MERGINA RŪKE – Donato Carrisi

Paprastai nepuolu girti viršelių, bet šis kažkuo ypatingas. O dar ta moteris, kurios neįmanoma išsyk pastebėti, fantastika. Tiesiog alsuoja paslaptimis. Paprastai tariant – tai knyga, kurią pirkčiau dėl viršelio ir intrigos.

Mažame Italijos Alpių miestelyje daug paslapčių. Dingus paauglei Anai Lu į miestuką atvyksta tyrėjas-ekspertas Fogelis, kuris netruka ant kojų sukelti visos įmanomos žiniasklaidos, rasti kaltųjų ir išvis priversti visus pamiršti, kad pirmiau ieškoma turėtų būti mergaitė, o ne žudikas... Anos Lu kūno niekas neranda, tačiau apkaltinamas vienas mokytojų ir netrukus viskas apsiverčia aukštyn kojomis...

O vaikyti! Kokia netikėtai intriguojanti istorija. Būtent pagrindinis tyrėjas Fogelis mane labai nervino – toks egocentrikas narcisistas, o dar ir ilgai netrunka paaiškėti, kad nešvariai žaidžia visuose kėliniuose... pakinkyta žiniasklaida veikia būtent taip, kaip jam reikia. Visi aplinkiniai irgi įtiki, jog monstras pagautas, ir vėl paaiškėja kas nors neįtikėtino. Ir taip kelissyk per visą romaną.

Bet žinokit Fogelis dar nieko... nieko neišduosiu, bet mergaitės dingimo kaltininko priežastys ir motyvai – fantastika. Skaičiau ir žavėjausi išmone. Žiauru, šlykštu, bet stipriai. Taip dar sugalvoti, kokie antžmogiai veikė šiame trileryje, protu nesuvokiama.

Bravo autoriui už sudėtus taškus pabaigoje. Veikėjus galėjo ir kiek pašlifuoti, kad skaitytojas neburbėtų dėl visų, bet pabaigoje, kai viskas paaiškėja, kažkaip visai logiška ta antipatija pasirodo. Nebuvo akimirkų, kokios ištiko skaitant „Beveides aukas“ ar „Leidau tau išeiti“, bet vis tiek vertinu gerai. Sukalta tvirtai ir apgalvota iki smulkmenų.

Norintys įsigyti knygą spauskite čia:

bit.ly/2IPWNBa

ŠIMTAS VASARŲ – Beatriz Williams

Istorija paprasta kaip trys kapeikos: Lilė atvyksta į Jūros Vaizdo miestelį (čia rimtai?) vasaroti. Čia ji tikisi pabėgti nuo Niujorko aukštuomenės intrigų ir pailsėti, tačiau likimas jai paruošęs visokių staigmenų – miestuky netrunka pasirodyti jos jaunystės draugė su savo vyru, buvusia Lilės meile...

Ojoj. Net nežinau nuo ko pradėti. Knygoje vyrauja meilės trikampis, sakyčiau, kvadratas. Velnių priėdusi Lilės draugė Badžė vaidina idealią santuoką, tačiau buvęs sužadėtinis Nikas į spektaklį taip gerai neįsipaišo.

Visko čia labai daug įvyksta – ne veltui romanas vadinasi taip, kaip vadinasi. Laikas šokinėja nuo 1931 iki 1938 – dabar juk labai madinga romanus rašyti taip, kad būtų du laikotarpiai... bet čia kažkaip netrukdė – autorė nuosekliai pasakojo Lilės ir Niko meilės istoriją, buvo įdomu, kiek saldoka, bet visai romantiška. Ir sekso scenos gerai parašytos, ką retai sutiksi. Įdomiau už visas romantikas buvo skaityti apie intrigas – aukštuomenė, lyg ir išsilavinę ir protingi žmonės, o iš tiesų – gyvačių lizdas, kur pati motina pakiš savo dukterį vien tam, kad pati visų akyse atrodytų geriau. Arba tokia draugė, kokios ir priešui nelinkėtum... daug čia visko ir ganėtinai giliai pakapstoma.

Jeigu iš knygos išmestume tokius žodžių junginius kaip: prisidegė cigaretę, cigaretė smilko rankoje, norėjo rūkyti, surūkyta cigaretė, na, pagaunat kampą – knyga būtų penkiasdešimčia puslapių trumpesnė. Aš nejuokauju. Ten visi rūkė. Nuolat. Net juokas ėmė skaitant, nors tikrai suprantu, kad buvo toks laikotarpis, o kur dar sausasis įstatymas, tad kas belieka...

