MERGINA IŠ ITALIJOS — Lucinda Riley

Apie Riley kūrybą tikrai nepasakysiu nieko naujo. Jos knygose visko daug, daug dramos, melodramos, paslapčių, neįtikėtinų veikėjų pasirinkimų ir kvailų sprendimų. Jei jau kuri rašytoja moka į beveik visus savo romanus sudėti naivias ir bestubures moteris - tai tik Riley. Šitas pastebėjimas negalioja Septynių seserų sagai, tačiau ir ten to silpnumo apraiškų nemažai. O skaitant šią tai ir norėjosi imti ir purtyti pagrindinę veikėją, kad jai tą svaigulį ir išpurtyt ir nukabinti rožinius akinius.

Vienuolikmetė Rozana gyvena vargingame rajone Neapolyje. Jos šeima valdo restoranėlį, kaip ir tikriems italams priklauso. Vieną dieną ten pasirodo šeimos draugų sūnus - garsus operos dainininkas Robertas Rosinis. Rozana, būdama dar vaikas... įsimyli. O Rosinis atranda, kad Rozana yra itin talentinga ir turi nuostabų balsą. Po tos popietės apsiverčia daugelio žmonių gyvenimai...

Man Riley vis tik kaip tiek popkornai ar riešutai apvalkale - suvalgai vieną, suvalgysi visus. Ir greitai. Šis romanas užkabino nuo pat pirmų puslapių, daug ką nuspėja, daug kas buvo akivaizdžiau matoma skaitytojui, nei patiems veikėjams, bet gal tame irgi yra savito žavesio. Mintyse tuos vargšus norisi pamokyti, pagrūmoti pirštu, parodyti jiems tai, kas akivaizdu, tačiau tuo pačiu supranti, kad tai neįmanoma.

Ir šiaip pagalvojus, Kazanova vyras ir moteris, dėl jo pametusi galvą, protą, savigarbą, paaukojusi karjerą ir viską, kas jai buvo svarbiausia. Labai jau stori rožinių akinių stiklai man pasirodė šiame romane. Tik kad visada lengviau viską kritikuoti stebint iš šalies, o kaip pats elgtumeis?

Žinoma ir vėl Riley rašė apie mano lankytas ir mylimas vietas šiaurės Italijoje - kaip man patinka knygose aptikti aprašomas tas vietas, kurias išvaikščiojau ir įsimylėjau pati! O kur dar paliestos meno temos, architektūra ir apskritai paveldo svarba.

Šį romaną Riley parašė prieš daug metų, išleido kitu vardu ir dabar, paprašyta leidėjų perleido darsyk. Mano nuomone, ne pats geriausias jos darbas, bet susiskaitė labai greitai ir skaniai.

https://www.tytoalba.lt/mergina-is-italijos

MERGINA, KURIĄ JIS PAŽINOJO - Tracey Garvis Graves

Džonatanas visiškai netikėtai sutinka jaunystės meilę Aniką. Anika pasikeitusi, lengviau bendrauja nei prieš dešimtmetį, tačiau vis tiek nesupranta užuominų, pajuokavimų, sarkazmo, ironijos ar metaforų. Nesupranta, kada iš jos yra šaipomasi, o kada bendraujama draugiškai. Ar bus paprasta pradėti viską iš naujo? Anika bijo jam net paskambinti, o Džonatanas dar vis laižosi žaizdas po iširusios santuokos...

Taip paprastai viskas skamba, ir atrodytų, būtų paprasta meilės istorija, kaip ir viskas aišku, pilnai suvoki, kaip viskas baigsis (aš, aišku, palandžiojau po Goodreads ir dar porą smulkmenų pamačiau, gailiuosi, nebūkit kaip aš, nelandžiokit, nes susigadinsit malonumo dalį) ir kas ką myli ir kaip čia viskam lemta susidėlioti. Bet vis tik Anikos gyvenimas yra gerokai sudėtingesnis, nei gali pasirodyti iš pradžių - ji nemėgsta garsių vietų, nemėgsta fizinio kontakto, jos dribsnių dubenėliai sudėlioti pagal spalvas ir ji visada pasakys ką galvoja, ko nori ar ko nenori, tiesiai šviesiai žmogui išrėš, jei jis jai nepatiks. Paprastai tariant – daug kas jai pavydime, kad ji gali tą padaryti be pasėkmių.

„Aš esu graži. Žinau tai dėl dviejų priežasčių: žmonės apie tai kalba visą mano mielą gyvenimėlį, be to, turiu veidrodį. Kartais stebiuosi: kaip jie elgtųsi su manimi, jei būčiau bjauri? Niekada ilgai nesamprotauju šia tema, nes esu tikra, kad žinau atsakymą.“

Visa istorija pasakojama apie tuos laikus, kai jie susipažino šachmatų klube ir po dešimties metų, kai pirmą kartą vėl susitiko. Ir abu tiek daug visko pergyveno kol nesimatė. Ir tiek daug patyrė, išmoko, suvokė. Visa istorija tokia graži, tiesiog pozityvumo pliūpsnis. Nežinau, ar mane įtikino knygos pabaiga ir ar jos tokios išvis reikėjo, ir man, kaip moteriai, priklausomai ar nepriklausomai nuo mėnulio fazių, hormonų, nuovargio ar atostoginių nuotaikų, tokie romanai yra būtini profilaktiškai. Apie tikrus žmones, jautriai papasakotas jų istorijas, gražias pabaigas ir visas išmoktas pamokas.

