trečiadienis, kovo 20, 2019

KITAIS METAIS HAVANOJE - Chanel Cleeton


Kai pamačiau, jog Baltos lankos išleis šią knygą, labai nudžiugau. Juk dar pernai mačiau ją šmėžuojant Reese Witherspoon knygų klube, o atsiliepimai buvo itin geri. Ir tiek iš aprašymo, tiek ir viršelio nusprendžiau, kad bus lengva meilės istorija su tam tikrais prieskoniais, kokius gali rasti tik socialistinėje Kuboje. Vis tik man ši knyga pasirodė gerokai sudėtingesnė, nei kad maniau ją būsiant...
Migrantų šeimoje augusi Marisolė vykdo paskutinį mylimos močiutės prašymą – keliauja į jos šeimos gimtąją Kubą, kad išbarstytų pelenus. Atvykus į pasakojimais ir istorijomis apipintą šalį, Marisolė pamato, kad viskas yra taip pat, kad kraupūs močiutės Elisos pasakojimai gyvi ir jog ten dar vis alsuoja diktatūra. Žmonės neturi nieko, negali nieko, tačiau myli savo šalį ir dar vis tikisi, jog kažkas pasikeis... Marisolė neria į praeities paieškas, susipažįsta ir užmezga šiltus santykius su močiutės jaunystės draugės anūku ir ieško vietos, kurioje galėtų vėjais paleisti senelės pelenus...
Batista. Castro. Pavardės, kurias dabar jau tik perskaitome istorijos vadovėliuose ar išgirstame iš seniau gyvenusių žmonių. Ir mums atrodo, kad tai praeitis, kad Kuba gyva, alsuojanti šokio ritmu ar girdima skimbčiojant romo pilnoms taurėms... deja, realybė yra kitokia. Mūsų tėvai ar seneliai tikrai supras, apie ką kalbama šiame romane, jei gyvenai sovietmečiu, taip pat teko stovėti eilėse, viską pirktis išduodamais talonais; savo neturi nieko. Juk kolūkiai, ir šiaip, reikia dalintis. Tik vis tiek peršasi mintis, kadaise užrašyta puikiojo Orwello „Visi lygūs, tik vieni yra lygesni už kitus“. Ir būtent taip ir ŠIANDIEN, dabar, šią minutę yra Kuboje. Tu gali dirbti šokolado fabrike, bet jo niekada nevalgyti. Tu gali valdyti mažą restoranėlį namuose, tačiau visas maistas bus skirtas turistams, o ne šeimai...
Batistos ar Castro pavardės yra neminėtinos, kaip koks Voldemorto vardas, žmonės pasibrauko smakrą, norėdami parodyti, jog kalba apie Castro... nes vardą ištarti yra per sunku, per skaudu, o galų gale ir baisu, nes visi vieni kitus išdavinėja, seka, šnipinėja. Ir nors abu diktatoriai po velėna, niekas Kuboje nesikeičia, žmonės vis tiek kenčia. Skaudu skaityti apie tokius dalykus. Negimiau nei sovietmečiu, nemačiau ir to Kubos vargo, kurį ten kenčia žmonės diena iš dienos. Ir dėkui likimui už tai.
Romanas būtų lengvas, jei ne istorinis kontekstas. Tikrai būtų. Ir viskas paprasta, skaudu, liūdna, bet paprasta. Meilė, pasiaukojimas, dėl šeimos, dėl meilės, dėl šalies, kurioje tave greičiau nužudys, nei leis tau būti laimingu...
Skaičiau ir galvojau: kodėl jūs nebėgat? Aš bėgčiau. Kodėl jūs nekovojat? Bet tai lyg ir prieštarauja viena kitai, tos mintys. Taip ir kubiečiai, atsidurę tarp tų ugnių... ir vis tiek negali nesižavėti veikėjais. Ypač moterimis, kurios karčias ašaras nurija, atsistoja ir eina toliau.
Gražios meilės istorijos. Tragiškos aplinkybės. Įtaigūs veikėjai. Sakau atvirai – graudinausi bent penkis kartus, o paskutinius porą skyrių skaičiau įsikabinus į servetėlę ir sunkiai įžiūrėjau raides per ašaras. Aš kartais per daug jautri žmonių skausmui. Jų kankinimams. Neteisybei, kuri juos ištinka. Bet knyga man patiko kur kas labiau, nei kad tikėjausi imdama į rankas. Tie, kas mėgsta istorinius romanus su meilės žiupsneliu, tikrai nenusivilsite, nes tos istorijos čia buvo labai daug... ir tai buvo svarbiausia romano dalis, kertinis akmuo.




pirmadienis, kovo 18, 2019

LAIKINAI JŪSŲ - Antanas Šileika


Lietuvos istorija manęs niekada ypatingai nedomino. Gal, kad niekas niekada nesudomino? Gal todėl, kad turėti istorijos mokytojai arba nemokė, arba mokė labai sausai ir neįdomiai? O čia, žmogus, rašytojas, Antanas Šileika, gyvena Kanadoje ir kapstosi po Lietuvos praeitį ir puikiai rašo apie tarpukario Lietuvos intrigas. Per knygų mugę teko proga trumpai su Šileika šnektelti, jis paliko man parašą knygoje ir labai šilto žmogaus įspūdį... tad kaip nepulsi pažindintis su knyga?
Justas Adamonis grįžta į Lietuvą ir po įtempto kontržvalgybos agento darbo carui ir tikisi ramybės: įsikurti Kaune, dirbti ir nebesivelti į jokius slaptųjų agentų reikalus. Tik likimas jam paruošęs kitokių staigmenų, o kur dar iš vaikystės vos menama pusseserė Lilė, kuri su ameriekičiu vyru netikėtai atvyksta į laikinąją sostinę. Staiga prasideda vis pavojingesni darbai, o seniai matyta giminaitė Lilė Adamoniui pradeda reikšti vis daugiau...
Daug veiksmo. Daug intrigų, paslapčių, sutapimų. Atvirai sakant, gal net pirmas tokio tipo romanas, kurį teko skaityti. Rašymo stilius man priminė tiek tą pačią Treinio knygą „Dziedas“, tiek šiaip lietuvių klasikus, bet buvo tikrai įdomu. Vietomis buvo galima šį tą nuspėti, tačiau tikrai ne viską. O man įprastai tas nuspėjamumas ir staigmenos, pateikiamos rašytojo, ir nulemia knygos bendrą įspūdį. Tai šis romanas nuspėjamas nebuvo. Bet ir nebuvo kažkokio „bum“ pabaigoje. Nežinojau, kaip baigsis, nenumaniau, bet gal, sakykime, jaučiau. Įtariau.
Pirmus kelis skyrius skaičiau nekvėpuodama, greitai užkabino, net nepajaučiau kaip „surijau“ 50psl. ir jėga prisiverčiau eiti miegoti. Deja, ties viduriu pasidarė nuobodoka. Bet bendras įspūdis tikrai neblogas, džiaugiuosi, jog skaičiau, nors tiek viršelis, tiek pavadinimas labai baidė ir netraukė. Jau seniai knygų nebesirenku pagal viršelį, galų gale, jei taip būtų, būčiau begalės nuostabių knygų niekada į rankas nepaėmusi.
Patiko tai, kad rašyta remiantis tikrų asmenybių veikla ir šiaip pagal šiokius tokius istorinius faktus . Ir atmosfera perteikta gerai, tik susidarė įspūdis, kad visi labai jau daug gėrė tam Kaune tarpukary. Kaip jau rašiau goodreads, keturios žvaigsždės iš penkių šiek tiek per dosnu, o trys per mažai.



