šeštadienis, kovo 30, 2019

MEILĖS GYVENIMAS – Zeruya Shalev

Jaara yra laimingai ištekėjusi, bet naivi, visiškai nežinanti ko nori moteris, kuri staiga pameta galvą dėl seno tėvų draugo ir užmezga su juo romaną.
Skaičiau skaičiau, laukiau romantikos, meilės, gražių santykių, na, iš aprašymo supratau, kad neigiamų niuansų čia bus, bet... oho – knyga visiškai ne tokia, kokios tikėjausi. O kur dar pavadinimas! Tiek manipuliacijos, skausmo, neigiamų emocijų... viskas suplakta, emocijos tarsi lipa „viena kitai per galvą“ ir niekas neatrodo normalu.
Viskas kaip iš kokio siurrealistinio paveikslo, haliucenogenų apsivartojusio menininko patirties. Knygos su tiek neigiamos emocijos dar reikėtų paieškoti. O kur dar ir tie paprasčiausi dalykai, kurie nebuvo paslėpti tarp eilučių – melas, apgaulės, sąžinės graužatis arba priešingai, manymas, kad viskas čia gerai, aš juk myliu. Visko aukojimas dėl meilės, kurią šiuo atveju galima vadinti manija.
Kas vis tik žmones priverčia nerti į tokias avantiūras, būti išnaudojamiems, nemylimiems, aklai veltis į santykius, kai tik tu vienas manai, kad tai apskritai yra santykiai? O kaip man vyro gaila buvo, o koks egoistas ir parazitas man Jaaros meilė pasirodė... ir kaip įtaigiai autorė aprašė visas blogas patirtis ir kaip puikiai pavaizdavo veikėjus, visas jų ydas, savybes, atskleidė charakterius. Jei atvirai, nemėgstu sąmonės srauto technikos, o toks jausmas, kad visas kūrinys yra ja parašytas, suprantu, kad taip buvo galima lengviau atskleisti Jaaros mąstyseną, jos veiksmus ir paaiškinti tam tikrus jos jausmus.
Visiškai kitoks romanas. Kitoniškas. Rašymo stilius nuostabus, ir visiškai paprastą kaip trys kapeikos siužetą įvynioją į tokią gražią literatūrinę vatą, kad skaitant pradžioje nė nesuvoki, kokie tragiški dalykai romane vyksta. Meistriškai parašyta, tikrai. Vien dėl rašymo stiliaus verta perskaityti... o koks lieka įspūdis baigus knygą? Tarsi prakandus karamelizuotą svogūną – po saldžiu ir blizgiu paviršiumi slypi dešimtys karčių, graudinančių ir slegiančių sluoksnių. Toks ir įspūdis.



