ketvirtadienis, vasario 28, 2019

AMERIKA BE DANGORAIŽIŲ – Eglė Gerulaitytė

Eglė, tikriausiai visiems neblogai žinoma keliautoja motociklu, šįkart mus nukelia į Amerikos platybes. Nuo Labradoro pusiasalio iki Pietų Amerikos margumynų.
Kai pati nemažai keliauju, vis tik labai sunku yra aptarti kito keliautojo knygą – gal ne visi pasirinkimai suprantami, gal kyla klausimai kodėl pasirinktas vienas ar kitas maršrutas, net pagalvojau, kodėl keliavo ne viena, jei taip mėgsta tą daryti...
Skaitydama pirmus skyrius net graudinausi, taip priminė mane! Tas troškimas eiti, lėkti, vėją laukais gaudyti... nekeliaujantys žmonės į šią knygą pažvelgs kaip į nuotykį, o aš žvelgiau kiek kitokiomis akimis – man tai buvo atgaiva sielai... skaitai, pasigėri Polo darytomis nuotraukomis, skaitai toliau. Eglė ne tik pasakoja apie lankytas vietas, bet kartais pasidalina ir šiokiais tokiais pamąstymais apie gyvenimą, refleksijos apie kai kurias patirtis itin įžvalgios.
Jau seniai norėjau perskaityti knygą, parašyta tokio keliautojo kaip aš – bebaimio, be „viskas įskaičiuota“ poreikio ir su ambicijomis; nesibaigiančiomis, augančiomis su kiekviena diena.
Ir puikiai supratau ką reiškia pasitikėti technika, kurios pagalba judi toliau. Kadangi tose pačiose vakarinės Amerikos dalyse maliausi su nameliu ant ratų, puikiai suprantu ką reiškia „nugesti“ vidury laukų arba priešingai – prie pat dienos tikslo. Tik motociklas turi savo pliusą – jį dar gali nusitempti tuos kelis kilometrus...
Dar buvo vienas pamąstymas, kuris man tik kėlė šypseną, nes taip artima pasirodė – tai apie moters „turi iki trisdešimties“ arba „kaip čia moteris laukais laksto, jau laikas būtų vaikams ir šeimai“. Skaičiau ir mintyse krizenau. Tas susitupėjimas juk toks slidus reikalas. Aš vis tik labiau linkusi būti laiminga, nei gyventi pagal visuomenės nustatytas normas. Ar galėčiau būti su žmogumi, kuris mane spaustų į rėmus? Jei pasakyčiau, kad noriu viena du mėnesius kur nors keliauti, ar mane lengva širdimi išleistų?
O aš, atsidūrusi tokioje situacijoje, ar išleisčiau? Aš vis tik manau, kad tokioms kaip aš ar Eglė reikia suaugti, pribręsti tai šeimai ir tam sėdėjimui namuose su vaikais, arba susirasti vyrą, kuris lygiai taip pat mus palaikys ir dar kuprinę paneš kylant į kokį statesnį kalną...
Sunku nenuklysti į asmeniškumus, kai viskas taip artima. O kur dar Amerika. Tos pačios dykumos, tie patys vėjai! Graži knyga, neturintiems galimybės dabar keliauti bus kaip dopingas kažką veikti, o dažnai keliaujantiems sukels daug nostalgijos.



