Po
kelių rimtų knygų ir detektyvų ir šiaip visokių švenčių ir streso darbe man
labai norėjosi kažko paprasto. O Dinah Jefferies rašo būtent tokias istorijas –
neįpareigojančias, apie meilę, apie santykius, apie įdomias vietas ir,
sakyčiau, netgi įdomius darbus dirbančius žmones. Kai pradėjau pažintį su šią
autore, skaičiau „Arbatos plantatoriaus žmoną“ – pamenu, kad knyga man labai
patiko, viskas buvo taip nenuspėjamai susukta, įdomu, ir tikrai įtraukė. Skaitant
šią viskas buvo kiek kitaip... bet apie viską po truputį.
Luiza
gyvena idealioje santuokoje. Atrodytų, idealioje. Ji nori vaikų, tačiau jos
gyvenime persileidimai ją lydi vienas po kito... vyro problemos irgi vis iškiša
savo nosį ir nori pasirodyti... bet vis viena – Luiza ir jos vyras bando iš
visų jėgų. Arba taip tik atrodo, nes staiga jam žuvus avarijoje, Luiza sužino,
jog jie gyveno tarsi atskirus gyvenimus...
Žinot,
kokia mintis man sukosi skaitant šį romaną? Santa Barbara. Taip skyrelis –
serija, skyrelis – serija. Tiek dramos, tiek gerų ir blogų veikėjų, ir tie
antagonistai tokie... be charakterio... aišku, dar būtų galima ilgai ginčytis
kurie iš veikėjų čia buvo blogi, o kurie geri. Buvo labai įdomu skaityti vien
tam, kad sužinoti kas bus toliau, nors ir buvo galima nesunkiai viską nuspėti.
Autorė atsargiai (o gal ir nelabai) vis mėtė užuominas tai apie vieną, tai apie
kitą dalyką – pastabesnis skaitytojas netrukus suprastų kur čia šuo pakastas
(ups) ir kame visa romano esmė.
Labai
paprasti dialogai. Dar vis nesuprantu, ar gerai, ar blogai. Bet kuriuo atveju –
norėjau pailsėti nuo streso – pailsėjau. Norėjau lengvos knygos – gavau lengvą.
Ar man šiek tiek per „skysta“? Tikrai taip. Ar būčiau daug ką keitusi, gal net
mažinusi apimtį, kad tik liktų kuo mažiau beprasmių pokalbių? Garantuotai. Taip
vietomis jau net atkreipdavau dėmesį į tai, kad autorė gilinasi į nereikalingas
detales.
Pagalvojus,
ar galėtum taip greitai žengti į priekį po vyro žūties? Kad ir vyras buvo
parazitas. Ar galėtum? Tai va, tokių nemažai dalykėlių pamąstymui, nes man
kažkaip atrodo, kad jei tikrai labai myli žmogų, o jo netenki (nesvarbu,
miršta, šiaip išsiskiriant, ar pameta), na negali savęs taip greitai paruošti
kitiems santykiams... ech... nenoriu daugiau ką sakyti, kad neatskleisti
siužeto... bet vis tiek apie tai galvoju.
Lengvas
romanas. Daug dialogų. Aprašoma graži gamta. Nuspėjama, bet gal tuo ir visai
žavi istorija. Norite pailsinti smegenis, knyga puikiai tam tiks.
Leidyklos dovana.
