Noriu
ir pagirti ir išpeikti šitos knygos viršelį. Vizualiai man jis tooooks gražus.
Meniškas. Prieš dar gaunant knygą aš iš karto galėjau bandyti spręsti apie
knygą iš jos viršelio; numaniau, jog tai bus lyriška istorija. Ir neklydau. Ir
man labai gera šiuos viršelius čiupinėti – tarsi drobė, tarsi ne popierius...
bet. Šie viršeliai nepaprastai apsitrina. Jei tai 100 puslapių knyga, gal ir
nieko baisaus, bet jei tai 500 puslapių gėris ir jį skaitai daugiau nei dvi
dienas... vieną knygą tokiu viršeliu skaičiau kelias dienas – toks jausmas, lyg
būčiau ja nuo kalniuko čiuožinėjus! Nebedrįsčiau niekam tokios dovanoti. Ir kaip paaiškinti
nežinančiam, kad aš knygas myliu ir jų taip nesuniokoju pati?
Pasibariau,
o dabar apie pačią knygą – jauna tarnaitė Džeinė gauna laisvadienį – anais
laikais vadinamą Motinų sekmadieniu, skirtu tam, kad tarnai galėtų aplankyti
savo namus, šeimas, mamas. Kadangi Džeinė mamos neturi, ji susigalvoja kitos
veiklos – nutaria dviračiu nuvykti pas savo meilužį, gretimo dvaro savininką
Polą. Kadangi jo namuose tarnų irgi nelikę, namai tušti... o Polas, vos tik
išlipa iš lovos, pradeda ruoštis – vyksta pietauti su savo būsima žmona...
Džeinė namuose lieka viena, tad neatsispiria pagundai po juos pasivaikščioti.
„Taigi,
turbūt nesugalvotum labiau šokiruojančio dalyko, nei moteris, įžengianti į
biblioteką nuoga. Pati idėja.“
Ir
tas Motinų sekmadienis pakeičia Džeinei gyvenimą. Gal ne visiškai tiesiogiai,
tačiau tie pajautimai ir atradimai ją įkvepia rašymui. Ir man knygoje labai
patiko tos semantikos apraiškos. Beje, net ir pati pradžioje knygos
susimąsčiau, kad va, ne veltui jos pavardė Fairchild (skaistus/sąžiningas vaikas)
čia parinkta visiškai neatsitiktinai – ir tikrai – autorius apie tai vėliau
užsiminė. Vis tik mano literatūrinės analizės paskaitose davė savo, kartais
jaučiu, jog pastebiu daugiau nei galbūt kitas skaitytojas.
„Ji
buvo sukaupusi nemažai žodžių, šiaip jau nepasitaikančių tarnaitės žodyne.
Netgi pats žodis „žodynas“. Ji rankiojo juos kaip paukščiai rankioja šapus
lizdui sukti.“
Man
visada patinka skaityti apie kitus rašytojus, apie skaitymą, rašymą, knygas.
Skaitydami pamatysit, kaip čia įdomu viskas bus...
Kalbant
apie patį siužetą – knyga apima gal ir kelis dešimtmečius – daug sužinome apie
Džeinės ateitį, praeitį, tačiau vis tiek pagrindinis akcentas yra tas vienas
vienintelis sekmadienis. Viskas labai smulkmeniškai aprašyta, parinkti puikūs
epitetai, sukuriamas stiprus įspūdis, tad bent jau tą dalį skaičiau
neatsitraukdama.
Tarnaičių
darbo ir gyvenimo niuansai, aukštuomenės ir varguomenės skirtumai, žmogiškumas.
Vėl tenka skaityti nedidelės apimties knygą ir vėl įsitikinu, jog įtikinti
skaitytojui puslapių skaičius visiškai neturi reikšmės. Ar rekomenduoju? Tikrai
taip, ypač tiems, kam patinka Ishiguro lėtumas, Seethalerio poetiškumas. Man
gal kažko, kažkiek, ties kažkuria vieta čia trūko. Bet tam tikri dalykai,
manau, atmintyje liks ilgam.
Leidyklos dovana.