Man romanai ir tiesiog visa grožinė literatūra atstoja madingas ir populiarias psichologines ir saviugdos knygas, pasiimu pakankamai ir iš beletristikos, tik reikia mokėti išsitraukti sau naudingą informaciją. Visi renkamės patys. Jaučiuosi vieniša, tad labiau traukia tokios mielos, romantiškos ir jautrios istorijos. Ar daug išliekamosios vertės? Nežinau, toks panašus romanas į „Eleonorai Olifant viskas gerai“. Skaitydama vis negalėjau nusikratyti šios minties. Ir gal net labiau patiko nei Eleonora, bet kaip ir aname romane, man ir čia kažko pritrūko. Tada žavėjo Eleonoros charizma, taip ir čia mane kerėjo Anikos juokeliai ir pastebėjimai. Skaičiau su šypsena, kai neašarojau, o net ir ašarojant šypsojausi.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/mergina--kuria-jis-pazinojo/

ANYTA - Sally Hepworth

Visų pirma noriu pagirti viršelį. Man jis toks elementarus ir buitiškas, bet kartu taip traukia akį! Kartais tokie daug geriau, nei perkrauti beskonėmis detalėmis!

Liusė ir Dajana, sakytume, iš pažiūros tradicinės marti ir anyta. Liusė bando įtikti, nori, kad tik anyta ją pamėgtų, o Dajana - šalta ir nepasiekiama, tikra ledo karalienė. Santykiai kliba, o staiga vieną dieną Dajana randama negyva. Visų akys nukrypsta Liusės kryptimi...

Kodėl, jei kažkas miršta knygoje, ją reikia pavadinti trileriu? Juk visiškai ši knyga ne trileris, ypač veiksmui rutuliojantis toliau, įtampos ne daugėja, o sakyčiau, priešingai! Yra be galo daug knygų, kurių pradžioje jau žinome, kad kažkas iš veikėjų pakratė kojas - tikrai ne visi būna trileriai ar detektyvai.

Šiame romane begalės praleistų progų, nepasakytų gražių žodžių ir tiesiog neištiesta pagalbos ranka, kada jos reikėjo. Privertė apie daug ką susimąstyti. Apie tai, koks svarbus yra palaikymas, apie tai, kaip svarbu vienas kito neteisti dėl vieno ar kito pasirinkimo. Ypač jei nežinome, kokia to žmogaus praeitis. O čia visko buvo daug!!

Tai romanas apie žmones, santykius, šeimos paslaptis ir nutylėjimus. Daugiasluoksnis, kokie man ir patinka. Ir tikrai labai maloniai nustebino. Gavau visiškai kitus dalykus, nei tikėjausi. Tarsi įdomi psichologinė studija apie žmogaus praeitį, veiksmus ir jų pasekmes. Galiu išsiplėsti, bet ir šįkart tikrai nenoriu pasakoti apie tai, kaip marti nemėgo anytos, o anyta marčios. Kaip sūnus buvo vienas vienintelis ir nuostabus vaikas. Ir kaip pinigai gali bet ką išvesti iš proto ir priversti daryti nenusakomus dalykus. Patikėkit, knyga nustebins ties daug įvairių aspektų. Ir pabaiga - šimtas balų, viskas logiškai sukrenta į vietas.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/anyta/

VIENI METAI. ATSKIRAI - Taylor Jenkins Reid

Istorija mane sužavėjo. Kai dabar siaučia skyrybų bumas, tokią knygą tik ir norisi duoti visiems aplinkiniams paskaityti. Tik viršelis, ajajai, koks negražus, koks išplaukęs ir nefotogeniškas. Tad neapsigaukite — turinys už jo — puikus!

Lorena ir Rajanas jau daug metų gyvena kartu. Augina šunį. Dalinasi buitimi. Tačiau panašu, kad tik tai juos ir sieja. Jie vienas kito nekenčia. Myli, bet negali pakęsti. Galiausiai abu susėda ir nusprendžia, kad reikia kažką daryti — nei vienas iš jų nepamini skyrybų, tačiau supranta, kad tai gresia. Vietoje to abu sumąsto, kad geriausia išeitis bus pertrauka. Metų pertrauka. Rajanas susikrauna daiktus, palieka Lorenai šunį ir abu sutaria, kad nebendraus visus metus.

Šita istorija mane taip maloniai nustebino, kad buvo sunku pačiai patikėti. Kiekvienas veikėjas, pokalbis ir įvykis buvo tokie natūralūs ir tikri, kad skaičiau ir mėgavausi. Aš manau, kad kiekvieni santykiai yra juodas darbas. Tu turi nuolat vienas kitą palaikyti, pastumti, pajudinti; linkėti tik sėkmės ir laimės, norėti geriausio savo žmogui ir mokėti susitarti, atrasti geriausius rezultatus duodančius kompromisus. Skamba lengvai? Man - taip. Bet puikiai žinau, kad realybė yra kiek kitokia. Kai vienam viskas atrodo vienaip, kitam gali atrodyti visiškai priešingai ir tas elementarus kompromiso ieškojimas gali pavirsti dar aštresniu konfliktu.

