sekmadienis, balandžio 07, 2019

PRIJAUKINTI VĖJAI – Aušra Matulaitytė


Net nežinau kaip čia parašius ir labai neatvirauti, na bet aš mėgstu. Gal vis tik šiek tiek sau leisiu.
Jauna mergina Alba pavargsta nuo rutinos, supranta, kad reikia gyventi šia diena, nusiperka lėktuvo bilietą ir išvyksta į vieną iš Kanarų salų – Lansarotę. Ten netrunka nuvargti nuo darbo ir užmezgti begalės pažinčių, o netrukus ir visokios simpatijos atsiranda.
Romanas poilsiui apie vasaros romaną. O kadangi viskas labai romantiška: bangos, skanus maistas, žydras dangus ir skaidrus vanduo, žvaigždės naktį ir rūpestis vienas kitu, tai skaityti smagu ir įdomu.  Kruopelės sūrumo ir kartumo. Paprastai tariant, jei niekada neteko atsisveikinti su žmogumi oro uoste ar pakeliui į jį, kai išsiskiri po labai romantiškai praleistų vakarų ir naktų ir dienų, šis romanas nerezonuos, arba tiesiog paliks labai paprastą ir lengvą šleifą. Kita vertus, jei teko sėdint lėktuve lieti ašaras (atvirauju, atleiskit) ir po to savaičių savaitėmis kompiutery peržiūrinėti nuotraukas ir vis pasriūbčioti, tai romanas pasirodys itin artimas ir dar gal net sugraudins.
Nepatiko autorės teisinimas, kuomet buvo priekabiaujama prie moterų. Tiksliau, vienose vietose kritikuojama, o kitose „tokie jau tie ispanai“. Taip ir likau nesupratus, ar čia gerai, ar blogai, kad priekabiauja. Juokauju, žinoma, nors tema nejuokinga.
O labai patiko (ir sugraudino, net Aušrai rašiau) vieta apie kavinės lankytojus. Jei taip buvo realiai, tai tiesiog žaviuosi ir negaliu nesišypsoti prisiminusi beveik visų atvejų: tiek pagalbos senukams, tiek maudynių, tiek nuoširdžių šypsenų ir pokalbių...
Paprasta vasariška istorija, įsimeti į paplūdimio terbą ir nusineši po palme – kol įdegi pilvą, žiū, pusę perskaitai, dar apsiverti kartą, kad pėdos baltos neliktų, žiūrėk ir pabaiga.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