ketvirtadienis, kovo 14, 2019

APŠVIESTOJI - Tara Westover

Tara gyvena mormonų survivalistų šeimoje. Despotas tėvas visus vaikus verčia dirbti rūšiuojant metalo laužą, niekas neina į mokyklą, neturi asmens dokumentų, nevaikšto pas gydytojus, nebendrauja beveik su niekuo už jų kiemo ribų. Pasaulyje jie yra niekas, patys net nežino, kurią dieną kuris gimęs. Mama dirba pribuvėja, tėvas kasa bunkerius ir yra įsitikinęs, jog artėja pasaulio pabaiga. Visi vaikai auga su iškreipta pasaulėžiūra, tačiau Tara nuolat sau mintyse kelia įvairius klausimus ir vieną dieną įsigija algebros vadovėlį, kuris, sakyčiau, pakeičia jai gyvenimą...
Žinau, kad išsiplėsiu kalbėdama apie šią knygą. Ir labai norėčiau daug kalbėti apie religiją, bet to nedarysiu iš pagarbos autorei. Pasižiūrėjus vieną interviu supratau jos perspektyvą – net ji pati nieku gyvu nenorėjo parodyti, jog mormonų religija yra kažkuo bloga. Bet mintyse sukasi begalės kitų dalykų. Pavyzdžiui – izuoliuotos mormonų gyvenvietės, kuriose tokių atvejų, apie kokius ji kalba, apstu. Kur vyras ar brolis gali skriausti, kankinti mažesnius už save šeimos narius. Toks jausmas, kad ta izoliacija ir slaptumas atsiranda vien tam, kad būtų lengviau tokius dalykus užglaistyti. Ir aš nekalbu tik apie mormonus, yra be galo daug kitokių bendruomenių, kuriose vyksta baisūs dalykai, atskirtis, žmonės , ypač bejėgiai vaikai neturi pasirinkimo, nesimoko, tad nežino, jog gali būti kitaip. Kur moteris yra „žemiau plintuso“ (nežinau iš kur ši frazė, bet ji čia taip tinka...), kur ta patriarchija taip skaudžiai kerta visiems aplinkiniams.
Kažkada skaičiau romaną apie amišų bendruomenę. Situacija panaši, valdymas panašus. Tik skaitant apie tokias bendruomenes man visada kyla klausimas, kodėl žmonės tą pasirenka, kai pasaulis taip tobulėja? Kodėl norima atitrūkti nuo medicinos, skiepų, mokslų ar patogumų ir gyventi kaip senais laikais? Ne veltui vyko evoliucija ir mes vaikštome stačiomis. Ne veltui žmonės paaukoja savo gyvenimus, sveikatą ir visus išteklius, kartais net praranda sveiką protą, kad sukurtų kažką, kas padės, kažką, kas palengvins gyvenimą. Tad kodėl, po velnių, atsiranda tokių, kurie įsikanda vienos tiesos, jos nepaleidžia ir kankina artimus sau žmones? Juk jei manai, kad skiepai blogai – nesiskiepyk. Bet nerizikuok savo vaiko gyvybe. Jei manai, kad Dievas visus išgelbės, neišimk visų saugos diržų iš mašinos, neva „angelai neskris lėčiau nei mes“. Jei kažkas patiria didelę trauma, nesitikėk, kad Dievai sustabdys smegenų kraujavimą... ir daug daug panašių situacijų, kai tas tikėjimas, paranoja, įsitikinimai verčia kitus kankintis! Ir žinau, jog kalbant apie Taros tėvą veikė ir kiti veiksniai, nelabai noriu atskleisti, bet vis tiek, kodėl niekas nieko nesakė? Kodėl niekas nesikreipė aukščiau? Juk užtektų paskambinti 911. Atsakymas – baimė. Aš kitokio nerandu.
Tėvo personažas man buvo kaip ta piktžolė, rauni, atrodo, o dar labiau bujoja. Visą knygą tikėjausi, kad jis nusibaigs, tačiau kartu bijojau, kad pribaigs ir kai kuriuos šeimos narius kartu. Bet viskas susidėliojo ne taip, kaip būčiau norėjusi.
Ir baisiausia dalis, smegenų plovimas. Amžinas, nesustabdomas, ir kas blogiausia, veiksmingas kaip jokia kita priemonė. Tik tam tikrų atsitiktinumų dėka Tara nusprendžia pasipriešinti tėvui, sužino, kad egzistuoja visai kitoks pasaulis už jų kiemo. Įgauna išsilavinimą, apie kokį daugelis tik pasvajotų. Tarsi įrodydama sau ir kitiems, kad „aš galiu, aš stipri“. Evoliucionuojant Taros asmenybei, jai bręstant, nusprendžiant eiti savo pasirinktu keliu, negalėjau nesigraudinti. Pradžia man buvo tokia sunki, emociškai jaučiausi sugniuždyta, nenorėjau į rankas imti knygos dėl ten aprašomos neteisybės ir žiaurumo.
Žinau, jog šiuo metu ši knyga yra labai visų skaitoma. Apie ją daug kalbama. Tarsi fenomenas. Bet juk taip ir yra. Labai nedaug kas pasiryžta pasipriešinti patiems artimiausiems žmonėms ir ta istorija pasidalinti su pasauliu. Pagarba ir padėka autorei už tai. Už motyvaciją, jog net ir tamsiausiam kelyje galima surasti takelį, kur bus ta lemputė, tas įkvėpimas, ta šviesa, idėja. Ir apsišviesti.


antradienis, kovo 12, 2019

JUODOJI NUOTAKA – Laura Anderson


Kara gauna laikiną darbą vienoje apleistoje pilyje Airijos kalnuose – ji pasamdoma sukataloguoti pilies biblioteką. Iš meilės knygoms ji pasišokinėdama atvyksta ir tikisi rasti ypatingą Evano Čeiso romaną apie Juodąją nuotaką, kuri yra apipinta legendomis ir padavimais... dabartiniai Galagerių palikuonys planuoja pilį atiduoti valstybės paveldo fondui... atvykus Karai ir atsinaujinus policijos tyrimui dėl praeityje įvykusių žmogžudysčių pilyje kyla įtampa ir paslaptys pradeda kilti į paviršių kartu su ja...
Kokia keista buvo mano išankstinė nuomonė apie šią knygą  - viršelis kaip kokių santų barbarų ar šiaip muilo operų, o aprašyme minima sena pilis, vaiduokliai, paslaptys... tik nuėjusi į Sofoklio knygynėlį ir paplepėjusi su merginomis vis tik nutariau, kas bus – tas. Bet kažkaip laukiau laukiau to baisumo, ir nesulaukiau... nors įtampa jutosi nuo pačių pirmų puslapių iki pat pabaigos.
Praeitais metais skaičiau „Rebeką“, kadaise seniai seniai „Džeinę Eir“ ir „Vėtrų kalną“ – būtent visus šiuos kūrinius man ir priminė „Juodoji nuotaka“, labai aiškiai galima pamatyti iš kur autorė sėmėsi įkvėpimo. Nuo pačios romano pradžios lydžiausi dėl visos aprašomos meilės knygoms. Kai Kara glostinėjo knygas, kai jas katalogavo... mintyse įsivaizdavau tą įspūdingą biblioteką ir labai stipriai jai pavydėjau.
Kas patiko? Patiko stiprūs veikėjai. Nebuvo kažkokių verkšlenimų per daug, arba neatkreipiau dėmesio. Jeigu blogas veikėjas, blogas ir buvo iš dūšios. Buvo romantikos, bet ir ana nebuvo itin saldžiai pavaizduota, nes pagrindinė veikėja Kara visai smagiai erzino simpatiją ir laidė juokelius, nebijojo būti sarkastiška. Gal, sakyčiau, buvo šiuolaikiškesnė moteris, bendravimas buvo laisvesnis, nei kad matome panašiuose klasikos kūriniuose. O šiaip daug daugiau visko patiko, nei nepatiko. Jautėsi toks lengvas kokteilis, kai ta mistika susipina su realybe, praeitis su dabartimi, nemažai įtampos – sutemus arbatos darytis keliavau jau susijungusi visas įmanomas šviesas namuose... bet mane įtikino. Vien todėl, kad nebuvo kažkokių itin mistiškų ir egzorcistiškų reiškinių. Viskas švelniai ir aiškiai susidėliojo.
Labai daug ką nuspėjau, bet kažkaip negadino malonumo, greitai vertėsi puslapiai ir norėjosi sužinoti kas ten bus toliau... manau, kad tai toks gotikinis romanas, kurį galima imti ir atostogoms. Nemažai įtampos, nemažai veikėjų, keli skirtingi laikmečiai, detektyvo elementai... visko daug ir viskas išsisprendžia iki galo, tačiau mąstyti labai daug nereikia.



pirmadienis, kovo 11, 2019

VIENINTELĖ ISTORIJA — Julian Barnes

Prieš kelis metus literatūros paskaitoms (literatūrinei analizei, o tai yra visiškai kitas dalykas, nei teksto suvokimas!) skaičiau Barnes kūrinį "Flobero papūga". Pamenu, dėstytoja nustebo dėl mano pasirinkimo ir vėliau sakė, jog analizė pavyko puikiai. Tai buvo prieš kelis metus, o apie ką buvo knyga... nepamenu nors tu ką. Kai pamačiau, jog išleido naują Barnes romaną, užsimaniau. Žinojau, koks KITOKS jo rašymo stilius, tačiau sudomino siužetas.
Taigi, jaunas vaikinas, netrukus tapsiantis rimtu dvidešimtmečiu, įsimyli dvigubai už save vyresnę moterį. Tai dar nebūtų didelė bėda, tačiau Anglijoje klasių sistema veikia ir po šiai dienai, tad visiems netrukus sužinojus apie Polo ir Siuzanos romaną, ji be didesnių paaiškinimų išmetama iš teniso klubo...
Oj kokie vis tik snobai tie anglai. Nors tu ką. Nežinau kodėl, bet visas jų golfas ir arbatėlės... Tokia tradicijų persunkta tauta, kai literatūroje viskas skamba labai prašmatniai ir įdomiai, o gyvenime būtų itin nuobodu!
Alkoholis. Jauno vaikino įsitikinimas, kad gali išgelbėti visiškai nenorintį gelbėtis žmogų. Jaunatviškas maksimalizmas, naivumas, "aš žinau geriau, nei visi" ir "visi čia blogi, ko lenda, aš nieko blogo nepadariau" ir kai užsimerki ir nepastebi, kad viskas griūna, nes tiesiog myli. Iki nukritimo. Ir tas jaunystės naivumas čia neprideda žavesio.
Ir man labai patikusi citata, kuri puikiai apibrėžia knygos esmę. Juk tikrai ne kartą esame matę poras ir pagalvoję, kodėl jie dar vis kartu??? Tai va, čia būtent apie tai:
"Bet niekada nepamirškite, jaunuoli, visi turi savo meilės istoriją. Visi. Tegu ji baigiasi tragedija ar išgaruoja, tegu jos tikrovėje net nebūna, tik vaizduotėje, bet ji tokia pat tikra. O kartais dėl to net tikresnė. Pasitaiko, kad sutinki porą, kur abu sutuoktiniai atrodo mirtinai įsipykę vienas kitam, ir tu negali įsivaizduoti, kas tarp jų bendro ir kodėl jie vis dar gyvena kartu. Bet, pasirodo, ne todėl, kad jie taip įprato, kad laikosi tradicijų ar jiems taip patogiau. O todėl, kad kadaise išgyveno savo meilės istoriją. Kaip ir visi. Ta istorija vienintelė. "
Labai gražiai parašyta ir nuostabiai išversta knyga, malonu skaityti. Nijole Regina Chijeniene, jums visos gėlės!
Ar knyga man patiko? Nežinau. Esmė man aiški, bet Polas erzino. Rašymo stilius žavėjo. Viskas taip pusė per pusę. Ir nenusvėrė man į tą geresnę pusę, nors tu ką.


