penktadienis, birželio 07, 2019

NEREGIMIEJI – Roy Jacobsen


Vis tik man pakankamai sunku kalbėti apie šią knygą... toks sunkumas širdyje ir slogutis paliko perskaičius. Nei graudintis čia nebuvo dėl ko, nei nervintis, bet kažkas šioje knygoje vis tik yra, kad pradedi abejoti net ir savo gyvenimo pasirinkimais ją perskaičius.

Mažytėje Bariojos saloje gyvena nedidelė šeima, tokia pat pavarde, koks ir salos pavadinimas. Martinas ir jo du suaugę vaikai – Hansas su žmona ir duktė Barbra. Ir žinoma, unikalioji Hanso ir Marijos dukrytė Ingrida. Niekas saloje nėra šiaip sau, viskas yra apgalvota iki smulkmenų, o šeima gyvena atskirta nuo viso pasaulio ir tiesiog... gyvena. Visas pasakojimas tuo ir paremtas – ramus, lėtas tempas mus plukdo jų gyvenimo srovėmis tolyn...

Visa knyga parašyta tokiu lėtu, šiaurietišku tempu, kai skaitai, ir slenki per tekstą, tačiau pats tekstas toks gražus, toks vaizdingas, kad tiesiog mėgaujiesi, kramtai, užkabina visus receptorius ir tik po kelių minučių gali nuryt... Bariojos salos gyventojams už viską svarbiausia yra jūra – jų maitintoja ir kankintoja viename, ir horizontas, kuris jiems suteikia laisvę ir matymą. Tik tas matymas, sakyčiau, neapsiriboja ta riba, ties kuria dangus su žeme liečiasi, viskas kiek giliau.

Panašiai jaučiausi skaitydama vos porą knygų per savo gyvenimą – „Vogti arklius“ ir „Dinos knyga“ – tas įspūdis ir jausmas, kurį sukelia ši knyga, yra nenusakomas ir neaprašomas. Tiesiog... veiksmo maža, didžioji jo dalis vyksta veikėjų galvose, yra išreiškiama nežymiais judesiais, žvilgsniais ir simboliais.

Vėl mintyse kėliau sau klausimus: kodėl? Kodėl jūs taip įsikabinę tos salos, kaip ir veikėjai knygoje „Pakrantės medžiai“ savo namų...  juk audros ir jūra viską suniokoja, o jūs kaip užstrigusi plokštelė... vėl viską atstatinėjat, iki kitos audros, net ir puikiai žinodami, kad ji bus. Ir visi katastrofiški kontrastai – vasara ir žiema, diena ir naktis, šilta ir šalta, jaunas ir senas. Viskas taip įtaigu, žmogiška ir tikra. Ir vis tiek liūdna, ypač pabaigus knygą, nes jos pabaigoje atsiradę veikėjų pamąstymai draskė man širdį.

Sunku parašyti kažką geriau ar gražiau, nei tą padarė autorius, parašydamas šį romaną, tad paliksiu jums malonumą ir nebekapstysiu... o ir negalėčiau, nes tarp tų mažų detalių, viską niokojančių vėjų, negailestingų audrų ir nepaprastai stiprių moterų portretų slypi tiek daug gyvybės ir noro svajoti.




ketvirtadienis, birželio 06, 2019

GALI BĖGTI – Steve Mosby

Dar vienas trileris. Ir vis stebiuosi, kaip aš tiek daug metų jų neimdavau į rankas. Gal nejutau skirtumo tarp trilerio ir detektyvo, kurie man mintyse buvo asimiliavęsi? Nežinau, ko gero. Nes detektyvai iki šiol nėra mano mėgstamas žanras, nors visokių CSI seniau nevengdavau. Ko gero, skonis su laiku keičiasi, nieko keisto.

Detektyvas Vilis terneris su įdomia partnere atsiduria įvykių centre – lemtingo sutapimo dėka atrandama daugiau nei dešimt „užkonservuotų“ moterų palaikų, o netrukus paaiškėja, kad jos visos, ko gero, Raudonosios upės žudiko aukos. Paskutinė maniako auka išgyvena, tačiau sužalojimai ir išsekimas tokio lygio, kad tyrimui pagalbos nesulaukę, Vilis su partnere imasi tyrimo patys: kiekvienas dėl savų priežasčių, Vilis, kankinamas praeities šešėlių, kurie jį itin stipriai sieja su šia byla, o kolegė tai mato kaip gerą karjeros galimybę.

