penktadienis, sausio 18, 2019

SAFYRŲ PREKEIVIO PASLAPTIS – Dinah Jefferies


Po kelių rimtų knygų ir detektyvų ir šiaip visokių švenčių ir streso darbe man labai norėjosi kažko paprasto. O Dinah Jefferies rašo būtent tokias istorijas – neįpareigojančias, apie meilę, apie santykius, apie įdomias vietas ir, sakyčiau, netgi įdomius darbus dirbančius žmones. Kai pradėjau pažintį su šią autore, skaičiau „Arbatos plantatoriaus žmoną“ – pamenu, kad knyga man labai patiko, viskas buvo taip nenuspėjamai susukta, įdomu, ir tikrai įtraukė. Skaitant šią viskas buvo kiek kitaip... bet apie viską po truputį.
Luiza gyvena idealioje santuokoje. Atrodytų, idealioje. Ji nori vaikų, tačiau jos gyvenime persileidimai ją lydi vienas po kito... vyro problemos irgi vis iškiša savo nosį ir nori pasirodyti... bet vis viena – Luiza ir jos vyras bando iš visų jėgų. Arba taip tik atrodo, nes staiga jam žuvus avarijoje, Luiza sužino, jog jie gyveno tarsi atskirus gyvenimus...
Žinot, kokia mintis man sukosi skaitant šį romaną? Santa Barbara. Taip skyrelis – serija, skyrelis – serija. Tiek dramos, tiek gerų ir blogų veikėjų, ir tie antagonistai tokie... be charakterio... aišku, dar būtų galima ilgai ginčytis kurie iš veikėjų čia buvo blogi, o kurie geri. Buvo labai įdomu skaityti vien tam, kad sužinoti kas bus toliau, nors ir buvo galima nesunkiai viską nuspėti. Autorė atsargiai (o gal ir nelabai) vis mėtė užuominas tai apie vieną, tai apie kitą dalyką – pastabesnis skaitytojas netrukus suprastų kur čia šuo pakastas (ups) ir kame visa romano esmė.
Labai paprasti dialogai. Dar vis nesuprantu, ar gerai, ar blogai. Bet kuriuo atveju – norėjau pailsėti nuo streso – pailsėjau. Norėjau lengvos knygos – gavau lengvą. Ar man šiek tiek per „skysta“? Tikrai taip. Ar būčiau daug ką keitusi, gal net mažinusi apimtį, kad tik liktų kuo mažiau beprasmių pokalbių? Garantuotai. Taip vietomis jau net atkreipdavau dėmesį į tai, kad autorė gilinasi į nereikalingas detales.
Pagalvojus, ar galėtum taip greitai žengti į priekį po vyro žūties? Kad ir vyras buvo parazitas. Ar galėtum? Tai va, tokių nemažai dalykėlių pamąstymui, nes man kažkaip atrodo, kad jei tikrai labai myli žmogų, o jo netenki (nesvarbu, miršta, šiaip išsiskiriant, ar pameta), na negali savęs taip greitai paruošti kitiems santykiams... ech... nenoriu daugiau ką sakyti, kad neatskleisti siužeto... bet vis tiek apie tai galvoju.
Lengvas romanas. Daug dialogų. Aprašoma graži gamta. Nuspėjama, bet gal tuo ir visai žavi istorija. Norite pailsinti smegenis, knyga puikiai tam tiks.



KUR TADA BUVO TAVO DIEVAS – Sausis Upė



Kaskart kam negero nutikus man kyla mintis - tai jei iš tiesų Dievas egzistuoja, kur jis būna tomis baisiausiomis akimirkomis? Kur būna tada, kai mažam vaikui diagnozuojama nepagydoma liga; kur būna tada, kai daug metų negėręs alkoholikas galiausiai paslysta ir vėl griebiasi stikliuko? Kur jo ranka tada, kai mašina partrenkia niekuo nekaltą žmogų? Kur? 
Ir skaudžiausia tai, kad net ir itin tikinčių žmonių tas Dievas neapsaugo. Kaip tą paaiškinti?

Kai man parašė Sausis ir pasiūlė savo knygą, aš apie jį buvau girdėjusi tikrai nedaug. Mačiau, jog visose internetų platybėse ši knyga šmėžavo, tačiau daugiau nelabai ką ir žinojau. Tik  gavusi knygą pasidžiaugiau draugei, kuri sakė, jog jo tekstus jau kuris laikas seka FB. Na jei ta draugė sako, kad bus gerai, blogai būti negali. Tad kibau.