trečiadienis, kovo 27, 2019

PRIŽIŪRĖTOJAS - David Mitchell

Ši knyga mane privertė pasijusti labai kvaila. Ir tai nėra blogai, nes man patinka mokytis, sužinoti ką nors naujo ir įdomaus. Viskas taip sudėliota, kad ūch, perskaičius knygą bėgi skaityti kitų žmonių atsiliepimų ir įžvalgų, kad tik atrastum dar ką nors naujo ar kažką, ką pražiopsojai, neužčiuopei skaitydamas pats. Viskas šioje knygoje yra apie priežastis ir pasekmes, veiksmą ir atoveiksmį.
Knygos siužetas išmėtytas per devynis taškus, istorijas pasakoja devyni pasakotojai, pradedant nuo sektanto Okinavoje ir keliaujant vakarų kryptimi iki Niujorko.
Kiekvienas pasakotojas turi savo istoriją, savo aplinkybes, savo priežastis ir planus. Ir skaitant tokia nuojauta – viskas čia kažkaip susiję, kitaip negali būti. Ir tada staiga pradedi pastebėti smulkmenas, meistriškai Mitchello užmaskuotas ir paslėptas tekste arba net tarp eilučių. Kai Šventojo kalno papėdėje gyvenanti senutė atrodo niekuo dėta, vėliau supranti esmę... kai Ermitažo darbuotoja įsivelia į machinacijas, vėl pradeda aiškėti smulkmenos.
Pradžioje buvo labai įdomu skaityti. Ties viduriu labai stipriai kankinausi. Mongolijos skyrius mane pribaigė. Migdė. Nieko nesupratau. Ir tada įvyko lūžis ir viskas vėl pamažu skleidėsi kaip vandenin įmerkta Jericho rožė... lėtai, bet pamažu atskleisdama visus sluoksnius. Galėčiau, žinoma, apibėgti visus skyrius ir pakalbėti apie visus margus ir įstabius veikėjus, bet paliksiu skaitymo malonumą ir atradimo džiaugsmą būsimam skaitytojui.
Atskleisiu paslaptį. Jei jus gąsdina pavadinimas ir aprašymas, o dar ir fantastikos nemėgstate, tai čia dar vienas iš tų kūrinių, kur viskas kaip ir fantastika, bet tik pabaigus knygą viskuo suabejoji ir suvoki, kad gal čia jos mažokai ir buvo... arba ne joje esmė. Hario Poterio lazdelių mosavimo čia nebus. Čia labai intelektualiai bus papasakota apie žmoniją ir tai, kaip mes patys sau kasamės gilius griovius, duobes, šulinius ir patys vėliau iš jų kapanojamės.
Paskutiniai skyriai man asmeniškai buvo bomba. Viskas taip sukrito į vietas. Ir skaičiau greitai, tai kvėpuodama, tai pamiršdama įkvėpti. Nejuokauju. Labai būčiau norėjusi, kad tokia būtų visa knyga, bet deja, man aiškumo vietomis pritrūko, nors net neabejoju, kad autorius nenorėjo atskleisti visų kortų iškart.



antradienis, kovo 26, 2019

ŠIMTO ŽINGSNIŲ KELIONĖ: NUO BOMBĖJAUS IKI PARYŽIAUS – Richard C. Morais

Prieš kelis metus mačiau ekranizaciją. Filmas man labai tada patiko – pasirodė itin jautrus, apie žmonių santykius, žmogiškumą, ambicijas, apie ribas... vat štai knyga turėjo ir visus šiuos elementus, tačiau ir skyrėsi kaip diena ir naktis. Ir ne – filmo su knyga lyginti nežadu. Bet apie viską po truputį.
Skaudžių likimo smūgių aptalžyta indų šeima atvyksta į Europą. Ambicingas tėvas yra bet kokia kaina nusiteikęs išlaikyti šeimą, sukurti verslą ir ramiai gyventi. Laimingo ar nelabai laimingo atsitiktinumo dėka šeima atsiduria mažame Prancūzijos miestelyje – Liumjere, kur tėvas, ypač mėgstantis priimti spontaniškus sprendimus, nutaria įsigyti namą ir atidaryti indišką restoraną. Jo idėja netrukus užkliūna priešais esančių svečių namų ir restorano savininkei poniai Malori, tačiau situacija netrunka pasisukti įdomiu kampu. Geniali šefė atranda, jog vienas iš šeimos vaikų turi neįtikėtinus maisto ruošimo sugebėjimus, tad viskas pasikeičia akimirksniu.
Kiek toli žmogus gali nueiti dėl savo ambicijų? Toli. Jei tos ambicijos verda viduje, sproginėja, spurda ir juda, neleidžia miegoti naktimis. O ypač jauno žmogaus nusiteikimas, valia... žavėjausi Hasano sugebėjimais. Ypač tuo, kaip jis visada visur puikiai viską suderindavo – jam koją retai kišdavo kultūrų skirtumas, jis retai pasimesdavo. Net prigesindavo ir tėvo išsišokimus. Aš puikiai žinau, kokie indai yra žmonės. Kaip jie gamina, kaip jie valgo, kaip jie bendrauja. Jie yra... spalvingi, aistringi, nesustabdomi. Toks jausmas, kad labiausiai apgyvendintoje pasaulio valstybėje tik taip ir išgyvensi – jei rėksi garsiau už kitą, jei rengsies ryškiau už kitą, leisi muziką garsiau už kaimyną ir jei tavo mašina bus didesnė. Gal aš neteisi. O gal vis tik dalis tiesos yra, nežinau.
Bet vis tik šioje istorijoje man buvo ir liūdna. Atrodo, turi viską, ir kartu, neturi nieko... neturi su kuo pasidalinti džiaugsmu, arba galų gale, turi TIEK DAUG, kad net nebesuvoki tų pasiekimų dydžio ir nebesupranti, kad va – dabar laikas džiaugtis. Laikas paskambinti šeimos nariams, draugams ir tiesiog nuoširdžiai pasipasakoti. Juk kas iš to, kad turi daug, jei vienas...
Jautri istorija. Kultūrų skirtumai, maisto kvapai, gražūs vaizdai, kalnai... daug visko aprašyta, tik tikrai būčiau aš norėjusi kitokio rašymo stiliaus, šiek tiek lyriškesnio teksto, nes vietomis toks paprastas pasakojimas, o kalbama apie labai jautrius ir gražius dalykus, tad tas stilius kartais išmušdavo iš vėžių. Bet kadangi mane kamuoja visiški „neskaitadieniai“, ši knyga buvo mano išsigelbėjimas, prisėdau ir perskaičiau. Jaučiuosi gavusi gerą motyvacijos ir žmogiškumo, ikvėpimo ir tiesiog gerumo dozę.



