trečiadienis, vasario 13, 2019

VIENO GYVENIMO ISTORIJA - Guy de Maupassant

Ši knyga dėžėse gulėjo jau labai ilgai... vis matydavau, pagalvodavau, jog metas pažinčiai su Mopasanu, bet kažkodėl nepasiimdavau. Kadangi šiemet sau pasižadėjau kas mėnesį perskaityti po vieną klasikos kūrinį, taigi, antroji #klasika2019 knyga tapo pirmasis Mopasano romanas.
Žana, jaunutė mergina, pabaigia vienuolyno mokyklą ir tėvo įsakymu grįžta namo. Nemačiusi normalaus gyvenimo, Žana svajoja apie meilę, kurią idealizuoja. Viskas įvyksta labai greitai - tarsi iš dangaus nukritęs jaunuolis veda Žaną ir jie patraukia į povestuvinę kelionę į Korsiką. Jau tuomet tampa aišku, kad tas idealus vyras galbūt vis tik turi trūkumų...
Ir vėl, ir vėl... parašytas prieš pusantro šimto metų, o toks pats aktualus ir šiandien. Atrodytų, galėtų daug kas jau būti kitaip, bet kažkodėl moterys dar vis bijo garsiai pasakyti, kai jas skriaudžia vyrai. Joms dar vis sunku pačioms sau pripažinti, kad niekas negimė turėdamas kankintis. Ir tikrai skaudu, kad tada aprašytos problemos tebeegzistuoja ir dabar.
Nedidelės apimties knygutė mane sužavėjo. Siutino manyje esančią adekvačią ir racionalią moterį, tačiau leido mėgautis nepaprastai gražiai parašytu tekstu. Vis tik pradedu jausti silpnybę seniesiems prancūzų autoriams. Palyginus su dabartinėmis istorijomis apie meilę, čia net dialogai kitokie. Žinoma, kad tais laikais žmonės kitaip ir bendravo, tačiau žvelgiant iš tos pusės, kaip parašyta, tai ko gero net nėra ko lyginti. Turtinga kalba.
Mes stebimės, kad žmonės kovoja už save, savo teises. Vadinamosios mažumos. Bet juk kažkada sufražistės kovojo už Mūsų ateitį. Ir tada viskas neatrodė normalu. Žmogus yra žmogus, nepriklausomai nuo jo statuso visuomenėje, odos spalvos, lyties, rasės, religijos. Nors tu ką. Net pačiai keista, kad perskaičiusi kaip ir meilės romaną kalbu apie tokius dalykus... bet kad išnervino tas požiūris, kad jis tavo vyras ir gali su tavimi daryti ką nori.
Pabumbėjau.
Maupassant plunksna neblogai pasikapsto po santykių peripetijas. Jei reikėtų rinktis ar skaityti šiuolaikinį meilės romaną, ar tokį, rinkčiausi šį.


pirmadienis, vasario 11, 2019

DIENŲ PIRAMIDĖS – Daina Opolskaitė


Jei ne Tyto alba, labai mažai tikėtina, jog šią knygą apskritai būčiau paėmusi į rankas. Vienintelės novelės, kurias buvau skaičiusi gyvenime – Romualdo Granausko, ir prieš daug daug metų... bet įspūdis likęs iki šiol... kai paklausiau Dainos Opolskaitės konferencijoje, kurioje lankiausi rudenį, išsyk supratau, kad knyga mane domins. Trumpas istorijas mažomis dozėmis aš mėgstu, tad tikėjau, jog ir novelės man patiks...

O kad patiko, tai silpnai pasakyta! Visų pirma, iš literatūrinės pusės – man nesuvokiama, kaip galima tekstą supinti, suausti ir sudėlioti taip, kad būtų šitaip vaizdinga. Skaitant noveles vis apimdavo jausmas, kad matau pati, kad tuoj užuosiu ar išgirsiu autorės aprašomus dalykus...