penktadienis, kovo 08, 2019

AMŽINAI – Sarah Jio


Kailė gyvena idealų gyvenimą. Planuoja ateitį, o vestuvių pasiruošimas įgavęs patį įkarštį – likę išsiųsti pakvietimai ir mažos detalės... jos būsimas vyras Rajanas – puikus, nuoširdus vyras, atsidavęs Kailei. Tačiau viskas susikomplikuoja kuomet Kailė netyčia sutinka savo jaunystės meilę Keidą– buvusį itin populiarų prodiuserį, kuris šiandien – apšepęs benamis. Po dvylikos metų nesimatymo Kailė privalo išgelbėti savo buvusią meilę ir išsiaiškinti, kas nutiko, kad sėkmingas ir jaunas vyras tiesiog išgaravo nuo žemės paviršiaus?

Ko galima tikėtis iš Sarah Jio romano? Skaičiau seniai seniai jos knygą „Kovo žibuoklės“ – net nepamenu apie ką ji buvo... skaičiau ir „Pajūrio trobelė“ – labai patiko, iki šiol apie tą knygą pagalvoju. Į kurią kategoriją įkris šioji? Manau su kovo žibuoklėmis ir kitais lengvais skaitiniais, kuriuos sukremti kaip sėmkes ir po kelių savaičių konkretaus siužeto neatsiminsi. Man tikriausiai reikėjo emocinio ir literatūrinio poilsio. Pastarosiomis dienomis numečiau ne vieną ir ne dvi knygas, tiksliau, atidėjau šalin, nes prasidėjo neskaitadieniai... arba šių dienų (savaičių) įspūdžiai neleidžia susikaupti. Todėl ir ėmiau šią knygą, skaitant nereikėjo per daug mąstyti, buvo įdomu ir gražiai papasakota jautri meilės istorija (os). Viskas nuspėjama nuo...iki. Puikiai jaučiau kaip viskas baigsis, tiesiog negali nejausti ir nenorėti, kad visos kortos sukristų į vietas.  

O dabar apie sudėtingąją knygos dalį. Kaip ir pagrindiniai knygos veikėjai esu ne kartą ir ne du susimąsčiusi apie benamius. Mes matome gatvėje pinigų prašantį žmogų, bet kažkas juk prie to turi privesti? Turi juk nutikti ne patys geriausi ar maloniausi dalykai, kad žmogus, susitaikęs su savo sunkiu likimu tiesiog sėdėtų ištiesęs delną. Tikrai tikiu, kad didesnė dalis be namų likusių žmonių jų neteko dėl priklausomybių, ar tai būtų narkotikai, ar lošimas, ar alkoholis. Bet yra ir ta nedidelė dalis žmonių, kuriems išties reikia pagalbos, o niekas rankos jiems netiesia ir neties. Gaila, skaudu. Apie šiuos dalykus autorė kalba daug, jie akcentuojami ne kartą ir ne du per visą romaną. Aš nesakau, kad reikia duoti kiekvienam prašančiam – tikrai ne. Bet jei kartais iš suvargusios bobutės nusipirksime puokštelę ar įmesime eurą tikrai badaujančiam, manau tikrai skurdesni nuo to netapsime.

Patiks visiems tos pačios Sarah Jio gerbėjams, Montefiore mėgėjams ir tiems, kam reikės kūrinio atsipalaidavimui.



ketvirtadienis, vasario 28, 2019

AMERIKA BE DANGORAIŽIŲ – Eglė Gerulaitytė


Eglė, tikriausiai visiems neblogai žinoma keliautoja motociklu, šįkart mus nukelia į Amerikos platybes. Nuo Labradoro pusiasalio iki Pietų Amerikos margumynų.
Kai pati nemažai keliauju, vis tik labai sunku yra aptarti kito keliautojo knygą – gal ne visi pasirinkimai suprantami, gal kyla klausimai kodėl pasirinktas vienas ar kitas maršrutas, net pagalvojau, kodėl keliavo ne viena, jei taip mėgsta tą daryti...
Skaitydama pirmus skyrius net graudinausi, taip priminė mane! Tas troškimas eiti, lėkti, vėją laukais gaudyti... nekeliaujantys žmonės į šią knygą pažvelgs kaip į nuotykį, o aš žvelgiau kiek kitokiomis akimis – man tai buvo atgaiva sielai... skaitai, pasigėri Polo darytomis nuotraukomis, skaitai toliau. Eglė ne tik pasakoja apie lankytas vietas, bet kartais pasidalina ir šiokiais tokiais pamąstymais apie gyvenimą, refleksijos apie kai kurias patirtis itin įžvalgios. Jau seniai norėjau perskaityti knygą, parašyta tokio keliautojo kaip aš – bebaimio, be „viskas įskaičiuota“ poreikio ir su ambicijomis; nesibaigiančiomis, augančiomis su kiekviena diena.
Ir puikiai supratau ką reiškia pasitikėti technika, kurios pagalba judi toliau. Kadangi tose pačiose vakarinės Amerikos dalyse maliausi su nameliu ant ratų, puikiai suprantu ką reiškia „nugesti“ vidury laukų arba priešingai – prie pat dienos tikslo. Tik motociklas turi savo pliusą – jį dar gali nusitempti tuos kelis kilometrus...
Dar buvo vienas pamąstymas, kuris man tik kėlė šypseną, nes taip artima pasirodė – tai apie moters „turi iki trisdešimties“ arba „kaip čia moteris laukais laksto, jau laikas būtų vaikams ir šeimai“. Skaičiau ir mintyse krizenau. Tas susitupėjimas juk toks slidus reikalas. Aš vis tik linkusi būti laiminga, nei gyventi pagal visuomenės nustatytas normas. Ar galėčiau būti su žmogumi, kuris mane spaustų į rėmus? Jei pasakyčiau, kad noriu viena du mėnesius kur nors keliauti, ar mane lengva širdimi išleistų? O aš, atsidūrusi tokioje situacijoje, ar išleisčiau? Aš vis tik manau, kad tokioms kaip aš ar Eglė reikia suaugti, pribręsti tai šeimai ir tam sėdėjimui namuose su vaikais, arba susirasti vyrą, kuris lygiai taip pat mus palaikys ir dar kuprinę paneš kylant į kokį statesnį kalną...
Sunku nenuklysti į asmeniškumus, kai viskas taip artima. O kur dar Amerika. Tos pačios dykumos, tie patys vėjai! Graži knyga, neturintiems galimybės dabar keliauti bus kaip dopingas kažką veikti, o keliaujantiems sukels daug nostalgijos.