trečiadienis, kovo 20, 2019

KITAIS METAIS HAVANOJE - Chanel Cleeton

Kai pamačiau, jog Baltos Lankos išleis šią knygą, labai nudžiugau. Juk dar pernai mačiau ją šmėžuojant Reese Witherspoon knygų klube, o atsiliepimai buvo itin geri. Ir tiek iš aprašymo, tiek ir viršelio nusprendžiau, kad bus lengva meilės istorija su tam tikrais prieskoniais, kokius gali rasti tik socialistinėje Kuboje. Vis tik man ši knyga pasirodė gerokai sudėtingesnė, nei kad maniau ją būsiant...
Migrantų šeimoje augusi Marisolė vykdo paskutinį mylimos močiutės prašymą – keliauja į jos šeimos gimtąją Kubą, kad išbarstytų pelenus. Atvykus į pasakojimais ir istorijomis apipintą šalį, Marisolė pamato, kad viskas yra taip pat, kad kraupūs močiutės Elisos pasakojimai gyvi ir jog ten dar vis alsuoja diktatūra. Žmonės neturi nieko, negali nieko, tačiau myli savo šalį ir dar vis tikisi, jog kažkas pasikeis... Marisolė neria į praeities paieškas, susipažįsta ir užmezga šiltus santykius su močiutės jaunystės draugės anūku ir ieško vietos, kurioje galėtų vėjais paleisti senelės pelenus...
Batista. Castro. Pavardės, kurias dabar jau tik perskaitome istorijos vadovėliuose ar išgirstame iš seniau gyvenusių žmonių. Ir mums atrodo, kad tai praeitis, kad Kuba gyva, alsuojanti šokio ritmu ar girdima skimbčiojant romo pilnoms taurėms... deja, realybė yra kitokia. Mūsų tėvai ar seneliai tikrai supras, apie ką kalbama šiame romane, jei gyvenai sovietmečiu, taip pat teko stovėti eilėse, viską pirktis išduodamais talonais; savo neturi nieko. Juk kolūkiai, ir šiaip, reikia dalintis. Tik vis tiek peršasi mintis, kadaise užrašyta puikiojo Orwello „Visi lygūs, tik vieni yra lygesni už kitus“. Ir būtent taip ir ŠIANDIEN, dabar, šią minutę yra Kuboje. Tu gali dirbti šokolado fabrike, bet jo niekada nevalgyti. Tu gali valdyti mažą restoranėlį namuose, tačiau visas maistas bus skirtas turistams, o ne šeimai...
Batistos ar Castro pavardės yra neminėtinos, kaip koks Voldemorto vardas, žmonės pasibrauko smakrą, norėdami parodyti, jog kalba apie Castro... nes vardą ištarti yra per sunku, per skaudu, o galų gale ir baisu, nes visi vieni kitus išdavinėja, seka, šnipinėja. Ir nors abu diktatoriai po velėna, niekas Kuboje nesikeičia, žmonės vis tiek kenčia. Skaudu skaityti apie tokius dalykus. Negimiau nei sovietmečiu, nemačiau ir to Kubos vargo, kurį ten kenčia žmonės diena iš dienos. Ir dėkui likimui už tai.
Romanas būtų lengvas, jei ne istorinis kontekstas. Tikrai būtų. Ir viskas paprasta, skaudu, liūdna, bet paprasta. Meilė, pasiaukojimas, dėl šeimos, dėl meilės, dėl šalies, kurioje tave greičiau nužudys, nei leis tau būti laimingu...
Skaičiau ir galvojau: kodėl jūs nebėgat? Aš bėgčiau. Kodėl jūs nekovojat? Bet tai lyg ir prieštarauja viena kitai, tos mintys. Taip ir kubiečiai, atsidurę tarp tų ugnių... ir vis tiek negali nesižavėti veikėjais. Ypač moterimis, kurios karčias ašaras nurija, atsistoja ir eina toliau.
Gražios meilės istorijos. Tragiškos aplinkybės. Įtaigūs veikėjai. Sakau atvirai – graudinausi bent penkis kartus, o paskutinius porą skyrių skaičiau įsikabinus į servetėlę ir sunkiai įžiūrėjau raides per ašaras. Aš kartais per daug jautri žmonių skausmui. Jų kankinimams. Neteisybei, kuri juos ištinka. Bet knyga man patiko kur kas labiau, nei kad tikėjausi imdama į rankas. Tie, kas mėgsta istorinius romanus su meilės žiupsneliu, tikrai nenusivilsite, nes tos istorijos čia buvo labai daug... ir tai buvo svarbiausia romano dalis, kertinis akmuo.