Visa knyga tokia paprasta, bet joje tiek daug psichologijos ir analizės. Savęs, santykių, kitų žmonių veiksmų. Ir į viską pažvelgta iš skirtingų perspektyvų — neatskleisiu kaip, nes man tas būdas pasirodė labai patogus sutapimas, bet vis tiek, kad ir kaip bebūtų, man patiko autorės pasirinkimas papasakoti ir vyro istoriją.

Skaičiau, daug mąsčiau, analizavau, veikėjai kaltino vienas kitą, aš juos irgi, bet vis tik tas žmogiškumas čia ėmė viršų. Tokia istorija, kurių yra šimtai realybėje, tik čia žmonės dažniau nuleidžia rankas, nei pasirenka čia minėtus būdus viskam pataisyti. Arba bent jau pabandyti. Visada esu linkusi manyti, kad geriau pabandyti ir jaustis padarius viską, ką gali, nei per anksti pasiduoti.

https://www.svajoniuknygos.lt/taylor-jenkins-reid-vieni-metai-atskirai

NUSTOKIM KRŪPČIOT. Prezidentė Dalia Grybauskaitė – Daiva Ulbinaitė

Labai gražiai sugalvota, parašyti knygą apie Prezidentę ir ją išleisti ties jos kadencijos pabaiga – toks simbolinis pagerbimas, užtvirtinimas, kad tie 10 metų buvo nudirbti gerai, teisingai, papasakota kaip viskas prasidėjo ir kodėl; pasakyta daugiau, nei nutylėta, esu tikra. Ko gero labiausiai stebino tai, kad knygoje nebuvo vien tik teigiami dalykai apie Grybauskaitę – nuolat buvo paminimos ir įvairios smulkmenos, niuansai.

Kalbant apie politiką galima susipykti. Ir labai stipriai. Gali išsiskirti nuomonės kalbant su pačiais geriausiais draugais. Net ir bandydama sudėlioti mintis apie šią knygą, vis galvoju, o jei kažkas atėjęs vemtels kažką, kad kokius čia š**** skaitai. Tada susimąstau – kodėl turiu kažkam teisintis ir įrodinėti, kad žinios, tų žinių bagažo pildymas ir plėtimas yra naudinga. Man ši knyga buvo labai įdomi. Sužinojau daug visko, ko tikrai nenumaniau buvus. Ne visos situacijos man buvo girdėtos, tad buvo įdomu. Apie dar kitas teko išgirsti tik apgraibomis – dabar sužinojau plačiau. Kiti vengia skaityti, nes rašyta patarėjos – venkite, koks skirtumas. Bet kaip ir su bet kokiais memuarais – primelavus, gali prisidaryti daug bėdų. Nutylėjus, gal nelabai, bet bent jau primeluoti nesigaus, kad ir kaip norėtum.

Daug dalykų mane nustebino, mažai ką žinojau apie žmogų, kuris reprezentavo mūsų šalį beveik trečdalį mano gyvenimo – puikiai pamenu, kaip ėjau balsuoti, kai Grybauskaitė buvo išrinkta antrą kartą.

„O pradžia visur buvo vienoda – tavim turi patikėti, o kad patikėtų, negalima nuvilti, netesėti žodžio ar mėginti apgauti. Jokiuose santykiuose negalima.“

Kas buvo įdomiausia? Skaityti apie jos asmenybę, kaip ji valdė, kaip bendravo, kaip lengvai su visais susidraugaudavo, nors atrodo šalta ir nepalenkiama, rūpinosi savo pavaldiniais, rūpinosi net jų artimaisiais. Kitų šalių vadovai ir svarbūs žmonės nevengdavo jai paskambinti ir pasiklausti patarimo, o ji mielai juos dalindavo. Buvo įdomu skaityti ir tai, kad ji pati gamindavo kavą, pati prikepdavo visai Prezidentūrai blynų per užgavėnes ar savo surinkto medaus stiklainėlį dovanojo Popiežiui. Ir jai nerūpėjo protokolas, kai lijo lietus, ir skėtį nešė pati. Ir daug visokių dalykų, tik liudijančių, kokia paprasta ji vis tik moteris – taip arti žemės. Kieta kaip vadovė, tačiau ir labai žmoniška.

„Todėl ji visada sakydavo: visur lemia asmenybė, asmenininis nuoširdus ryšys. Jo neįmanoma suplanuoti, neįmanoma išmokti, tai pasako intuicija ir širdis. <...> Protokolą sukūrė žmonės, žmonės gali jį ir taisyti, improvizuoti <...>.“

Ko man trūko? Trūko truputį platesnių paaiškinimų apie protokolą, apie aprangą, apie bendravimą. Šiek tiek buvo (ypač prajuokino dėl vienodų mėlynų kostiumėlių), tačiau aš vis tiek būčiau mielai sužinojusi daugiau informacijos. Bet vėl, tai buvo knygą apie Prezidentę kaip žmogų, o ne tik kaip instituciją.