Pakankamai standartinis trileris, bet buvo keli dalykai, kurie man buvo įdomūs ir patiko – pasakojimas iš skirtingų perspektyvų, o ypač, iš žudiko-organizatoriaus, tyrėjų. Patiko, kad Vilis vadovavosi tuo „šeštuoju jausmu“ tirdamas bylas – tiesiog jautė, kuria kryptimi judėti. Toks nestandartinis tyrėjas, kuris ne reglamentais ir protokolais vadovaujasi, o jausmais ir nuojautomis. Kažkaip man šie dalykai netrukdė, nes nebuvo tokių situacijų, kur neįtikino. O gal ta nuojauta pačios gyvenime dažnai pasitvirtina, dėl to ir lengva patikėti?

Dar patiko pati esmė, idėja, žudymo motyvai ir visas to organizavimas. Žinau, skambu kaip sociopatė, bet tai knygą darė tik įdomesne: smulkmenos prie smulkmenų ir visai gyva mozaika susidėliojo. Reikalaujantis atidumo žudikas, ir tai, kad mes visą laiką žinome kas jis, ir net pakankamai greit sužinome ir motyvus. Viskas taip išversta į kitą pusę. Beeeet, manęs neįtikino atskleidimas, pati kulminacija. Kai minėjau detales, tai pati pagrindinė detalė mane ir suglumino – kaip? Ką? Kodėl?

Poilsiui tinkamas trileris, net ir tų kūnų aprašymų ar žudymo metodų čia nedaug ir kraupių detalių nerasite. Knyga visomis prasmėmis panaši į „Mergina rūke“ ir man ana pasirodė stipresnė.



VESTUVIŲ SVEČIAS - Zara Stoneley


Man vėl reikėjo pailsinti smegenis. Ir kartais tam rasti knygas nėra lengva - vienos gali netikėtai nustebinti, kai aprašymas ir viršelis rėkte rėkia, kad čia viskas labai paprasta, o skaitant paaiškėja, kad yra niuansų, kurie būna slogūs ar sudėtingi. O būna knygų, kur tikiesi lengvo skaitinio, ir gauni labai labai lengvą. Ši knyga man pasirodė puikiai tinkama atostogoms, nelabai intelektuali, bet smegenims pravėdinti tiko puikiai.
Samanta išsiskiria po ilgos draugystės, tačiau jai verkiant reikia partnerio į vestuves, nes per ilgą liežuvį visiems prikarksėjo, kad jau susirado naują vyruką ir su juo pasirodys vestuvėse. Deja, realybė yra kitokia - Samanta jaučiasi stora ir nelaiminga, tad su draugų pagalba ji pasisamdo aktorių - žavų šunis mylintį vyrą Džeiką.
Visiškai nuspėjamas romanas, bet kartu tuo visai ir žavus - skaitai ir krizeni iš jos prisigalvojimų, nes, kaip skaitytojas, iškart jauti, kad viskas čia gerai baigsis. Kitaip tiesiog negali būti.
Labai patiko visi juokeliai, bet tik kol buvo subtilūs ir skaniai pateikti. Keistokai pasirodė moters šaipymasis iš kitos nėščios moters, nes ji laukiasi ir atrodo stora. Aš suprantu, kad čia buvo neapykanta dėl išdavystės, bet vis tiek. Moteriai šaipytis iš kitos moters? Kad ir kokia bjauri ji bebūtų, nėštumas nėra tas dalykas, dėl kurio galima taip šaipytis.
Patiko chemija tarp Džeiko ir Samantos. Jų juokeliai, net ir nešvankūs - tiesiog jutosi, kad jiems gera.
Džeikas pasirodė tobulas vyras. Ypač dėl motyvacijos. Nuolat stūmė ir skatino Samantą daryti vieną ar kitą dalyką, buvo įdomu visa tai pergyventi kartu su jais, matyti, kaip Samanta tiesiog pražysta. Tokie santykiai ir turėtų būti, aš manau, kur žmonės vienas kitą besąlygiškai palaiko ir padeda judėti į priekį.
Visiškas pliažinis skaitinys, net mąstyti nereikės. Bus ir iš ko pasijuokti, ir iš ko pasipiktinti, ir romantikos, ir gražių draugysčių.
Ačiū BALTO leidybos namai už knygą.




PASKUTINĖ MALONĖ – Elizabeth H. Winthrop


Aš jau seniai laukiau tokios knygos, kurią skaityčiau ir kartu negalėčiau skaityti. Kuri užimtų kvapą didesnį laiką. Kuri priverstų susimąstyti apie daug dalykų, kurie yra susiję su žmogiškumu, tolerancija, pagarba. Tokia knyga mane susirado.