antradienis, vasario 26, 2019

PRAŠAU, PASIRŪPINK MAMA — Shin Kyung-Sook

Labai jau dažnai paskutiniu metu pasiimu knygas, kurios sugraudina... o ši graudino kas keliolika puslapių... skaitai, mąstai, vėl skaitai, vėl mąstai. Nusišluostai ašaras ir verti kitą puslapį... Kiekviena pastraipa kupina išminties.
Pietų Korėja. Netikėtai dingsta beveik septyniasdešimtmetė mama, vyras ir vaikai imasi visų įmanomų būdų ją rasti.
Istorija pasakojama keturiais balsais. Ir kai kurie jų gana neįpasti. Vietoje pirmojo ar trečiojo asmens pasirinktas antrasis. Pradžioje atrodo kiek painoka, tačiau vėliau tiesiog skaitai ir to nebejauti. Pirmoji apie motiną pasakoja dukra, po to sūnus, vėliau vyras... ir mamos perspektyva.
Žmogiškumu persunkta istorija atskleidžia tokias smulkmenas, apnuogina tokias tiesas, kur, atrodo, gi taip logiška, o niekas garsiai nepasako. Apie tai, kaip mamai gali pabosti gaminti, ir ji iš to nuovargio ir įsiučio eina daužyti indų ir vėliau juos slapta nuperka... apie tai, kaip jaudinasi dėl vaikų ir eina iš proto. Daug čia kalbama apie tai, kaip kažkam susirgus šeimoje yra užsimerkiama. Apsimetama, kad viskas bus gerai, nėra čia ko prisigalvoti, ypač jei tos sveikatos problemos labiau psichinės ar psichologinės nei fizinės... Knyga apie tai, kai užaugi geru žmogumi, įgauni išsilavinimą ir tada supranti, kad tavo mama net nemoka skaityti... O tu to nežinojai.
Kai tik nutikus kam blogo visi pradeda galvoje kurti skirtingus scenarijus, kad va, gal aš galėjau ką nors pakeisti...
Apie praleistas galimybes, neišpildytus lūkesčius, prarastus šansus; apie mokėjimą džiaugtis mažais dalykais ir tą daryti nuoširdžiai. Apie tai, ko kartais nežinome apie savo tėvus, arba sužinome, kai būna per vėlu.
Nežinau kaip jūs, bet man po tokios istorijos tik ir norisi daug labiau ir artimiau su tėvais bendrauti... juk kiek jie paaukoja dėl vaikų... garsiai nesiskundžia, o mes nevertinam, arba jei ir vertinam, gal ne visada sugebam tą laiku ir tinkamai parodyti...
Ačiū Baltos Lankos už knygą. 🌷

MADRASO DEIMANTAS – Dalia Smagurauskaitė

Egzotiškesnė knyga, du skirtingi laikmečiai, kelios ypatingos ir kažkuo „mandros“ vietovės, kuriose vyksta veiksmas? Duokit man knygą! Tokia reakcija buvo pamačius Dalios Smagurauskaitės romano anotaciją. O ir viršelis koks žavus, toks... alsuojantis Indija.
Veiksmas prasideda prieš tris šimtus metų Indijoje, kur jaunas ir ambicingas Madraso gubernatorius netikėtai įsigija legendomis apipintą, ir, tikėtina, bloga lemiantį deimantą. Tik jis pats to nežino... kita romano pusė – šie laikai – 2011 metai. Jauna menotyrininkė atvyksta į Belgiją, į deimantų sostine tituluojamą Antverpeną ir yra pasiryžusi bet kokia kaina pavogti deimantą... taip taip, tą patį, kurį pirko Madraso gubernatorius prieš tris šimtus metų. Čia deimanto praeitis ir pakiša koją.
Mano apžvalgas skaitantys žmonės jau žino, kad esu keistuose santykiuose su lietuvių literatūra. Visada būnu nepaprastai skeptiškai nusiteikusi, nežinau ko tikėtis. Vos pradėjus skaityti “Madraso deimantą” stebėjausi, kaip įtaigiai ji vis tik parašyta. Puslapiai verste vertėsi, o pačioje pradžioje buvo sunku patikėti, kad taip natūraliai ir gražiai parašė lietuvaitė.
Kas patiko? Patiko visas pasakojimas apie Indiją. Apie gubernatoriaus valdymą, tų laikų papročius; istoriją. Prieš nemažai metų mano gyvenime buvo daug su Indija susijusių dalykų, ir, nors nesu ten buvusi, knygos man primena daug smagių dalykų ir nostalgiškai pakutena visus receptorius... taigi, pasibaigus knygos siužetinei linijai, kuri mus vedė Indijos gatvelėmis, persikėliau į Europą. Tada vėl reikėjo pažindintis su veikėjais ir siužetu iš naujo. Tarsi ir nedidelis atotrūkis, tačiau gana stiprus, net ir žinant tai, jog abi dalis sieja deimantas, jaučiausi, tarsi pradėčiau naują knygą.
Vėliau veiksmas keliasi į... Maroką. Mano sena svajonė. Ir man buvo įdomu skaityti apie dykumas. Apie jų tradicijas, mėtų arbatą, senuosius pasakotojus. Šioje dalyje siužetas man buvo kiek per intensyvus. Bet MAN, o Jonui, Jolitai ar Giedrei gal pasirodys kaip tik toks, kokio norisi. Arba gali būti, jog knygą reikėjo kokiu kitu metu skaityti, kai gyvenimas ne toks intensyvus. Nežinau. Buvo smalsu kaip ten viskas baigsis, beveik numaniau, bet visiškai neatspėjau – dar vienas pliusas autorei.
Skaitydama nenustojau šypsotis – dvi pagrindinės veikėjos pavadintos tokiais vardais, kokius jau beveik esu numačiusi savo ateities dukroms, kai (jei) tokias kada nors turėsiu.
O jei rimtai, tai jau net nebežinau kelinta lietuvaičių rašyta knyga, kurią perskaičiau paskutinėmis savaitėmis, ir net patiko. Galiausiai leidyklos imasi leisti ir savų knygas ir tikiuosi, jog jos sulauks ne ką mažesnio dėmesio nei kokios kitos piaro nukankintos užsienio rašytojų knygos, nes mūsų žmonės parašo kartais net ir geriau.
Baltos Lankos - siunčiu jums apkabinimą už knygą!