Knygai artėjant link pabaigos tikrai nenumaniau, kaip viskas pasibaigs (pliusas autorei) ir vis laukiau kažkokio sprogimo – tai jei skaitysit, nusiteikit gana intensyviai kulminacijai. Nežinau ar gyvenime irgi taip patogiai sukristų kortos, bet čia visai gerai baigėsi. Visiškas pliažinis romanas, smegenims pailsinti, kai nereikia per daug ir įtemptai galvoti, nors kas keisčiausia, spėlionių ir abejonių autorė vietomis pasėjo nemažai.

Ačiū už draugystės pradžią ir knygą Svajonių knygos leidyklai.

Jei norite nusipirkti, spauskite čia ir nepamirškite užsiregistruoti :) :
bit.ly/2DzGG7g

JUODAAKĖS SUZANOS – Julia Heaberlin

Tesi, paauglė, kurią dar gyvą suranda „palaidotą“ po žemėmis ir geltonomis gėlėmis ant „kapo“, vidury laukų... O kas baisiausia, Tesi nebuvo vienintelė auka; tyrėjai netrunka išsiaiškinti, jog kape buvo bent trys kūnai. Suaugusi Tesa jaučiasi ne visiškai užtikrinta savo parodymais prieš dvidešimt metų, kai teisme liudijo prieš žmogų, kuris ją pakišo po žemėmis. Tačiau metai bėga, o Tesa vis labiau abejoja pati savimi, nesupranta, kas darė įtaką tam, kad galbūt visiškai nekaltas žmogus buvo nuteistas mirties bausme... O kur dar juodaakės suzanos, kurias kažkas nuolat sodina jai po langais? Ir nutrūkę ryšiai su geriausia vaikystės drauge Lidija... Tesa turi kelias savaites išgelbėti galbūt nekaltą gyvybę.

Kiek matydavau visur šią knygą, tikrai nemaniau, jog tai trileris. Detektyvas. Vadinkim kaip norim, bet man labiau čia trileris – ištisi puslapiai įtampos, spėlionių, nežinios. Vietomis buvo labai įdomu – ypač užkabino pradžia. O tada pradėjo aiškėti kai kurie niuansai apie vienus ar kitus veikėjus ir pusę knygos esmės aš nujaučiau dar nė neįpusėjus trileriui. Bet kuriuo atveju, su kiekvienu skyriumi atsiskleidė vis daugiau ir daugiau... tad ir spėlionių daugėjo. Kaip sakoma, kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių.

Dallasas ir šiaip visas Teksasas man kelia labai nostalgiškus prisiminimus, tai vietomis skaičiau ir šypsojausi (suprantu, kad trileris, bet buvo ir smagiai parašytų vietų) – tiek apie maisto skrudinimą, tiek apie porcijų dydžius, tiek apie nepakeliamą karštį. Man visad labai įdomu, kai knygos veiksmas vyksta ten, kur yra tekę pabūvoti, ypač jei tai ne tik Paryžius ar Londonas, o kažkas rečiau minimo prozoje.

Kalbant apie pačią situaciją – žiauru, nesuvokiama protu, liūdna. Visas neigiamas emocijas sudėjus į vieną maišą, ko gero vis tiek neapibūdinsime kaip vis tik turėjo jaustis pagrindinė romano veikėja. Juk visas gyvenimas sugriautas, pasitikėjimas žmonėmis sumažėjęs, nuolatinė paranoja dėl visko ir visų... niekada gyvenime net priešui nelinkėčiau tokių dalykų, kokius teko patirti penkiolikmetei...

Kas buvo įdomu – medicininiai terminai ir pasakojimai apie DNR, apie kaulus, apie žmogaus organizmą. Man viskas pasirodė vietoje ir laiku, skaitytojo neapkrovė, tačiau visai neprastai išaiškino kaip viskas yra tiriama.

Kaip trileris, ši knyga man daug emocijų nesukėlė. Veikėjai nebuvo labai ypatingi, o knyga nepasirodė itin žiauri, pagalvojus apie siužeto aplinkybes. Gerai parašyta, nors kai kurias vietas būčiau metusi lauk – pasirodė visiškai nereikalingi kai kurie pokalbiai, ypač romantinė dalis. Bet bendras įspūdis geras, norintiems lėto ir karščiu alsuojančio kūrinio – čiupkit drąsiai.

Ačiū Leidykla Sofoklis.