Vilis sėdi vienutėje ir žvelgia į paskutinį saulėlydį savo gyvenime. Vos po kelių valandų jam bus įvykdyta mirties bausmė už išprievartavimą. Mergina netrukus po įvykio nusišauna, tad juodaodžio jaunuolio gyvenimas pasmerktas, jis neturi jokių šansų. Pasinaudoję keistomis aplinkybėmis Vilį jie nuteisia mirti.

Baltaodės merginos vardas Greisė, kaip puikiai parinktas vardas, iš anglų kalbos išvertus, būtent ir reiškiantis malonę... Ir kiek čia simbolių, pradedant vardais... Baigiant paros metu. O gal aš čia ieškau to, ko neturėčiau? Bet abejoju.

Jau pirmuose puslapiuose galima suprasti kas yra kas - niekas neatskleista tiesmukai, viskas slypi detalėse. Supranti, kad būtent Vilo tėvas važiuoja su asilėnu ir gabena akmenį. Supranti, kad saldainių kaulijantys vaikai yra juodaodžiai. O kas baisiausia, viskas vyksta ne taip ir seniai, o tas rasizmas toks stiprus. Taip norima susidoroti. Nors puikiai supranti, kad niekas nieko neprievartavo, o jauni žmonės buvo tiesiog įsimylėję.

Viso romano metu kuriama stipri įtampa. Tokia stipri, kad gali girdėti tą šiugždančią minią, kad gali matyti tą saulėlydį. Gal net gali užuosti veikėjų abejonės ir jų apmąstymuose atrasti dar daugiau, nei perskaitai juoda ant balto... Autorė ir vėl pasitelkia vaikus ir jų paprastus klausimus, atskleisdama tas skaudžias tiesas ir papasakodama apie dideles problemas, kurios yra analizuojamos ir narstomos po kaulelį šiame romane. O moterų maištas prieš savo vyrus – skaičiau ir žavėjausi – toks nebylus, ir kartu, toks reikšmingas ir garsus.

Apie romano pabaigą galėčiau kalbėti visą naktį. Buvau per daug sukrėsta, kad galėčiau verkti. Stojau ties kiekvienu skyreliu ir dariau pertraukas, kad nepamirščiau kvėpuoti. Knyga nedidelės apimties, tačiau net ir norėdamas jos neperskaitysi greitai - per daug kerta per emocijas. Per daug nežmogiškos neteisybės. 

Stipriai. Netoli nuo realybės atitrūkęs pasakojimas atskleidė tikras problemas. Juk tokiose situacijose buvo atsidūrę tikri žmonės. Su tikrais jausmais ir tikrais kūnais. Dar viena knyga šiemet, kuri keliaus į dešimtuką. Sakiau ne kartą – esu itin jautri žmogaus skausmui ir diskriminacijai, o ši knyga sujudino visko vidujai pakankamai. 



http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/paskutine-malone


MEILĖS NEĮMANOMYBĖ — Hannah Rothschild


Labai mėgstu dideles knygas. O jei dar užkabina ir nesinori paleisti, tada išvis puiku!

Kukli virėja Anė nežino ko nori iš gyvenimo, blaškosi tarp vaikinų, o visai naujam kadrui nutaria gimtadienio proga ką nors padovanoti. Užsukusi į sendaikčių krautuvę ji visai netikėtai įsigija tapybos darbą - dar sunkiai dėl jo derasi, o jo būsimas savininkas nė nepasirodo pasimatyme! Anė pasimetusi, jos gyvenime vėl pasirodo alkoholikė mama, o ji netikėtai gauna kone svajonių darbą. Tik kad viskas būtų taip paprasta. Netrukus paaiškėja, kad Anė netyčia įsigijo seniai visų ieškomą meno šedevrą - paveikslą su daug pikantiškų istorijų, o vien jo pavadinimas - Meilės neįmanomybė!

Apie muziejus aš galiu kalbėti labai daug, ir mane visada apima kitokios emocijos nei daugumą. Arba aš bent jau taip manau. Muziejuose man sunku kvėpuoti. Aš negaliu juose ilgai būti. Bet viskas turi dvi medalio puses - man muziejai sukelia daug prisiminimų apie meiles ir romantikas, ir pasimatymus, ir bučinius besislapstant už skulptūrų. Tai šioje knygoje buvo vienas veikėjas, kuris išpasakojo skaitytojui visas tas pikantiškas istorijas ir dar jas pakomentavo! Tai buvo pats paveikslas. Labai patiko šitas visažinis pasakotojas, jo istorijos mane sudomino labiausiai – pasakoja kritikas viską, ką mato, visus pletkus, visas intrigas ir pačias sultingiausias istorijas išpliotkina.

