trečiadienis, sausio 30, 2019

BAIMĖ – Dirk Kurbjuweit


Koks jausmas yra augti nesaugioje aplinkoje? O koks jausmas yra kai suaugę žmonės gyvena savo namuose ir jaučiasi įbauginti? Ir dieną, ir naktį. Ir kai bandydami užtikrinti tą saugumo jausmą vaikams, jaučiasi tarsi jų rankos būtų surištos, o net įvairios institucijos nepadeda kovoje. Nes niekas fiziškai nesužeistas. Nuolatinė įtampa netraktuojama kaip įstatymo pažeidimas.
Architektas Tyfentaleris gyvena gana ramų gyvenimą su savo žmona ir vaikais, kol neatsikrausto į naują namą, kur pusrusyje po jų butu gyvena keistokas senukas. Kaimynas vardu Tiberijus netrunka pradėti keistai elgtis – siunčia architekto žmonai meilės laiškus, nešti pyragus, maltis po langais ir slapta stebėti… Tyfentaleris pradeda jaustis nesaugiai savo paties namuose, o  visai netrukus situacija pablogėja – kaimynas pradeda siuntinėti grasinančius laiškus, neva jie su žmona seksualiai tvirkina savo vaikus. Atrodytų normali šeima pradeda kovą – kreipiasi į visas įmanomas institucijas prašydami pagalbos… tačiau pagalbos iš niekur nesulaukia… o ir šeima turi labai nemažai problemų – vyras vengia žmonos, žmona isterikuoja…
Jau ne kartą esu kalbėjusi apie tai, jog tam tikros istorijos yra linkusios kartotis. Jei vaikystę praleidai apsuptas nesaugumo, tėvai tavęs nesuprato – itin tikėtina, kad vėliau gyvenime vėl atsidursi situacijose, kuomet abejosi viskuo ir visais. Bus tam pagrindas, ar jo nė nebus.
Šis romanas yra apie tai – apie baimę, kai augi namuose, o tavo tėvas kaupia ginklų kolekciją ir vaikus kone prievarta verčia eiti į šaudyklą ir mokytis šaudyti. Kai gyveni ramų gyvenimą, tačiau jį trikdo svetimas žmogus. Baimė, paranoja, moralė, žmogaus teisės, šeimos santykiai, įstatymų spragos, ir tiesiog ribos, kurias arba peržengi, arba ne. Visa tai yra šioje knygoje.
“Namai man buvo vieta, kur gali būti nušautas”
Pagrindinis knygos veikėjas man nuo pat pradžių neatrodė patikimas ar nuoširdus. Jis nebuvo  empatiškas, nuolat gyrėsi, pasakojo apie savo skaudžias praeitis per tokią… net nežinau kaip įvardinti, ironijos prizmę, ir kartais viską patiekdamas net gana sarkastiškai. O kai žmogus kalba apie skaudžius ir sudėtingus dalykus nuolat ką pašiepdamas, juo patikėti darosi vis sunkiau.
Pasiėmusi šią knygą nemaniau, jog ji man sukels tiek minčių, kiek sukėlė. O tai man patiko. Netikėta pabaiga, nors… aš nenumaniau, o gal tik save įtikinėjau, kad yra kitaip.
Ir man ko gero labiausiai patikusi mintis visoje knygoje:
“Nebeklausinėjo: kas tau? Nieko. Toks atsakymas yra baisiausias iš visų, jį reikėtų uždrausti ir draudimą įštvirtinti vedybų sutartyje, nes toks atsakymas beveik niekada nebūna teisingas ir verčia kitus jaustis bejėgiškai.”
Knyga sunkaus kalibro. Trileris? Detektyvas? Šeimos drama? Gal, drįsčiau teigti – viskas viename. Patiks, kam patinka painesnės ir intelektualesnės istorijos.