pirmadienis, kovo 18, 2019

LAIKINAI JŪSŲ - Antanas Šileika

Lietuvos istorija manęs niekada ypatingai nedomino. Gal, kad niekas niekada nesudomino? Gal todėl, kad turėti istorijos mokytojai arba nemokė, arba mokė labai sausai ir neįdomiai? O čia, žmogus, rašytojas, Antanas Šileika, gyvena Kanadoje ir kapstosi po Lietuvos praeitį ir puikiai rašo apie tarpukario Lietuvos intrigas. Per knygų mugę teko proga trumpai su Šileika šnektelti, jis paliko man parašą knygoje ir labai šilto žmogaus įspūdį... tad kaip nepulsi pažindintis su knyga?
Justas Adamonis grįžta į Lietuvą ir po įtempto kontržvalgybos agento darbo carui tikisi ramybės: įsikurti Kaune, dirbti ir nebesivelti į jokius slaptųjų agentų reikalus. Tik likimas jam paruošęs kitokių staigmenų, o kur dar iš vaikystės vos menama pusseserė Lilė, kuri su amerikiečiu vyru netikėtai atvyksta į laikinąją sostinę. Staiga prasideda vis pavojingesni darbai, o seniai matyta giminaitė Lilė Adamoniui pradeda reikšti vis daugiau...
Daug veiksmo. Daug intrigų, paslapčių, sutapimų. Atvirai sakant, gal net pirmas tokio tipo romanas, kurį teko skaityti. Rašymo stilius man priminė tiek tą pačią Treinio knygą „Dziedas“, tiek šiaip lietuvių klasikus, bet buvo tikrai įdomu. Vietomis buvo galima šį tą nuspėti, tačiau tikrai ne viską. O man įprastai tas nuspėjamumas ir staigmenos, pateikiamos rašytojo, ir nulemia knygos bendrą įspūdį. Tai šis romanas nuspėjamas nebuvo. Bet ir nebuvo kažkokio „bum“ pabaigoje. Nežinojau, kaip baigsis, nenumaniau, bet gal, sakykime, jaučiau. Įtariau.
Pirmus kelis skyrius skaičiau nekvėpuodama, greitai užkabino, net nepajaučiau kaip „surijau“ 50psl. ir jėga prisiverčiau eiti miegoti. Deja, ties viduriu pasidarė nuobodoka. Bet bendras įspūdis tikrai neblogas, džiaugiuosi, jog skaičiau, nors tiek viršelis, tiek pavadinimas labai baidė ir netraukė. Jau seniai knygų nebesirenku pagal viršelį, galų gale, jei taip būtų, būčiau begalės nuostabių knygų niekada į rankas nepaėmusi.
Patiko tai, kad rašyta remiantis tikrų asmenybių veikla ir šiaip pagal šiokius tokius istorinius faktus. Ir atmosfera perteikta gerai, tik susidarė įspūdis, kad visi labai jau daug gėrė tam Kaune tarpukary. Kaip jau rašiau goodreads, keturios žvaigždės iš penkių šiek tiek per dosnu, o trys per mažai.