Norint įsigyti:

bit.ly/2W1qV0f

VILNIAUS ISTORIJOS - Sonata Šulcė

Apie tai, ko tikriausiai nežinojote apie Vilnių

Mokykloje  nekenčiau istorijos pamokų. Nuo penktos iki gal 8 klasės turėjau mokytoją, kuris kažką pasakodavo, kai jam „užplaukdavo“, o šiaip visi veikėm kas ką norėjom. O vėliau gavau mokytoją, kuri, nors ir puikiai išmanė dalyką, deja, dėstė baisiai nuobodžiai... taigi tokių šaunių pedagogų dėka aš praradau norą domėtis istorija, ir beveik viskas, ką žinau ar suvokiu apie pasaulį, yra daugiausia mano smegenis pasiekę grožinės literatūros dėka. Tad kai išgirdau kalbant Sonatą Šulcę, man nesukilo jokios mintys. Nesudomino. Knygos užsimaniau kai internete pradėjau matyti gerus atsiliepimus apie jos istorijų rinkinį.

ATR, XVIII amžius. Vilnius. Gaisrai, ligos, beteisės moterys, viską valdantys vyrai. Tamsuma, kai visos Europos fonas jau Apšvietos eroje... bažnyčios statomos, dega, vėl perstatomos, begalės ambicijų priveda prie ne visada logiškų pasirinkimų ar sprendimų, o konkurencija tarp aukštesnio rango žmonių kyla. Seimas ir tais laikais turėjo cirkininkų, ne vien mums taip sekasi.

Ir vis tik Lietuviai kaip visada į viską reaguoja pavėluotai – religija yra viskas, kam ta matematika ar filosofija? Europoje tuo metu vyksta dideli ir svarbūs atradimai, be matematikos neįsivaizduojamas joks universitetas. O čia žmonės turi kovoti, kad būtų leidžiama dėstyti vieną ar kitą dalyką. Bet vis tik religija davė gero – miestas epizodiškai klestėjo, o būtent vienuolių įsteigti organai ir vykdė visas edukacines programas. Ir galiausiai net pasidavė pasaulietiškam požiūriui.

Nenoriu labai gadinti malonumo ar plėstis, tad trumpai:

Labai patiko istorijos apie moteris. Nors įspraustos į rėmus, jos sugebėdavo tose ribose sužydėti, vis tiek pasiekti savo. Dar labiau patiko pasakojimas apie dailininką Simoną Čechavičių – jei atvirai, apie jį nė nebuvau girdėjusi, o istoriją perskaičiau su malonumu. Taip gražiai Sonata parašė, ūch. Patiko, kad knygoje buvo nuotraukų – nei per daug, nei per mažai.

Kas galėjo būti, bet nebuvo? Šiek tiek daugiau asmeniškų dalykų apie tuos žmones – koks likimas ištiko vieną ar kitą, ar buvo vedę, kokios buvo jį žmonos (nes neneikime, moterys vyrams įtaką darė visais laikais, ir didžiulę). Ir dar vienas dalykas, supaprastinimas skaitytojui, galėjo būti knygos pabaigoje arba pradžioje – žemėlapis. Su sužymėtais objektais, apie kuriuos kalbama visose istorijose. Būtų labai paprasta – atsiverti, praleki pirštais ir gali lengviau įsivaizduoti kas buvo matoma pro vieną ar kitą langą.

O šiaip, bravo. Jei jau aš skaičiau istorinę knygą, ir skaičiau greitai, nes nesigavo padėti šalin, jau yra gerai.

AUŠVICO TATUIRUOTOJAS - Heather Morris

Leilas žydas. Aušvico koncentracijos stovykla. Visiškai normalus jo gyvenimas staiga apsiverčia kai tik jis patenka į gyvulinį vagoną su tūkstančiais kitų žmonių. O traukinys iš Slovakijos juda nežinion, tačiau visi junta, jog ne gera kryptimi... atvykęs į stovyklą Leilas netrunka susirasti draugų, stebi, mato, pastebi, naudojasi visomis įmanomomis galimybėmis, kurios gali padėti jam išgyventi. Staiga jo ir taip labai nestabilų pasaulį supurto Gita. Vos tik ištatuiravęs numerius ant jos riešo jis supranta – jį pakirto meilė. Nesustabdoma, lygiai tokia pati, kokie nestabdomi yra vokiečių traukiniai, vežantys žmones į mirties stovyklą Aušvice.