antradienis, vasario 26, 2019

PRAŠAU, PASIRŪPINK MAMA — Shin Kyung-Sook

Labai jau dažnai paskutiniu metu pasiimu knygas, kurios sugraudina... o ši graudino kas keliolika puslapių... skaitai, mąstai, vėl skaitai, vėl mąstai. Nusišluostai ašaras ir verti kitą puslapį... Kiekviena pastraipa kupina išminties.
Pietų Korėja. Netikėtai dingsta beveik septyniasdešimtmetė mama, vyras ir vaikai imasi visų įmanomų būdų ją rasti.
Istorija pasakojama keturiais balsais. Ir kai kurie jų gana neįpasti. Vietoje pirmojo ar trečiojo asmens pasirinktas antrasis. Pradžioje atrodo kiek painoka, tačiau vėliau tiesiog skaitai ir to nebejauti. Pirmoji apie motiną pasakoja dukra, po to sūnus, vėliau vyras... ir mamos perspektyva.
Žmogiškumu persunkta istorija atskleidžia tokias smulkmenas, apnuogina tokias tiesas, kur, atrodo, gi taip logiška, o niekas garsiai nepasako. Apie tai, kaip mamai gali pabosti gaminti, ir ji iš to nuovargio ir įsiučio eina daužyti indų ir vėliau juos slapta nuperka... apie tai, kaip jaudinasi dėl vaikų ir eina iš proto. Daug čia kalbama apie tai, kaip kažkam susirgus šeimoje yra užsimerkiama. Apsimetama, kad viskas bus gerai, nėra čia ko prisigalvoti, ypač jei tos sveikatos problemos labiau psichinės ar psichologinės nei fizinės... Knyga apie tai, kai užaugi geru žmogumi, įgauni išsilavinimą ir tada supranti, kad tavo mama net nemoka skaityti... O tu to nežinojai.
Kai tik nutikus kam blogo visi pradeda galvoje kurti skirtingus scenarijus, kad va, gal aš galėjau ką nors pakeisti...
Apie praleistas galimybes, neišpildytus lūkesčius, prarastus šansus; apie mokėjimą džiaugtis mažais dalykais ir tą daryti nuoširdžiai. Apie tai, ko kartais nežinome apie savo tėvus, arba sužinome, kai būna per vėlu.
Nežinau kaip jūs, bet man po tokios istorijos tik ir norisi daug labiau ir artimiau su tėvais bendrauti... juk kiek jie paaukoja dėl vaikų... garsiai nesiskundžia, o mes nevertinam, arba jei ir vertinam, gal ne visada sugebam tą laiku ir tinkamai parodyti...
Ačiū Baltos Lankos už knygą. 🌷

MADRASO DEIMANTAS – Dalia Smagurauskaitė

Egzotiškesnė knyga, du skirtingi laikmečiai, kelios ypatingos ir kažkuo „mandros“ vietovės, kuriose vyksta veiksmas? Duokit man knygą! Tokia reakcija buvo pamačius Dalios Smagurauskaitės romano anotaciją. O ir viršelis koks žavus, toks... alsuojantis Indija.
Veiksmas prasideda prieš tris šimtus metų Indijoje, kur jaunas ir ambicingas Madraso gubernatorius netikėtai įsigija legendomis apipintą, ir, tikėtina, bloga lemiantį deimantą. Tik jis pats to nežino... kita romano pusė – šie laikai – 2011 metai. Jauna menotyrininkė atvyksta į Belgiją, į deimantų sostine tituluojamą Antverpeną ir yra pasiryžusi bet kokia kaina pavogti deimantą... taip taip, tą patį, kurį pirko Madraso gubernatorius prieš tris šimtus metų. Čia deimanto praeitis ir pakiša koją.
Mano apžvalgas skaitantys žmonės jau žino, kad esu keistuose santykiuose su lietuvių literatūra. Visada būnu nepaprastai skeptiškai nusiteikusi, nežinau ko tikėtis. Vos pradėjus skaityti “Madraso deimantą” stebėjausi, kaip įtaigiai ji vis tik parašyta. Puslapiai verste vertėsi, o pačioje pradžioje buvo sunku patikėti, kad taip natūraliai ir gražiai parašė lietuvaitė.
Kas patiko? Patiko visas pasakojimas apie Indiją. Apie gubernatoriaus valdymą, tų laikų papročius; istoriją. Prieš nemažai metų mano gyvenime buvo daug su Indija susijusių dalykų, ir, nors nesu ten buvusi, knygos man primena daug smagių dalykų ir nostalgiškai pakutena visus receptorius... taigi, pasibaigus knygos siužetinei linijai, kuri mus vedė Indijos gatvelėmis, persikėliau į Europą. Tada vėl reikėjo pažindintis su veikėjais ir siužetu iš naujo. Tarsi ir nedidelis atotrūkis, tačiau gana stiprus, net ir žinant tai, jog abi dalis sieja deimantas, jaučiausi, tarsi pradėčiau naują knygą.
Vėliau veiksmas keliasi į... Maroką. Mano sena svajonė. Ir man buvo įdomu skaityti apie dykumas. Apie jų tradicijas, mėtų arbatą, senuosius pasakotojus. Šioje dalyje siužetas man buvo kiek per intensyvus. Bet MAN, o Jonui, Jolitai ar Giedrei gal pasirodys kaip tik toks, kokio norisi. Arba gali būti, jog knygą reikėjo kokiu kitu metu skaityti, kai gyvenimas ne toks intensyvus. Nežinau. Buvo smalsu kaip ten viskas baigsis, beveik numaniau, bet visiškai neatspėjau – dar vienas pliusas autorei.
Skaitydama nenustojau šypsotis – dvi pagrindinės veikėjos pavadintos tokiais vardais, kokius jau beveik esu numačiusi savo ateities dukroms, kai (jei) tokias kada nors turėsiu.
O jei rimtai, tai jau net nebežinau kelinta lietuvaičių rašyta knyga, kurią perskaičiau paskutinėmis savaitėmis, ir net patiko. Galiausiai leidyklos imasi leisti ir savų knygas ir tikiuosi, jog jos sulauks ne ką mažesnio dėmesio nei kokios kitos piaro nukankintos užsienio rašytojų knygos, nes mūsų žmonės parašo kartais net ir geriau.
Baltos Lankos - siunčiu jums apkabinimą už knygą!


antradienis, vasario 19, 2019

ELEONORAI OLIFANT VISKAS GERAI – Gail Honeyman

Pati autorė nesupranta, kuo ši knyga taip visus pavergė. Kai perskaičiau, irgi nesupratau. Dabar, kai praėjo pora dienų, ateina šioks toks suvokimas, kad ko gero tuo tikrumu. Ir humaniškumu. Ir empatija. Tokiais trimis dalykais, kurių mūsų visuomenėje šiek tiek trūksta. Ne visur, ne visiems, bet tikrai trūksta. Jau senokai norėjau ją perskaityti, pagaliau gavau iš Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ir su džiaugsmu kibau.
Eleonora Olifant – dvidešimt devynerių metų moteris, dienomis slepiasi biure, kad tik nereikėtų su niekuo bendrauti. Savaitgaliais parsineša du butelius degtinės, sėdi namuose prie televizoriaus ir geria. Ji neturi draugų, neturi nieko, su kuo galėtų pakalbėti, išskyrus trečiadienius, kuomet jai paskambina mama... visiškai netikėtų sutapimų virtinė Eleonorai padeda susibendrauti su Reimondu, kolega iš darbo.
Eleonorai dėl socialinės atskirties trūksta bendravimo įgūdžių, nes jų ji neturi progos ugdytis, o gal niekad ir neturėjo. Kaip bloga turi būti žmogui, kuris nemoka palaikyti nė paprasčiausio pokalbio? Kaip sunku turėtų būti nesuvokti kur yra ta riba, ką galima pasakyti ir ko ne? O kas, jei apie tokią ribą nė pats nenutuoki?
Kokia sunki toji būtis, kai tau kyla tokios mintys, kad skaičiau ir graudinausi... kuomet Eleonora gyvenime buvo nežmoniškai tiesmuka, tai kartais pagalvodavo visai humaniškai ir protingai. Tas stebino, tarsi jai būtų užtrauktuku užtraukta burna ir kažkas neleistų jai pasakyti tų normalių, visuomenei priimtinų dalykų arba tiesiog atsiskleisti jos žmogiškąjai pusei. O tas jos tiesmukumas vis tik buvo perliukas visame romane. Ji nuolat pasakydavo arba pagalvodavo kažką, apie ką mes susimąstome, tačiau vargu ar drįstume pasakyti tai garsiai. O skaitant būdavo tokia atgaiva! Valio, Gail Honeymoon tą supranta ir tuos žodžius įdėjo knygos veikėjai į galvą ar lūpas. Juokiausi pro ašaras ne vieną ir ne du kartus.
Ir ta vienatvė... kaip buvo liūdna. Pati norėjau ateiti prie Eleonoros ir pasakyti – “negerk, negriauk savo gyvenimo, aš būsiu tavo draugė”. Mes niekada negalime matyti, kas slypi žmogaus viduje. Mes lygiai taip pat negalime pulti klausinėti žmonių, kurie neprisileidžia. Bet mes galime bent pabandyti, nes kartais gali pavykti, o rezultatai nustebinti ir sugriauti visus susikurtus stereotipus.
“Viena ranka suėmiau kitą, pamėginau įsivaizduoti, koks jausmas, kai tave laiko už rankos. Yra akimirkų, kai manydavau, jog nuo vienatvės galiu mirti.”
Šioje knygoje detalės yra gerokai svarbesnės nei pats siužetas, kuris nėra kažkuo ypatingas, įdėmiai skaitant tam tikrus atsakymus galime rasti visai greitai. Bet čia viskas paslėpta smulkmenose, metaforose, aplinkos aprašymuose...
Kai pradžioje romano Eleonoros Olifant nemėgau, tai pabaigoje jau maniau, kad ji nuostabi. Savita. Išskirtinė, bet nuostabi. Džiaugiuosi atradusi knygą su tokia veikėja, kurios nepamiršiu ilgai. Puiki knyga, priminė man daug dalykų, ypač apie tuos, kurie yra svarbiausi mūsų gyvenimuose.


