šeštadienis, liepos 20, 2019

NEREGIMIEJI – Roy Jacobsen

Vis tik man pakankamai sunku kalbėti apie šią knygą... toks sunkumas širdyje ir slogutis paliko perskaičius. Nei graudintis čia nebuvo dėl ko, nei nervintis, bet kažkas šioje knygoje vis tik yra, kad pradedi abejoti net ir savo gyvenimo pasirinkimais ją perskaičius.
Mažytėje Bariojos saloje gyvena nedidelė šeima, tokia pat pavarde, koks ir salos pavadinimas. Martinas ir jo du suaugę vaikai – Hansas su žmona ir duktė Barbra. Ir žinoma, unikalioji Hanso ir Marijos dukrytė Ingrida. Niekas saloje nėra šiaip sau, viskas yra apgalvota iki smulkmenų, o šeima gyvena atskirta nuo viso pasaulio ir tiesiog... gyvena. Visas pasakojimas tuo ir paremtas – ramus, lėtas tempas mus plukdo jų gyvenimo srovėmis tolyn...
Visa knyga parašyta tokiu lėtu, šiaurietišku tempu, kai skaitai, ir slenki per tekstą, tačiau pats tekstas toks gražus, toks vaizdingas, kad tiesiog mėgaujiesi, kramtai, užkabina visus receptorius ir tik po kelių minučių gali nuryt... Bariojos salos gyventojams už viską svarbiausia yra jūra – jų maitintoja ir kankintoja viename, ir horizontas, kuris jiems suteikia laisvę ir matymą. Tik tas matymas, sakyčiau, neapsiriboja ta riba, ties kuria dangus su žeme liečiasi, viskas kiek giliau.
Panašiai jaučiausi skaitydama vos porą knygų per savo gyvenimą – „Vogti arklius“ ir „Dinos knyga“ – tas įspūdis ir jausmas, kurį sukelia ši knyga, yra nenusakomas ir neaprašomas. Tiesiog... veiksmo maža, didžioji jo dalis vyksta veikėjų galvose, yra išreiškiama nežymiais judesiais, žvilgsniais ir simboliais.
Vėl mintyse kėliau sau klausimus: kodėl? Kodėl jūs taip įsikabinę tos salos, kaip ir veikėjai knygoje „Pakrantės medžiai“ savo namų... juk audros ir jūra viską suniokoja, o jūs kaip užstrigusi plokštelė... vėl viską atstatinėjat, iki kitos audros, net ir puikiai žinodami, kad ji bus. Ir visi katastrofiški kontrastai – vasara ir žiema, diena ir naktis, šilta ir šalta, jaunas ir senas. Viskas taip įtaigu, žmogiška ir tikra. Ir vis tiek liūdna, ypač perskaičius knygą, nes jos pabaigoje atsiradę veikėjų pamąstymai draskė man širdį.
Sunku parašyti kažką geriau ar gražiau, nei tą padarė autorius, sukurdamas šį romaną, tad paliksiu jums malonumą ir nebekapstysiu... o ir negalėčiau, nes tarp tų mažų detalių, viską niokojančių vėjų, negailestingų audrų ir nepaprastai stiprių moterų portretų slypi tiek daug gyvybės ir noro svajoti.


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