antradienis, vasario 19, 2019

ELEONORAI OLIFANT VISKAS GERAI – Gail Honeyman

Pati autorė nesupranta, kuo ši knyga taip visus pavergė. Kai perskaičiau, irgi nesupratau. Dabar, kai praėjo pora dienų, ateina šioks toks suvokimas, kad ko gero tuo tikrumu. Ir humaniškumu. Ir empatija. Tokiais trimis dalykais, kurių mūsų visuomenėje šiek tiek trūksta. Ne visur, ne visiems, bet tikrai trūksta. Jau senokai norėjau ją perskaityti, pagaliau gavau iš Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla ir su džiaugsmu kibau.
Eleonora Olifant – dvidešimt devynerių metų moteris, dienomis slepiasi biure, kad tik nereikėtų su niekuo bendrauti. Savaitgaliais parsineša du butelius degtinės, sėdi namuose prie televizoriaus ir geria. Ji neturi draugų, neturi nieko, su kuo galėtų pakalbėti, išskyrus trečiadienius, kuomet jai paskambina mama... visiškai netikėtų sutapimų virtinė Eleonorai padeda susibendrauti su Reimondu, kolega iš darbo.
Eleonorai dėl socialinės atskirties trūksta bendravimo įgūdžių, nes jų ji neturi progos ugdytis, o gal niekad ir neturėjo. Kaip bloga turi būti žmogui, kuris nemoka palaikyti nė paprasčiausio pokalbio? Kaip sunku turėtų būti nesuvokti kur yra ta riba, ką galima pasakyti ir ko ne? O kas, jei apie tokią ribą nė pats nenutuoki?
Kokia sunki toji būtis, kai tau kyla tokios mintys, kad skaičiau ir graudinausi... kuomet Eleonora gyvenime buvo nežmoniškai tiesmuka, tai kartais pagalvodavo visai humaniškai ir protingai. Tas stebino, tarsi jai būtų užtrauktuku užtraukta burna ir kažkas neleistų jai pasakyti tų normalių, visuomenei priimtinų dalykų arba tiesiog atsiskleisti jos žmogiškąjai pusei. O tas jos tiesmukumas vis tik buvo perliukas visame romane. Ji nuolat pasakydavo arba pagalvodavo kažką, apie ką mes susimąstome, tačiau vargu ar drįstume pasakyti tai garsiai. O skaitant būdavo tokia atgaiva! Valio, Gail Honeymoon tą supranta ir tuos žodžius įdėjo knygos veikėjai į galvą ar lūpas. Juokiausi pro ašaras ne vieną ir ne du kartus.
Ir ta vienatvė... kaip buvo liūdna. Pati norėjau ateiti prie Eleonoros ir pasakyti – “negerk, negriauk savo gyvenimo, aš būsiu tavo draugė”. Mes niekada negalime matyti, kas slypi žmogaus viduje. Mes lygiai taip pat negalime pulti klausinėti žmonių, kurie neprisileidžia. Bet mes galime bent pabandyti, nes kartais gali pavykti, o rezultatai nustebinti ir sugriauti visus susikurtus stereotipus.
“Viena ranka suėmiau kitą, pamėginau įsivaizduoti, koks jausmas, kai tave laiko už rankos. Yra akimirkų, kai manydavau, jog nuo vienatvės galiu mirti.”
Šioje knygoje detalės yra gerokai svarbesnės nei pats siužetas, kuris nėra kažkuo ypatingas, įdėmiai skaitant tam tikrus atsakymus galime rasti visai greitai. Bet čia viskas paslėpta smulkmenose, metaforose, aplinkos aprašymuose...
Kai pradžioje romano Eleonoros Olifant nemėgau, tai pabaigoje jau maniau, kad ji nuostabi. Savita. Išskirtinė, bet nuostabi. Džiaugiuosi atradusi knygą su tokia veikėja, kurios nepamiršiu ilgai. Puiki knyga, priminė man daug dalykų, ypač apie tuos, kurie yra svarbiausi mūsų gyvenimuose.