Tokios temos mane išsunkia. Kaip citriną. Juntu, kaip rašytojo idėjos, sąmonė, sakiniai mane spaudžia, persuka tarp pirštų taip, kad visas minkštimas subliukšta, citrinos ląstalės susitraiško, išbėga syvai, sėklytės išbyra, graužia pirštus... tada tas rūgšties graužimas persiduoda visam kūnui – norisi nusipurtyti ir rėkti – garsiai rėkti – kodėl? Kodėl žmogus kitam žmogui gali būti budelis. Kodėl pasaulyje tiek daug neteisybės. Kodėl kažkas įduoda ginklą į rankas ir sako – daryk ką nori ir kam nori.

Esu jautri. Perskaičiusi šią knygą sriūbavau bene valandą kol neatvažiavo draugė, jau atrodė, nebesigraudinsiu, bet... ir vėl. Ir vis nedingsta iš minčių. Iš širdies. Ir netikiu, kad dings.

„Jis be perstojo girdi, kaip užtrenkiamos ir užšaunamos durys, užtrenkiamos ir užšaunamos.“

Galiu pasakoti ir pasakoti apie tokias knygas, kalbėti nuo...iki. Ar ši knyga kažkuo stebuklinga? Literatūriškai – gal ne. Tačiau Leilas Sokolovas buvo tikras žmogus. Kaip ir kiti šimtai tūkstančių, kurie oran iškilo per krematoriumo kaminus. Būtent Leilas autorei papasakojo savo kančios ir meilės, gyvenimo ir išgyvenimo istoriją. Jau ant knygos viršelio nurodyta, kad viskas baigiasi laimingai. Bet laimingai baigiasi jiems. O kiti? Šiame romane ne kartą ir ne du buvo pasakyta, kad jei išgelbėsi vieną gyvybę, išgelbėsi pasaulį. Sunku su tuo sutikti, o dar sunkiau nesutikti. Skaitant mintyse vis galvojau – jei neduokdie, man tektų atsidurti tokioje situacijoje, norėčiau sugebėti suktis taip, kaip sukosi Leilas. Ar bent jau bandyti elgtis panašiai. Kita mintis buvo mane pačią erzinanti -  vis lyginau su Philippe Claudel knyga „Brodekas“. Ir nežinau, ar atsiras knyga holokausto tema, kuri man nurungs ją. Nors ten veiksmas nė nevyko Aušvice.

Atsisėdau, atsiverčiau, perskaičiau. Tiesiog. Neįtikėtina, ką gali žiaurus žmogus, kuriam atrištos rankos ir suteikiama laisvė elgtis kaip nori. Bet kas daug labiau stebina – tai, ką gali meilė.

KASDIENĖ MALONĖ – William Kent Krueger

Septintojo dešimtmečio pradžia, mažas miestukas didelėje Minesotos valstijoje. Kunigo šeimoje auga dukra Arielė ir Frenkas ir Džeikas – du broliai, kurie bastosi laukais miškais ir staiga aptinka klajūno lavoną, o šalia jo, įtartinas žmogus, kraustantis negyvėlio kišenes. Miestelyje mirtys apsireiškia ne vieną kartą, ta vasara tarsi užkeikta... niekas nebesupranta kas vyksta – brolių tėvas, kunigas Natanas tikisi viską sustyguoti Dievo žodžių pagalbą, policija veikia nesuprantamai... kol staiga pačio kunigo šeimą ištinka baisi nelaimė ir viskas pradeda byrėti į šipulius.

Tai knyga, kuri balansavo tarp 4 ir 8 balų dešimtbalėje sistemoje, o galiausiai gavo šešetą. 8 būtų gavusi, jei nebūtų tiek kalbama apie Dievą. Suprantu, kad kunigo šeima, kad Dievas jiems svarbu, kad melstis reikia. Bet... man kai kuriose situacijose jau bloga darėsi. Aš suprantu, kad su netektimis ar siaubingais dalykais visi taikstosi kitaip – vieni susišaus dozę, kiti stikliuką, tada dar vieną stikliuką susipils gerklėn. Ir tas meldimasis man čia lygiai toks pats viską paslepiantis glaistas, kai jis nepadeda, bet apsimetam, kad yra priešingai. Pykti yra normalu, sielvartauti, verkti. Tai yra tiesiog... žmogiška.

„Dar kartą paminėsi man Dievą, ir aš tave paliksiu, prisiekiu, taip ir padarysiu.“ – tokius žodžius 317psl. ištaria Ruta savo vyrui, kunigui Natanui. Panašus buvo ir mano požiūris. Atsibodo. Ar tu religingas, ar ne, bet buvo per daug.

