Koks jausmas yra augti nesaugioje aplinkoje? O koks
jausmas yra kai suaugę žmonės gyvena savo namuose ir jaučiasi įbauginti? Ir
dieną, ir naktį. Ir kai bandydami užtikrinti tą saugumo jausmą vaikams,
jaučiasi tarsi jų rankos būtų surištos, o net įvairios institucijos nepadeda
kovoje. Nes niekas fiziškai nesužeistas. Nuolatinė įtampa netraktuojama kaip
įstatymo pažeidimas.
Architektas Tyfentaleris gyvena gana ramų gyvenimą su
savo žmona ir vaikais, kol neatsikrausto į naują namą, kur pusrusyje po jų butu
gyvena keistokas senukas. Kaimynas vardu Tiberijus netrunka pradėti keistai
elgtis – siunčia architekto žmonai meilės laiškus, nešti pyragus, maltis po
langais ir slapta stebėti… Tyfentaleris pradeda jaustis nesaugiai savo paties
namuose, o visai netrukus situacija
pablogėja – kaimynas pradeda siuntinėti grasinančius laiškus, neva jie su žmona
seksualiai tvirkina savo vaikus. Atrodytų normali šeima pradeda kovą –
kreipiasi į visas įmanomas institucijas prašydami pagalbos… tačiau pagalbos iš
niekur nesulaukia… o ir šeima turi labai nemažai problemų – vyras vengia
žmonos, žmona isterikuoja…
Jau ne kartą esu kalbėjusi apie tai, jog tam tikros
istorijos yra linkusios kartotis. Jei vaikystę praleidai apsuptas nesaugumo,
tėvai tavęs nesuprato – itin tikėtina, kad vėliau gyvenime vėl atsidursi
situacijose, kuomet abejosi viskuo ir visais. Bus tam pagrindas, ar jo nė
nebus.
Šis romanas yra apie tai – apie baimę, kai augi
namuose, o tavo tėvas kaupia ginklų kolekciją ir vaikus kone prievarta verčia
eiti į šaudyklą ir mokytis šaudyti. Kai gyveni ramų gyvenimą, tačiau jį trikdo
svetimas žmogus. Baimė, paranoja, moralė, žmogaus teisės, šeimos santykiai,
įstatymų spragos, ir tiesiog ribos, kurias arba peržengi, arba ne. Visa tai yra
šioje knygoje.
“Namai man buvo vieta, kur gali būti nušautas”
Pagrindinis knygos veikėjas man nuo pat pradžių
neatrodė patikimas ar nuoširdus. Jis nebuvo empatiškas, nuolat gyrėsi, pasakojo apie savo
skaudžias praeitis per tokią… net nežinau kaip įvardinti, ironijos prizmę, ir kartais
viską patiekdamas net gana sarkastiškai. O kai žmogus kalba apie skaudžius ir
sudėtingus dalykus nuolat ką pašiepdamas, juo patikėti darosi vis sunkiau.
Pasiėmusi šią knygą nemaniau, jog ji man sukels tiek
minčių, kiek sukėlė. O tai man patiko. Netikėta pabaiga, nors… aš nenumaniau, o
gal tik save įtikinėjau, kad yra kitaip.
Ir man ko gero labiausiai patikusi mintis visoje
knygoje:
“Nebeklausinėjo: kas tau? Nieko. Toks atsakymas yra
baisiausias iš visų, jį reikėtų uždrausti ir draudimą įštvirtinti vedybų
sutartyje, nes toks atsakymas beveik niekada nebūna teisingas ir verčia kitus
jaustis bejėgiškai.”
Knyga sunkaus kalibro. Trileris? Detektyvas? Šeimos
drama? Gal, drįsčiau teigti – viskas viename. Patiks, kam patinka painesnės ir
intelektualesnės istorijos.