PRAEIS - Marius Povilas Elijas Martynenko

Vėl ne romanas. Vėl lietuvių autorius. Pati save stebinu. Nors knyga man patiko, Martynenko man labiau patinka klausytis, nei skaityti.
Ar nebus per drąsu, jei pasakysiu, kad jo tekstai man primena Bukowskio kūrybą? Stilius, keiksmažodžiai, epitetai. Čia visko su kaupu. Ir tarp visų blet... kurva (telefono klaviatūra bando pataisyti į prielinksnius ir dalelytes!) vis tik netrūksta tos prasmės ir skaudžių išgyvenimų.
Narkotikai, seksas, alkoholis. Kūryba, teatras, savianalizė. Meilė, sveikata, šeima. Visko užteks.
MPE tekste vis panaudoja kokius nors netikėtus faktus. Tai žavi ir sužinau nemažai naujo, o skaitant tie faktai neblogai įsilieja į visumą.
Buvo keli tekstai, kurie labai patiko, buvo tokių, kuriuos perskaičiau, ir žinau, kad neprisiminsiu gal niekada. Bet tais patikusiais mielai dalinuosi:
Šizofrenija
CV: visad atmetamas
Savičiulpa. Sprogimas
Nerimas
Primatas primatui
Šypsena
Primityvūs
Tai knyga ne visiems. Ir tikrai neraginu, kad va bėkite pirkti. Pagalvokit prieš pirkdami, ko norit ir ko tikitės. Jei gero supurtymo, ir to, kad reikėtų mąstyti, valio, knyga jums. Ir pasidomėkite apie autorių prieš skaitant, aš net norėdama nepapasakočiau apie tokią margą asmenybę.

trečiadienis, vasario 13, 2019

VIENO GYVENIMO ISTORIJA - Guy de Maupassant

Ši knyga dėžėse gulėjo jau labai ilgai... vis matydavau, pagalvodavau, jog metas pažinčiai su Mopasanu, bet kažkodėl nepasiimdavau. Kadangi šiemet sau pasižadėjau kas mėnesį perskaityti po vieną klasikos kūrinį, taigi, antroji #klasika2019 knyga tapo pirmasis Mopasano romanas.
Žana, jaunutė mergina, pabaigia vienuolyno mokyklą ir tėvo įsakymu grįžta namo. Nemačiusi normalaus gyvenimo, Žana svajoja apie meilę, kurią idealizuoja. Viskas įvyksta labai greitai - tarsi iš dangaus nukritęs jaunuolis veda Žaną ir jie patraukia į povestuvinę kelionę į Korsiką. Jau tuomet tampa aišku, kad tas idealus vyras galbūt vis tik turi trūkumų...
Ir vėl, ir vėl... parašytas prieš pusantro šimto metų, o toks pats aktualus ir šiandien. Atrodytų, galėtų daug kas jau būti kitaip, bet kažkodėl moterys dar vis bijo garsiai pasakyti, kai jas skriaudžia vyrai. Joms dar vis sunku pačioms sau pripažinti, kad niekas negimė turėdamas kankintis. Ir tikrai skaudu, kad tada aprašytos problemos tebeegzistuoja ir dabar.
Nedidelės apimties knygutė mane sužavėjo. Siutino manyje esančią adekvačią ir racionalią moterį, tačiau leido mėgautis nepaprastai gražiai parašytu tekstu. Vis tik pradedu jausti silpnybę seniesiems prancūzų autoriams. Palyginus su dabartinėmis istorijomis apie meilę, čia net dialogai kitokie. Žinoma, kad tais laikais žmonės kitaip ir bendravo, tačiau žvelgiant iš tos pusės, kaip parašyta, tai ko gero net nėra ko lyginti. Turtinga kalba.
Mes stebimės, kad žmonės kovoja už save, savo teises. Vadinamosios mažumos. Bet juk kažkada sufražistės kovojo už Mūsų ateitį. Ir tada viskas neatrodė normalu. Žmogus yra žmogus, nepriklausomai nuo jo statuso visuomenėje, odos spalvos, lyties, rasės, religijos. Nors tu ką. Net pačiai keista, kad perskaičiusi kaip ir meilės romaną kalbu apie tokius dalykus... bet kad išnervino tas požiūris, kad jis tavo vyras ir gali su tavimi daryti ką nori.
Pabumbėjau.
Maupassant plunksna neblogai pasikapsto po santykių peripetijas. Jei reikėtų rinktis ar skaityti šiuolaikinį meilės romaną, ar tokį, rinkčiausi šį.