Ko gero labiausiai patikęs dalykas visoje knygoje – brolių santykiai. Vyresnis brolis – drąsesnis. Mažesnis – tylesnis, dėl mikčiojimo mažai kalba. Tačiau viską stebi, mato, analizuoja, o vėliau kaip drėbteli tiesą ar tiesiog labai svarbią įžvalgą. Nuotabus santykis tarp jų. Skaičiau ir žavėjausi tuo, kaip mažasis brolis klausė didžiojo, ir apskritai, kaip jie nesipyko, o tiesiog vienas už kitą kovojo. Bet iš tiesų tebuvo vaikai – tokie, kuriais lengvai manupuliuojama, kurie lengvai iškvočiami... tokie vaikai, kurie iki galo nesuvokia vieno ar kito žodžio svorio ar vertės. Bet vaikai yra vaikai, jie dar tik mokosi, deja, suaugę, kai kurie, toks jausmas, kad pamiršta apie žmogiškumą vos tik gauna galimybę įsigyti gėrimus legaliai.

Kalbant apie knygą plačiau – labai patiko. Pati istorija tikrai gražiai parašyta, begalės nuostabių epitetų, kur skaitai ir stebiesi, kiek fantazijos turi autorius. Buvo ir logiška, net labai, pabaiga. Ar nuspėjama? Ne. Aš tik paskutiniuose 50psl. pradėjau numanyti, kad viskas gali būti vienaip ar kitaip. Dar labai norėčiau pakunkuliuoti dėl stereotipų ir rasizmo ir to nusistatymo, kad va, jei juodaodis, žydas, indėnas, kitokios religijos ar dar kažkuom kitoks – tai būtent jis bus ir kaltas. Bet nenoriu labai plėstis, nes sugadinsiu kitiems skaitymą ir išduosiu istorijos kulminaciją. Nors tikrai turėčiau ką pasakyti viena ar kita tema... Tik valio autoriui, kad nepadarė taip, už ką būčiau labai blogai prakalbusi apie knygą.

SKAUSMAS - Zeruya Shalev

Irisė gyvena su vyru, turi du suaugusius vaikus ir skausmą. Nepakeliamą, niekur nedingstantį skausmą. Prieš dešimt metų Irisė pateko į teroro išpuolį – iki šių dienų jos kūnas surinktas iš dalelių ir suveržtas varžteliais... prie viso to skausmo prisideda atsakomybės reikalaujantis darbas valdant mokyklą, vyras, kuriam labiau rūpi šachmatai nei šeima, dukra, kuri eina neaiškiais keliais. O kaip vyšnia ant torto, atsiranda sena Irisės vaikystės meilė Eitanas, staiga vieną skausmą pakeičia kitas...

Sulaukiau pastabų, kad per mažai giliai kapsčiau po „Meilės gyvenimą“ – analizuoju ir kalbu tiek, kiek man atrodo tinkama; tiek, kiek manau galinti atskleisti negadinant kitam, būsimam, skaitytojui malonumo. Jei išanalizuosiu iki smulkmenų, kitam nebebus reikalo skaityti, o čia ne teksto suvokimas mokykloje.

Ar čia daug religijos, metaforų, alegorijų? Tikrai taip. Juk kalbame apie Izraelį. Jų šventieji raštai buvo nuolat cituojami, minimi. Knygoje stebino tas požiūris, kad arba viena, arba kita. Nebus taip, kad galėtų dalykai vienas kitą papildyti. Ir šitas požiūris skaitytoją gali nuvaryti į depresiją.

Buvo ir situacija kuomet kilo mintis: Zeruya Shalev kartais rašo apie tai, ką mes kartais visi pagalvojame, tačiau garsiai niekada to nepasakytume. Tiesiog mintis, kuri galbūt yra logiškai paaiškinama, suprantama, tačiau amorali, neteisinga... kad ir ta akimirka, kai įvykus nelaimei, Irisė susirūpina, ar Eitanui viskas gerai, o nė nepagalvoja apie savo vyrą ir vaikus. Bet čia tik vienas iš pavyzdžių. Galima pagalvoti apie situacijas, kuomet mamos labai pavargsta ir mintyse trenkia vaiką, išeina pro duris, viską palieka... galima pagalvoti apie paprastesnius dalykus, kai turi vyrą, jį myli, tačiau pamąstai, kad va – anas visai nieko... visiems būna. Tik niekas apie tai nekalba.

Knygoje tokie žmogiški dalykai apkalbami... tie kaltinimai: kas būtų, jeigu būtų, dėl teroro akto... ir nesibaigiantys klausimai su tuo kaltinimo atspalviu...

Ir tikriausiai įdomiausia dalis pasirodė motinos ir dukters santykiai. Tas viena kitos gelbėjimas, ir kaip viskas gali apsiversti aukštyn kojomis. Taip įtaigu, skaičiau, puslapius verste verčiau... galėčiau ir išsiplėsti, bet to nedarysiu.

