Pažintį su Seethaler‘iu aš pradėjau nuo knygos „Tabakininkas“. Ir jei atvirai, jokio skirtumo, nuo kurios pradėti. Abi tokios pat niūrios ir tikros. Ir čia tik dar kartą įrodoma, kad norint parašyti gerą knygą nereikia kelių šimtų puslapių ar ištisų tomų.
Andrėjas Egeris gyvena Austrijos Alpėse. Jas pažįsta kaip penkis savo pirštus. Vaikystėje nematęs meilės netrunka įsimylėti Marijos, pasiperša jai ypač romantiškai, o tada... o tada viskas apsiverčia aukštyn kojomis ir jam tenka palikti namus. Vieną vienintelį kartą – aštuoniems metams, kuomet jį, nors ir šlubą, pakviečia į kariuomenę. Grįžęs po viso matyto blogio jis nebeatpažįsta miestelio, kuriame jį laiko keistu atsiskyrėliu, kartais net išprotėjusiu seniu...
Visų pirma, knyga išjausta. Parašyta labai jautriai, skaudžiai, skoningai. Daug kas pasakyta, bet dar daugiau ir nutylėta – palikta išvadas pasidaryta pačiam skaitytojui. Ir dėl to tikrai nėra lengviau skaityti, nes jei ir neįvardinta juodu ant balto, vis tiek supranti, kaip ten buvo ir pasidaro dar liūdniau.
Tai knyga apie žmogaus lemtį, gyvenimą, pasiaukojimą; tikrą ir neblėstančią meilę, norą gyventi, norą mirti, nenorą tiesiog egzistuoti. Apie atleidimą, apie atmintį, apie šeimą... tiesiog, tikra istorija apie gyvenimą, apie tikrą, jautrų, likimo randų išvagotą žmogų.
Patiko ir tas paliestas žmogaus ryšys su gamta, kai jis toks stiprus, toks tikras ir apima jausmas, kad ne tik žmogus puikiai pažįsta kalnus, bet ir kalnai jį... man visada gera skaityti apie kalnus, nes ir pati turiu užmezgusi ryšius su keliomis kalnų grandinėmis, tad kai kalbama apie ėjimą į kalnus kažko ieškoti, aš labai puikiai tą suprantu ir man lengva įsijausti į veikėjo mąstyseną, pajautimus. Kalnai tikrai nesuteikia atsakymų. Bet suteikia puikų foną mastymui – kai vėjas tarsi prapučia smegenis, gaivus oras perkrauna sistemą, o tikslas – viršūnė – galiausiai nebeatrodo svarbiausia... o tada tiesiog, eini, eini... eini... kol ir kiti tikslai galvoje susiformuoja kitaip, į viską sugebi pažvelgti naujai ir šviežiomis mintimis.
Didėlė padėka vertėjai už puikiai atliktą darbą. Rūta Jonynaitė nenuvylė – tokį poetišką tekstą išvertė puikiai, buvo malonu ir gera skaityti. O dar iš tokios visai grubios ir nepoetiškos vokiečių kalbos.
Leidyklos dovana.
