trečiadienis, gegužės 15, 2019

PRARASTA ŽMONA – Alyson Richman

Jaunutė žydaitė Lenka susipažįsta su nauja mokslo drauge ir nuvyksta į jos šeimos namus šabui. Daug laiko neprireikia tam, jog Lenkai pakirstų kojas kai prieš akis išnyra draugės brolis Jozefas. Jauni ir naivūs žmonės įsimyli. Staigiai, stipriai ir neatšaukiamai, tad prasidedant vokiečių invazijai jauna pora nutaria susituokti. Aplinkybės susidėlioja nepalankiai visiems, nes Jozefas palieka Europą, o Lenka su šeima lieka Čekijoje. Tačiau, neilgam, nes likimas jos šeimai paruošęs skaudžių išbandymų. Prieš išsiskiriant jauni įsimylėjeliai pasižada vienas kitam vėl susitikti... ir susitinka. Po šešiasdešimties metų...
„Tikėjau tais žodžiais kaip vienintele tiesa. Įsakymu, kurį buvau pasiryžusi išrėžti akmeny.“
Kas čia buvo kitaip, nei kituose romanuose, pasakojančiuose apie šituos baisumus? Ogi daug kas. Pirma, tai veikėjai nebuvo skubiai gabenami į Aušvicą, kuris buvo paverstas naikinimo mašina, o į eksperimentinę tvirtovę Terezyne. Tai buvo miestukas, kaimukas, kuriame visi sugrūsti žydai gyveno palyginti laisvai (Su kuo lyginam? Su Aušvicu ir kitomis koncentracijos stovyklomis.) – galėjo statyti, kurti, gyventi. Tačiau vis tiek baimėje, nes bet kurią dieną galėjo gauti pranešimą, jog jų jau laukia Aušvice pakurta krosnis ar „jauki“ dūjų pilnutėlė kamera... Taigi šioji dalis buvo nauja ir negirdėta.
Kitoks buvo ir pats pasakojimas – pirmoje knygos dalyje viską išsamiai pasakojo Lenka, o Jozefas į viską žvelgė per emocijų ir jausmų prizmę. Viskas buvo perpildyta meilės, aistros, naujų potyrių, kuomet iš Lenkos pusės viskas buvo praktiška ir racionalu. Antroje knygos dalyje jie tartum susikeitė vietomis. Racionalioji Lenka virto emocionalia moterimi, o Jozefas analizavo savo gyvenimo sprendimus ir juos bandė logiškai paaiškinti ar net pasiteisinti.
„Juk tie, kuriuos mylime, lanko mus sapnuose, o tie, kurie kankina, visada pasirodo dar neužmigus.“
Knygoje labai svarbiu smuiku grojo menas. Ne veltui pasirenku tokią metaforą, nes ir smuikų, ir tapybos, ir piešimo ar vaidybos šiame romane bus labai daug. Nenoriu atskleisti aplinkybių, bet jos logiškos, norint likti žmogumi, darysi viską, ką gali tuo metu padaryti...
Skaitant knygą mane ištiko viena akimirka, kai nuo teksto grožio ir tikrumo per kūną perėjo šiurpuliai. Ten buvo kalbama tiesiog apie meilę, bet man tas šiurpas suvaikščiojo kūnu ir pirmyn, ir atgal. Linkiu, kad ir jums taip nutiktų skaitant.
Dvasinga, jautri. Jei neverksit ją skaitydami, labai nustebsiu. Aš paskutinius trisdešimt puslapių vos perskaičiau, nes per ašaras nieko nebemačiau. Ir nieko ten jau tokio ypatingo ar negirdėto nevyko. Toks pats antisemitizmas, tokia pati diskriminacija, pavirtusi į holokaustą, aušvicus, birkenau ir terezynus... tačiau kažkas knygoje vis tik buvo. Tam tikros smulkmenos. Detalės. Negalėjau nustoti kūkčioti ir tada staiga... labai staiga... nustojau. Ir pabaigiau skaityti knygą iki galo. Stipru, ypač žinant tai, jog knyga paremta tikrų žmonių pasakojimais ir išgyvenimais.

https://www.tytoalba.lt/prarasta-zmona


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