„Skausmas“ man daug labiau patiko nei „Meilės gyvenimas“. Šioji irgi slogi, bet man pasirodė gerokai stipresnė, išbaigta, o niekas iš veikėjų neerzino.

Ačiū Leidykla Sofoklis už knygą.

Jei norite įsigyti:
bit.ly/2GhrpbO

KOL NEPRIKLAUSĖME JUMS - Lisa Wingate

TADA: Rilė gyvena valtyje su tėvais, kuriuos vadina vardais ir trimis sesutėmis ir broliuku. Kadangi mamos gimdymas komplikuojasi ir dvynių paleisti į pasaulį ji išvyksta į ligoninę, vaikai lieka vieni namuose – laive. Netrukus prisistato policininkai ir visus vaikus pasiima, prižadėdami, jog nuveš juos tiesiai į ligoninę pas mamą ir tėtį. Vaikai netrunka suprasti, kad viskas yra kiek kitaip. DABAR: garbaus politiko šeimoje užaugusi Eiverė staiga susipažįsta su keista senole ir po šio susitikimo pradeda skleistis kraupios šeimos paslaptys...

Dar viena knyga, kuriai buvo labai aukštai iškelta kartelė. Goodreads apdovanojimai, bendras vertinimas labai aukštas, istorija iš aprašymo intriguoja: kuomet Europoje vyksta karas, Memfyje ir aplink vyksta ne ką tragiškesni dalykai. Džordžija Tan yra įsukusi tokio stiprumo tinklą, kad nepavyksta išsprūsti niekam. Ji, pasitelkusi teisėsaugos ir politikų pagalbą grobia vaikus. Apsimeta socialiniais darbuotojais, policija, ir grobia vaikus neįtikėtinais mastais ir aplinkybėmis. Baisiausia, kad vaikus grobia ir organizuotai iš ligoninių – gimus vaikui tėvams yra pasakoma, kad vaikas neišgyveno, pasinaudojama jų silpnumu ir susirenkami parašai, neva jie atsisako vaiko. Vaikui pakeičiami ar sukuriami vardai ir jie patenka į ponios Merfi valdomus „vaikų namus“. Jokios higienos, jokios priežiūros, tik gąsdinimai, grasinimai, kartais kankinimai ir mirtys. Manote atskleidžiu knygos siužetą? Oj ne, pasakoju apie realybėje vykusius dalykus. Kas buvo daroma su vaikais? Jie buvo parduodami pasiturinčioms šeimoms. Parduodami. Kaip prekė, pagal skelbimą laikraštyje.

Jei tik kas paremta tikrais faktais, skaitysiu su didžiuliu malonumu. Ir dar vėliau skaitysiu plačiau, pasidomėsiu. Taigi, Džordžija Tan buvo tikras asmuo, tikras monstras, autorė net vardo nekeitė. Rilė ir jos šeima, kita vertus, išgalvoti personažai, tačiau tikrai ne mažiau tikri. Įdomiausia, Džordžija Tan niekada nestojo prieš teisingumą ir neatsakė už savo nusikaltimus.

Sunku buvo skaityti vietomis, aš tokia ištižusi esu, mane greitai galima sugraudinti, ypač kai skriaudžiami vaikai. Niekuo dėti vaikai. Žinoma, labai stėbėjausi, kad jie nesipriešino, iki kol pamačiau, kas gali nutikti, jei pasipriešins. Liūdna, labai net, kažkaip slogumas toks nepalieka perskaičius.

O dabar apie tai, ko nesupratau. Kam išvis buvo reikalinga ta Eiverės linija? Tas šokinėjimas per du laikus? Pirmus šimtą puslapių išvis nesupratau kam skaičiau, nes ten apie tėvo politiką ir jų giminę ir šiaip tokius visiškai nereikšmingus dalykus, apie kuriuos vėliau nė nebuvo užsiminta. Svarbiausia buvo Rilė su savo sesėmis ir broliu bei „vaikų namai“ – mano labai subjektyvi nuomonė, nes visa kita... suprantu, kad parodo „kas būtų, jeigu būtų buvę kitaip“, bet vis tiek... gerą, stiprią istoriją tarsi „praskiedė“ kažkokiais šių laikų politiniais žaidimėliais ir šeimos problemomis. Ir pabaigoje tam tikri dalykai, taip neaiškiai. Skaičiau ir mąsčiau, ir knygą varčiau pirmyn atgal, kol sukrito kortos į vietas.