pirmadienis, vasario 11, 2019

DIENŲ PIRAMIDĖS – Daina Opolskaitė


Jei ne Tyto alba, labai mažai tikėtina, jog šią knygą apskritai būčiau paėmusi į rankas. Vienintelės novelės, kurias buvau skaičiusi gyvenime – Romualdo Granausko, ir prieš daug daug metų... bet įspūdis likęs iki šiol... kai paklausiau Dainos Opolskaitės konferencijoje, kurioje lankiausi rudenį, išsyk supratau, kad knyga mane domins. Trumpas istorijas mažomis dozėmis aš mėgstu, tad tikėjau, jog ir novelės man patiks...

O kad patiko, tai silpnai pasakyta! Visų pirma, iš literatūrinės pusės – man nesuvokiama, kaip galima tekstą supinti, suausti ir sudėlioti taip, kad būtų šitaip vaizdinga. Skaitant noveles vis apimdavo jausmas, kad matau pati, kad tuoj užuosiu ar išgirsiu autorės aprašomus dalykus...

“Ten vanduo kvepia saule, o drėgmė skverbiasi net į mažiausias odos poras, plaukų šaknis ir saldžia migla nugula ant lūpų. Ten akmenys apvalūs ir glotnūs, balti ir visi kaip vienas, o smėlis toks baltas ir
švelnus kaip jūros puta.” p.124

Beje, čiupau pačia pirmą akyse pasirodžiusią vietą iš knygos, tiesiog atsiverčiau, perbėgau akimis puslapį ir nurašiau. Daug pasako, nes tokių vietų per visas noveles buvo dešimtys. Skaitai, ir matai, skaitai, ir mėgaujiesi...

Visos novelės gana skirtingos – apie tėvų santykius, kitos apie moralę, trečios apie ribas ir kaip jas galima peržengti dėl itin neįprastų priežasčių... dar kitos tarsi tikrina žmonių tikėjimą vieni kitais. Temų daug. Apie tai, kas tikra, brangu, svarbu. Ir tokie mistikos elementai... vietomis skaitydama Dainos kūrybą prisimindavau neseniai skaitytą knygą “Tai, ko netekome ugnyje”, nes to minimalaus makabriškumo buvo ir čia. Ne taip žiauriai, subtiliau, o galų gale, reikėjo išskaityti tarp eilučių.

Jei nenorite skaityti visos knygos, tik kelias noveles (o jei atvirai, jos visos vertos dėmesio), aš ypač rekomenduočiau šias:
Grotos
Karūnos
Stebuklingas žmogus
Madlena ir aš
Prieblandos valanda

Tikrai nuoširdžiai – patiko. Yra apie ką pamąstyti po kiekvienos istorijos... ypač perskaičius pirmąsias dvi gulėjau ir žiūrėjau į vieną tašką gal penkias minutes, net nesinorėjo iškart pulti skaityti kitų. Mažomis porcijomis, gal net po porą dienai.



ketvirtadienis, vasario 07, 2019

PLAK, ŠIRDIE – Amelie Nothomb

Šią knygą man taip pat pasiūlė „Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla“. Šeimos santykiai mane visada domina, tad neatsisakiau. Ir kaip aš džiaugiuosi, kad jūs žinotumėte.

Mari yra gražiausia mergina mokykloje, ir tą žino. Ją visi gerbia ir myli. Netrukus jaunutė mergina pastoja, susituokia ir pagimdo dukrelę. Vos pamačius, jog dukrelė reto grožio, jauna moteris pradeda jai pavydėti... šeimoje gimsta dar pora vaikų, tačiau situacija, rodos, tik blogėja...