Džiaugiuosi skaičiusi. Gyveni šalyje, turi turėti bent jau bendrą suvokimą apie tai, kas joje vyksta, o jei galima sužinoti kažką apie žmogų, kuris yra autoritetas, kodėl gi ne? Juk skaitome apie hitlerius, stalinus, kodėl visada blogiukai mums įdomiau, nei geri, kilnūs ir teisingi žmonės?

https://www.tytoalba.lt/nustokim-krupciot-prezidente-dalia-grybauskaite

KIRKĖ - Madeline Miller

Jau kelias savaites sau ir kitiems kalbėjau, kad labai pasiilgau knygos, kuri mane taip įtrauktų, kad ją tiesiog ir norėčiau skaityti kol pabaigsiu, ir nenorėčiau pabaigti tuo pačiu metu. O „Kirkė“ dabar yra „ant bangos“ – ją skaito nuo paprastų mirtingųjų iki „žvaigždžių“ ir visokio plauko influencerių. Visi. Vieni ją pasiima, nes juk skaito kiti, kaip aš būsiu neskaitęs (na ir dėkui dievui už tokią įtaką, geriau nei dievai incognito) arba todėl, kad girdėjo gerų atsiliepimų ir puikiai suvokia, apie ką ši knyga pasakos.

Istorija pasakoja apie Kirkę – saulės dievo Helijo dukterį ir jos gyvenimą. Kirkė visada buvo kitokia – ji nekalba dievišku ir didingu balsu, nėra graži, šeimoje jos niekas nemėgsta, broliai ir seserys iš jos šaiposi, nes ji kitokia, nes ji moka ir nori kovoti už save, už teisybę. Kirkė, kitaip nei jos šeimos nariai – neturi galių. Arba bent jau taip galvoja. Kirkės maištas nepasibaigia tuo, kad ji slapta pagirdo kankinamą Prometėją, bet ir vėliau vieną labai nekenčiamą nimfą paverčia pabaisa šešiomis galvomis... ir tada Helijas su Dzeuso pritarimu, suvokęs, kad jo dukrelė ragana ir kad laisvai naudojasi neseniai atrastomis galiomis, ištremia Kirkę į negyvenamą Ajajos salą. Amžinybei.

Šioje knygoje visko taip gausiai: dešimtys progų prisiminti mokyklos laikais skaitytus mitus apie Prometėją, apie Penelopę ir jos audimo-ardymo seansus, apie Dzeusą, apie šelmį pasiuntinuką Hermį, rūsčiąją Atėnę ir kitus dievus, pusdievius, titanus ir ir jūrų pabaisas. Ir kartu ši knyga tokia žmoniška – skaitai apie dievus ir matai, kad nors ir nemirtingi, transliuoja tas pačias žinutes, susiduria su panašiomis problemomis, ypač knygai persiritus į antrąją pusę. Kirkė tampa vis mažiau nimfa ir daugiau žmogus. Moteris. Motina. Jos evoliucija visos knygos metu tiesiog įspūdinga – žiūrėk, maištaujanti „paauglė“, o po kelių šimtų puslapių ar kelių šimtmečių jau arši mama liūtė, kuri už savo vaiką eis vandenyno dugnu, kad gauti tai, kas išgelbės jos vaiką. Bet kartu ji pažeidžiama, su savo baimėmis, pajautimais. Juk reikia kovoti su tėvu – saulės dievu. Priešintis jo spaudimui ir jei pagalvoji, ar ne tas pats dabar mūsų laikais ir mūsų pasaulyje? Tėvų lūkesčiai vaikams ir tai, kaip jie priešinasi? Ir apie tai, kaip sunku yra paleisti vaikus, kuriuos mylavai, auginai, rūpinaisi, naktimis ir dienomis ėjai iš proto... ir vis tiek, vaikas užsimano skleisti sparnus – išplaukti laivu su nekenčiama deive, ar tiesiog įstoti į universitetą kitame mieste ar krašte... tiek daug paralelių su šiuolaikiu pasauliu ir tikrais žmonėmis, mums įprastomis patirtimis – imk ir braižyk kreives kaip nori, visada susikirs... Šeimos drama, santykių aiškinimasis, nieko titaniško, nieko magiško – viskas kaip ir tikrame gyvenime, tik įvilkta į mito sluoksnį kitą ir perteiktą iš graikų mitologijos personažų perspektyvos.

Labai daug akcentuojamos ir taisyklės, paklusimas normoms – ir tikrai ne dėl to, kad kažkas būtų aukščiau ar taptų didesniu autoritetu, o tam, kad būtų tvarka, harmonija. Dabar laikomės įstatymų, jei ne, susimokame baudas. Mite už nepaklusnumą gali būti prikaltas prie uolos, o tavo kepenis kapoti vanagas, arba būti amžiams ištremtas į negyvenamą salą. Visur yra ir blogo, ir gero; juodo ir balto. Tiek mituose, tiek mūsų pasaulyje. Ir tai nėra blogai.