Meno pasaulis žiaurus, jame dalyvaujantys veikėjai be skrupulų padarys viską, kad tik gautų savo paveikslą, vazą ar skulptūrą. Šlykstėjausi tais žmonėmis skaitydama, ir suvokdama, kad panašiai viskas ir gyvenime, kai norima lipti visiems per galvas nepaisant nieko. Ir dėl ko? Dėl garbės ir „Va, koks aš, turiu, o jūs neturit
!“ ir dar, kad pasirodyti, kad turiu pinigų daugiau, nei jūs.

Šioje knygoje visko labai daug. Labai. Ir net per daug. Čia kaip gamintum šaltibarščius ir dar guminukų ar konservuotų ananasų įmestum. Vis norisi ką nors su maistu lyginti. Bet visai aiškiai gaunasi, tai tęsiu tradiciją. O ir į temą, nes pagrindinė veikėja pati kūrė šedevrus, tik ne tapė, o iš maisto. 

Jaučiuosi labai daug sužinojusi apie meną, tapybą, restauraciją ir aukcionų užkulisius. Tokios knygos stipriai plečia akiratį. O ir istorija visai graži, nors ir kiek perkrauta ir ištempta. 

https://www.tytoalba.lt/meiles-neimanomybe



sekmadienis, birželio 02, 2019

NAKTIS VIRŠ TANŽERO - Christine Mangan

Man atrodo, kad vieną dieną kažkam labai atsibosiu dėl kritikavimo. Va prieš rašydama apie šią knygą, išsyk žinojau neigiamą dalyką, kurį pasakysiu: kodėl anotacijoje atskleista siužeto detalė, kuri įvyksta paskutiniame romano trečdalyje? Bet, žinoma, juokauju, čia tokia knyga, kur reikia atskleisti nors kažką, nes nepasakyčiau, kad tų kertinių įvykių čia daug tebuvo...

Alisa netrukus po vestuvių išvyksta į Tanžerą su vyru. Gerai svetimame mieste nesijaučia, viskas svetima, o Maroko karštis ir kavapai tiesiog alina... tarsi situacija negalėtų pablogėti, visiškai staigiai ir netikėtai Tanžere apsireiškia Alisos draugė Liusė. Mergina išdygsta lyg grybas po lietaus – nustebindama Džoną ir dar labiau, Alisą. Liusei įsikūrus po jų stogu, netrukus pradeda dėtis keisti dalykai...

Opa, man patiko šitas romanas. Išlaikyta įtampa, karštis, tvankuma, kvapai, musės, mėtų arbata – na atmosfera sukurta įtikinamai. Visko tiek, kiek reikia, aprašymai paveikūs, bet neperkrauti detalėmis, veikėjai irgi netuščiažodžiauja. Vietomis pasakojama šiokie tokie prisiminimai iš Alisos ir Liusės praeities ir netrukus atidesnis skaitytojas gali susidaryti vaizdą ir visai lengvai nuspėti kas bus ir kodėl. Bet kas keisčiausia, vienuose romanuose tas nuspėjamumas nervina, o kituose visai tinka. Tai čia buvo pastarasis variantas – galėjai lengvai numanyti kaip čia viskas bus ir kodėl, tas veiksmo lėtumas palikdavo skaitytojui daug laiko ir erdvės įsigilinti ir į viską pažvelgti iš skirtingų perspektyvų.

O jei kalbėtume apie pačios istorijos esmę – nevyko čia labai daug veiksmo, bet kartu ir vyko. Viskas buvo taip lėta ir užglaistyta, jog tikrai galėjo pasirodyti, kad judesio mažoka. Bet melo, išnaudojimo, manipuliacijos ir draugių-gyvačių-antžmogių viename čia netrūks. Ir tikrai, tokiose situacijose gaila tų nekaltųjų, kai net artimiausi nebetiki... gerai suvyniota viskas. Pabaiga man irgi visai tiko ir patiko. Bet vis tiek, tos siužeto bombos man čia trūko. Tokios razinkos, cinkelio, na, net nežinau kaip įvardinti. Sutinku, pati Liusė buvo kaip razinka, bet vis tiek, kažko man dar norėjosi.


Rekomenduoju jei jums trūksta karščio ir spalvų. Ir jei patiko B.A.Paris romanas „Palūžusi“. 