Skaitant labai erzino pats stilius, kuriuo knyga buvo parašyta ir visi pasikartojimai – taip ir net sau buvau jau besakanti – na gana, gana, jau supratau, čia pavydas, tačiau vėliau viskas sugulė į stalčiukus, tokia ir buvo autorės mintis, pavydas čia buvo visko ašis, viskas apie jį ir sukosi. Viskas vyko greitai, Mari dukra Diana netruko užaugti. Ir čia man iškart pasidarė aišku, kad tai situacija, apie kurią kažkada jau kalbėjau – kad nebūtinai, jei tu, kaip vaikas būsi nemylimas ir skriaudžiamas, pats pulsi taip elgtis, kai turėsi savo vaikų. Priešingai, norėsi jiems padėti, mylėsi.

Tai jau kelinta knyga iš eilės, kai istorijoje narstomi dukters ir mamos santykiai ir man tai netrukdo. Skirtingos mamos, skirtingos situacijos, skiriasi ir perspektyvos. Ir vėl eilinį kartą įsitikinu, kad be reikalo bijojau labai mažos apimties knygų. Galima. Įmanoma į pusantro šimto puslapių sudėti visą širdį ir perteikti skaitytojui esmę.

Pykau ant Mari visą romaną. Nesupratau. Ir iki šiol nesuvokiu. Kaip? Kodėl? Kodėl pavydas gali taip užtemdyti protą ir širdį paversti į ledo luitą, kurio neištirpdo niekas? Kaip galima turėti vaikus ir juos taip skirstyti, vienam viskas, kitam nieko... baisiausia, kad šioje knygoje pasakojami dalykai mane gąsdino – svarbiau pinigai, sėkmė, dėmesys ir pripažinimas – šeima ir mylimi žmonės palikti kažkur... tarsi, niekur jie nedings... o tada... viskas įvyksta taip, kad kažin ar galėtų būti kitaip...

Ši nedidelė knygutė sujaukia mintis, sukrečia, priverčia suvokti daug dalykų, o svarbiausia, kad žinau, jog mane tėvai tikrai myli, aš juos irgi ir galiu tiesiog jaustis laiminga, kad yra būtent šitaip. 



antradienis, vasario 05, 2019

SUGRĄŽINTOJI – Donatela di Pietrantonio


Tai štai – prisipažįstu – esu visiška ištiželė ir mane ši knyga sugraudino ir sukėlė daug emocijų. Paskutiniu metu dažnai tokios knygos man patenka į rankas, prieš skaitydama būnu pasiskaičiusi atsiliepimų ir galvoju, kad verksiu... ir ne. Slogutis apima, ir tiek. O šioji tikrai graudi ir skaudi. Net esu tikra, kad patiks mano mamai (kas mane ilgiau sekat, jau žinot, vis pasibėdavoju, kad kas mane sužavi – mama netrunka numesti, tai va, mamyt, galėsi skaityt).

Trylikametė mergaitė iš savo tetos ir dėdės namų staiga netikėtai grąžinama mamai, kuri ją paliko dar kūdikį. Kuomet ji augo mylima, jai nieko netrūko, buvo rūpinamasi, kad ji tik galėtų mokytis ir būtų sveika, viskas apsiverčia. Jai visiškai naujuose namuose šilumos nerasta: mama jai abejinga, tėvo nebūna namie, o jei ir būna, nekalba. O kur dar trys broliai ir sesutė, su kuria jos dalinasi lova, o mažoji naktimis miega baloje... nuolat trūksta maisto, šilto vandens, švarių rūbų.

Tai tiesiog romanas apie gyvenimą. Su visokių rūšių prieskoniais, kaip ir priklauso Itališkam kūriniui. Ir jame visko yra daug – ir tos keistos, nerangios paaugliškos meilės ar simpatijų, kai mergaitė dar visiškai vaikas ir netgi tas jausmas pilvo apačioje ją trikdo ir ji nesuvokia kodėl ir kaip... ir nebūtų veiksmas Italijoje, jei nebūtų kalbama gana daug apie maistą, jo ruošimą – man visai patiko, nors to maisto šioje istorijoje ir nebuvo itin daug...