Skaičiau, ir vis galvoju – nesibaik, nesibaik, dar ne... panašiai jaučiausi skaitydama paskutines Hario Poterio knygas, kai žinojau, kad viskas, daugiau nebus. Šiuo atveju yra geriau – yra viena knyga, kurią autorė parašė, išleido ir čia ji jau seniai buvo išversta, tačiau tokios bangos nebuvo. „Achilo giesmė“ – dabar tiesiog nekantrauju, kai susirasiu ją vienais ar kitais kanalais ir dar pasimėgausiu. Visi tikriausiai žinote, kad nemėgstu frazių „rekomenduoju“, „gera knyga“, „labai patiko“ – tai labai subjektyvu. BET. Knyga yra intelektuali, skirta skaitytojui, kuris nori pasinerti į Ajajos, Olimpo ir kitus pasaulius, įgauti daugiau žinių ir tiesiog mėgautis puikiu tekstu. Tad rekomenduoju. Knygą skaičiau penkias dienas – ne dėl to, kad nebuvo kada, ne todėl, kad nenorėjau – knygą taupiau, kad tik nesibaigtų, manau tai daug pasako.

http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/kirke

MEILĖS NEĮMANOMYBĖ — Hannah Rothschild

Labai mėgstu dideles knygas. O jei dar užkabina ir nesinori paleisti, tada išvis puiku!

Kukli virėja Anė nežino ko nori iš gyvenimo, blaškosi tarp vaikinų, o visai naujam kadrui nutaria gimtadienio proga ką nors padovanoti. Užsukusi į sendaikčių krautuvę ji visai netikėtai įsigija tapybos darbą - dar sunkiai dėl jo derasi, o jo būsimas savininkas nė nepasirodo pasimatyme! Anė pasimetusi, jos gyvenime vėl pasirodo alkoholikė mama, o ji netikėtai gauna kone svajonių darbą. Tik kad viskas būtų taip paprasta. Netrukus paaiškėja, kad Anė netyčia įsigijo seniai visų ieškomą meno šedevrą - paveikslą su daug pikantiškų istorijų, o vien jo pavadinimas - Meilės neįmanomybė!

Apie muziejus aš galiu kalbėti labai daug, ir mane visada apima kitokios emocijos nei daugumą. Arba aš bent jau taip manau. Muziejuose man sunku kvėpuoti. Aš negaliu juose ilgai būti. Bet viskas turi dvi medalio puses - man muziejai sukelia daug prisiminimų apie meiles ir romantikas, ir pasimatymus, ir bučinius besislapstant už skulptūrų. Tai šioje knygoje buvo vienas veikėjas, kuris išpasakojo skaitytojui visas tas pikantiškas istorijas ir dar jas pakomentavo! Tai buvo pats paveikslas. Labai patiko šitas visažinis pasakotojas, jo istorijos mane sudomino labiausiai – pasakoja kritikas viską, ką mato, visus pletkus, visas intrigas ir pačias sultingiausias istorijas išpliotkina.

Meno pasaulis žiaurus, jame dalyvaujantys veikėjai be skrupulų padarys viską, kad tik gautų savo paveikslą, vazą ar skulptūrą. Šlykstėjausi tais žmonėmis skaitydama, ir suvokdama, kad panašiai viskas ir gyvenime, kai norima lipti visiems per galvas nepaisant nieko. Ir dėl ko? Dėl garbės ir „Va, koks aš, turiu, o jūs neturit!“ ir dar, kad pasirodyti, kad turiu pinigų daugiau, nei jūs.

Šioje knygoje visko labai daug. Labai. Ir net per daug. Čia kaip gamintum šaltibarščius ir dar guminukų ar konservuotų ananasų įmestum. Vis norisi ką nors su maistu lyginti. Bet visai aiškiai gaunasi, tai tęsiu tradiciją. O ir į temą, nes pagrindinė veikėja pati kūrė šedevrus, tik ne tapė, o iš maisto.

Jaučiuosi labai daug sužinojusi apie meną, tapybą, restauraciją ir aukcionų užkulisius. Tokios knygos stipriai plečia akiratį. O ir istorija visai graži, nors ir kiek perkrauta ir ištempta.

https://www.tytoalba.lt/meiles-neimanomybe

PASKUTINĖ MALONĖ – Elizabeth H. Winthrop

Aš jau seniai laukiau tokios knygos, kurią skaityčiau ir kartu negalėčiau skaityti. Kuri užimtų kvapą didesnį laiką. Kuri priverstų susimąstyti apie daug dalykų, kurie yra susiję su žmogiškumu, tolerancija, pagarba. Tokia knyga mane susirado.

Vilis sėdi vienutėje ir žvelgia į paskutinį saulėlydį savo gyvenime. Vos po kelių valandų jam bus įvykdyta mirties bausmė už išprievartavimą. Mergina netrukus po įvykio nusišauna, tad juodaodžio jaunuolio gyvenimas pasmerktas, jis neturi jokių šansų. Pasinaudoję keistomis aplinkybėmis Vilį jie nuteisia mirti.