HERAKLIS NR.4 – Marius Repšys


„Aš juk nebuvau banditas. Ir visą laiką norėjau būti geresniu žmogumi. Tik man neišeidavo.“

Va kažkodėl šita mintis man labai padeda kalbėti apie tokią sunkią knygą. Oj ne, literatūrinio šedevro čia nerasit, siužeto gal irgi nelabai – tiesiog priešokiais prie skirtingų gyvenimo periodų Marius pasakoja apie savo gyvenimą. Nuo pačios vaikystės, iki tada, kai pats ligoninėje į glėbį pasiėmė savo vaikus (nelabai atskleidžiu, vis tiek prieš imant knygą į rankas jau žinote apie jo gyvenimą daugiau nei žinojau aš) ar joje atsidūrė prifarširuotas vaistų. Aš žinojau, kad šioje knygoje bus paliečiamos skaudžios temos. Kokios jos vis tik yra stigmos šiandien, aš nė nenumaniau. Kaip iki šiol yra gėda garsiai pasakyti, kad tau reikia pagalbos. Kad nebežinai, ką daryti. Kad tau sunku. Kad geriau kankintis, nei būti psichu.

Skaitant šią knygą man vis sukosi tokia mintis, ir aš galiu klysti. Aš galiu būti neteisi. Bet. Psichinė sveikata priklauso nuo daugelio dalykų – genetika, aplinka, kažkokie kiti sunkumai gyvenime arba viskas kartu – ir dabar žmogus, kuris nuo vaikystės girdi „nebliauk kaip boba“, yra smukdomas mokytojų, vedamas boksuotis, į kung fu treniruotes, ar kokias kitokias, o treneris ten vaikus lupa? Jei jam prasideda tokios manijos ir tokie amerikietiški nuotaikų kalneliai, kad žmogus per porą savaičių išmoksta groti pianinu arba groti šaškėmis, arba vidury nakties nori išbėgti į gatvę nuogas... Ir kad dirba teatre – tokiame darbe, kur reikia apsimetinėti, nebūti savimi, nuolat atrodyti ar net jaustis taip, kaip nori režisierius, o ne tu pats... skaitai, ir va, galvoji – gal, o gal, jei ne tas teatras? Gal jei nebūtų to spaudimo, nuolatinio engimo ir kovos iki kraujo, gal ir ta bipolinė depresija taip stipriai neišsišautų lyg šampano kamštis? Ir ta nuolatinė saviplaka, sumišusi su stipriu perfekcionizmu. Argi ne mirtinas kokteilis?

„Man septyneri ir aš noriu nusidurti.“

Viskas ir taip skaudu, o tada pradedi apie Mariaus vaikystę skaityti, supranti, kad nu šūdas. Ir ten buvo viskas blogai. Jau tada. Maži, atrodytų nereikšmingi dalykai, o kaip suformuoja asmenybę? 
Šiuo atveju – nepaprastai įdomią, charizmatišką, kitokią (na tą tai bandė mokykla gesinti, nesigavo, dėkui dievui...) – bet su savo demonais, ir su labai ryškiais, kartais net užgožiančiais visą tą charizmą.

Skaitantys knygoje atras ir dar vieną istoriją – apie varną. Tik paminiu, kad ten buvo tokia gera alegorija. Taip stipriai parašyta, kai ji pasibaigė – supratau išsyk ir net aiktelėjau.

Kodėl skaityti? Aš pati, kad jau nežiūriu televizoriaus, o ir tas pats teatras yra retas reginys mano gyvenime, sakau atvirai – kažkokių aukštesnių jėgų vedina užsimaniau šios knygos. O kur dar geriausia draugė, kuri apie ją kalbėjo prieš kelias dienas – jei jau ji nori... čia kažkas gero bus... o jei rimtai – skaityti tam, kad suprastumėte, kokie laimingi esate. Skaityti tam, kad kitą kartą pamatę keistai besielgiantį ar atrodantį žmogų, jo nesmerktumėte. Skaityti todėl, kad jei neduokdie, jūsų aplinkoje kažkam atsitiktų panašūs dalykai, jūs bent jau kaip deja vu atsimintumėte kažką kažkur skaitę ir pultumėte ieškoti; garantuoju, taip atsakymus rastumėte greičiau nei Marius su žmona. Ir skaityti todėl, kad tai yra ne garsaus žmogaus, ne aktoriaus, ne personažo, o tikro žmogaus istorija. Žmogaus, su savo klaidomis, ligomis, trūkumais.

„Aš esu Heraklis. Pusdievis. Išsikapstysiu.“