šeštadienis, vasario 02, 2019

MOTINOS PIENAS - Nora Ikstena

Vis tik mūsų visuomenė turi labai didelę bėdą – žmonės nevertina to, ką turi. Santykiai labai greit išyra, nes na kam stengtis, bus kitas... galime nueiti į parduotuvę, pasirinkti pieną – PIENĄ – iš keliolikos skirtingų rūšių – pagal pakuotės tipą, pagal tūrį, pagal riebumą, pagal gamintoją... galime pasakyti ką galvojame beveik visais atvejais be didesnių pasekmių. Galime eiti mokytis ar dirbti; netgi tikėtina, kad niekas mūsų pernelyg netikrins ir netardys. Mums nekyla baimė, jog bet kurią dieną kažkas iš mūsų artimųjų gali tiesiog dingti nuo žemės paviršiaus vien dėl to, jog pasakė vienu žodžiu per daug. Ar dėl to, kad perskaitė tam tikrą eilėraštį.


Su drauge prieš kelias dienas žiūrėjom kaip mažas vaikas dainuoja Eurikos Masytės „Laisvė“ ir įsikalbėjom – ar vis tik tas vaikas supranta, kas ta laisvė? 

„Motinos pienas“ – itin jautriai ir poetiškai parašyta istorija apie moteris. Apie motiną ir dukrą. Apie jų bandymus išgyventi sovietinėje Latvijoje. Apie baimę, tokią stiprią, kad net skauda. Apie aukas, laisvės ilgesį ir tai, kaip santykius gali paveikti ta nuolatinė įtampa ir suvokimas, kad nieko negali pakeisti... Jei norite paprasto atsakymo į klausimą „Tai apie ką ši knyga?“ – atsakyčiau paprastai, apie moteris, kurios bando išgyventi sovietmetį. O skaitant paaiškėja, kad istorija gerokai stipresnė ir gilesnė...

Kaip minėjau apie Masytės dainą ir kilusią diskusiją, taip yra ir šiame romane – motina, kuri yra išsiilgusi laisvės, pasiilgusi Latvijos, degraduoja – o dukra, nemačiusi to, kas buvo iki Sovietų, to nesupranta, tiesiog gyvena. Juk jei žmogus gimsta ir auga vienoje situacijoje, jis gali nė nežinoti, kad gali būti absoliučiai kitaip... kad gali būti geriau... 

Romanas itin literatūriškas – tiek pasikartojimų, metaforų ir stiprių alegorijų retai kada sutiksi tekste. O čia taip stipriai... vos vienas sakinys, ir net nusipurtai pagalvojus ir suvokus tą užslėptą prasmę... jei visiškai atvirai – tikrai buvo sunku skaityti. Norint iš tiesų suvokti tas paslėptas mintis teko ne kartą ir ne du grįžti pastraipa atgal ir skaityti darsyk.

„Diena mokykloje pasidalindavo į dvi dalis – prieš pieną ir po pieno.“

Emociškai slegianti. Žmogiška, bet ir apie antžmogius. Apie motiną, kuri atsitveria nuo savo dukters tarsi siena – ar gali būti tokia istorija nejautri?.. Tai pilna kontrastų knyga. Juoda – balta, šilta – šalta. Prieš – po. 

Ir pabaigai, kai minėjau tai, jog žmonės nevertina to, ką turi – manau, apie tai ir yra ši knyga. Nevertini, kol turi, nes nežinai, kaip jaustumeisi praradęs, gali tik spėlioti.

Vilniaus knygų mugėje bus pati autorė – nekantrauju susipažinti ir paprašyti autografo. 

Ačiū mano mylimai Leidykla "Tyto alba" už knygą.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