Baltaodės merginos vardas Greisė, kaip puikiai parinktas vardas, iš anglų kalbos išvertus, būtent ir reiškiantis malonę... Ir kiek čia simbolių, pradedant vardais... Baigiant paros metu. O gal aš čia ieškau to, ko neturėčiau? abejoju...

Jau pirmuose puslapiuose galima suprasti kas yra kas - niekas neatskleista tiesmukai, viskas slypi detalėse. Supranti, kad būtent Vilo tėvas važiuoja su asilėnu ir gabena akmenį. Supranti, kad saldainių kaulijantys vaikai yra juodaodžiai. O kas baisiausia, viskas vyksta ne taip ir seniai, o tas rasizmas toks stiprus, o dar labiau norima susidoroti. Su laiku puikiai supranti, kad niekas nieko neprievartavo, o jauni žmonės buvo tiesiog įsimylėję.

Viso romano metu kuriama stipri įtampa. Tokia stipri, kad gali girdėti tą šiugždančią minią, kad gali matyti tą saulėlydį. Gal net gali užuosti veikėjų abejonės ir jų apmąstymuose atrasti daugiau, nei perskaitai juoda ant balto... Autorė ir vėl pasitelkia vaikus ir jų paprastus klausimus, atskleisdama tas skaudžias tiesas ir papasakodama apie dideles problemas, kurios yra analizuojamos ir narstomos po kaulelį šiame romane. O moterų maištas prieš savo vyrus – skaičiau ir žavėjausi – toks nebylus, ir kartu, toks reikšmingas ir garsus.

Apie romano pabaigą galėčiau kalbėti visą naktį. Buvau per daug sukrėsta, kad verkčiau. Stojau ties kiekvienu skyreliu ir dariau pertraukas, kad nepamirščiau kvėpuoti. Knyga nedidelės apimties, tačiau net ir norėdamas jos neperskaitysi greitai - per daug kerta per emocijas. Per daug nežmogiškos neteisybės.

Stipriai. Netoli nuo realybės atitrūkęs pasakojimas atskleidė tikras problemas. Juk šiose situacijose buvo atsidūrę tikri žmonės. Su tikrais jausmais ir tikrais kūnais. Dar viena knyga šiemet, kuri keliaus į dešimtuką. Sakiau ne kartą – esu itin jautri žmogaus skausmui ir diskriminacijai, o ši knyga sujudino visko vidujai pakankamai.

http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/paskutine-malone

TOBULA PORA — Elin Hilderbrand

O kokia drama! O kiek maišalynės! O kokie visi veikėjai intrigantai, buvo labai netikėta. Trilerius mėgstu labiau nei detektyvus, bet šį buvau mačiusi ne viename sąraše ir daug visokių gerų atsiliepimų girdėjau. O galų gale, kada geriausia skaityti vasarišką atostogų romaną, jei nei vasarą?

Tobula sala, beveik utopija, visi labai turtingi, visi gali sau leisti bet ką. Netrukus po Liepos ketvirtosios šventės turi įvykti milijonieriaus Bendžio ir protingos zoologės Selestės vestuvės. Tačiau naktį prieš vestuves įvyksta nelaimė - būsima nuotaka paryčiais randa negyvą savo vyriausiąja pamėgę Merit...

Ir tada prasideda! Paslaptys kyla į paviršių šviesos greičiu, o jų turi kiekvienas veikėjas. Aš stebiuosi, kad taip net įmanoma. Visi su visais susiję, visi vieni su kitais miega. Visada skaitydama tokias knygas ar žiūrėdama filmus pagalvoju, kad realybėje taip nebūna. Ir tada suprantu, kaip aš klystu! Būna, tik gal sudėliota ne tokiame mažame laiko tarpe, kokį aprėpia romanas ar filmas... Arba tiesiog toks įspūdis susidaro dėl to, kad pažiūrėt filmą apie visą žmogaus gyvenimą trunka nuo 2 iki 3 valandų, o nugyventi prireikia... viso gyvenimo. Tad meilužiai, intrigos, santykių peripetijos, baisios ligos ir neištikimybės - jos vyksta, yra, egzistuoja. Tik kai sumeta į vieną katilą, gali pasirodyti kaip bomba!

Pradžioje buvo klaidu, labai daug veikėjų, labai daug veiksmo, daug visokių įvykių, pletkų ir intrigų. Bet atostogoms ar norint pailsėti nuo kokios emociškai sunkios literatūros - pats tas. Man skaitėsi lengvai, tačiau romanas didelės apimties ir gerai, kad kartais buvo tam tikri dalykai pakartojami, primenami skaitytojui, nes kitaip buvo galima greitai pasiklysti romano vingiuose.