Visą knygą nepaprastai žavėjo sesučių vienybė. Skaičiau, kėlė šypseną, buvo jauku ir gera. Nes argi tu įprastai taip greitai susidraugauji su nauju žmogumi, įsileidi jį į savo širdį ir lovą? O čia, tiesiog vaikai labai gera skaityti apie tuos tvirtus santykius.

Aš labai norėčiau paanalizuoti veikėjų veiksmus. Ir pasipiktinti, bet to nedarysiu, nes atskleisiu jums romano esmę, o malonumo gadinti aš nenoriu. Tik galiu viena pasakyti – vaikai yra didelis sprendimas. Nesvarbu, kokiu būdu jie atsiranda jūsų namuose, šeimose, širdyse. Negalima jų mėtyti vėtyti kaip papuola. Man ši knyga priminė senuosius kūrinius – tokius kaip „Čiauškutė“, „Viešnia iš šiaurės“, „Džeinė Eir“ – tik šiek tiek trumpesnė, gal labiau koncentruota istorija, tačiau tas našlaitės santykis su aplinka atskleistas čia buvo ne ką prasčiau.




pirmadienis, vasario 04, 2019

MOTINŲ SEKMADIENIS – Graham Swift

Noriu ir pagirti ir išpeikti šitos knygos viršelį. Vizualiai man jis tooooks gražus. Meniškas. Prieš dar gaunant knygą aš iš karto galėjau bandyti spręsti apie knygą iš jos viršelio; numaniau, jog tai bus lyriška istorija. Ir neklydau. Ir man labai gera šiuos viršelius čiupinėti – tarsi drobė, tarsi ne popierius... bet. Šie viršeliai nepaprastai apsitrina. Jei tai 100 puslapių knyga, gal ir nieko baisaus, bet jei tai 500 puslapių gėris ir jį skaitai daugiau nei dvi dienas... vieną knygą tokiu viršeliu skaičiau kelias dienas – toks jausmas, lyg būčiau ja nuo kalniuko čiuožinėjus! Nebedrįsčiau niekam tokios dovanoti. Ir kaip paaiškinti nežinančiam, kad aš knygas myliu ir jų taip nesuniokoju pati?
Pasibariau, o dabar apie pačią knygą – jauna tarnaitė Džeinė gauna laisvadienį – anais laikais vadinamą Motinų sekmadieniu, skirtu tam, kad tarnai galėtų aplankyti savo namus, šeimas, mamas. Kadangi Džeinė mamos neturi, ji susigalvoja kitos veiklos – nutaria dviračiu nuvykti pas savo meilužį, gretimo dvaro savininką Polą. Kadangi jo namuose tarnų irgi nelikę, namai tušti... o Polas, vos tik išlipa iš lovos, pradeda ruoštis – vyksta pietauti su savo būsima žmona... Džeinė namuose lieka viena, tad neatsispiria pagundai po juos pasivaikščioti.
„Taigi, turbūt nesugalvotum labiau šokiruojančio dalyko, nei moteris, įžengianti į biblioteką nuoga. Pati idėja.“
Ir tas Motinų sekmadienis pakeičia Džeinei gyvenimą. Gal ne visiškai tiesiogiai, tačiau tie pajautimai ir atradimai ją įkvepia rašymui. Ir man knygoje labai patiko tos semantikos apraiškos. Beje, net ir pati pradžioje knygos susimąsčiau, kad va, ne veltui jos pavardė Fairchild (skaistus/sąžiningas vaikas) čia parinkta visiškai neatsitiktinai – ir tikrai – autorius apie tai vėliau užsiminė. Vis tik mano literatūrinės analizės paskaitose davė savo, kartais jaučiu, jog pastebiu daugiau nei galbūt kitas skaitytojas.
„Ji buvo sukaupusi nemažai žodžių, šiaip jau nepasitaikančių tarnaitės žodyne. Netgi pats žodis „žodynas“. Ji rankiojo juos kaip paukščiai rankioja šapus lizdui sukti.“
Man visada patinka skaityti apie kitus rašytojus, apie skaitymą, rašymą, knygas. Skaitydami pamatysit, kaip čia įdomu viskas bus...
Kalbant apie patį siužetą – knyga apima gal ir kelis dešimtmečius – daug sužinome apie Džeinės ateitį, praeitį, tačiau vis tiek pagrindinis akcentas yra tas vienas vienintelis sekmadienis. Viskas labai smulkmeniškai aprašyta, parinkti puikūs epitetai, sukuriamas stiprus įspūdis, tad bent jau tą dalį skaičiau neatsitraukdama.
Tarnaičių darbo ir gyvenimo niuansai, aukštuomenės ir varguomenės skirtumai, žmogiškumas. Vėl tenka skaityti nedidelės apimties knygą ir vėl įsitikinu, jog įtikinti skaitytojui puslapių skaičius visiškai neturi reikšmės. Ar rekomenduoju? Tikrai taip, ypač tiems, kam patinka Ishiguro lėtumas, Seethalerio poetiškumas. Man gal kažko, kažkiek, ties kažkuria vieta čia trūko. Bet tam tikri dalykai, manau, atmintyje liks ilgam.



