antradienis, vasario 26, 2019

MADRASO DEIMANTAS – Dalia Smagurauskaitė

Egzotiškesnė knyga, du skirtingi laikmečiai, kelios ypatingos ir kažkuo „mandros“ vietovės, kuriose vyksta veiksmas? Duokit man knygą! Tokia reakcija buvo pamačius Dalios Smagurauskaitės romano anotaciją. O ir viršelis koks žavus, toks... alsuojantis Indija.
Veiksmas prasideda prieš tris šimtus metų Indijoje, kur jaunas ir ambicingas Madraso gubernatorius netikėtai įsigija legendomis apipintą, ir, tikėtina, bloga lemiantį deimantą. Tik jis pats to nežino... kita romano pusė – šie laikai – 2011 metai. Jauna menotyrininkė atvyksta į Belgiją, į deimantų sostine tituluojamą Antverpeną ir yra pasiryžusi bet kokia kaina pavogti deimantą... taip taip, tą patį, kurį pirko Madraso gubernatorius prieš tris šimtus metų. Čia deimanto praeitis ir pakiša koją.
Mano apžvalgas skaitantys žmonės jau žino, kad esu keistuose santykiuose su lietuvių literatūra. Visada būnu nepaprastai skeptiškai nusiteikusi, nežinau ko tikėtis. Vos pradėjus skaityti “Madraso deimantą” stebėjausi, kaip įtaigiai ji vis tik parašyta. Puslapiai verste vertėsi, o pačioje pradžioje buvo sunku patikėti, kad taip natūraliai ir gražiai parašė lietuvaitė.
Kas patiko? Patiko visas pasakojimas apie Indiją. Apie gubernatoriaus valdymą, tų laikų papročius; istoriją. Prieš nemažai metų mano gyvenime buvo daug su Indija susijusių dalykų, ir, nors nesu ten buvusi, knygos man primena daug smagių dalykų ir nostalgiškai pakutena visus receptorius... taigi, pasibaigus knygos siužetinei linijai, kuri mus vedė Indijos gatvelėmis, persikėliau į Europą. Tada vėl reikėjo pažindintis su veikėjais ir siužetu iš naujo. Tarsi ir nedidelis atotrūkis, tačiau gana stiprus, net ir žinant tai, jog abi dalis sieja deimantas, jaučiausi, tarsi pradėčiau naują knygą.
Vėliau veiksmas keliasi į... Maroką. Mano sena svajonė. Ir man buvo įdomu skaityti apie dykumas. Apie jų tradicijas, mėtų arbatą, senuosius pasakotojus. Šioje dalyje siužetas man buvo kiek per intensyvus. Bet MAN, o Jonui, Jolitai ar Giedrei gal pasirodys kaip tik toks, kokio norisi. Arba gali būti, jog knygą reikėjo kokiu kitu metu skaityti, kai gyvenimas ne toks intensyvus. Nežinau. Buvo smalsu kaip ten viskas baigsis, beveik numaniau, bet visiškai neatspėjau – dar vienas pliusas autorei.
Skaitydama nenustojau šypsotis – dvi pagrindinės veikėjos pavadintos tokiais vardais, kokius jau beveik esu numačiusi savo ateities dukroms, kai (jei) tokias kada nors turėsiu.
O jei rimtai, tai jau net nebežinau kelinta lietuvaičių rašyta knyga, kurią perskaičiau paskutinėmis savaitėmis, ir net patiko. Galiausiai leidyklos imasi leisti ir savų knygas ir tikiuosi, jog jos sulauks ne ką mažesnio dėmesio nei kokios kitos piaro nukankintos užsienio rašytojų knygos, nes mūsų žmonės parašo kartais net ir geriau.
Baltos Lankos - siunčiu jums apkabinimą už knygą!


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