PRAEIS - Marius Povilas Elijas Martynenko

Vėl ne romanas. Vėl lietuvių autorius. Pati save stebinu. Nors knyga man patiko, Martynenko man labiau patinka klausytis, nei skaityti.
Ar nebus per drąsu, jei pasakysiu, kad jo tekstai man primena Bukowskio kūrybą? Stilius, keiksmažodžiai, epitetai. Čia visko su kaupu. Ir tarp visų blet... kurva (telefono klaviatūra bando pataisyti į prielinksnius ir dalelytes!) vis tik netrūksta tos prasmės ir skaudžių išgyvenimų.
Narkotikai, seksas, alkoholis. Kūryba, teatras, savianalizė. Meilė, sveikata, šeima. Visko užteks.
MPE tekste vis panaudoja kokius nors netikėtus faktus. Tai žavi ir sužinau nemažai naujo, o skaitant tie faktai neblogai įsilieja į visumą.
Buvo keli tekstai, kurie labai patiko, buvo tokių, kuriuos perskaičiau, ir žinau, kad neprisiminsiu gal niekada. Bet tais patikusiais mielai dalinuosi:
Šizofrenija
CV: visad atmetamas
Savičiulpa. Sprogimas
Nerimas
Primatas primatui
Šypsena
Primityvūs
Tai knyga ne visiems. Ir tikrai neraginu, kad va bėkite pirkti. Pagalvokit prieš pirkdami, ko norit ir ko tikitės. Jei gero supurtymo, ir to, kad reikėtų mąstyti, valio, knyga jums. Ir pasidomėkite apie autorių prieš skaitant, aš net norėdama nepapasakočiau apie tokią margą asmenybę.

trečiadienis, vasario 13, 2019

VIENO GYVENIMO ISTORIJA - Guy de Maupassant

Ši knyga dėžėse gulėjo jau labai ilgai... vis matydavau, pagalvodavau, jog metas pažinčiai su Mopasanu, bet kažkodėl nepasiimdavau. Kadangi šiemet sau pasižadėjau kas mėnesį perskaityti po vieną klasikos kūrinį, taigi, antroji #klasika2019 knyga tapo pirmasis Mopasano romanas.
Žana, jaunutė mergina, pabaigia vienuolyno mokyklą ir tėvo įsakymu grįžta namo. Nemačiusi normalaus gyvenimo, Žana svajoja apie meilę, kurią idealizuoja. Viskas įvyksta labai greitai - tarsi iš dangaus nukritęs jaunuolis veda Žaną ir jie patraukia į povestuvinę kelionę į Korsiką. Jau tuomet tampa aišku, kad tas idealus vyras galbūt vis tik turi trūkumų...
Ir vėl, ir vėl... parašytas prieš pusantro šimto metų, o toks pats aktualus ir šiandien. Atrodytų, galėtų daug kas jau būti kitaip, bet kažkodėl moterys dar vis bijo garsiai pasakyti, kai jas skriaudžia vyrai. Joms dar vis sunku pačioms sau pripažinti, kad niekas negimė turėdamas kankintis. Ir tikrai skaudu, kad tada aprašytos problemos tebeegzistuoja ir dabar.
Nedidelės apimties knygutė mane sužavėjo. Siutino manyje esančią adekvačią ir racionalią moterį, tačiau leido mėgautis nepaprastai gražiai parašytu tekstu. Vis tik pradedu jausti silpnybę seniesiems prancūzų autoriams. Palyginus su dabartinėmis istorijomis apie meilę, čia net dialogai kitokie. Žinoma, kad tais laikais žmonės kitaip ir bendravo, tačiau žvelgiant iš tos pusės, kaip parašyta, tai ko gero net nėra ko lyginti. Turtinga kalba.
Mes stebimės, kad žmonės kovoja už save, savo teises. Vadinamosios mažumos. Bet juk kažkada sufražistės kovojo už Mūsų ateitį. Ir tada viskas neatrodė normalu. Žmogus yra žmogus, nepriklausomai nuo jo statuso visuomenėje, odos spalvos, lyties, rasės, religijos. Nors tu ką. Net pačiai keista, kad perskaičiusi kaip ir meilės romaną kalbu apie tokius dalykus... bet kad išnervino tas požiūris, kad jis tavo vyras ir gali su tavimi daryti ką nori.
Pabumbėjau.
Maupassant plunksna neblogai pasikapsto po santykių peripetijas. Jei reikėtų rinktis ar skaityti šiuolaikinį meilės romaną, ar tokį, rinkčiausi šį.


pirmadienis, vasario 11, 2019

DIENŲ PIRAMIDĖS – Daina Opolskaitė


Jei ne Tyto alba, labai mažai tikėtina, jog šią knygą apskritai būčiau paėmusi į rankas. Vienintelės novelės, kurias buvau skaičiusi gyvenime – Romualdo Granausko, ir prieš daug daug metų... bet įspūdis likęs iki šiol... kai paklausiau Dainos Opolskaitės konferencijoje, kurioje lankiausi rudenį, išsyk supratau, kad knyga mane domins. Trumpas istorijas mažomis dozėmis aš mėgstu, tad tikėjau, jog ir novelės man patiks...

O kad patiko, tai silpnai pasakyta! Visų pirma, iš literatūrinės pusės – man nesuvokiama, kaip galima tekstą supinti, suausti ir sudėlioti taip, kad būtų šitaip vaizdinga. Skaitant noveles vis apimdavo jausmas, kad matau pati, kad tuoj užuosiu ar išgirsiu autorės aprašomus dalykus...

“Ten vanduo kvepia saule, o drėgmė skverbiasi net į mažiausias odos poras, plaukų šaknis ir saldžia migla nugula ant lūpų. Ten akmenys apvalūs ir glotnūs, balti ir visi kaip vienas, o smėlis toks baltas ir
švelnus kaip jūros puta.” p.124

Beje, čiupau pačia pirmą akyse pasirodžiusią vietą iš knygos, tiesiog atsiverčiau, perbėgau akimis puslapį ir nurašiau. Daug pasako, nes tokių vietų per visas noveles buvo dešimtys. Skaitai, ir matai, skaitai, ir mėgaujiesi...

Visos novelės gana skirtingos – apie tėvų santykius, kitos apie moralę, trečios apie ribas ir kaip jas galima peržengti dėl itin neįprastų priežasčių... dar kitos tarsi tikrina žmonių tikėjimą vieni kitais. Temų daug. Apie tai, kas tikra, brangu, svarbu. Ir tokie mistikos elementai... vietomis skaitydama Dainos kūrybą prisimindavau neseniai skaitytą knygą “Tai, ko netekome ugnyje”, nes to minimalaus makabriškumo buvo ir čia. Ne taip žiauriai, subtiliau, o galų gale, reikėjo išskaityti tarp eilučių.

Jei nenorite skaityti visos knygos, tik kelias noveles (o jei atvirai, jos visos vertos dėmesio), aš ypač rekomenduočiau šias:
Grotos
Karūnos
Stebuklingas žmogus
Madlena ir aš
Prieblandos valanda

Tikrai nuoširdžiai – patiko. Yra apie ką pamąstyti po kiekvienos istorijos... ypač perskaičius pirmąsias dvi gulėjau ir žiūrėjau į vieną tašką gal penkias minutes, net nesinorėjo iškart pulti skaityti kitų. Mažomis porcijomis, gal net po porą dienai.



ketvirtadienis, vasario 07, 2019

PLAK, ŠIRDIE – Amelie Nothomb

Šią knygą man taip pat pasiūlė „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“. Šeimos santykiai mane visada domina, tad neatsisakiau. Ir kaip aš džiaugiuosi, kad jūs žinotumėte.

Mari yra gražiausia mergina mokykloje, ir tą žino. Ją visi gerbia ir myli. Netrukus jaunutė mergina pastoja, susituokia ir pagimdo dukrelę. Vos pamačius, jog dukrelė reto grožio, jauna moteris pradeda jai pavydėti... šeimoje gimsta dar pora vaikų, tačiau situacija, rodos, tik blogėja...

Skaitant labai erzino pats stilius, kuriuo knyga buvo parašyta ir visi pasikartojimai – taip ir net sau buvau jau besakanti – na gana, gana, jau supratau, čia pavydas, tačiau vėliau viskas sugulė į stalčiukus, tokia ir buvo autorės mintis, pavydas čia buvo visko ašis, viskas apie jį ir sukosi. Viskas vyko greitai, Mari dukra Diana netruko užaugti. Ir čia man iškart pasidarė aišku, kad tai situacija, apie kurią kažkada jau kalbėjau – kad nebūtinai, jei tu, kaip vaikas būsi nemylimas ir skriaudžiamas, pats pulsi taip elgtis, kai turėsi savo vaikų. Priešingai, norėsi jiems padėti, mylėsi.