šeštadienis, sausio 26, 2019

PASLAPČIŲ BOKŠTAS – Rachel Hore

Netikiu aš visom ezoterikom ir sapnininkais ir panašiais šarlataniškais dalykais. Labiau tikiu psichologija ir kitais mokslais. Vaikystėje sapnuodavau kelis sapnus, drįsčiau teigti – košmarus, jie nuolat kartodavosi ir mane be galo gąsdindavo. Vėliau gyvenime įvykus keliems įvykiams ir išsisprendus kelioms problemoms tie sapnai tiesiog dingo. Po daug metų vaikščiojau pas psichologę (ir ne, to nepriimu lyg kokios visuomenės stigmos, tai yra normalu. Problemas reikia spręsti ir apie jas kalbėti.) ir tuo metu kažkaip pokalbiuose išplaukė ta sapnų tema. Su jos pagalba daug ką išsiaiškinau, o į paviršių lindo tokie dalykai, apie kuriuos tuo metu nė nesusimąsčiau, nes tebuvau vaikas, kuris, matyt, jautėsi nesaugiai dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių. Dabar jau daug metų tų sapnų nebėra – nėra juos iššaukusių problemų.

Džudė dirba aukcione – vertina senus ir įspūdingas istorijas slepiančius daiktus bei knygas. Visiškai lemtingo sutapimo dėka ji atvyksta į vieną Norfolko dvarų ir pradeda aiškintis jame slypinčias paslaptis. Šeima labai maloniai priima, o ji, besikapstydama po senus raštus ir dienoraščius atranda įdomią istoriją – apie senąjį savininką Vikamą ir jo įdukrą Esterą, kurie miške pastatytame bokšte stebėdavo žvaigždes ir darė stulbinančius atradimus.

Šis romanas yra apie sapnus, kurie yra perduodami iš kartos į kartą. Čia galima tikėti mistika, galima tikėti psichologija, tačiau juk kartais pakanka apie ką nors pagalvoti, pamatyti, išgirsti, ir netrukus pasąmonė viską sudėlios kaip jai reikia ir atgal sugąžins keisčiausiomis formomis – ar tai bus kažkokia baimė, ar deja vu, ar mano jau minėti sapnai. O gal ir viską kartu, drėbtels, maža nepasirodys.

Patiko man šis romanas, daug visko jame – buvo įdomu skaityti apie žvaigždynus, planetas, informacijos buvo labai daug, bet manęs, kaip skaitytojos, tai neapkrovė. Veikėjai irgi neerzino, gal net buvo šiek tiek priešingai – man trūko TO personažo. Estera buvo ganėtinai charizmatiška, tačiau užgožta to laikmečio ir susiklosčiusios situacijos – rastinukė, matomai ne vietoje ir nelaiku pasitaikiusi paveldėtoja. O dar tai, kad ji buvo MOTERIS, bandanti lįsti į mokslo pasaulį. Na kur tai matyta!

Nenuspėjamas. Šis romanas būtent toks, nes vieną mažą detalę aš numaniau jau knygos pabaigoje. Visiškai netikėtai atkreipiau dėmesį ir man daug kas susidėliojo į savas vietas. Bet tai visiškai netrukdė. Daug sluoksnių, o autorė puikiai juos vieną po kito atskleidė – o pabaigoje viską tarsi užtvirtino ir paaiškino. Tas man labai patiko, nes tokio tipo romanuose aš to dažnai pasigendu.

Patiks tiems, kam patinka Riley, Moyes ir kiti lengvi romanai. Toks atostogoms, tačiau su tam tikrais mokslo prieskoniais, kas knygą iškart paverčia solidesne ir aukštesnės prabos kūriniu.

