antradienis, kovo 12, 2019

JUODOJI NUOTAKA – Laura Anderson


Kara gauna laikiną darbą vienoje apleistoje pilyje Airijos kalnuose – ji pasamdoma sukataloguoti pilies biblioteką. Iš meilės knygoms ji pasišokinėdama atvyksta ir tikisi rasti ypatingą Evano Čeiso romaną apie Juodąją nuotaką, kuri yra apipinta legendomis ir padavimais... dabartiniai Galagerių palikuonys planuoja pilį atiduoti valstybės paveldo fondui... atvykus Karai ir atsinaujinus policijos tyrimui dėl praeityje įvykusių žmogžudysčių pilyje kyla įtampa ir paslaptys pradeda kilti į paviršių kartu su ja...
Kokia keista buvo mano išankstinė nuomonė apie šią knygą  - viršelis kaip kokių santų barbarų ar šiaip muilo operų, o aprašyme minima sena pilis, vaiduokliai, paslaptys... tik nuėjusi į Sofoklio knygynėlį ir paplepėjusi su merginomis vis tik nutariau, kas bus – tas. Bet kažkaip laukiau laukiau to baisumo, ir nesulaukiau... nors įtampa jutosi nuo pačių pirmų puslapių iki pat pabaigos.
Praeitais metais skaičiau „Rebeką“, kadaise seniai seniai „Džeinę Eir“ ir „Vėtrų kalną“ – būtent visus šiuos kūrinius man ir priminė „Juodoji nuotaka“, labai aiškiai galima pamatyti iš kur autorė sėmėsi įkvėpimo. Nuo pačios romano pradžios lydžiausi dėl visos aprašomos meilės knygoms. Kai Kara glostinėjo knygas, kai jas katalogavo... mintyse įsivaizdavau tą įspūdingą biblioteką ir labai stipriai jai pavydėjau.
Kas patiko? Patiko stiprūs veikėjai. Nebuvo kažkokių verkšlenimų per daug, arba neatkreipiau dėmesio. Jeigu blogas veikėjas, blogas ir buvo iš dūšios. Buvo romantikos, bet ir ana nebuvo itin saldžiai pavaizduota, nes pagrindinė veikėja Kara visai smagiai erzino simpatiją ir laidė juokelius, nebijojo būti sarkastiška. Gal, sakyčiau, buvo šiuolaikiškesnė moteris, bendravimas buvo laisvesnis, nei kad matome panašiuose klasikos kūriniuose. O šiaip daug daugiau visko patiko, nei nepatiko. Jautėsi toks lengvas kokteilis, kai ta mistika susipina su realybe, praeitis su dabartimi, nemažai įtampos – sutemus arbatos darytis keliavau jau susijungusi visas įmanomas šviesas namuose... bet mane įtikino. Vien todėl, kad nebuvo kažkokių itin mistiškų ir egzorcistiškų reiškinių. Viskas švelniai ir aiškiai susidėliojo.
Labai daug ką nuspėjau, bet kažkaip negadino malonumo, greitai vertėsi puslapiai ir norėjosi sužinoti kas ten bus toliau... manau, kad tai toks gotikinis romanas, kurį galima imti ir atostogoms. Nemažai įtampos, nemažai veikėjų, keli skirtingi laikmečiai, detektyvo elementai... visko daug ir viskas išsisprendžia iki galo, tačiau mąstyti labai daug nereikia.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