Sausis ne šiaip dalinasi savo patirtimis, jis pasakoja apie kritimą. Į duobes, į griovius, gilius ir tamsius... į patekimą į tokias vietas, iš kurių taip lengvai neišeisi ir neišsikapanosi net ir labai norėdamas. O net jei ir bandysi kapanotis visomis išgalėmis, kažkas vis tiek nuspręs tave truktelt žemyn taip, kad maža nepasirodys. Arba tiesiog gai prireikti pagalbos iš šalies – bet ir vėl, ta pagalba turi būti tikra... ne kokia sekta, kuri tau taip praplauna smegenis, kad pats nebesuvoki, ko ten išvis atėjai...

Sausis nėra optimistas, bet sugebėjo pasimokyti iš savo klaidų, aš labai to tikiuosi. Ne tik klausinėjo kitų, kur buvo jų dievas, bet ir pats nėrėsi į ilgas, sudėtingas, ne visada aiškios kilmės ir paskirties paieškas, tačiau galiausiai daug ką priėmė kaip pamoką.

Aš tikrai esu linkusi pasidalinti ir įvairiais asmeniškumais, tačiau šikart nutariau, jog to nedarysiu. Nereikia. Nes ne man vienai būtų skaudu skaityti apie dalykus, kuriais norėčiau dalintis... 

Tai itin jautri knyga. Apie šeimą ir jos vertybės, apie paieškas, apie norą gyventi, norą mylėti ir būti mylimam. Dalį knygos prasriūbavau, kitą dalį skaičiau ir linksėjau galva. O minčių mintelių, vis norėjau pasižymėti ar nusifotografuoti.

Žinau, kad klausimas bus, tad iškart pasakau – knygą įsigyti galite https://sausis.lt. Ir tikrai, nuoširdžiai, man patiko, aš ją pasiliksiu ir vis paskaitinėsiu, nes iš duobės lipti kartais lengviau, kai turi už ko kabintis.



šeštadienis, sausio 05, 2019

VANDENS ISTORIJA - Maja Lunde

Aaaaaa, aš ir vėl kunkuliuosiu. Nes čia nekunkuliuoti neįmanoma. Vakar baigiau šią knygą, o šįryt stotelėje užmačiau tuščių narvų reklamą/iniciatyvą ir šiaip vištas. Ir, žinokit, užsiutau. Pasaulyje yra daug didesnių problemų, nei vištos. Ir tos problemos liečia ŽMONES. Aš žinau, kad egzistuoja mitybos grandinė, išnykus vienoms rūšims, išnyks ir kitos, bet po velnių, kai su sese visą vakarą kalbamės kokiai šeimai norime padėti vėl (po visai sėkmingos iniciatyvos parduodant knygas surinkti pinigėlių Linai) ir kaip tą padaryti, aš lauke pamatau, kad kažkas skyrė begales laiko, dizainerius, kaštus popieriui ir pan. dėl vištų. VIŠTŲ. Ar jūs čia juokaujat??? Kai pasaulyje vyksta globalinis atšilimas, o šis terminas net kažkiek ir primirštas. Bet šią vasarą pamenat turbūt visi, nebuvo šalta, ane? Kai iš tiesų daugelis pasaulio vietų neturi prieigos prie vandens. Kai žmonės dėl to miršta. ŽMONĖS. Kažkas rūpinasi vištomis. Skalpuokit mane, ir žinau, kad skalpuosit. Bet žmonės yra aukščiau. Nors tu ką. Nelaiku man tas plakatas pasitaikė...
2017 metai. Signė plaukia savo nediduke jachta iš pačios Norvegijos šiaurės į Prancūziją, kad įrodytų savo jaunystės meilei savo tiesas – ledynai tirpsta, ir tai yra problema. 2041 metai, Prancūzija – Davidas su dukrele atskririamas nuo žmonos su sūneliu, abu atsiduria pabėgelių stovykloje, kurioje sąlygos tiesiog antisanitarinės, maisto stinga, vanduo normuojamas, o su kiekviena diena situacija tikrai ne geryn... Davidas su dukryte vaikšto, eina laukais ir netrunka aptikti Signės jachtą...
Vandens istorija. Dar viena distopija. Ne tokia įtaigi, kaip bičių knyga, ir veikėjai ne tokie stiprūs, nors Davido dukrelė buvo ne iš kelmo spirta. Romano pradžia mane labai kabino, greitai skaitėsi. Vidurys pasirodė toks... nežinau... nesupratau, kokia buvo esmė, prasmė, kodėl buvo pasakojami tam tikri dalykai... pabaiga vėl puiki, palikta vietos interpretacijoms, arba galų gale net leista veikėjui suprasti tą pabaigą kaip pačiam norisi... gražiai užbaigta. Nenusaldinta.
Kai skaičiau „Bičių istoriją“, man mintyse vis iškildavo daug minčių, prisiminimų. Nei Signės siužetinė linija, nei Davido rūpesčiai manęs kažkodėl taip stipriai nepalietė. Na nėra vandens. Nėra. Apsinuodijo vaikas – na apsinuodijo. Taip keistai... skaitai, atrodo, atjauti, supranti, tačiau vis tiek užjausti nesigauna. Nors esu kažkada galvojus, kad mirsiu, kai 40 laipsnių karštyje neturėjau vandens... buvau toje situacijoje. Žinau. Bet skaitant tas prisiminimas nepadėjo labiau įsijausti į istoriją.
Kaip pradžioje kunkuliavau, tai pasakysiu dar – rūpinkimės vieni kitais, nesikiškime į kišenes maišelių parduotuvėje... nedėkime vieno apelsino į maišelį... nusipirkime gertuves vietoje to, kad perkame buteliukus kaskart panorėjus atsigerti... nėra taip sunku. Juk jei Maja Lunde sukūrė siužetą apie labai netolimą ateitį, tai kalbame apie savo vaikūs. VAIKUS. Apie žmones, kurie gali atsidurti lygiai tokioje pačioje situacijoje, kurioje atsirdūrė Davidas. Aš labai tikiuosi, kad skaitysit. Ir kad bent jau privers susimąstyti. O jei jau susimąstysim, gal ir koks vienas kitas pokytis jūsų rutinoje jau duos daug. Gal metais, gal dvejais atitolins tą baisingą sausrą ir vandens trūkumą.