Tai jau kelinta knyga iš eilės, kai istorijoje narstomi dukters ir mamos santykiai ir man tai netrukdo. Skirtingos mamos, skirtingos situacijos, skiriasi ir perspektyvos. Ir vėl eilinį kartą įsitikinu, kad be reikalo bijojau labai mažos apimties knygų. Galima. Įmanoma į pusantro šimto puslapių sudėti visą širdį ir perteikti skaitytojui esmę.

Pykau ant Mari visą romaną. Nesupratau. Ir iki šiol nesuvokiu. Kaip? Kodėl? Kodėl pavydas gali taip užtemdyti protą ir širdį paversti į ledo luitą, kurio neištirpdo niekas? Kaip galima turėti vaikus ir juos taip skirstyti, vienam viskas, kitam nieko... baisiausia, kad šioje knygoje pasakojami dalykai mane gąsdino – svarbiau pinigai, sėkmė, dėmesys ir pripažinimas – šeima ir mylimi žmonės palikti kažkur... tarsi, niekur jie nedings... o tada... viskas įvyksta taip, kad kažin ar galėtų būti kitaip...

Ši nedidelė knygutė sujaukia mintis, sukrečia, priverčia suvokti daug dalykų, o svarbiausia, kad žinau, jog mane tėvai tikrai myli, aš juos irgi ir galiu tiesiog jaustis laiminga, kad yra būtent šitaip. 



antradienis, vasario 05, 2019

SUGRĄŽINTOJI – Donatela di Pietrantonio


Tai štai – prisipažįstu – esu visiška ištiželė ir mane ši knyga sugraudino ir sukėlė daug emocijų. Paskutiniu metu dažnai tokios knygos man patenka į rankas, prieš skaitydama būnu pasiskaičiusi atsiliepimų ir galvoju, kad verksiu... ir ne. Slogutis apima, ir tiek. O šioji tikrai graudi ir skaudi. Net esu tikra, kad patiks mano mamai (kas mane ilgiau sekat, jau žinot, vis pasibėdavoju, kad kas mane sužavi – mama netrunka numesti, tai va, mamyt, galėsi skaityt).

Trylikametė mergaitė iš savo tetos ir dėdės namų staiga netikėtai grąžinama mamai, kuri ją paliko dar kūdikį. Kuomet ji augo mylima, jai nieko netrūko, buvo rūpinamasi, kad ji tik galėtų mokytis ir būtų sveika, viskas apsiverčia. Jai visiškai naujuose namuose šilumos nerasta: mama jai abejinga, tėvo nebūna namie, o jei ir būna, nekalba. O kur dar trys broliai ir sesutė, su kuria jos dalinasi lova, o mažoji naktimis miega baloje... nuolat trūksta maisto, šilto vandens, švarių rūbų.

Tai tiesiog romanas apie gyvenimą. Su visokių rūšių prieskoniais, kaip ir priklauso Itališkam kūriniui. Ir jame visko yra daug – ir tos keistos, nerangios paaugliškos meilės ar simpatijų, kai mergaitė dar visiškai vaikas ir netgi tas jausmas pilvo apačioje ją trikdo ir ji nesuvokia kodėl ir kaip... ir nebūtų veiksmas Italijoje, jei nebūtų kalbama gana daug apie maistą, jo ruošimą – man visai patiko, nors to maisto šioje istorijoje ir nebuvo itin daug...

Visą knygą nepaprastai žavėjo sesučių vienybė. Skaičiau, kėlė šypseną, buvo jauku ir gera. Nes argi tu įprastai taip greitai susidraugauji su nauju žmogumi, įsileidi jį į savo širdį ir lovą? O čia, tiesiog vaikai labai gera skaityti apie tuos tvirtus santykius.

Aš labai norėčiau paanalizuoti veikėjų veiksmus. Ir pasipiktinti, bet to nedarysiu, nes atskleisiu jums romano esmę, o malonumo gadinti aš nenoriu. Tik galiu viena pasakyti – vaikai yra didelis sprendimas. Nesvarbu, kokiu būdu jie atsiranda jūsų namuose, šeimose, širdyse. Negalima jų mėtyti vėtyti kaip papuola. Man ši knyga priminė senuosius kūrinius – tokius kaip „Čiauškutė“, „Viešnia iš šiaurės“, „Džeinė Eir“ – tik šiek tiek trumpesnė, gal labiau koncentruota istorija, tačiau tas našlaitės santykis su aplinka atskleistas čia buvo ne ką prasčiau.




pirmadienis, vasario 04, 2019

MOTINŲ SEKMADIENIS – Graham Swift

Noriu ir pagirti ir išpeikti šitos knygos viršelį. Vizualiai man jis tooooks gražus. Meniškas. Prieš dar gaunant knygą aš iš karto galėjau bandyti spręsti apie knygą iš jos viršelio; numaniau, jog tai bus lyriška istorija. Ir neklydau. Ir man labai gera šiuos viršelius čiupinėti – tarsi drobė, tarsi ne popierius... bet. Šie viršeliai nepaprastai apsitrina. Jei tai 100 puslapių knyga, gal ir nieko baisaus, bet jei tai 500 puslapių gėris ir jį skaitai daugiau nei dvi dienas... vieną knygą tokiu viršeliu skaičiau kelias dienas – toks jausmas, lyg būčiau ja nuo kalniuko čiuožinėjus! Nebedrįsčiau niekam tokios dovanoti. Ir kaip paaiškinti nežinančiam, kad aš knygas myliu ir jų taip nesuniokoju pati?
Pasibariau, o dabar apie pačią knygą – jauna tarnaitė Džeinė gauna laisvadienį – anais laikais vadinamą Motinų sekmadieniu, skirtu tam, kad tarnai galėtų aplankyti savo namus, šeimas, mamas. Kadangi Džeinė mamos neturi, ji susigalvoja kitos veiklos – nutaria dviračiu nuvykti pas savo meilužį, gretimo dvaro savininką Polą. Kadangi jo namuose tarnų irgi nelikę, namai tušti... o Polas, vos tik išlipa iš lovos, pradeda ruoštis – vyksta pietauti su savo būsima žmona... Džeinė namuose lieka viena, tad neatsispiria pagundai po juos pasivaikščioti.
„Taigi, turbūt nesugalvotum labiau šokiruojančio dalyko, nei moteris, įžengianti į biblioteką nuoga. Pati idėja.“
Ir tas Motinų sekmadienis pakeičia Džeinei gyvenimą. Gal ne visiškai tiesiogiai, tačiau tie pajautimai ir atradimai ją įkvepia rašymui. Ir man knygoje labai patiko tos semantikos apraiškos. Beje, net ir pati pradžioje knygos susimąsčiau, kad va, ne veltui jos pavardė Fairchild (skaistus/sąžiningas vaikas) čia parinkta visiškai neatsitiktinai – ir tikrai – autorius apie tai vėliau užsiminė. Vis tik mano literatūrinės analizės paskaitose davė savo, kartais jaučiu, jog pastebiu daugiau nei galbūt kitas skaitytojas.
„Ji buvo sukaupusi nemažai žodžių, šiaip jau nepasitaikančių tarnaitės žodyne. Netgi pats žodis „žodynas“. Ji rankiojo juos kaip paukščiai rankioja šapus lizdui sukti.“
Man visada patinka skaityti apie kitus rašytojus, apie skaitymą, rašymą, knygas. Skaitydami pamatysit, kaip čia įdomu viskas bus...
Kalbant apie patį siužetą – knyga apima gal ir kelis dešimtmečius – daug sužinome apie Džeinės ateitį, praeitį, tačiau vis tiek pagrindinis akcentas yra tas vienas vienintelis sekmadienis. Viskas labai smulkmeniškai aprašyta, parinkti puikūs epitetai, sukuriamas stiprus įspūdis, tad bent jau tą dalį skaičiau neatsitraukdama.
Tarnaičių darbo ir gyvenimo niuansai, aukštuomenės ir varguomenės skirtumai, žmogiškumas. Vėl tenka skaityti nedidelės apimties knygą ir vėl įsitikinu, jog įtikinti skaitytojui puslapių skaičius visiškai neturi reikšmės. Ar rekomenduoju? Tikrai taip, ypač tiems, kam patinka Ishiguro lėtumas, Seethalerio poetiškumas. Man gal kažko, kažkiek, ties kažkuria vieta čia trūko. Bet tam tikri dalykai, manau, atmintyje liks ilgam.



šeštadienis, vasario 02, 2019

MOTINOS PIENAS - Nora Ikstena

Vis tik mūsų visuomenė turi labai didelę bėdą – žmonės nevertina to, ką turi. Santykiai labai greit išyra, nes na kam stengtis, bus kitas... galime nueiti į parduotuvę, pasirinkti pieną – PIENĄ – iš keliolikos skirtingų rūšių – pagal pakuotės tipą, pagal tūrį, pagal riebumą, pagal gamintoją... galime pasakyti ką galvojame beveik visais atvejais be didesnių pasekmių. Galime eiti mokytis ar dirbti; netgi tikėtina, kad niekas mūsų pernelyg netikrins ir netardys. Mums nekyla baimė, jog bet kurią dieną kažkas iš mūsų artimųjų gali tiesiog dingti nuo žemės paviršiaus vien dėl to, jog pasakė vienu žodžiu per daug. Ar dėl to, kad perskaitė tam tikrą eilėraštį.


