto vardas, žmonės pasibrauko smakrą, norėdami parodyti, jog kalba apie Castro... nes vardą ištarti yra per sunku, per skaudu, o galų gale ir baisu, nes visi vieni kitus išdavinėja, seka, šnipinėja. Ir nors abu diktatoriai po velėna, niekas Kuboje nesikeičia, žmonės vis tiek kenčia. Skaudu skaityti apie tokius dalykus. Negimiau nei sovietmečiu, nemačiau ir to Kubos vargo, kurį ten kenčia žmonės diena iš dienos. Ir dėkui likimui už tai.
Romanas būtų lengvas, jei ne istorinis kontekstas. Tikrai būtų. Ir viskas paprasta, skaudu, liūdna, bet paprasta. Meilė, pasiaukojimas, dėl šeimos, dėl meilės, dėl šalies, kurioje tave greičiau nužudys, nei leis tau būti laimingu...
Skaičiau ir galvojau: kodėl jūs nebėgat? Aš bėgčiau. Kodėl jūs nekovojat? Bet tai lyg ir prieštarauja viena kitai, tos mintys. Taip ir kubiečiai, atsidurę tarp tų ugnių... ir vis tiek negali nesižavėti veikėjais. Ypač moterimis, kurios karčias ašaras nurija, atsistoja ir eina toliau.
Gražios meilės istorijos. Tragiškos aplinkybės. Įtaigūs veikėjai. Sakau atvirai – graudinausi bent penkis kartus, o paskutinius porą skyrių skaičiau įsikabinus į servetėlę ir sunkiai įžiūrėjau raides per ašaras. Aš kartais per daug jautri žmonių skausmui. Jų kankinimams. Neteisybei, kuri juos ištinka. Bet knyga man patiko kur kas labiau, nei kad tikėjausi imdama į rankas. Tie, kas mėgsta istorinius romanus su meilės žiupsneliu, tikrai nenusivilsite, nes tos istorijos čia buvo labai daug... ir tai buvo svarbiausia romano dalis, kertinis akmuo.




pirmadienis, kovo 18, 2019

LAIKINAI JŪSŲ - Antanas Šileika

Lietuvos istorija manęs niekada ypatingai nedomino. Gal, kad niekas niekada nesudomino? Gal todėl, kad turėti istorijos mokytojai arba nemokė, arba mokė labai sausai ir neįdomiai? O čia, žmogus, rašytojas, Antanas Šileika, gyvena Kanadoje ir kapstosi po Lietuvos praeitį ir puikiai rašo apie tarpukario Lietuvos intrigas. Per knygų mugę teko proga trumpai su Šileika šnektelti, jis paliko man parašą knygoje ir labai šilto žmogaus įspūdį... tad kaip nepulsi pažindintis su knyga?

Justas Adamonis grįžta į Lietuvą ir po įtempto kontržvalgybos agento darbo carui ir tikisi ramybės: įsikurti Kaune, dirbti ir nebesivelti į jokius slaptųjų agentų reikalus. Tik likimas jam paruošęs kitokių staigmenų, o kur dar iš vaikystės vos menama pusseserė Lilė, kuri su ameriekičiu vyru netikėtai atvyksta į laikinąją sostinę. Staiga prasideda vis pavojingesni darbai, o seniai matyta giminaitė Lilė Adamoniui pradeda reikšti vis daugiau...

Daug veiksmo. Daug intrigų, paslapčių, sutapimų. Atvirai sakant, gal net pirmas tokio tipo romanas, kurį teko skaityti. Rašymo stilius man priminė tiek tą pačią Treinio knygą „Dziedas“, tiek šiaip lietuvių klasikus, bet buvo tikrai įdomu. Vietomis buvo galima šį tą nuspėti, tačiau tikrai ne viską. O man įprastai tas nuspėjamumas ir staigmenos, pateikiamos rašytojo, ir nulemia knygos bendrą įspūdį. Tai šis romanas nuspėjamas nebuvo. Bet ir nebuvo kažkokio „bum“ pabaigoje. Nežinojau, kaip baigsis, nenumaniau, bet gal, sakykime, jaučiau. Įtariau.

Pirmus kelis skyrius skaičiau nekvėpuodama, greitai užkabino, net nepajaučiau kaip „surijau“ 50psl. ir jėga prisiverčiau eiti miegoti. Deja, ties viduriu pasidarė nuobodoka. Bet bendras įspūdis tikrai neblogas, džiaugiuosi, jog skaičiau, nors tiek viršelis, tiek pavadinimas labai baidė ir netraukė. Jau seniai knygų nebesirenku pagal viršelį, galų gale, jei taip būtų, būčiau begalės nuostabių knygų niekada į rankas nepaėmusi.