ketvirtadienis, kovo 14, 2019

APŠVIESTOJI - Tara Westover

Tara gyvena mormonų survivalistų šeimoje. Despotas tėvas visus vaikus verčia dirbti rūšiuojant metalo laužą, niekas neina į mokyklą, neturi asmens dokumentų, nevaikšto pas gydytojus, nebendrauja beveik su niekuo už jų kiemo ribų. Pasaulyje jie yra niekas, patys net nežino, kurią dieną kuris gimęs. Mama dirba pribuvėja, tėvas kasa bunkerius ir yra įsitikinęs, jog artėja pasaulio pabaiga. Visi vaikai auga su iškreipta pasaulėžiūra, tačiau Tara nuolat sau mintyse kelia įvairius klausimus ir vieną dieną įsigija algebros vadovėlį, kuris, sakyčiau, pakeičia jai gyvenimą...
Žinau, kad išsiplėsiu kalbėdama apie šią knygą. Ir labai norėčiau daug kalbėti apie religiją, bet to nedarysiu iš pagarbos autorei. Pasižiūrėjus vieną interviu supratau jos perspektyvą – net ji pati nieku gyvu nenorėjo parodyti, jog mormonų religija yra kažkuo bloga. Bet mintyse sukasi begalės kitų dalykų. Pavyzdžiui – izuoliuotos mormonų gyvenvietės, kuriose tokių atvejų, apie kokius ji kalba, apstu. Kur vyras ar brolis gali skriausti, kankinti mažesnius už save šeimos narius. Toks jausmas, kad ta izoliacija ir slaptumas atsiranda vien tam, kad būtų lengviau tokius dalykus užglaistyti. Ir aš nekalbu tik apie mormonus, yra be galo daug kitokių bendruomenių, kuriose vyksta baisūs dalykai, atskirtis, žmonės , ypač bejėgiai vaikai neturi pasirinkimo, nesimoko, tad nežino, jog gali būti kitaip. Kur moteris yra „žemiau plintuso“ (nežinau iš kur ši frazė, bet ji čia taip tinka...), kur ta patriarchija taip skaudžiai kerta visiems aplinkiniams.
Kažkada skaičiau romaną apie amišų bendruomenę. Situacija panaši, valdymas panašus. Tik skaitant apie tokias bendruomenes man visada kyla klausimas, kodėl žmonės tą pasirenka, kai pasaulis taip tobulėja? Kodėl norima atitrūkti nuo medicinos, skiepų, mokslų ar patogumų ir gyventi kaip senais laikais? Ne veltui vyko evoliucija ir mes vaikštome stačiomis. Ne veltui žmonės paaukoja savo gyvenimus, sveikatą ir visus išteklius, kartais net praranda sveiką protą, kad sukurtų kažką, kas padės, kažką, kas palengvins gyvenimą. Tad kodėl, po velnių, atsiranda tokių, kurie įsikanda vienos tiesos, jos nepaleidžia ir kankina artimus sau žmones? Juk jei manai, kad skiepai blogai – nesiskiepyk. Bet nerizikuok savo vaiko gyvybe. Jei manai, kad Dievas visus išgelbės, neišimk visų saugos diržų iš mašinos, neva „angelai neskris lėčiau nei mes“. Jei kažkas patiria didelę trauma, nesitikėk, kad Dievai sustabdys smegenų kraujavimą... ir daug daug panašių situacijų, kai tas tikėjimas, paranoja, įsitikinimai verčia kitus kankintis! Ir žinau, jog kalbant apie Taros tėvą veikė ir kiti veiksniai, nelabai noriu atskleisti, bet vis tiek, kodėl niekas nieko nesakė? Kodėl niekas nesikreipė aukščiau? Juk užtektų paskambinti 911. Atsakymas – baimė. Aš kitokio nerandu.
Tėvo personažas man buvo kaip ta piktžolė, rauni, atrodo, o dar labiau bujoja. Visą knygą tikėjausi, kad jis nusibaigs, tačiau kartu bijojau, kad pribaigs ir kai kuriuos šeimos narius kartu. Bet viskas susidėliojo ne taip, kaip būčiau norėjusi.
Ir baisiausia dalis, smegenų plovimas. Amžinas, nesustabdomas, ir kas blogiausia, veiksmingas kaip jokia kita priemonė. Tik tam tikrų atsitiktinumų dėka Tara nusprendžia pasipriešinti tėvui, sužino, kad egzistuoja visai kitoks pasaulis už jų kiemo. Įgauna išsilavinimą, apie kokį daugelis tik pasvajotų. Tarsi įrodydama sau ir kitiems, kad „aš galiu, aš stipri“. Evoliucionuojant Taros asmenybei, jai bręstant, nusprendžiant eiti savo pasirinktu keliu, negalėjau nesigraudinti. Pradžia man buvo tokia sunki, emociškai jaučiausi sugniuždyta, nenorėjau į rankas imti knygos dėl ten aprašomos neteisybės ir žiaurumo.
Žinau, jog šiuo metu ši knyga yra labai visų skaitoma. Apie ją daug kalbama. Tarsi fenomenas. Bet juk taip ir yra. Labai nedaug kas pasiryžta pasipriešinti patiems artimiausiems žmonėms ir ta istorija pasidalinti su pasauliu. Pagarba ir padėka autorei už tai. Už motyvaciją, jog net ir tamsiausiam kelyje galima surasti takelį, kur bus ta lemputė, tas įkvėpimas, ta šviesa, idėja. Ir apsišviesti.