Geras romanas, nes sužinai be galo daug visko naujo. Nes prieš gaunant šią knygą net neįsivaizdavau, kad tokie dalykai vyko, kad ne tik vergus pardavinėjo kadaise... įkeliu nuorodą į trumpą dokumentinį klipuką, jei sudomins, tikrai turėtų patikti ir pats romanas. Neįprasta tema, kitokia ir istorija.

O man dabar širdelę spaudžia...

PRIJAUKINTI VĖJAI – Aušra Matulaitytė

Net nežinau kaip čia parašius ir labai neatvirauti, na bet aš mėgstu. Gal vis tik šiek tiek sau leisiu.

Jauna mergina Alba pavargsta nuo rutinos, supranta, kad reikia gyventi šia diena, nusiperka lėktuvo bilietą ir išvyksta į vieną iš Kanarų salų – Lansarotę. Ten netrunka nuvargti nuo darbo ir užmezgti begalės pažinčių, o netrukus ir visokios simpatijos atsiranda.

Romanas poilsiui apie vasaros romaną. O kadangi viskas labai romantiška: bangos, skanus maistas, žydras dangus ir skaidrus vanduo, žvaigždės naktį ir rūpestis vienas kitu, tai skaityti smagu ir įdomu.  Kruopelės sūrumo ir kartumo. Paprastai tariant, jei niekada neteko atsisveikinti su žmogumi oro uoste ar pakeliui į jį, kai išsiskiri po labai romantiškai praleistų vakarų ir naktų ir dienų, šis romanas nerezonuos, arba tiesiog paliks labai paprastą ir lengvą šleifą. Kita vertus, jei teko sėdint lėktuve lieti ašaras (atvirauju, atleiskit) ir po to savaičių savaitėmis kompiutery peržiūrinėti nuotraukas ir vis pasriūbčioti, tai romanas pasirodys itin artimas ir dar gal net sugraudins.

Nepatiko autorės teisinimas, kuomet buvo priekabiaujama prie moterų. Tiksliau, vienose vietose kritikuojama, o kitose „tokie jau tie ispanai“. Taip ir likau nesupratus, ar čia gerai, ar blogai, kad priekabiauja. Juokauju, žinoma, nors tema nejuokinga.

O labai patiko (ir sugraudino, net Aušrai rašiau) vieta apie kavinės lankytojus. Jei taip buvo realiai, tai tiesiog žaviuosi ir negaliu nesišypsoti prisiminusi beveik visų atvejų: tiek pagalbos senukams, tiek maudynių, tiek nuoširdžių šypsenų ir pokalbių...

Paprasta vasariška istorija, įsimeti į paplūdimio terbą ir nusineši po palme – kol įdegi pilvą, žiū, pusę perskaitai, dar apsiverti kartą, kad pėdos baltos neliktų, žiūrėk ir pabaiga.

KELEIVIS – Ulrich Alexander Boschwitz

Ši knyga mano namuose buvo jau nuo knygų mugės, o tik dabar pasiėmiau į rankas. Kodėl taip ilgai laukiau? Nežinau. Bet visų pirma, ne apie siužetą, o apie pačią knygą. Knygą Boschwitz‘as rašė būdamas labai jaunas, karo įkaršty, o rankraštis buvo išsaugotas kone per stebuklą. Knygą išleido keliomis kalbomis (tik ne vokiečių) dar karo metais ir tik lemtingų sutapimų dėka šis kūrinys, tarsi dokumentas, liudijantis visus Antrojo pasaulinio karo žiaurumus, vėl išvydo dienos šviesą dabar.

Otas Zilbermanas gyvena ramų gyvenimą su žmona, kuria verslą, ir viskas teka sava vaga iki pogromų nakties 1938 metais, kai Berlyno (ir ne tik) gatvėse žydai tarsi nušluojami nuo žemės paviršiaus, nunaikinamas jų turtas, griaunami jų namai... Otas netenka visko, jo žmona, kuri yra arijų kilmės, sėkmingai pabėga, o jam tenka suktis iš padėties.

Otas įstringa. Kaip pelė rate. Ir važinėja traukiniais po Vokietiją, ir man kažkodėl priminė vaikystės žaislą, kurį visi susidėliodavom, įdėdavom baterijas ir paleisdavom, o tas traukinukas čiū čiū vis ratu ratu važiuodavo ir galo nematyt. Kažkas pultelį paspaudžia, sustabdo, vėl paleidžia ir taip be galo be krašto, kol nusėda baterija ir traukinys tiesiog nebevažiuoja...