Patiko tai, kad rašyta remiantis tikrų asmenybių veikla ir šiaip pagal šiokius tokius istorinius faktus . Ir atmosfera perteikta gerai, tik susidarė įspūdis, kad visi labai jau daug gėrė tam Kaune tarpukary. Kaip jau rašiau goodreads, keturios žvaigsždės iš penkių šiek tiek per dosnu, o trys per mažai.



ketvirtadienis, kovo 14, 2019

APŠVIESTOJI - Tara Westover

Tara gyvena mormonų survivalistų šeimoje. Despotas tėvas visus vaikus verčia dirbti rūšiuojant metalo laužą, niekas neina į mokyklą, neturi asmens dokumentų, nevaikšto pas gydytojus, nebendrauja beveik su niekuo už jų kiemo ribų. Pasaulyje jie yra niekas, patys net nežino, kurią dieną kuris gimęs. Mama dirba pribuvėja, tėvas kasa bunkerius ir yra įsitikinęs, jog artėja pasaulio pabaiga. Visi vaikai auga su iškreipta pasaulėžiūra, tačiau Tara nuolat sau mintyse kelia įvairius klausimus ir vieną dieną įsigija algebros vadovėlį, kuris, sakyčiau, pakeičia jai gyvenimą...
Žinau, kad išsiplėsiu kalbėdama apie šią knygą. Ir labai norėčiau daug kalbėti apie religiją, bet to nedarysiu iš pagarbos autorei. Pasižiūrėjus vieną interviu supratau jos perspektyvą – net ji pati nieku gyvu nenorėjo parodyti, jog mormonų religija yra kažkuo bloga. Bet mintyse sukasi begalės kitų dalykų. Pavyzdžiui – izuoliuotos mormonų gyvenvietės, kuriose tokių atvejų, apie kokius ji kalba, apstu. Kur vyras ar brolis gali skriausti, kankinti mažesnius už save šeimos narius. Toks jausmas, kad ta izoliacija ir slaptumas atsiranda vien tam, kad būtų lengviau tokius dalykus užglaistyti. Ir aš nekalbu tik apie mormonus, yra be galo daug kitokių bendruomenių, kuriose vyksta baisūs dalykai, atskirtis, žmonės , ypač bejėgiai vaikai neturi pasirinkimo, nesimoko, tad nežino, jog gali būti kitaip. Kur moteris yra „žemiau plintuso“ (nežinau iš kur ši frazė, bet ji čia taip tinka...), kur ta patriarchija taip skaudžiai kerta visiems aplinkiniams.
Kažkada skaičiau romaną apie amišų bendruomenę. Situacija panaši, valdymas panašus. Tik skaitant apie tokias bendruomenes man visada kyla klausimas, kodėl žmonės tą pasirenka, kai pasaulis taip tobulėja? Kodėl norima atitrūkti nuo medicinos, skiepų, mokslų ar patogumų ir gyventi kaip senais laikais? Ne veltui vyko evoliucija ir mes vaikštome stačiomis. Ne veltui žmonės paaukoja savo gyvenimus, sveikatą ir visus išteklius, kartais net praranda sveiką protą, kad sukurtų kažką, kas padės, kažką, kas palengvins gyvenimą. Tad kodėl, po velnių, atsiranda tokių, kurie įsikanda vienos tiesos, jos nepaleidžia ir kankina artimus sau žmones? Juk jei manai, kad skiepai blogai – nesiskiepyk. Bet nerizikuok savo vaiko gyvybe. Jei manai, kad Dievas visus išgelbės, neišimk visų saugos diržų iš mašinos, neva „angelai neskris lėčiau nei mes“. Jei kažkas patiria didelę trauma, nesitikėk, kad Dievai sustabdys smegenų kraujavimą... ir daug daug panašių situacijų, kai tas tikėjimas, paranoja, įsitikinimai verčia kitus kankintis! Ir žinau, jog kalbant apie Taros tėvą veikė ir kiti veiksniai, nelabai noriu atskleisti, bet vis tiek, kodėl niekas nieko nesakė? Kodėl niekas nesikreipė aukščiau? Juk užtektų paskambinti 911. Atsakymas – baimė. Aš kitokio nerandu.
Tėvo personažas man buvo kaip ta piktžolė, rauni, atrodo, o dar labiau bujoja. Visą knygą tikėjausi, kad jis nusibaigs, tačiau kartu bijojau, kad pribaigs ir kai kuriuos šeimos narius kartu. Bet viskas susidėliojo ne taip, kaip būčiau norėjusi.
Ir baisiausia dalis, smegenų plovimas. Amžinas, nesustabdomas, ir kas blogiausia, veiksmingas kaip jokia kita priemonė. Tik tam tikrų atsitiktinumų dėka Tara nusprendžia pasipriešinti tėvui, sužino, kad egzistuoja visai kitoks pasaulis už jų kiemo. Įgauna išsilavinimą, apie kokį daugelis tik pasvajotų. Tarsi įrodydama sau ir kitiems, kad „aš galiu, aš stipri“. Evoliucionuojant Taros asmenybei, jai bręstant, nusprendžiant eiti savo pasirinktu keliu, negalėjau nesigraudinti. Pradžia man buvo tokia sunki, emociškai jaučiausi sugniuždyta, nenorėjau į rankas imti knygos dėl ten aprašomos neteisybės ir žiaurumo.
Žinau, jog šiuo metu ši knyga yra labai visų skaitoma. Apie ją daug kalbama. Tarsi fenomenas. Bet juk taip ir yra. Labai nedaug kas pasiryžta pasipriešinti patiems artimiausiems žmonėms ir ta istorija pasidalinti su pasauliu. Pagarba ir padėka autorei už tai. Už motyvaciją, jog net ir tamsiausiam kelyje galima surasti takelį, kur bus ta lemputė, tas įkvėpimas, ta šviesa, idėja. Ir apsišviesti.