trečiadienis, kovo 20, 2019

KITAIS METAIS HAVANOJE - Chanel Cleeton

Kai pamačiau, jog Baltos Lankos išleis šią knygą, labai nudžiugau. Juk dar pernai mačiau ją šmėžuojant Reese Witherspoon knygų klube, o atsiliepimai buvo itin geri. Ir tiek iš aprašymo, tiek ir viršelio nusprendžiau, kad bus lengva meilės istorija su tam tikrais prieskoniais, kokius gali rasti tik socialistinėje Kuboje. Vis tik man ši knyga pasirodė gerokai sudėtingesnė, nei kad maniau ją būsiant...
Migrantų šeimoje augusi Marisolė vykdo paskutinį mylimos močiutės prašymą – keliauja į jos šeimos gimtąją Kubą, kad išbarstytų pelenus. Atvykus į pasakojimais ir istorijomis apipintą šalį, Marisolė pamato, kad viskas yra taip pat, kad kraupūs močiutės Elisos pasakojimai gyvi ir jog ten dar vis alsuoja diktatūra. Žmonės neturi nieko, negali nieko, tačiau myli savo šalį ir dar vis tikisi, jog kažkas pasikeis... Marisolė neria į praeities paieškas, susipažįsta ir užmezga šiltus santykius su močiutės jaunystės draugės anūku ir ieško vietos, kurioje galėtų vėjais paleisti senelės pelenus...
Batista. Castro. Pavardės, kurias dabar jau tik perskaitome istorijos vadovėliuose ar išgirstame iš seniau gyvenusių žmonių. Ir mums atrodo, kad tai praeitis, kad Kuba gyva, alsuojanti šokio ritmu ar girdima skimbčiojant romo pilnoms taurėms... deja, realybė yra kitokia. Mūsų tėvai ar seneliai tikrai supras, apie ką kalbama šiame romane, jei gyvenai sovietmečiu, taip pat teko stovėti eilėse, viską pirktis išduodamais talonais; savo neturi nieko. Juk kolūkiai, ir šiaip, reikia dalintis. Tik vis tiek peršasi mintis, kadaise užrašyta puikiojo Orwello „Visi lygūs, tik vieni yra lygesni už kitus“. Ir būtent taip ir ŠIANDIEN, dabar, šią minutę yra Kuboje. Tu gali dirbti šokolado fabrike, bet jo niekada nevalgyti. Tu gali valdyti mažą restoranėlį namuose, tačiau visas maistas bus skirtas turistams, o ne šeimai...
Batistos ar Castro pavardės yra neminėtinos, kaip koks Voldemorto vardas, žmonės pasibrauko smakrą, norėdami parodyti, jog kalba apie Castro... nes vardą ištarti yra per sunku, per skaudu, o galų gale ir baisu, nes visi vieni kitus išdavinėja, seka, šnipinėja. Ir nors abu diktatoriai po velėna, niekas Kuboje nesikeičia, žmonės vis tiek kenčia. Skaudu skaityti apie tokius dalykus. Negimiau nei sovietmečiu, nemačiau ir to Kubos vargo, kurį ten kenčia žmonės diena iš dienos. Ir dėkui likimui už tai.
Romanas būtų lengvas, jei ne istorinis kontekstas. Tikrai būtų. Ir viskas paprasta, skaudu, liūdna, bet paprasta. Meilė, pasiaukojimas, dėl šeimos, dėl meilės, dėl šalies, kurioje tave greičiau nužudys, nei leis tau būti laimingu...
Skaičiau ir galvojau: kodėl jūs nebėgat? Aš bėgčiau. Kodėl jūs nekovojat? Bet tai lyg ir prieštarauja viena kitai, tos mintys. Taip ir kubiečiai, atsidurę tarp tų ugnių... ir vis tiek negali nesižavėti veikėjais. Ypač moterimis, kurios karčias ašaras nurija, atsistoja ir eina toliau.
Gražios meilės istorijos. Tragiškos aplinkybės. Įtaigūs veikėjai. Sakau atvirai – graudinausi bent penkis kartus, o paskutinius porą skyrių skaičiau įsikabinus į servetėlę ir sunkiai įžiūrėjau raides per ašaras. Aš kartais per daug jautri žmonių skausmui. Jų kankinimams. Neteisybei, kuri juos ištinka. Bet knyga man patiko kur kas labiau, nei kad tikėjausi imdama į rankas. Tie, kas mėgsta istorinius romanus su meilės žiupsneliu, tikrai nenusivilsite, nes tos istorijos čia buvo labai daug... ir tai buvo svarbiausia romano dalis, kertinis akmuo.



2 komentarai:

  1. Skaitydama ig vis galvojau, o kiek jums metų, dabar supratau, kad jau possovietinis vaikas :). Galvodama, o kodėl nebėgat, gi galit mamos, ar kitų artimųjų paklausti kodėl, bus atsakymas iš pirmų lūpų, geriau suprasit :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Tai žinoma, kad nesuprantu. Ir to neneigiu, nes nebuvau toje situacijoje. Ir dėkui dievui.
    Man 27 😁

    AtsakytiPanaikinti

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