Netikiu
aš visom ezoterikom ir sapnininkais ir panašiais šarlataniškais dalykais. Labiau
tikiu psichologija ir kitais mokslais. Vaikystėje sapnuodavau kelis sapnus,
drįsčiau teigti – košmarus, jie nuolat kartodavosi ir mane be galo gąsdindavo. Vėliau
gyvenime įvykus keliems įvykiams ir išsisprendus kelioms problemoms tie sapnai
tiesiog dingo. Po daug metų vaikščiojau pas psichologę (ir ne, to nepriimu lyg
kokios visuomenės stigmos, tai yra normalu. Problemas reikia spręsti ir apie
jas kalbėti.) ir tuo metu kažkaip pokalbiuose išplaukė ta sapnų tema. Su jos
pagalba daug ką išsiaiškinau, o į paviršių lindo tokie dalykai, apie kuriuos
tuo metu nė nesusimąsčiau, nes tebuvau vaikas, kuris, matyt, jautėsi nesaugiai
dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių. Dabar jau daug metų tų sapnų nebėra – nėra
juos iššaukusių problemų.
Džudė
dirba aukcione – vertina senus ir įspūdingas istorijas slepiančius daiktus bei
knygas. Visiškai lemtingo sutapimo dėka ji atvyksta į vieną Norfolko dvarų ir
pradeda aiškintis jame slypinčias paslaptis. Šeima labai maloniai priima, o ji,
besikapstydama po senus raštus ir dienoraščius atranda įdomią istoriją – apie senąjį
savininką Vikamą ir jo įdukrą Esterą, kurie miške pastatytame bokšte stebėdavo
žvaigždes ir darė stulbinančius atradimus.
Šis
romanas yra apie sapnus, kurie yra perduodami iš kartos į kartą. Čia galima
tikėti mistika, galima tikėti psichologija, tačiau juk kartais pakanka apie ką
nors pagalvoti, pamatyti, išgirsti, ir netrukus pasąmonė viską sudėlios kaip
jai reikia ir atgal sugąžins keisčiausiomis formomis – ar tai bus kažkokia
baimė, ar deja vu, ar mano jau minėti sapnai. O gal ir viską kartu, drėbtels,
maža nepasirodys.
Patiko
man šis romanas, daug visko jame – buvo įdomu skaityti apie žvaigždynus,
planetas, informacijos buvo labai daug, bet manęs, kaip skaitytojos, tai
neapkrovė. Veikėjai irgi neerzino, gal net buvo šiek tiek priešingai – man
trūko TO personažo. Estera buvo ganėtinai charizmatiška, tačiau užgožta to
laikmečio ir susiklosčiusios situacijos – rastinukė, matomai ne vietoje ir
nelaiku pasitaikiusi paveldėtoja. O dar tai, kad ji buvo MOTERIS, bandanti
lįsti į mokslo pasaulį. Na kur tai matyta!
Nenuspėjamas. Šis romanas būtent toks,
nes vieną mažą detalę aš numaniau jau knygos pabaigoje. Visiškai netikėtai
atkreipiau dėmesį ir man daug kas susidėliojo į savas vietas. Bet tai visiškai
netrukdė. Daug sluoksnių, o autorė puikiai juos vieną po kito atskleidė – o pabaigoje
viską tarsi užtvirtino ir paaiškino. Tas man labai patiko, nes tokio tipo
romanuose aš to dažnai pasigendu.
Patiks
tiems, kam patinka Riley, Moyes ir kiti lengvi romanai. Toks atostogoms, tačiau
su tam tikrais mokslo prieskoniais, kas knygą iškart paverčia solidesne ir
aukštesnės prabos kūriniu.
Leidyklos dovana.