Ačiū www.tytoalba.lt



ketvirtadienis, sausio 24, 2019

MAKBETAS — Jo Nesbo

Prisipažinsiu, tai buvo pirma Nesbo knyga, kurią perskaičiau. Ir vos perskaičiusi supratau, kad ne nuo tos pradėjau. Reikėjo imtis Hario Hulės. Bet, nebeatsuksiu laiko atgal.
Anais metais vos tik susipažinau su detektyvais ir trileriais, buvau įsitikinusi, na kai rankos prieis iki Nesbo... nebepaleisiu...
Ši istorija priklauso Šekspyro projektui - įvairūs autoriai, remdamiesi senaisiais dramaturgo kūriniais rašo viską naujai. Įvelka į naują rūbą ir pateikia modernią kūrinių versiją.
Makbetas gyvena tamsiame mieste, kuriame viskas valdoma korupcijos, narkotikų, prostitucijos ir lošimų. Pats Makbetas - buvęs narkomanas, įsimylėjęs buvusią prostitutę - lošimo namų savininkę Ledi. Makbetas - detektyvas, policininkas. Kažkas, į kažką kreiptumeisi ištikus nelaimei.
Tačiau Makbetas trokšta visko. Valdžios, miesto, ir kad visi šliaužiotų jam po kojomis. Ir dėl tos valdžios jis žudo. Vedamas paranojos, narkotikų ir ambicijų jis imasi tokių veiksmų, kuriuos sunku suvokti protu...
Prisipažinsiu - šio Šekspyro kūrinio aš neskaičiau. Ar skaitysiu? Manau, kad vis tik ne. Jei moderni versija man neištansliavo žinutės, kaži ar tai pavyks senajai, eiliuotai versijai.
Vienu metu mąsčiau - ir daug. Po to supratau, kad ši knyga žiauri. Čia nėra gerų veikėjų. Čia tiesiog vienas tamsesnis už kitą. Viskas turi pasekmes. Ir skaudžias.
Ar man patiko? Kadangi 600psl. knygą perskaičiau per dvi dienas, tai parodo, kad padėti ją šalin buvo sunku. Daugiau plėstis nenoriu - skaitę Šekspyrą puikiai žinote, kame čia esmė. Neskaitėte, nusiteikite žiauriai istorijai.
📚7


antradienis, sausio 22, 2019

VISAS GYVENIMAS – Robert Seethaler

Pažintį su Seethaler‘iu aš pradėjau nuo knygos „Tabakininkas“. Ir jei atvirai, jokio skirtumo, nuo kurios pradėti. Abi tokios pat niūrios ir tikros. Ir čia tik dar kartą įrodoma, kad norint parašyti gerą knygą nereikia kelių šimtų puslapių ar ištisų tomų.
Andrėjas Egeris gyvena Austrijos Alpėse. Jas pažįsta kaip penkis savo pirštus. Vaikystėje nematęs meilės netrunka įsimylėti Marijos, pasiperša jai ypač romantiškai, o tada... o tada viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir jam tenka palikti namus. Vieną vienintelį kartą – aštuoniems metams, kuomet jį, nors ir šlubą, pakviečia į kariuomenę. Grįžęs po viso matyto blogio jis nebeatpažįsta miestelio, kuriame jį laiko keistu atsiskyrėliu, kartais net išprotėjusiu seniu...
Visų pirma, knyga išjausta. Parašyta labai jautriai, skaudžiai, skoningai. Daug kas pasakyta, bet dar daugiau ir nutylėta – palikta išvadas pasidaryta pačiam skaitytojui. Ir dėl to tikrai nėra lengviau skaityti, nes jei ir neįvardinta juodu ant balto, vis tiek supranti, kaip ten buvo ir pasidaro dar liūdniau.
Tai knyga apie žmogaus lemtį, gyvenimą, pasiaukojimą; tikrą ir neblėstančią meilę, norą gyventi, norą mirti, nenorą tiesiog egzistuoti. Apie atleidimą, apie atmintį, apie šeimą... tiesiog, tikra istorija apie gyvenimą, apie tikrą, jautrų, likimo randų išvagotą žmogų.
Patiko ir tas paliestas žmogaus ryšys su gamta, kai jis toks stiprus, toks tikras ir apima jausmas, kad ne tik žmogus puikiai pažįsta kalnus, bet ir kalnai jį... man visada gera skaityti apie kalnus, nes ir pati turiu užmezgusi ryšius su keliomis kalnų grandinėmis, tad kai kalbama apie ėjimą į kalnus kažko ieškoti, aš labai puikiai tą suprantu ir man lengva įsijausti į veikėjo mąstyseną, pajautimus. Kalnai tikrai nesuteikia atsakymų. Bet suteikia puikų foną mastymui – kai vėjas tarsi prapučia smegenis, gaivus oras perkrauna sistemą, o tikslas – viršūnė – galiausiai nebeatrodo svarbiausia... o tada tiesiog, eini, eini... eini... kol ir kiti tikslai galvoje susiformuoja kitaip, į viską sugebi pažvelgti naujai ir šviežiomis mintimis.
Didėlė padėka vertėjai už puikiai atliktą darbą. Rūta Jonynaitė nenuvylė – tokį poetišką tekstą išvertė puikiai, buvo malonu ir gera skaityti. O dar iš tokios visai grubios ir nepoetiškos vokiečių kalbos.