“Ten vanduo kvepia saule, o drėgmė skverbiasi net į mažiausias odos poras, plaukų šaknis ir saldžia migla nugula ant lūpų. Ten akmenys apvalūs ir glotnūs, balti ir visi kaip vienas, o smėlis toks baltas ir
švelnus kaip jūros puta.” p.124

Beje, čiupau pačia pirmą akyse pasirodžiusią vietą iš knygos, tiesiog atsiverčiau, perbėgau akimis puslapį ir nurašiau. Daug pasako, nes tokių vietų per visas noveles buvo dešimtys. Skaitai, ir matai, skaitai, ir mėgaujiesi...

Visos novelės gana skirtingos – apie tėvų santykius, kitos apie moralę, trečios apie ribas ir kaip jas galima peržengti dėl itin neįprastų priežasčių... dar kitos tarsi tikrina žmonių tikėjimą vieni kitais. Temų daug. Apie tai, kas tikra, brangu, svarbu. Ir tokie mistikos elementai... vietomis skaitydama Dainos kūrybą prisimindavau neseniai skaitytą knygą “Tai, ko netekome ugnyje”, nes to minimalaus makabriškumo buvo ir čia. Ne taip žiauriai, subtiliau, o galų gale, reikėjo išskaityti tarp eilučių.

Jei nenorite skaityti visos knygos, tik kelias noveles (o jei atvirai, jos visos vertos dėmesio), aš ypač rekomenduočiau šias:
Grotos
Karūnos
Stebuklingas žmogus
Madlena ir aš
Prieblandos valanda

Tikrai nuoširdžiai – patiko. Yra apie ką pamąstyti po kiekvienos istorijos... ypač perskaičius pirmąsias dvi gulėjau ir žiūrėjau į vieną tašką gal penkias minutes, net nesinorėjo iškart pulti skaityti kitų. Mažomis porcijomis, gal net po porą dienai.



ketvirtadienis, vasario 07, 2019

PLAK, ŠIRDIE – Amelie Nothomb

Šią knygą man taip pat pasiūlė „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“. Šeimos santykiai mane visada domina, tad neatsisakiau. Ir kaip aš džiaugiuosi, kad jūs žinotumėte.

Mari yra gražiausia mergina mokykloje, ir tą žino. Ją visi gerbia ir myli. Netrukus jaunutė mergina pastoja, susituokia ir pagimdo dukrelę. Vos pamačius, jog dukrelė reto grožio, jauna moteris pradeda jai pavydėti... šeimoje gimsta dar pora vaikų, tačiau situacija, rodos, tik blogėja...

Skaitant labai erzino pats stilius, kuriuo knyga buvo parašyta ir visi pasikartojimai – taip ir net sau buvau jau besakanti – na gana, gana, jau supratau, čia pavydas, tačiau vėliau viskas sugulė į stalčiukus, tokia ir buvo autorės mintis, pavydas čia buvo visko ašis, viskas apie jį ir sukosi. Viskas vyko greitai, Mari dukra Diana netruko užaugti. Ir čia man iškart pasidarė aišku, kad tai situacija, apie kurią kažkada jau kalbėjau – kad nebūtinai, jei tu, kaip vaikas būsi nemylimas ir skriaudžiamas, pats pulsi taip elgtis, kai turėsi savo vaikų. Priešingai, norėsi jiems padėti, mylėsi.

Tai jau kelinta knyga iš eilės, kai istorijoje narstomi dukters ir mamos santykiai ir man tai netrukdo. Skirtingos mamos, skirtingos situacijos, skiriasi ir perspektyvos. Ir vėl eilinį kartą įsitikinu, kad be reikalo bijojau labai mažos apimties knygų. Galima. Įmanoma į pusantro šimto puslapių sudėti visą širdį ir perteikti skaitytojui esmę.