antradienis, kovo 12, 2019

JUODOJI NUOTAKA – Laura Anderson

Kara gauna laikiną darbą vienoje apleistoje pilyje Airijos kalnuose – ji pasamdoma sukataloguoti pilies biblioteką. Iš meilės knygoms ji pasišokinėdama atvyksta ir tikisi rasti ypatingą Evano Čeiso romaną apie Juodąją nuotaką, kuris yra apipintas legendomis ir padavimais... dabartiniai Galagerių palikuonys planuoja pilį atiduoti valstybės paveldo fondui... atvykus Karai ir atsinaujinus policijos tyrimui dėl praeityje įvykusių žmogžudysčių pilyje kyla įtampa ir paslaptys pradeda kilti į paviršių kartu su ja...
Kokia keista buvo mano išankstinė nuomonė apie šią knygą - viršelis kaip kokių santų barbarų ar šiaip muilo operų, o aprašyme minima sena pilis, vaiduokliai, paslaptys... tik nuėjusi į Sofoklio knygynėlį ir paplepėjusi su merginomis vis tik nutariau, kas bus – tas. Bet kažkaip laukiau laukiau to baisumo, ir nesulaukiau... nors įtampa jutosi nuo pačių pirmų puslapių iki pat pabaigos.
Praeitais metais skaičiau „Rebeką“, kadaise seniai seniai „Džeinę Eir“ ir „Vėtrų kalną“ – būtent visus šiuos kūrinius man ir priminė „Juodoji nuotaka“, labai aiškiai galima pamatyti iš kur autorė sėmėsi įkvėpimo. Nuo pačios romano pradžios lydžiausi dėl visos aprašomos meilės knygoms. Kai Kara glostinėjo knygas, kai jas katalogavo... mintyse įsivaizdavau tą įspūdingą biblioteką ir labai stipriai jai pavydėjau.
Kas patiko? Patiko stiprūs veikėjai. Nebuvo kažkokių verkšlenimų per daug, arba neatkreipiau dėmesio. Jeigu blogas veikėjas, blogas ir buvo iš dūšios. Buvo romantikos, bet ir ana nebuvo itin saldžiai pavaizduota, nes pagrindinė veikėja Kara visai smagiai erzino simpatiją ir laidė juokelius, nebijojo būti sarkastiška. Gal, sakyčiau, buvo šiuolaikiškesnė moteris, bendravimas buvo laisvesnis, nei kad matome panašiuose klasikos kūriniuose. O šiaip daug daugiau visko patiko, nei nepatiko. Jautėsi toks lengvas kokteilis, kai ta mistika susipina su realybe, praeitis su dabartimi, nemažai įtampos – sutemus arbatos darytis keliavau jau susijungusi visas įmanomas šviesas namuose... bet mane įtikino. Vien todėl, kad nebuvo kažkokių itin mistiškų ir egzorcistiškų reiškinių. Viskas švelniai ir aiškiai susidėliojo.
Labai daug ką nuspėjau, bet kažkaip negadino malonumo, greitai vertėsi puslapiai ir norėjosi sužinoti kas ten bus toliau... manau, kad tai toks gotikinis romanas, kurį galima imti ir atostogoms. Nemažai įtampos, nemažai veikėjų, keli skirtingi laikmečiai, detektyvo elementai... visko daug ir viskas išsisprendžia iki galo, tačiau mąstyti labai daug nereikia.



