šeštadienis, balandžio 20, 2019

KASDIENĖ MALONĖ – William Kent Krueger


Septintojo dešimtmečio pradžia, mažas miestukas didelėje Minesotos valstijoje. Kunigo šeimoje auga dukra Arielė ir Frenkas ir Džeikas – du broliai, kurie bastosi laukais miškais ir staiga aptinka klajūno lavoną, o šalia jo, įtartinas žmogus, kraustantis negyvėlio kišenes. Miestelyje mirtys apsireiškia ne vieną kartą, ta vasara tarsi užkeikta... niekas nebesupranta kas vyksta – brolių tėvas, kunigas Natanas tikisi viską sustyguoti Dievo žodžių pagalbą, policija veikia nesuprantamai... kol staiga pačio kunigo šeimą ištinka baisi nelaimė ir viskas pradeda byrėti į šipulius.
Tai knyga, kuri balansavo tarp 4 ir 8 balų dešimtbalėje sistemoje, o galiausiai gavo šešetą. 8 būtų gavusi, jei nebūtų tiek kalbama apie Dievą. Suprantu, kad kunigo šeima, kad Dievas jiems svarbu, kad melstis reikia. Bet... man kai kuriose situacijose jau bloga darėsi. Aš suprantu, kad su netektimis ar siaubingais dalykais visi taikstosi kitaip – vieni susišaus dozę, kiti stikliuką, tada dar vieną stikliuką susipils gerklėn. Ir tas meldimasis man čia lygiai toks pats viską paslepiantis glaistas, kai jis nepadeda, bet apsimetam, kad yra priešingai. Pykti yra normalu, sielvartauti, verkti. Tai yra tiesiog... žmogiška.
„Dar kartą paminėsi man Dievą, ir aš tave paliksiu, prisiekiu, taip ir padarysiu.“ – tokius žodžius 317psl. ištaria Ruta savo vyrui, kunigui Natanui. Panašus buvo ir mano požiūris. Atsibodo. Ar tu religingas, ar ne, bet buvo per daug.
Ko gero labiausiai patikęs dalykas visoje knygoje – brolių santykiai. Vyresnis brolis – drąsesnis. Mažesnis – tylesnis, dėl mikčiojimo mažai kalba. Tačiau viską stebi, mato, analizuoja, o vėliau kaip drėbteli tiesą ar tiesiog labai svarbią įžvalgą. Nuotabus santykis tarp jų. Skaičiau ir žavėjausi tuo, kaip mažasis brolis klausė didžiojo, ir apskritai, kaip jie nesipyko, o tiesiog vienas už kitą kovojo. Bet iš tiesų tebuvo vaikai – tokie, kuriais lengvai manupuliuojama, kurie lengvai iškvočiami... tokie vaikai, kurie iki galo nesuvokia vieno ar kito žodžio svorio ar vertės. Bet vaikai yra vaikai, jie dar tik mokosi, deja, suaugę, kai kurie, toks jausmas, kad pamiršta apie žmogiškumą vos tik gauna galimybę įsigyti gėrimus legaliai.
Kalbant apie knygą plačiau – labai patiko. Pati istorija tikrai gražiai parašyta, begalės nuostabių epitetų, kur skaitai ir stebiesi, kiek fantazijos turi autorius. Buvo ir logiška, net labai, pabaiga. Ar nuspėjama? Ne. Aš tik paskutiniuose 50psl. pradėjau numanyti, kad viskas gali būti vienaip ar kitaip. Dar labai norėčiau pakunkuliuoti dėl stereotipų ir rasizmo ir to nusistatymo, kad va, jei juodaodis, žydas, indėnas, kitokios religijos ar dar kažkuom kitoks – tai būtent jis bus ir kaltas. Bet nenoriu labai plėstis, nes sugadinsiu kitiems skaitymą ir išduosiu istorijos kulminaciją. Nors tikrai turėčiau ką pasakyti viena ar kita tema... Tik valio autoriui, kad nepadarė taip, už ką būčiau labai blogai prakalbusi apie knygą.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