Pykau ant Mari visą romaną. Nesupratau. Ir iki šiol nesuvokiu. Kaip? Kodėl? Kodėl pavydas gali taip užtemdyti protą ir širdį paversti į ledo luitą, kurio neištirpdo niekas? Kaip galima turėti vaikus ir juos taip skirstyti, vienam viskas, kitam nieko... baisiausia, kad šioje knygoje pasakojami dalykai mane gąsdino – svarbiau pinigai, sėkmė, dėmesys ir pripažinimas – šeima ir mylimi žmonės palikti kažkur... tarsi, niekur jie nedings... o tada... viskas įvyksta taip, kad kažin ar galėtų būti kitaip...

Ši nedidelė knygutė sujaukia mintis, sukrečia, priverčia suvokti daug dalykų, o svarbiausia, kad žinau, jog mane tėvai tikrai myli, aš juos irgi ir galiu tiesiog jaustis laiminga, kad yra būtent šitaip. 



antradienis, vasario 05, 2019

SUGRĄŽINTOJI – Donatela di Pietrantonio


Tai štai – prisipažįstu – esu visiška ištiželė ir mane ši knyga sugraudino ir sukėlė daug emocijų. Paskutiniu metu dažnai tokios knygos man patenka į rankas, prieš skaitydama būnu pasiskaičiusi atsiliepimų ir galvoju, kad verksiu... ir ne. Slogutis apima, ir tiek. O šioji tikrai graudi ir skaudi. Net esu tikra, kad patiks mano mamai (kas mane ilgiau sekat, jau žinot, vis pasibėdavoju, kad kas mane sužavi – mama netrunka numesti, tai va, mamyt, galėsi skaityt).

Trylikametė mergaitė iš savo tetos ir dėdės namų staiga netikėtai grąžinama mamai, kuri ją paliko dar kūdikį. Kuomet ji augo mylima, jai nieko netrūko, buvo rūpinamasi, kad ji tik galėtų mokytis ir būtų sveika, viskas apsiverčia. Jai visiškai naujuose namuose šilumos nerasta: mama jai abejinga, tėvo nebūna namie, o jei ir būna, nekalba. O kur dar trys broliai ir sesutė, su kuria jos dalinasi lova, o mažoji naktimis miega baloje... nuolat trūksta maisto, šilto vandens, švarių rūbų.

Tai tiesiog romanas apie gyvenimą. Su visokių rūšių prieskoniais, kaip ir priklauso Itališkam kūriniui. Ir jame visko yra daug – ir tos keistos, nerangios paaugliškos meilės ar simpatijų, kai mergaitė dar visiškai vaikas ir netgi tas jausmas pilvo apačioje ją trikdo ir ji nesuvokia kodėl ir kaip... ir nebūtų veiksmas Italijoje, jei nebūtų kalbama gana daug apie maistą, jo ruošimą – man visai patiko, nors to maisto šioje istorijoje ir nebuvo itin daug...

Visą knygą nepaprastai žavėjo sesučių vienybė. Skaičiau, kėlė šypseną, buvo jauku ir gera. Nes argi tu įprastai taip greitai susidraugauji su nauju žmogumi, įsileidi jį į savo širdį ir lovą? O čia, tiesiog vaikai labai gera skaityti apie tuos tvirtus santykius.

Aš labai norėčiau paanalizuoti veikėjų veiksmus. Ir pasipiktinti, bet to nedarysiu, nes atskleisiu jums romano esmę, o malonumo gadinti aš nenoriu. Tik galiu viena pasakyti – vaikai yra didelis sprendimas. Nesvarbu, kokiu būdu jie atsiranda jūsų namuose, šeimose, širdyse. Negalima jų mėtyti vėtyti kaip papuola. Man ši knyga priminė senuosius kūrinius – tokius kaip „Čiauškutė“, „Viešnia iš šiaurės“, „Džeinė Eir“ – tik šiek tiek trumpesnė, gal labiau koncentruota istorija, tačiau tas našlaitės santykis su aplinka atskleistas čia buvo ne ką prasčiau.