sekmadienis, sausio 20, 2019

MAŽOJI FADETĖ – George Sand


Aš buvau beprotiškai pasiilgusi klasikos. Tokios klasikos, kur rašymo stilius vietomis kelia šypseną (o gal tiesiog faktas, kad knyga išleista dar prieš man gimus ir kalbinės normos skiriasi kaip diena ir naktis), kur veikėjai tokie žemiški ir paprasti, kad juos tiesiog imtum ir išbučiuotum.

Dvyninėje gyvena du broliai dvyniai - Landris ir Sylvine. Gal atsitiktinumo dėka, gal ne, vienas jų netrunka susibendrauti su kaimo atstumtąją, pasiutusia merga – Fadete. O daugiau pasakoti apie siužetą nenoriu, nes knygutė ir taip maža, o įvykiai ten susidėlioja tikrai greitai. Matysit!

Knygoje daug stereotipų. Daug medžiagos, užvirinančios kraują šių laikų feministėms. Nepaisant viso to, knyga nepaprastai žavi, paprasta ir jauki. Ir nors parašyta prieš daugiau nei pusantro šimto metų, tačiau nemažai dalykų tinka ir šioms dienoms – ypač patiko skaityti apie dvynių santykius – jų meilę ir prisirišimą, galiausiai ir apie pavydą. Viską George Sand pateikė labai paprastai, ūkiškai, be didesnių išvedžiojimų, tačiau vis tiek sugebejo palikti daug visko ir tarp eilučių. Ar net sugebėjo palikti tai, ką daug lengviau išlukštentų moterys, vedamos savo nuojautos.

Skaudino žmonių požiūris „nuo obels...“ neva, jei mama šliundra, gegutė, palikusi savo vaikus, tai ir vaikai bus tokie patys. Kodėl kodėl toks požiūris. Suprantu ir sutinku, kad tėvų auklėjimas daro įtaką, bet juk labai dažnai apleisti vaikai išauga nuostabiais žmonėmis vien dėl to, kad galėtų kitiems duoti tai, ko patys neturėjo... bet Fadetės personažas, sakyčiau, George Sand alter ego, mokėjo taip kovoti, norėjo taip įrodyti ko ji verta, kad jos buvo pradžioje gal ir gaila, tačiau vėliau kartu džiaugiausi jos kovos rezultatais.

Nuostabi knygelė. Kaip gaila, kad tiek daug metų leidau jai voliotis dėžėse. Ketinu pasikuisti ir atkapstyti ir daugiau tokių kūrinių; tikiuosi, kad ne vienas ir ne du mane vėl maloniai nustebins. O Mažoji Fadetė įkvepia gerumo. Šiltumo. Pakutena sielą ir širdį savo paprastumu ir nuoširdumu.