pirmadienis, kovo 11, 2019

VIENINTELĖ ISTORIJA — Julian Barnes

Prieš kelis metus literatūros paskaitoms (literatūrinei analizei, o tai yra visiškai kitas dalykas, nei teksto suvokimas!) skaičiau Barnes kūrinį "Flobero papūga". Pamenu, dėstytoja nustebo dėl mano pasirinkimo ir vėliau sakė, jog analizė pavyko puikiai. Tai buvo prieš kelis metus, o apie ką buvo knyga... nepamenu nors tu ką. Kai pamačiau, jog išleido naują Barnes romaną, užsimaniau. Žinojau, koks KITOKS jo rašymo stilius, tačiau sudomino siužetas.
Taigi, jaunas vaikinas, netrukus tapsiantis rimtu dvidešimtmečiu, įsimyli dvigubai už save vyresnę moterį. Tai dar nebūtų didelė bėda, tačiau Anglijoje klasių sistema veikia ir po šiai dienai, tad visiems netrukus sužinojus apie Polo ir Siuzanos romaną, ji be didesnių paaiškinimų išmetama iš teniso klubo...
Oj kokie vis tik snobai tie anglai. Nors tu ką. Nežinau kodėl, bet visas jų golfas ir arbatėlės... Tokia tradicijų persunkta tauta, kai literatūroje viskas skamba labai prašmatniai ir įdomiai, o gyvenime būtų itin nuobodu!
Alkoholis. Jauno vaikino įsitikinimas, kad gali išgelbėti visiškai nenorintį gelbėtis žmogų. Jaunatviškas maksimalizmas, naivumas, "aš žinau geriau, nei visi" ir "visi čia blogi, ko lenda, aš nieko blogo nepadariau" ir kai užsimerki ir nepastebi, kad viskas griūna, nes tiesiog myli. Iki nukritimo. Ir tas jaunystės naivumas čia neprideda žavesio.
Ir man labai patikusi citata, kuri puikiai apibrėžia knygos esmę. Juk tikrai ne kartą esame matę poras ir pagalvoję, kodėl jie dar vis kartu??? Tai va, čia būtent apie tai:
"Bet niekada nepamirškite, jaunuoli, visi turi savo meilės istoriją. Visi. Tegu ji baigiasi tragedija ar išgaruoja, tegu jos tikrovėje net nebūna, tik vaizduotėje, bet ji tokia pat tikra. O kartais dėl to net tikresnė. Pasitaiko, kad sutinki porą, kur abu sutuoktiniai atrodo mirtinai įsipykę vienas kitam, ir tu negali įsivaizduoti, kas tarp jų bendro ir kodėl jie vis dar gyvena kartu. Bet, pasirodo, ne todėl, kad jie taip įprato, kad laikosi tradicijų ar jiems taip patogiau. O todėl, kad kadaise išgyveno savo meilės istoriją. Kaip ir visi. Ta istorija vienintelė. "
Labai gražiai parašyta ir nuostabiai išversta knyga, malonu skaityti. Nijole Regina Chijeniene, jums visos gėlės!
Ar knyga man patiko? Nežinau. Esmė man aiški, bet Polas erzino. Rašymo stilius žavėjo. Viskas taip pusė per pusę. Ir nenusvėrė man į tą geresnę pusę, nors tu ką.