pirmadienis, vasario 04, 2019

MOTINŲ SEKMADIENIS – Graham Swift

Noriu ir pagirti ir išpeikti šitos knygos viršelį. Vizualiai man jis tooooks gražus. Meniškas. Prieš dar gaunant knygą aš iš karto galėjau bandyti spręsti apie knygą iš jos viršelio; numaniau, jog tai bus lyriška istorija. Ir neklydau. Ir man labai gera šiuos viršelius čiupinėti – tarsi drobė, tarsi ne popierius... bet. Šie viršeliai nepaprastai apsitrina. Jei tai 100 puslapių knyga, gal ir nieko baisaus, bet jei tai 500 puslapių gėris ir jį skaitai daugiau nei dvi dienas... vieną knygą tokiu viršeliu skaičiau kelias dienas – toks jausmas, lyg būčiau ja nuo kalniuko čiuožinėjus! Nebedrįsčiau niekam tokios dovanoti. Ir kaip paaiškinti nežinančiam, kad aš knygas myliu ir jų taip nesuniokoju pati?
Pasibariau, o dabar apie pačią knygą – jauna tarnaitė Džeinė gauna laisvadienį – anais laikais vadinamą Motinų sekmadieniu, skirtu tam, kad tarnai galėtų aplankyti savo namus, šeimas, mamas. Kadangi Džeinė mamos neturi, ji susigalvoja kitos veiklos – nutaria dviračiu nuvykti pas savo meilužį, gretimo dvaro savininką Polą. Kadangi jo namuose tarnų irgi nelikę, namai tušti... o Polas, vos tik išlipa iš lovos, pradeda ruoštis – vyksta pietauti su savo būsima žmona... Džeinė namuose lieka viena, tad neatsispiria pagundai po juos pasivaikščioti.
„Taigi, turbūt nesugalvotum labiau šokiruojančio dalyko, nei moteris, įžengianti į biblioteką nuoga. Pati idėja.“
Ir tas Motinų sekmadienis pakeičia Džeinei gyvenimą. Gal ne visiškai tiesiogiai, tačiau tie pajautimai ir atradimai ją įkvepia rašymui. Ir man knygoje labai patiko tos semantikos apraiškos. Beje, net ir pati pradžioje knygos susimąsčiau, kad va, ne veltui jos pavardė Fairchild (skaistus/sąžiningas vaikas) čia parinkta visiškai neatsitiktinai – ir tikrai – autorius apie tai vėliau užsiminė. Vis tik mano literatūrinės analizės paskaitose davė savo, kartais jaučiu, jog pastebiu daugiau nei galbūt kitas skaitytojas.
„Ji buvo sukaupusi nemažai žodžių, šiaip jau nepasitaikančių tarnaitės žodyne. Netgi pats žodis „žodynas“. Ji rankiojo juos kaip paukščiai rankioja šapus lizdui sukti.“
Man visada patinka skaityti apie kitus rašytojus, apie skaitymą, rašymą, knygas. Skaitydami pamatysit, kaip čia įdomu viskas bus...
Kalbant apie patį siužetą – knyga apima gal ir kelis dešimtmečius – daug sužinome apie Džeinės ateitį, praeitį, tačiau vis tiek pagrindinis akcentas yra tas vienas vienintelis sekmadienis. Viskas labai smulkmeniškai aprašyta, parinkti puikūs epitetai, sukuriamas stiprus įspūdis, tad bent jau tą dalį skaičiau neatsitraukdama.
Tarnaičių darbo ir gyvenimo niuansai, aukštuomenės ir varguomenės skirtumai, žmogiškumas. Vėl tenka skaityti nedidelės apimties knygą ir vėl įsitikinu, jog įtikinti skaitytojui puslapių skaičius visiškai neturi reikšmės. Ar rekomenduoju? Tikrai taip, ypač tiems, kam patinka Ishiguro lėtumas, Seethalerio poetiškumas. Man gal kažko, kažkiek, ties kažkuria vieta čia trūko. Bet tam tikri dalykai, manau, atmintyje liks ilgam.