Liūdna, skaudi, į smulkmenas ir detales nukreipta istorija. Reikia stebėti kartu su Otu. Kartu šnipinėti, kartu bėgti, kartu slėptis. Ir kartu klausti: kas aš? Kodėl man taip? Kodėl aš, o ne tu? Tokie žmogiški klausimai, tokie paprasti, bet jie ir buvo šios knygos esmė. Ta stapi tikrovė, susipynusi su sapnais, su vaizdais pro traukinio langą...

Vienas dalykas, vis tik, man nedavė ramybės skaitant. Juk yra stereotipai apie žmones. Visi žinome, koks vienas pagrindinių stereotipų yra apie žydus – kad jie godūs, skūpūs. Skaudžiausia, kad šis romanas tą tik patvirtino... o skaityti dėl to lengviau netapo, tik norėjosi rėkti, kad, Otai, paleisk, palik, gyvybė svarbiau. O, bet, tačiau...

Labai gražiai parašyta knyga. Itin lengvai skaitosi, nors kalbama apie labai skaudžius dalykus. Toks dokumentas, įrodymas, patirtis; viskas įtikina, nes veikėjai spalvingi, vieni geri, kiti nelabai. Vieni teisingi, kiti net per daug teisingi. Kaip ir gyvenime, tai būtent todėl šia istorija patikėti yra labai lengva.

TESĖ IŠ D‘ERBERVILIŲ GIMINĖS – Thomas Hardy

Trečioji #klasika2019 knyga šiemet. Beveik pagal tvarkaraštį. Sunku vis tik prisiversti ir jas imti į rankas, nes viskas vienodėja, o paskutiniu metu manyje prabunda feminizmas, tad piktintis tenka vis daugiau, ypač skaitant knygas, kurios buvo parašytos vyrų prieš šimtus metų, nes ten moterys net ne kilimėlio, o pašluostės vietoje...

Paauglė Tesė (tuo metu laikyta jau beveik moterimi, laikai kiti) staiga yra suviliojama giminės praeities ir vieno „giminaičio“ – pasiutusio jaunuolio Aleko, kuris vos ją pamatęs pradeda merginti. Galiausiai Tesė tam pasiduoda ir pasekmės persekioja ją visą gyvenimą.

Noriu pradėti kalbėti iš kitos pusės. Kas kas jau patiko, tai pabaiga. Neteisinga, bet kokia užtat netikėta, kaip staigiai viskas įvyko, net nenumaniau Tesę turint tokios stiprybės savyje ir tokio ryžto. Tiesiog oho. Vien tik už pabaigą teoriškai turėtų pakilti knygos įvertinimas.

Kaip jau minėjau, knygos vienodėja. Tiksliau, man susidaro panašus įspūdis. Skaičiau „Vieno gyvenimo istoriją“ – ten moteris kankinosi, bet juk vyras, reikia vyro klausyti. Taip ir čia panašiai, juk vyras, gal tave kabina.

Arba, jis juk tavo vyras, lauk, grįš. Man Tesė čia abiejose vietose atrodė lyg įkliuvusi į voratinklį. Buvo jos gaila skaitant apie visus vargus, logiškai mąstant aš suprantu, kad buvo kiti laikai, o kur dar meilė, kuri atima sveiką protą ir paties racionaliausiems... bet vis tiek buvo gaila.

Labai daug gamtos aprašymų. Ir jie žavūs. Juos taip pat (o kartais net ir labiau) įdomu skaityti, kaip ir siužetą, kuris vietomis buvo toks erzinantis, kad ne tik kad šypsojausi, bet norėjau knygą nutrenkti tolyn. Bet man vis tiek reikėjo sužinoti kaip ten viskas pasibaigs, nes tikrai nenumaniau. Tikėjausi ir norėjau, kad ji abu vyrus pasiųstų labai toli. Nes vienas gundytojas, panašus į gyvatę Rojuje, o kitas negali atleisti už praeitį, nors moteris net nekalta. Skaudžiausia, kad viskas pritaikoma ir šiai dienai...

Palyginus greitai perskaičiau ir džiaugiuosi skaičiusi, bet kad labai patiko – nerėksiu. Tokia kontrastų ir stiprių veikėjų kupina knyga, tačiau kaip stiprūs veikėjai jie elgėsi silpnai, o tas ir erzino.

Beje, jei dar nesekate manęs INSTAGRAM, mielai kviečiu tą padaryti, nes ten dalinuosi dažniau ir apie viską, keliones, gyvenimą, naujas knygas ar šiaip belenką...

https://www.instagram.com/gretabrigita.lt/