penktadienis, kovo 08, 2019

AMŽINAI – Sarah Jio

Kailė gyvena idealų gyvenimą. Planuoja ateitį, o vestuvių pasiruošimas įgavęs patį įkarštį – likę išsiųsti pakvietimai ir mažos detalės... jos būsimas vyras Rajanas – puikus, nuoširdus vyras, atsidavęs Kailei. Tačiau viskas susikomplikuoja kuomet Kailė netyčia sutinka savo jaunystės meilę Keidą– buvusį itin populiarų prodiuserį, kuris šiandien – apšepęs benamis. Po dvylikos metų nesimatymo Kailė privalo išgelbėti savo buvusią meilę ir išsiaiškinti, kas nutiko, kad sėkmingas ir jaunas vyras tiesiog išgaravo nuo žemės paviršiaus?
Ko galima tikėtis iš Sarah Jio romano? Skaičiau seniai seniai jos knygą „Kovo žibuoklės“ – net nepamenu apie ką ji buvo... skaičiau ir „Pajūrio trobelė“ – labai patiko, iki šiol apie tą knygą pagalvoju. Į kurią kategoriją įkris šioji? Manau su kovo žibuoklėmis ir kitais lengvais skaitiniais, kuriuos sukremti kaip sėmkes ir po kelių savaičių konkretaus siužeto neatsiminsi. Man tikriausiai reikėjo emocinio ir literatūrinio poilsio. Pastarosiomis dienomis numečiau ne vieną ir ne dvi knygas, tiksliau, atidėjau šalin, nes prasidėjo neskaitadieniai... arba šių dienų (savaičių) įspūdžiai neleidžia susikaupti. Todėl ir ėmiau šią knygą, skaitant nereikėjo per daug mąstyti, buvo įdomu ir gražiai papasakota jautri meilės istorija (os). Viskas nuspėjama nuo...iki. Puikiai jaučiau kaip viskas baigsis, tiesiog negali nejausti ir nenorėti, kad visos kortos sukristų į vietas.
O dabar apie sudėtingąją knygos dalį. Kaip ir pagrindiniai knygos veikėjai esu ne kartą ir ne du susimąsčiusi apie benamius. Mes matome gatvėje pinigų prašantį žmogų, bet kažkas juk prie to turi privesti? Turi juk nutikti ne patys geriausi ar maloniausi dalykai, kad žmogus, susitaikęs su savo sunkiu likimu tiesiog sėdėtų ištiesęs delną. Tikrai tikiu, kad didesnė dalis be namų likusių žmonių jų neteko dėl priklausomybių, ar tai būtų narkotikai, ar lošimas, ar alkoholis. Bet yra ir ta nedidelė dalis žmonių, kuriems išties reikia pagalbos, o niekas rankos jiems netiesia ir neties. Gaila, skaudu. Apie šiuos dalykus autorė kalba daug, jie akcentuojami ne kartą ir ne du per visą romaną. Aš nesakau, kad reikia duoti kiekvienam prašančiam – tikrai ne. Bet jei kartais iš suvargusios bobutės nusipirksime puokštelę ar įmesime eurą tikrai badaujančiam, manau tikrai skurdesni nuo to netapsime.
Patiks visiems tos pačios Sarah Jio gerbėjams, Montefiore mėgėjams ir tiems, kam reikės kūrinio atsipalaidavimui.