pirmadienis, vasario 04, 2019

MOTINŲ SEKMADIENIS – Graham Swift

Noriu ir pagirti ir išpeikti šitos knygos viršelį. Vizualiai man jis tooooks gražus. Meniškas. Prieš dar gaunant knygą aš iš karto galėjau bandyti spręsti apie knygą iš jos viršelio; numaniau, jog tai bus lyriška istorija. Ir neklydau. Ir man labai gera šiuos viršelius čiupinėti – tarsi drobė, tarsi ne popierius... bet. Šie viršeliai nepaprastai apsitrina. Jei tai 100 puslapių knyga, gal ir nieko baisaus, bet jei tai 500 puslapių gėris ir jį skaitai daugiau nei dvi dienas... vieną knygą tokiu viršeliu skaičiau kelias dienas – toks jausmas, lyg būčiau ja nuo kalniuko čiuožinėjus! Nebedrįsčiau niekam tokios dovanoti. Ir kaip paaiškinti nežinančiam, kad aš knygas myliu ir jų taip nesuniokoju pati?
Pasibariau, o dabar apie pačią knygą – jauna tarnaitė Džeinė gauna laisvadienį – anais laikais vadinamą Motinų sekmadieniu, skirtu tam, kad tarnai galėtų aplankyti savo namus, šeimas, mamas. Kadangi Džeinė mamos neturi, ji susigalvoja kitos veiklos – nutaria dviračiu nuvykti pas savo meilužį, gretimo dvaro savininką Polą. Kadangi jo namuose tarnų irgi nelikę, namai tušti... o Polas, vos tik išlipa iš lovos, pradeda ruoštis – vyksta pietauti su savo būsima žmona... Džeinė namuose lieka viena, tad neatsispiria pagundai po juos pasivaikščioti.
„Taigi, turbūt nesugalvotum labiau šokiruojančio dalyko, nei moteris, įžengianti į biblioteką nuoga. Pati idėja.“
Ir tas Motinų sekmadienis pakeičia Džeinei gyvenimą. Gal ne visiškai tiesiogiai, tačiau tie pajautimai ir atradimai ją įkvepia rašymui. Ir man knygoje labai patiko tos semantikos apraiškos. Beje, net ir pati pradžioje knygos susimąsčiau, kad va, ne veltui jos pavardė Fairchild (skaistus/sąžiningas vaikas) čia parinkta visiškai neatsitiktinai – ir tikrai – autorius apie tai vėliau užsiminė. Vis tik mano literatūrinės analizės paskaitose davė savo, kartais jaučiu, jog pastebiu daugiau nei galbūt kitas skaitytojas.
„Ji buvo sukaupusi nemažai žodžių, šiaip jau nepasitaikančių tarnaitės žodyne. Netgi pats žodis „žodynas“. Ji rankiojo juos kaip paukščiai rankioja šapus lizdui sukti.“
Man visada patinka skaityti apie kitus rašytojus, apie skaitymą, rašymą, knygas. Skaitydami pamatysit, kaip čia įdomu viskas bus...
Kalbant apie patį siužetą – knyga apima gal ir kelis dešimtmečius – daug sužinome apie Džeinės ateitį, praeitį, tačiau vis tiek pagrindinis akcentas yra tas vienas vienintelis sekmadienis. Viskas labai smulkmeniškai aprašyta, parinkti puikūs epitetai, sukuriamas stiprus įspūdis, tad bent jau tą dalį skaičiau neatsitraukdama.
Tarnaičių darbo ir gyvenimo niuansai, aukštuomenės ir varguomenės skirtumai, žmogiškumas. Vėl tenka skaityti nedidelės apimties knygą ir vėl įsitikinu, jog įtikinti skaitytojui puslapių skaičius visiškai neturi reikšmės. Ar rekomenduoju? Tikrai taip, ypač tiems, kam patinka Ishiguro lėtumas, Seethalerio poetiškumas. Man gal kažko, kažkiek, ties kažkuria vieta čia trūko. Bet tam tikri dalykai, manau, atmintyje liks ilgam.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