penktadienis, sausio 18, 2019

SAFYRŲ PREKEIVIO PASLAPTIS – Dinah Jefferies


Po kelių rimtų knygų ir detektyvų ir šiaip visokių švenčių ir streso darbe man labai norėjosi kažko paprasto. O Dinah Jefferies rašo būtent tokias istorijas – neįpareigojančias, apie meilę, apie santykius, apie įdomias vietas ir, sakyčiau, netgi įdomius darbus dirbančius žmones. Kai pradėjau pažintį su šią autore, skaičiau „Arbatos plantatoriaus žmoną“ – pamenu, kad knyga man labai patiko, viskas buvo taip nenuspėjamai susukta, įdomu, ir tikrai įtraukė. Skaitant šią viskas buvo kiek kitaip... bet apie viską po truputį.
Luiza gyvena idealioje santuokoje. Atrodytų, idealioje. Ji nori vaikų, tačiau jos gyvenime persileidimai ją lydi vienas po kito... vyro problemos irgi vis iškiša savo nosį ir nori pasirodyti... bet vis viena – Luiza ir jos vyras bando iš visų jėgų. Arba taip tik atrodo, nes staiga jam žuvus avarijoje, Luiza sužino, jog jie gyveno tarsi atskirus gyvenimus...
Žinot, kokia mintis man sukosi skaitant šį romaną? Santa Barbara. Taip skyrelis – serija, skyrelis – serija. Tiek dramos, tiek gerų ir blogų veikėjų, ir tie antagonistai tokie... be charakterio... aišku, dar būtų galima ilgai ginčytis kurie iš veikėjų čia buvo blogi, o kurie geri. Buvo labai įdomu skaityti vien tam, kad sužinoti kas bus toliau, nors ir buvo galima nesunkiai viską nuspėti. Autorė atsargiai (o gal ir nelabai) vis mėtė užuominas tai apie vieną, tai apie kitą dalyką – pastabesnis skaitytojas netrukus suprastų kur čia šuo pakastas (ups) ir kame visa romano esmė.
Labai paprasti dialogai. Dar vis nesuprantu, ar gerai, ar blogai. Bet kuriuo atveju – norėjau pailsėti nuo streso – pailsėjau. Norėjau lengvos knygos – gavau lengvą. Ar man šiek tiek per „skysta“? Tikrai taip. Ar būčiau daug ką keitusi, gal net mažinusi apimtį, kad tik liktų kuo mažiau beprasmių pokalbių? Garantuotai. Taip vietomis jau net atkreipdavau dėmesį į tai, kad autorė gilinasi į nereikalingas detales.
Pagalvojus, ar galėtum taip greitai žengti į priekį po vyro žūties? Kad ir vyras buvo parazitas. Ar galėtum? Tai va, tokių nemažai dalykėlių pamąstymui, nes man kažkaip atrodo, kad jei tikrai labai myli žmogų, o jo netenki (nesvarbu, miršta, šiaip išsiskiriant, ar pameta), na negali savęs taip greitai paruošti kitiems santykiams... ech... nenoriu daugiau ką sakyti, kad neatskleisti siužeto... bet vis tiek apie tai galvoju.
Lengvas romanas. Daug dialogų. Aprašoma graži gamta. Nuspėjama, bet gal tuo ir visai žavi istorija. Norite pailsinti smegenis, knyga puikiai tam tiks.



KUR TADA BUVO TAVO DIEVAS – Sausis Upė



Kaskart kam negero nutikus man kyla mintis - tai jei iš tiesų Dievas egzistuoja, kur jis būna tomis baisiausiomis akimirkomis? Kur būna tada, kai mažam vaikui diagnozuojama nepagydoma liga; kur būna tada, kai daug metų negėręs alkoholikas galiausiai paslysta ir vėl griebiasi stikliuko? Kur jo ranka tada, kai mašina partrenkia niekuo nekaltą žmogų? Kur? 
Ir skaudžiausia tai, kad net ir itin tikinčių žmonių tas Dievas neapsaugo. Kaip tą paaiškinti?

Kai man parašė Sausis ir pasiūlė savo knygą, aš apie jį buvau girdėjusi tikrai nedaug. Mačiau, jog visose internetų platybėse ši knyga šmėžavo, tačiau daugiau nelabai ką ir žinojau. Tik  gavusi knygą pasidžiaugiau draugei, kuri sakė, jog jo tekstus jau kuris laikas seka FB. Na jei ta draugė sako, kad bus gerai, blogai būti negali. Tad kibau.

Sausis ne šiaip dalinasi savo patirtimis, jis pasakoja apie kritimą. Į duobes, į griovius, gilius ir tamsius... į patekimą į tokias vietas, iš kurių taip lengvai neišeisi ir neišsikapanosi net ir labai norėdamas. O net jei ir bandysi kapanotis visomis išgalėmis, kažkas vis tiek nuspręs tave truktelt žemyn taip, kad maža nepasirodys. Arba tiesiog gai prireikti pagalbos iš šalies – bet ir vėl, ta pagalba turi būti tikra... ne kokia sekta, kuri tau taip praplauna smegenis, kad pats nebesuvoki, ko ten išvis atėjai...