Su drauge prieš kelias dienas žiūrėjom kaip mažas vaikas dainuoja Eurikos Masytės „Laisvė“ ir įsikalbėjom – ar vis tik tas vaikas supranta, kas ta laisvė? 

„Motinos pienas“ – itin jautriai ir poetiškai parašyta istorija apie moteris. Apie motiną ir dukrą. Apie jų bandymus išgyventi sovietinėje Latvijoje. Apie baimę, tokią stiprią, kad net skauda. Apie aukas, laisvės ilgesį ir tai, kaip santykius gali paveikti ta nuolatinė įtampa ir suvokimas, kad nieko negali pakeisti... Jei norite paprasto atsakymo į klausimą „Tai apie ką ši knyga?“ – atsakyčiau paprastai, apie moteris, kurios bando išgyventi sovietmetį. O skaitant paaiškėja, kad istorija gerokai stipresnė ir gilesnė...

Kaip minėjau apie Masytės dainą ir kilusią diskusiją, taip yra ir šiame romane – motina, kuri yra išsiilgusi laisvės, pasiilgusi Latvijos, degraduoja – o dukra, nemačiusi to, kas buvo iki Sovietų, to nesupranta, tiesiog gyvena. Juk jei žmogus gimsta ir auga vienoje situacijoje, jis gali nė nežinoti, kad gali būti absoliučiai kitaip... kad gali būti geriau... 

Romanas itin literatūriškas – tiek pasikartojimų, metaforų ir stiprių alegorijų retai kada sutiksi tekste. O čia taip stipriai... vos vienas sakinys, ir net nusipurtai pagalvojus ir suvokus tą užslėptą prasmę... jei visiškai atvirai – tikrai buvo sunku skaityti. Norint iš tiesų suvokti tas paslėptas mintis teko ne kartą ir ne du grįžti pastraipa atgal ir skaityti darsyk.

„Diena mokykloje pasidalindavo į dvi dalis – prieš pieną ir po pieno.“

Emociškai slegianti. Žmogiška, bet ir apie antžmogius. Apie motiną, kuri atsitveria nuo savo dukters tarsi siena – ar gali būti tokia istorija nejautri?.. Tai pilna kontrastų knyga. Juoda – balta, šilta – šalta. Prieš – po. 

Ir pabaigai, kai minėjau tai, jog žmonės nevertina to, ką turi – manau, apie tai ir yra ši knyga. Nevertini, kol turi, nes nežinai, kaip jaustumeisi praradęs, gali tik spėlioti.

Vilniaus knygų mugėje bus pati autorė – nekantrauju susipažinti ir paprašyti autografo. 

Ačiū mano mylimai Leidykla "Tyto alba" už knygą.


trečiadienis, sausio 30, 2019

BAIMĖ – Dirk Kurbjuweit


Koks jausmas yra augti nesaugioje aplinkoje? O koks jausmas yra kai suaugę žmonės gyvena savo namuose ir jaučiasi įbauginti? Ir dieną, ir naktį. Ir kai bandydami užtikrinti tą saugumo jausmą vaikams, jaučiasi tarsi jų rankos būtų surištos, o net įvairios institucijos nepadeda kovoje. Nes niekas fiziškai nesužeistas. Nuolatinė įtampa netraktuojama kaip įstatymo pažeidimas.
Architektas Tyfentaleris gyvena gana ramų gyvenimą su savo žmona ir vaikais, kol neatsikrausto į naują namą, kur pusrusyje po jų butu gyvena keistokas senukas. Kaimynas vardu Tiberijus netrunka pradėti keistai elgtis – siunčia architekto žmonai meilės laiškus, nešti pyragus, maltis po langais ir slapta stebėti… Tyfentaleris pradeda jaustis nesaugiai savo paties namuose, o  visai netrukus situacija pablogėja – kaimynas pradeda siuntinėti grasinančius laiškus, neva jie su žmona seksualiai tvirkina savo vaikus. Atrodytų normali šeima pradeda kovą – kreipiasi į visas įmanomas institucijas prašydami pagalbos… tačiau pagalbos iš niekur nesulaukia… o ir šeima turi labai nemažai problemų – vyras vengia žmonos, žmona isterikuoja…
Jau ne kartą esu kalbėjusi apie tai, jog tam tikros istorijos yra linkusios kartotis. Jei vaikystę praleidai apsuptas nesaugumo, tėvai tavęs nesuprato – itin tikėtina, kad vėliau gyvenime vėl atsidursi situacijose, kuomet abejosi viskuo ir visais. Bus tam pagrindas, ar jo nė nebus.
Šis romanas yra apie tai – apie baimę, kai augi namuose, o tavo tėvas kaupia ginklų kolekciją ir vaikus kone prievarta verčia eiti į šaudyklą ir mokytis šaudyti. Kai gyveni ramų gyvenimą, tačiau jį trikdo svetimas žmogus. Baimė, paranoja, moralė, žmogaus teisės, šeimos santykiai, įstatymų spragos, ir tiesiog ribos, kurias arba peržengi, arba ne. Visa tai yra šioje knygoje.
“Namai man buvo vieta, kur gali būti nušautas”
Pagrindinis knygos veikėjas man nuo pat pradžių neatrodė patikimas ar nuoširdus. Jis nebuvo  empatiškas, nuolat gyrėsi, pasakojo apie savo skaudžias praeitis per tokią… net nežinau kaip įvardinti, ironijos prizmę, ir kartais viską patiekdamas net gana sarkastiškai. O kai žmogus kalba apie skaudžius ir sudėtingus dalykus nuolat ką pašiepdamas, juo patikėti darosi vis sunkiau.
Pasiėmusi šią knygą nemaniau, jog ji man sukels tiek minčių, kiek sukėlė. O tai man patiko. Netikėta pabaiga, nors… aš nenumaniau, o gal tik save įtikinėjau, kad yra kitaip.
Ir man ko gero labiausiai patikusi mintis visoje knygoje:
“Nebeklausinėjo: kas tau? Nieko. Toks atsakymas yra baisiausias iš visų, jį reikėtų uždrausti ir draudimą įštvirtinti vedybų sutartyje, nes toks atsakymas beveik niekada nebūna teisingas ir verčia kitus jaustis bejėgiškai.”
Knyga sunkaus kalibro. Trileris? Detektyvas? Šeimos drama? Gal, drįsčiau teigti – viskas viename. Patiks, kam patinka painesnės ir intelektualesnės istorijos.



šeštadienis, sausio 26, 2019

PASLAPČIŲ BOKŠTAS – Rachel Hore

Netikiu aš visom ezoterikom ir sapnininkais ir panašiais šarlataniškais dalykais. Labiau tikiu psichologija ir kitais mokslais. Vaikystėje sapnuodavau kelis sapnus, drįsčiau teigti – košmarus, jie nuolat kartodavosi ir mane be galo gąsdindavo. Vėliau gyvenime įvykus keliems įvykiams ir išsisprendus kelioms problemoms tie sapnai tiesiog dingo. Po daug metų vaikščiojau pas psichologę (ir ne, to nepriimu lyg kokios visuomenės stigmos, tai yra normalu. Problemas reikia spręsti ir apie jas kalbėti.) ir tuo metu kažkaip pokalbiuose išplaukė ta sapnų tema. Su jos pagalba daug ką išsiaiškinau, o į paviršių lindo tokie dalykai, apie kuriuos tuo metu nė nesusimąsčiau, nes tebuvau vaikas, kuris, matyt, jautėsi nesaugiai dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių. Dabar jau daug metų tų sapnų nebėra – nėra juos iššaukusių problemų.

Džudė dirba aukcione – vertina senus ir įspūdingas istorijas slepiančius daiktus bei knygas. Visiškai lemtingo sutapimo dėka ji atvyksta į vieną Norfolko dvarų ir pradeda aiškintis jame slypinčias paslaptis. Šeima labai maloniai priima, o ji, besikapstydama po senus raštus ir dienoraščius atranda įdomią istoriją – apie senąjį savininką Vikamą ir jo įdukrą Esterą, kurie miške pastatytame bokšte stebėdavo žvaigždes ir darė stulbinančius atradimus.

Šis romanas yra apie sapnus, kurie yra perduodami iš kartos į kartą. Čia galima tikėti mistika, galima tikėti psichologija, tačiau juk kartais pakanka apie ką nors pagalvoti, pamatyti, išgirsti, ir netrukus pasąmonė viską sudėlios kaip jai reikia ir atgal sugąžins keisčiausiomis formomis – ar tai bus kažkokia baimė, ar deja vu, ar mano jau minėti sapnai. O gal ir viską kartu, drėbtels, maža nepasirodys.

