antradienis, balandžio 23, 2019

AUŠVICO TATUIRUOTOJAS - Heather Morris


Leilas žydas. Aušvico koncentracijos stovykla. Visiškai normalus jo gyvenimas staiga apsiverčia kai tik jis patenka į gyvulinį vagoną su tūkstančiais kitų žmonių. O traukinys iš Slovakijos juda nežinion, tačiau visi junta, jog ne gera kryptimi... atvykęs į stovyklą Leilas netrunka susirasti draugų, stebi, mato, pastebi, naudojasi visomis įmanomomis galimybėmis, kurios gali padėti jam išgyventi. Staiga jo ir taip labai nestabilų pasaulį supurto Gita. Vos tik ištatuiravęs numerius ant jos riešo jis supranta – jį pakirto meilė. Nesustabdoma, lygiai tokia pati, kokie nestabdomi yra vokiečių traukiniai, vežantys žmones į mirties stovyklą Aušvice.

Tokios temos mane išsunkia. Kaip citriną. Juntu, kaip rašytojo idėjos, sąmonė, sakiniai mane spaudžia, persuka tarp pirštų taip, kad visas minkštimas subliukšta, citrinos ląstalės susitraiško, išbėga syvai, sėklytės išbyra, graužia pirštus... tada tas rūgšties graužimas persiduoda visam kūnui – norisi nusipurtyti ir rėkti – garsiai rėkti – kodėl? Kodėl žmogus kitam žmogui gali būti budelis. Kodėl pasaulyje tiek daug neteisybės. Kodėl kažkas įduoda ginklą į rankas ir sako – daryk ką nori ir kam nori.

Esu jautri. Perskaičiusi šią knygą sriūbavau bene valandą kol neatvažiavo draugė, jau atrodė, nebesigraudinsiu, bet... ir vėl. Ir vis nedingsta iš minčių. Iš širdies. Ir netikiu, kad dings.

„Jis be perstojo girdi, kaip užtrenkiamos ir užšaunamos durys, užtrenkiamos ir užšaunamos.“

Galiu pasakoti ir pasakoti apie tokias knygas, kalbėti nuo...iki. Ar ši knyga kažkuo stebuklinga? Literatūriškai – gal ne. Tačiau Leilas Sokolovas buvo tikras žmogus. Kaip ir kiti šimtai tūkstančių, kurie oran iškilo per krematoriumo kaminus. Būtent Leilas autorei papasakojo savo kančios ir meilės, gyvenimo ir išgyvenimo istoriją. Jau ant knygos viršelio nurodyta, kad viskas baigiasi laimingai. Bet laimingai baigiasi jiems. O kiti? Šiame romane ne kartą ir ne du buvo pasakyta, kad jei išgelbėsi vieną gyvybę, išgelbėsi pasaulį. Sunku su tuo sutikti, o dar sunkiau nesutikti. Skaitant mintyse vis galvojau – jei neduokdie, man tektų atsidurti tokioje situacijoje, norėčiau sugebėti suktis taip, kaip sukosi Leilas. Ar bent jau bandyti elgtis panašiai. Kita mintis buvo mane pačią erzinanti -  vis lyginau su Philippe Claudel knyga „Brodekas“. Ir nežinau, ar atsiras knyga holokausto tema, kuri man nurungs ją. Nors ten veiksmas nė nevyko Aušvice.

Atsisėdau, atsiverčiau, perskaičiau. Tiesiog. Neįtikėtina, ką gali žiaurus žmogus, kuriam atrištos rankos ir suteikiama laisvė elgtis kaip nori. Bet kas daug labiau stebina – tai, ką gali meilė.





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