Sausis nėra optimistas, bet sugebėjo pasimokyti iš savo klaidų, aš labai to tikiuosi. Ne tik klausinėjo kitų, kur buvo jų dievas, bet ir pats nėrėsi į ilgas, sudėtingas, ne visada aiškios kilmės ir paskirties paieškas, tačiau galiausiai daug ką priėmė kaip pamoką.

Aš tikrai esu linkusi pasidalinti ir įvairiais asmeniškumais, tačiau šikart nutariau, jog to nedarysiu. Nereikia. Nes ne man vienai būtų skaudu skaityti apie dalykus, kuriais norėčiau dalintis... 

Tai itin jautri knyga. Apie šeimą ir jos vertybės, apie paieškas, apie norą gyventi, norą mylėti ir būti mylimam. Dalį knygos prasriūbavau, kitą dalį skaičiau ir linksėjau galva. O minčių mintelių, vis norėjau pasižymėti ar nusifotografuoti.

Žinau, kad klausimas bus, tad iškart pasakau – knygą įsigyti galite https://sausis.lt. Ir tikrai, nuoširdžiai, man patiko, aš ją pasiliksiu ir vis paskaitinėsiu, nes iš duobės lipti kartais lengviau, kai turi už ko kabintis.



šeštadienis, sausio 05, 2019

VANDENS ISTORIJA - Maja Lunde

Aaaaaa, aš ir vėl kunkuliuosiu. Nes čia nekunkuliuoti neįmanoma. Vakar baigiau šią knygą, o šįryt stotelėje užmačiau tuščių narvų reklamą/iniciatyvą ir šiaip vištas. Ir, žinokit, užsiutau. Pasaulyje yra daug didesnių problemų, nei vištos. Ir tos problemos liečia ŽMONES. Aš žinau, kad egzistuoja mitybos grandinė, išnykus vienoms rūšims, išnyks ir kitos, bet po velnių, kai su sese visą vakarą kalbamės kokiai šeimai norime padėti vėl (po visai sėkmingos iniciatyvos parduodant knygas surinkti pinigėlių Linai) ir kaip tą padaryti, aš lauke pamatau, kad kažkas skyrė begales laiko, dizainerius, kaštus popieriui ir pan. dėl vištų. VIŠTŲ. Ar jūs čia juokaujat??? Kai pasaulyje vyksta globalinis atšilimas, o šis terminas net kažkiek ir primirštas. Bet šią vasarą pamenat turbūt visi, nebuvo šalta, ane? Kai iš tiesų daugelis pasaulio vietų neturi prieigos prie vandens. Kai žmonės dėl to miršta. ŽMONĖS. Kažkas rūpinasi vištomis. Skalpuokit mane, ir žinau, kad skalpuosit. Bet žmonės yra aukščiau. Nors tu ką. Nelaiku man tas plakatas pasitaikė...
2017 metai. Signė plaukia savo nediduke jachta iš pačios Norvegijos šiaurės į Prancūziją, kad įrodytų savo jaunystės meilei savo tiesas – ledynai tirpsta, ir tai yra problema. 2041 metai, Prancūzija – Davidas su dukrele atskririamas nuo žmonos su sūneliu, abu atsiduria pabėgelių stovykloje, kurioje sąlygos tiesiog antisanitarinės, maisto stinga, vanduo normuojamas, o su kiekviena diena situacija tikrai ne geryn... Davidas su dukryte vaikšto, eina laukais ir netrunka aptikti Signės jachtą...
Vandens istorija. Dar viena distopija. Ne tokia įtaigi, kaip bičių knyga, ir veikėjai ne tokie stiprūs, nors Davido dukrelė buvo ne iš kelmo spirta. Romano pradžia mane labai kabino, greitai skaitėsi. Vidurys pasirodė toks... nežinau... nesupratau, kokia buvo esmė, prasmė, kodėl buvo pasakojami tam tikri dalykai... pabaiga vėl puiki, palikta vietos interpretacijoms, arba galų gale net leista veikėjui suprasti tą pabaigą kaip pačiam norisi... gražiai užbaigta. Nenusaldinta.
Kai skaičiau „Bičių istoriją“, man mintyse vis iškildavo daug minčių, prisiminimų. Nei Signės siužetinė linija, nei Davido rūpesčiai manęs kažkodėl taip stipriai nepalietė. Na nėra vandens. Nėra. Apsinuodijo vaikas – na apsinuodijo. Taip keistai... skaitai, atrodo, atjauti, supranti, tačiau vis tiek užjausti nesigauna. Nors esu kažkada galvojus, kad mirsiu, kai 40 laipsnių karštyje neturėjau vandens... buvau toje situacijoje. Žinau. Bet skaitant tas prisiminimas nepadėjo labiau įsijausti į istoriją.
Kaip pradžioje kunkuliavau, tai pasakysiu dar – rūpinkimės vieni kitais, nesikiškime į kišenes maišelių parduotuvėje... nedėkime vieno apelsino į maišelį... nusipirkime gertuves vietoje to, kad perkame buteliukus kaskart panorėjus atsigerti... nėra taip sunku. Juk jei Maja Lunde sukūrė siužetą apie labai netolimą ateitį, tai kalbame apie savo vaikūs. VAIKUS. Apie žmones, kurie gali atsidurti lygiai tokioje pačioje situacijoje, kurioje atsirdūrė Davidas. Aš labai tikiuosi, kad skaitysit. Ir kad bent jau privers susimąstyti. O jei jau susimąstysim, gal ir koks vienas kitas pokytis jūsų rutinoje jau duos daug. Gal metais, gal dvejais atitolins tą baisingą sausrą ir vandens trūkumą.