Vasara, kokteiliukai, balius, daug dramos ir isterijos - net pati žmogžudystė nublanksta. Pabaigoje net kilo mintis, kad vis tik kiek mažai mes galime sukontroliuoti, sužiūrėti ar numatyti. Jei būtų kitaip, gyvenimas būtų žymiai nuobodesnis.

https://www.tytoalba.lt/tobula-pora

BE IŠEITIES - Taylor Adams

Toks kitoks trileris. Aš paprastai esu pratusi, kad trilerio veiksmas vyksta labai lėtai, kad siužetas skleidžiasi kaip lupamas svogūnas, o ir tie sluoksniai būna trapūs ir labai daug neatidengia išsyk. O šis romanas visiškai kitoks - čia lyg paleistum kažką ridentis nuo kalno - jau kai pagauna pagreitis, vargiai sustos.

Derbė vyksta aplankyti vėžiu sergančios mamos į Jutą. Viduryje ilgos kelionės ji yra priversta sustoti - užklumpa stipri pūga ir paralyžiuoja visus kelius, visas galimybes ir išeitis tarsi pats likimas pasiima ir neketina grąžinti... Taigi Derbė sustoja vienoje iš poilsio stotelių, o ten jau įstrigę keli žmonės - viskas būtų gerai, tačiau Derbė netrukus pastebi autobusiuke, narve, užrakintą mažą mergaitę. Nuo tos akimirkos viskas ir pradeda riedėti.

Žiauriai nervino pagrindinė veikėja. Jos sprendimai pasirodė labai neadekvatūs ir neprotingi. Ypač tomis akimirkomis, kai jau tikrai viskas kybojo ant plauko, kai tai galėjo nulemti žmonių likimus. Tada ji nusprendė būti geroji samarietė ir pasielgti nelogiškai. Skaitydama pora kartų net cyptelėjau, na ne, neik, nedaryk, bėk...

Kodėl trileris kitoks? Todėl, kad viskas čia vyko greitai ir veiksmo buvo tiek, kaip kokiame įtempto siužeto filme. Šaudo gaudo, dega, sprogsta, apgauna, manipuliuoja, dar keli niuansai, kurių nenoriu atskleisti. Bet aš vis tik padariau išvadas, kad man labiau patinka lėtesni trileriai ir mažiau tu saliutų. Skaitydama mačiau tą medinį labai amerikietišką namą, mačiau kaip jis sprogsta, kaip dega ir viskas lekia į orą. Viskas įtikinamai atsiskleidžia, priežastys aiškios, motyvai irgi, ir jei ne pagrindinės veikėjos veiksmai, sakyčiau, gerai sukaltas trileris.

Kaip visada norėtųsi pasakyti daugiau, bet baisu, kad išduosiu ką nors svarbaus ir kitas skaitytojas neteks malonumo. Taip jau būna su tais trileriais.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/be-iseities/

VESTUVIŲ SVEČIAS - Zara Stoneley

Man vėl reikėjo pailsinti smegenis. Ir kartais tam rasti knygas nėra lengva - vienos gali netikėtai nustebinti, kai aprašymas ir viršelis rėkte rėkia, kad čia viskas labai paprasta, o skaitant paaiškėja, kad yra niuansų, kurie būna slogūs ar sudėtingi. O būna knygų, kur tikiesi lengvo skaitinio, ir gauni labai labai lengvą. Ši knyga man pasirodė puikiai tinkama atostogoms, nelabai intelektuali, bet smegenims pravėdinti tiko puikiai.

Samanta išsiskiria po ilgos draugystės, tačiau jai verkiant reikia partnerio į vestuves, nes per ilgą liežuvį visiems prikarksėjo, kad jau susirado naują vyruką ir su juo pasirodys vestuvėse. Deja, realybė yra kitokia - Samanta jaučiasi stora ir nelaiminga, tad su draugų pagalba ji pasisamdo aktorių - žavų šunis mylintį vyrą Džeiką.

Visiškai nuspėjamas romanas, bet kartu tuo visai ir žavus - skaitai ir krizeni iš jos prisigalvojimų, nes, kaip skaitytojas, iškart jauti, kad viskas čia gerai baigsis. Kitaip tiesiog negali būti.

Labai patiko visi juokeliai, bet tik kol buvo subtilūs ir skaniai pateikti. Keistokai pasirodė moters šaipymasis iš kitos nėščios moters, nes ji laukiasi ir atrodo stora. Aš suprantu, kad čia buvo neapykanta dėl išdavystės, bet vis tiek. Moteriai šaipytis iš kitos moters? Kad ir kokia bjauri ji bebūtų, nėštumas nėra tas dalykas, dėl kurio galima taip tyčiotis.

Patiko chemija tarp Džeiko ir Samantos. Jų juokeliai, net ir nešvankūs - tiesiog jutosi, kad jiems gera.

Džeikas pasirodė tobulas vyras. Ypač dėl motyvacijos. Nuolat stūmė ir skatino Samantą daryti vieną ar kitą dalyką, buvo įdomu visa tai pergyventi kartu su jais, matyti, kaip Samanta tiesiog pražysta. Tokie santykiai ir turėtų būti, aš manau, kur žmonės vienas kitą besąlygiškai palaiko ir padeda judėti į priekį.

