Dar vienas trileris. Ir vis stebiuosi, kaip aš tiek daug metų jų neimdavau į rankas. Gal nejutau skirtumo tarp trilerio ir detektyvo, kurie man mintyse buvo asimiliavęsi? Nežinau, ko gero. Nes detektyvai iki šiol nėra mano mėgstamas žanras, nors visokių CSI seniau nevengdavau. Ko gero, skonis su laiku keičiasi, nieko keisto.
Detektyvas Vilis Terneris su įdomia partnere atsiduria įvykių centre – lemtingo sutapimo dėka atrandama daugiau nei dešimt „užkonservuotų“ moterų palaikų, o netrukus paaiškėja, kad jos visos, ko gero, Raudonosios upės žudiko aukos. Paskutinė maniako auka išgyvena, tačiau sužalojimai ir išsekimas tokio lygio, kad iš aukos pagalbos nesulaukę, Vilis su partnere imasi tyrimo patys: kiekvienas dėl savų priežasčių, Vilis, kankinamas praeities šešėlių, kurie jį itin stipriai sieja su šia byla, o kolegė tai mato kaip gerą karjeros galimybę.
Pakankamai standartinis trileris, bet buvo keli dalykai, kurie man buvo įdomūs ir patiko – pasakojimas iš skirtingų perspektyvų, o ypač, iš žudiko-organizatoriaus, tyrėjų. Patiko, kad Vilis vadovavosi tuo „šeštuoju jausmu“ tirdamas bylas – tiesiog jautė, kuria kryptimi judėti. Toks nestandartinis tyrėjas, kuris ne reglamentais ir protokolais vadovaujasi, o jausmais ir nuojautomis. Kažkaip man šie dalykai netrukdė, nes nebuvo tokių situacijų, kur neįtikino. O gal ta nuojauta pačios gyvenime dažnai pasitvirtina, dėl to ir lengva patikėti?
Dar patiko pati esmė, idėja, žudymo motyvai ir visas žudiko organizuotumas. Žinau, skambu kaip sociopatė, bet tai knygą darė tik įdomesne: smulkmenos prie smulkmenų ir visai gyva mozaika susidėliojo. Reikalaujantis atidumo žudikas, ir tai, kad mes visą laiką žinome kas jis, ir net pakankamai greit sužinome ir motyvus. Viskas taip išversta į kitą pusę. Beeeet, manęs neįtikino atskleidimas, pati kulminacija. Kai minėjau detales, tai pati pagrindinė detalė mane ir suglumino – kaip? Ką? Kodėl?
Poilsiui tinkamas trileris, net ir tų kūnų aprašymų ar žudymo metodų čia nedaug ir kraupių detalių nerasite. Knyga visomis prasmėmis panaši į „Mergina rūke“ ir man ana pasirodė stipresnė.
Leidyklos dovana.