ketvirtadienis, sausio 03, 2019

TAI, KO NETEKOME UGNYJE - Mariana Enriquez

Tikėsite ar ne, keistokai pradėjau metus. Naujųjų Metų naktį mes su draugėmis kalbėjomės apie mirtį, laidotuves, operacijas ir kūno dalis (viena draugių dirba operacinėje, tad nieko nuostabaus). Ir kaip tyčia tuo pat metu skaičiau pirmąją šių metų knygą. „Tai, ko netekome ugnyje“ – makabriška, vietomis šlykšti, vietomis varanti neviltin knyga, kitus kartus priverčianti dairytis aplink, žiūrėti palovin ar nedrąsiai naktį vaikščioti net ir savo namuose.
Knyga ypač gerai įvertinta kritikų, o pati autorė teigia, jog visad sapnuoja košmarus – vieni nuolat kartojasi, kiti būna kai kurių tęsiniai... tad visiškai nestebina, jog autorė sugebėjo parašyti dvylika itin itaigių ir paveikių istorijų.
Kas įdomiausia, čia kalbama apie daug ką – viskas tarp eilučių, neatskleistos priežastys, didelė dalis istorijų neturi ir labai aiškios atomazgos, tačiau nuo to nepasidaro mažiau kraupu. Užgriebiama nemažai istorinių ar politinių įvykių; socialinių problemų.
Vis tik man labiausiai patiko „Murzinas berniukas“ – kraupi, skaudi, vietomis šlykšti istorija, kurią, kiek pastebėjau, kalbėdami apie šią knygą pamini dauguma. Kita labai patikusi buvo „Adelės namas“ – o dievai. Net šiurpas po kūną lakstė. „Petiso Orechudo apsireiškimas“ su tokia pabaiga, kad perskaičiusi kone pradėjau melstis, kad būtų vienaip, o ne kitaip. Ir dar labai patiko „Kaimyno patijas“. Nežinau dėl ko, gal dėl to mistinio elemento, gal dėl įtaigumo, gal dėl tos aštrios ir visai nepaslėptos baimės, kuri juntama visą istoriją.
Man asmeniškai vienos patiko labiau, kitos mažiau. Ką galiu pasakyti – valgant jų skaityti nerekomenduoju. Jei laukiatės ar turite mažų vaikų, ar tiesiog esate labai jautrus žmogus – siūlau praleisti bent pusę jų. Jei mėgstate mistines istorijas, siaubo filmus, Stephen King kūrybą – ši knyga kaip tik jums. Beje, nelabai mėgstu nei vieno iš šių – tačiau knyga man tikrai patiko ir pati nustebau kaip greitai ją perskaičiau.