ketvirtadienis, sausio 03, 2019

TAI, KO NETEKOME UGNYJE - Mariana Enriquez

Tikėsite ar ne, keistokai pradėjau metus. Naujųjų Metų naktį mes su draugėmis kalbėjomės apie mirtį, laidotuves, operacijas ir kūno dalis (viena draugių dirba operacinėje, tad nieko nuostabaus). Ir kaip tyčia tuo pat metu skaičiau pirmąją šių metų knygą. „Tai, ko netekome ugnyje“ – makabriška, vietomis šlykšti, vietomis varanti neviltin knyga, kitus kartus priverčianti dairytis aplink, žiūrėti palovin ar nedrąsiai naktį vaikščioti net ir savo namuose.
Knyga ypač gerai įvertinta kritikų, o pati autorė teigia, jog visad sapnuoja košmarus – vieni nuolat kartojasi, kiti būna kai kurių tęsiniai... tad visiškai nestebina, jog autorė sugebėjo parašyti dvylika itin itaigių ir paveikių istorijų.
Kas įdomiausia, čia kalbama apie daug ką – viskas tarp eilučių, neatskleistos priežastys, didelė dalis istorijų neturi ir labai aiškios atomazgos, tačiau nuo to nepasidaro mažiau kraupu. Užgriebiama nemažai istorinių ar politinių įvykių; socialinių problemų.
Vis tik man labiausiai patiko „Murzinas berniukas“ – kraupi, skaudi, vietomis šlykšti istorija, kurią, kiek pastebėjau, kalbėdami apie šią knygą pamini dauguma. Kita labai patikusi buvo „Adelės namas“ – o dievai. Net šiurpas po kūną lakstė. „Petiso Orechudo apsireiškimas“ su tokia pabaiga, kad perskaičiusi kone pradėjau melstis, kad būtų vienaip, o ne kitaip. Ir dar labai patiko „Kaimyno patijas“. Nežinau dėl ko, gal dėl to mistinio elemento, gal dėl įtaigumo, gal dėl tos aštrios ir visai nepaslėptos baimės, kuri juntama visą istoriją.
Man asmeniškai vienos patiko labiau, kitos mažiau. Ką galiu pasakyti – valgant jų skaityti nerekomenduoju. Jei laukiatės ar turite mažų vaikų, ar tiesiog esate labai jautrus žmogus – siūlau praleisti bent pusę jų. Jei mėgstate mistines istorijas, siaubo filmus, Stephen King kūrybą – ši knyga kaip tik jums. Beje, nelabai mėgstu nei vieno iš šių – tačiau knyga man tikrai patiko ir pati nustebau kaip greitai ją perskaičiau.