Patiko man šis romanas, daug visko jame – buvo įdomu skaityti apie žvaigždynus, planetas, informacijos buvo labai daug, bet manęs, kaip skaitytojos, tai neapkrovė. Veikėjai irgi neerzino, gal net buvo šiek tiek priešingai – man trūko TO personažo. Estera buvo ganėtinai charizmatiška, tačiau užgožta to laikmečio ir susiklosčiusios situacijos – rastinukė, matomai ne vietoje ir nelaiku pasitaikiusi paveldėtoja. O dar tai, kad ji buvo MOTERIS, bandanti lįsti į mokslo pasaulį. Na kur tai matyta!

Nenuspėjamas. Šis romanas būtent toks, nes vieną mažą detalę aš numaniau jau knygos pabaigoje. Visiškai netikėtai atkreipiau dėmesį ir man daug kas susidėliojo į savas vietas. Bet tai visiškai netrukdė. Daug sluoksnių, o autorė puikiai juos vieną po kito atskleidė – o pabaigoje viską tarsi užtvirtino ir paaiškino. Tas man labai patiko, nes tokio tipo romanuose aš to dažnai pasigendu.

Patiks tiems, kam patinka Riley, Moyes ir kiti lengvi romanai. Toks atostogoms, tačiau su tam tikrais mokslo prieskoniais, kas knygą iškart paverčia solidesne ir aukštesnės prabos kūriniu.

Ačiū www.tytoalba.lt



ketvirtadienis, sausio 24, 2019

MAKBETAS — Jo Nesbo

Prisipažinsiu, tai buvo pirma Nesbo knyga, kurią perskaičiau. Ir vos perskaičiusi supratau, kad ne nuo tos pradėjau. Reikėjo imtis Hario Hulės. Bet, nebeatsuksiu laiko atgal.
Anais metais vos tik susipažinau su detektyvais ir trileriais, buvau įsitikinusi, na kai rankos prieis iki Nesbo... nebepaleisiu...
Ši istorija priklauso Šekspyro projektui - įvairūs autoriai, remdamiesi senaisiais dramaturgo kūriniais rašo viską naujai. Įvelka į naują rūbą ir pateikia modernią kūrinių versiją.
Makbetas gyvena tamsiame mieste, kuriame viskas valdoma korupcijos, narkotikų, prostitucijos ir lošimų. Pats Makbetas - buvęs narkomanas, įsimylėjęs buvusią prostitutę - lošimo namų savininkę Ledi. Makbetas - detektyvas, policininkas. Kažkas, į kažką kreiptumeisi ištikus nelaimei.
Tačiau Makbetas trokšta visko. Valdžios, miesto, ir kad visi šliaužiotų jam po kojomis. Ir dėl tos valdžios jis žudo. Vedamas paranojos, narkotikų ir ambicijų jis imasi tokių veiksmų, kuriuos sunku suvokti protu...
Prisipažinsiu - šio Šekspyro kūrinio aš neskaičiau. Ar skaitysiu? Manau, kad vis tik ne. Jei moderni versija man neištansliavo žinutės, kaži ar tai pavyks senajai, eiliuotai versijai.
Vienu metu mąsčiau - ir daug. Po to supratau, kad ši knyga žiauri. Čia nėra gerų veikėjų. Čia tiesiog vienas tamsesnis už kitą. Viskas turi pasekmes. Ir skaudžias.
Ar man patiko? Kadangi 600psl. knygą perskaičiau per dvi dienas, tai parodo, kad padėti ją šalin buvo sunku. Daugiau plėstis nenoriu - skaitę Šekspyrą puikiai žinote, kame čia esmė. Neskaitėte, nusiteikite žiauriai istorijai.
📚7


antradienis, sausio 22, 2019

VISAS GYVENIMAS – Robert Seethaler

Pažintį su Seethaler‘iu aš pradėjau nuo knygos „Tabakininkas“. Ir jei atvirai, jokio skirtumo, nuo kurios pradėti. Abi tokios pat niūrios ir tikros. Ir čia tik dar kartą įrodoma, kad norint parašyti gerą knygą nereikia kelių šimtų puslapių ar ištisų tomų.
Andrėjas Egeris gyvena Austrijos Alpėse. Jas pažįsta kaip penkis savo pirštus. Vaikystėje nematęs meilės netrunka įsimylėti Marijos, pasiperša jai ypač romantiškai, o tada... o tada viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir jam tenka palikti namus. Vieną vienintelį kartą – aštuoniems metams, kuomet jį, nors ir šlubą, pakviečia į kariuomenę. Grįžęs po viso matyto blogio jis nebeatpažįsta miestelio, kuriame jį laiko keistu atsiskyrėliu, kartais net išprotėjusiu seniu...
Visų pirma, knyga išjausta. Parašyta labai jautriai, skaudžiai, skoningai. Daug kas pasakyta, bet dar daugiau ir nutylėta – palikta išvadas pasidaryta pačiam skaitytojui. Ir dėl to tikrai nėra lengviau skaityti, nes jei ir neįvardinta juodu ant balto, vis tiek supranti, kaip ten buvo ir pasidaro dar liūdniau.
Tai knyga apie žmogaus lemtį, gyvenimą, pasiaukojimą; tikrą ir neblėstančią meilę, norą gyventi, norą mirti, nenorą tiesiog egzistuoti. Apie atleidimą, apie atmintį, apie šeimą... tiesiog, tikra istorija apie gyvenimą, apie tikrą, jautrų, likimo randų išvagotą žmogų.
Patiko ir tas paliestas žmogaus ryšys su gamta, kai jis toks stiprus, toks tikras ir apima jausmas, kad ne tik žmogus puikiai pažįsta kalnus, bet ir kalnai jį... man visada gera skaityti apie kalnus, nes ir pati turiu užmezgusi ryšius su keliomis kalnų grandinėmis, tad kai kalbama apie ėjimą į kalnus kažko ieškoti, aš labai puikiai tą suprantu ir man lengva įsijausti į veikėjo mąstyseną, pajautimus. Kalnai tikrai nesuteikia atsakymų. Bet suteikia puikų foną mastymui – kai vėjas tarsi prapučia smegenis, gaivus oras perkrauna sistemą, o tikslas – viršūnė – galiausiai nebeatrodo svarbiausia... o tada tiesiog, eini, eini... eini... kol ir kiti tikslai galvoje susiformuoja kitaip, į viską sugebi pažvelgti naujai ir šviežiomis mintimis.
Didėlė padėka vertėjai už puikiai atliktą darbą. Rūta Jonynaitė nenuvylė – tokį poetišką tekstą išvertė puikiai, buvo malonu ir gera skaityti. O dar iš tokios visai grubios ir nepoetiškos vokiečių kalbos.


sekmadienis, sausio 20, 2019

MAŽOJI FADETĖ – George Sand


Aš buvau beprotiškai pasiilgusi klasikos. Tokios klasikos, kur rašymo stilius vietomis kelia šypseną (o gal tiesiog faktas, kad knyga išleista dar prieš man gimus ir kalbinės normos skiriasi kaip diena ir naktis), kur veikėjai tokie žemiški ir paprasti, kad juos tiesiog imtum ir išbučiuotum.

Dvyninėje gyvena du broliai dvyniai - Landris ir Sylvine. Gal atsitiktinumo dėka, gal ne, vienas jų netrunka susibendrauti su kaimo atstumtąją, pasiutusia merga – Fadete. O daugiau pasakoti apie siužetą nenoriu, nes knygutė ir taip maža, o įvykiai ten susidėlioja tikrai greitai. Matysit!

Knygoje daug stereotipų. Daug medžiagos, užvirinančios kraują šių laikų feministėms. Nepaisant viso to, knyga nepaprastai žavi, paprasta ir jauki. Ir nors parašyta prieš daugiau nei pusantro šimto metų, tačiau nemažai dalykų tinka ir šioms dienoms – ypač patiko skaityti apie dvynių santykius – jų meilę ir prisirišimą, galiausiai ir apie pavydą. Viską George Sand pateikė labai paprastai, ūkiškai, be didesnių išvedžiojimų, tačiau vis tiek sugebejo palikti daug visko ir tarp eilučių. Ar net sugebėjo palikti tai, ką daug lengviau išlukštentų moterys, vedamos savo nuojautos.

Skaudino žmonių požiūris „nuo obels...“ neva, jei mama šliundra, gegutė, palikusi savo vaikus, tai ir vaikai bus tokie patys. Kodėl kodėl toks požiūris. Suprantu ir sutinku, kad tėvų auklėjimas daro įtaką, bet juk labai dažnai apleisti vaikai išauga nuostabiais žmonėmis vien dėl to, kad galėtų kitiems duoti tai, ko patys neturėjo... bet Fadetės personažas, sakyčiau, George Sand alter ego, mokėjo taip kovoti, norėjo taip įrodyti ko ji verta, kad jos buvo pradžioje gal ir gaila, tačiau vėliau kartu džiaugiausi jos kovos rezultatais.

Nuostabi knygelė. Kaip gaila, kad tiek daug metų leidau jai voliotis dėžėse. Ketinu pasikuisti ir atkapstyti ir daugiau tokių kūrinių; tikiuosi, kad ne vienas ir ne du mane vėl maloniai nustebins. O Mažoji Fadetė įkvepia gerumo. Šiltumo. Pakutena sielą ir širdį savo paprastumu ir nuoširdumu.