šeštadienis, vasario 02, 2019

MOTINOS PIENAS - Nora Ikstena

Vis tik mūsų visuomenė turi labai didelę bėdą – žmonės nevertina to, ką turi. Santykiai labai greit išyra, nes na kam stengtis, bus kitas... galime nueiti į parduotuvę, pasirinkti pieną – PIENĄ – iš keliolikos skirtingų rūšių – pagal pakuotės tipą, pagal tūrį, pagal riebumą, pagal gamintoją... galime pasakyti ką galvojame beveik visais atvejais be didesnių pasekmių. Galime eiti mokytis ar dirbti; netgi tikėtina, kad niekas mūsų pernelyg netikrins ir netardys. Mums nekyla baimė, jog bet kurią dieną kažkas iš mūsų artimųjų gali tiesiog dingti nuo žemės paviršiaus vien dėl to, jog pasakė vienu žodžiu per daug. Ar dėl to, kad perskaitė tam tikrą eilėraštį.


Su drauge prieš kelias dienas žiūrėjom kaip mažas vaikas dainuoja Eurikos Masytės „Laisvė“ ir įsikalbėjom – ar vis tik tas vaikas supranta, kas ta laisvė? 

„Motinos pienas“ – itin jautriai ir poetiškai parašyta istorija apie moteris. Apie motiną ir dukrą. Apie jų bandymus išgyventi sovietinėje Latvijoje. Apie baimę, tokią stiprią, kad net skauda. Apie aukas, laisvės ilgesį ir tai, kaip santykius gali paveikti ta nuolatinė įtampa ir suvokimas, kad nieko negali pakeisti... Jei norite paprasto atsakymo į klausimą „Tai apie ką ši knyga?“ – atsakyčiau paprastai, apie moteris, kurios bando išgyventi sovietmetį. O skaitant paaiškėja, kad istorija gerokai stipresnė ir gilesnė...

Kaip minėjau apie Masytės dainą ir kilusią diskusiją, taip yra ir šiame romane – motina, kuri yra išsiilgusi laisvės, pasiilgusi Latvijos, degraduoja – o dukra, nemačiusi to, kas buvo iki Sovietų, to nesupranta, tiesiog gyvena. Juk jei žmogus gimsta ir auga vienoje situacijoje, jis gali nė nežinoti, kad gali būti absoliučiai kitaip... kad gali būti geriau... 

Romanas itin literatūriškas – tiek pasikartojimų, metaforų ir stiprių alegorijų retai kada sutiksi tekste. O čia taip stipriai... vos vienas sakinys, ir net nusipurtai pagalvojus ir suvokus tą užslėptą prasmę... jei visiškai atvirai – tikrai buvo sunku skaityti. Norint iš tiesų suvokti tas paslėptas mintis teko ne kartą ir ne du grįžti pastraipa atgal ir skaityti darsyk.

„Diena mokykloje pasidalindavo į dvi dalis – prieš pieną ir po pieno.“

Emociškai slegianti. Žmogiška, bet ir apie antžmogius. Apie motiną, kuri atsitveria nuo savo dukters tarsi siena – ar gali būti tokia istorija nejautri?.. Tai pilna kontrastų knyga. Juoda – balta, šilta – šalta. Prieš – po. 

Ir pabaigai, kai minėjau tai, jog žmonės nevertina to, ką turi – manau, apie tai ir yra ši knyga. Nevertini, kol turi, nes nežinai, kaip jaustumeisi praradęs, gali tik spėlioti.

Vilniaus knygų mugėje bus pati autorė – nekantrauju susipažinti ir paprašyti autografo. 

Ačiū mano mylimai Leidykla "Tyto alba" už knygą.