šeštadienis, vasario 02, 2019

MOTINOS PIENAS - Nora Ikstena

Vis tik mūsų visuomenė turi labai didelę bėdą – žmonės nevertina to, ką turi. Santykiai labai greit išyra, nes na kam stengtis, bus kitas... galime nueiti į parduotuvę, pasirinkti pieną – PIENĄ – iš keliolikos skirtingų rūšių – pagal pakuotės tipą, pagal tūrį, pagal riebumą, pagal gamintoją... galime pasakyti ką galvojame beveik visais atvejais be didesnių pasekmių. Galime eiti mokytis ar dirbti; netgi tikėtina, kad niekas mūsų pernelyg netikrins ir netardys. Mums nekyla baimė, jog bet kurią dieną kažkas iš mūsų artimųjų gali tiesiog dingti nuo žemės paviršiaus vien dėl to, jog pasakė vienu žodžiu per daug. Ar dėl to, kad perskaitė tam tikrą eilėraštį.


Su drauge prieš kelias dienas žiūrėjom kaip mažas vaikas dainuoja Eurikos Masytės „Laisvė“ ir įsikalbėjom – ar vis tik tas vaikas supranta, kas ta laisvė? 

„Motinos pienas“ – itin jautriai ir poetiškai parašyta istorija apie moteris. Apie motiną ir dukrą. Apie jų bandymus išgyventi sovietinėje Latvijoje. Apie baimę, tokią stiprią, kad net skauda. Apie aukas, laisvės ilgesį ir tai, kaip santykius gali paveikti ta nuolatinė įtampa ir suvokimas, kad nieko negali pakeisti... Jei norite paprasto atsakymo į klausimą „Tai apie ką ši knyga?“ – atsakyčiau paprastai, apie moteris, kurios bando išgyventi sovietmetį. O skaitant paaiškėja, kad istorija gerokai stipresnė ir gilesnė...

Kaip minėjau apie Masytės dainą ir kilusią diskusiją, taip yra ir šiame romane – motina, kuri yra išsiilgusi laisvės, pasiilgusi Latvijos, degraduoja – o dukra, nemačiusi to, kas buvo iki Sovietų, to nesupranta, tiesiog gyvena. Juk jei žmogus gimsta ir auga vienoje situacijoje, jis gali nė nežinoti, kad gali būti absoliučiai kitaip... kad gali būti geriau... 

Romanas itin literatūriškas – tiek pasikartojimų, metaforų ir stiprių alegorijų retai kada sutiksi tekste. O čia taip stipriai... vos vienas sakinys, ir net nusipurtai pagalvojus ir suvokus tą užslėptą prasmę... jei visiškai atvirai – tikrai buvo sunku skaityti. Norint iš tiesų suvokti tas paslėptas mintis teko ne kartą ir ne du grįžti pastraipa atgal ir skaityti darsyk.

„Diena mokykloje pasidalindavo į dvi dalis – prieš pieną ir po pieno.“

Emociškai slegianti. Žmogiška, bet ir apie antžmogius. Apie motiną, kuri atsitveria nuo savo dukters tarsi siena – ar gali būti tokia istorija nejautri?.. Tai pilna kontrastų knyga. Juoda – balta, šilta – šalta. Prieš – po. 

Ir pabaigai, kai minėjau tai, jog žmonės nevertina to, ką turi – manau, apie tai ir yra ši knyga. Nevertini, kol turi, nes nežinai, kaip jaustumeisi praradęs, gali tik spėlioti.

Vilniaus knygų mugėje bus pati autorė – nekantrauju susipažinti ir paprašyti autografo. 

Ačiū mano mylimai Leidykla "Tyto alba" už knygą.