Visiškas pliažinis skaitinys, net mąstyti nereikės. Bus ir iš ko pasijuokti, ir dėl ko pasipiktinti, ir romantikos, ir gražių draugysčių, nors viskas man pasirodė naivoka.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/vestuviu-svecias--viskas--ko-reikia-gerai-istorijai--romantika--juokingos-situacijos-ir--zinoma--zavus-vyriskis-/

GALI BĖGTI – Steve Mosby

Dar vienas trileris. Ir vis stebiuosi, kaip aš tiek daug metų jų neimdavau į rankas. Gal nejutau skirtumo tarp trilerio ir detektyvo, kurie man mintyse buvo asimiliavęsi? Nežinau, ko gero. Nes detektyvai iki šiol nėra mano mėgstamas žanras, nors visokių CSI seniau nevengdavau. Ko gero, skonis su laiku keičiasi, nieko keisto.

Detektyvas Vilis Terneris su įdomia partnere atsiduria įvykių centre – lemtingo sutapimo dėka atrandama daugiau nei dešimt „užkonservuotų“ moterų palaikų, o netrukus paaiškėja, kad jos visos, ko gero, Raudonosios upės žudiko aukos. Paskutinė maniako auka išgyvena, tačiau sužalojimai ir išsekimas tokio lygio, kad iš aukos pagalbos nesulaukę, Vilis su partnere imasi tyrimo patys: kiekvienas dėl savų priežasčių, Vilis, kankinamas praeities šešėlių, kurie jį itin stipriai sieja su šia byla, o kolegė tai mato kaip gerą karjeros galimybę.

Pakankamai standartinis trileris, bet buvo keli dalykai, kurie man buvo įdomūs ir patiko – pasakojimas iš skirtingų perspektyvų, o ypač, iš žudiko-organizatoriaus, tyrėjų. Patiko, kad Vilis vadovavosi tuo „šeštuoju jausmu“ tirdamas bylas – tiesiog jautė, kuria kryptimi judėti. Toks nestandartinis tyrėjas, kuris ne reglamentais ir protokolais vadovaujasi, o jausmais ir nuojautomis. Kažkaip man šie dalykai netrukdė, nes nebuvo tokių situacijų, kur neįtikino. O gal ta nuojauta pačios gyvenime dažnai pasitvirtina, dėl to ir lengva patikėti?

Dar patiko pati esmė, idėja, žudymo motyvai ir visas žudiko organizuotumas. Žinau, skambu kaip sociopatė, bet tai knygą darė tik įdomesne: smulkmenos prie smulkmenų ir visai gyva mozaika susidėliojo. Reikalaujantis atidumo žudikas, ir tai, kad mes visą laiką žinome kas jis, ir net pakankamai greit sužinome ir motyvus. Viskas taip išversta į kitą pusę. Beeeet, manęs neįtikino atskleidimas, pati kulminacija. Kai minėjau detales, tai pati pagrindinė detalė mane ir suglumino – kaip? Ką? Kodėl?

Poilsiui tinkamas trileris, net ir tų kūnų aprašymų ar žudymo metodų čia nedaug ir kraupių detalių nerasite. Knyga visomis prasmėmis panaši į „Mergina rūke“ ir man ana pasirodė stipresnė.

https://www.sofoklis.lt/gali-begti

NEREGIMIEJI – Roy Jacobsen

Vis tik man pakankamai sunku kalbėti apie šią knygą... toks sunkumas širdyje ir slogutis paliko perskaičius. Nei graudintis čia nebuvo dėl ko, nei nervintis, bet kažkas šioje knygoje vis tik yra, kad pradedi abejoti net ir savo gyvenimo pasirinkimais ją perskaičius.

Mažytėje Bariojos saloje gyvena nedidelė šeima, tokia pat pavarde, koks ir salos pavadinimas. Martinas ir jo du suaugę vaikai – Hansas su žmona ir duktė Barbra. Ir žinoma, unikalioji Hanso ir Marijos dukrytė Ingrida. Niekas saloje nėra šiaip sau, viskas yra apgalvota iki smulkmenų, o šeima gyvena atskirta nuo viso pasaulio ir tiesiog... gyvena. Visas pasakojimas tuo ir paremtas – ramus, lėtas tempas mus plukdo jų gyvenimo srovėmis tolyn...

Visa knyga parašyta tokiu lėtu, šiaurietišku tempu, kai skaitai, ir slenki per tekstą, tačiau pats tekstas toks gražus, toks vaizdingas, kad tiesiog mėgaujiesi, kramtai, užkabina visus receptorius ir tik po kelių minučių gali nuryt... Bariojos salos gyventojams už viską svarbiausia yra jūra – jų maitintoja ir kankintoja viename, ir horizontas, kuris jiems suteikia laisvę ir matymą. Tik tas matymas, sakyčiau, neapsiriboja ta riba, ties kuria dangus su žeme liečiasi, viskas kiek giliau.

Panašiai jaučiausi skaitydama vos porą knygų per savo gyvenimą – „Vogti arklius“ ir „Dinos knyga“ – tas įspūdis ir jausmas, kurį sukelia ši knyga, yra nenusakomas ir neaprašomas. Tiesiog... veiksmo maža, didžioji jo dalis vyksta veikėjų galvose, yra išreiškiama nežymiais judesiais, žvilgsniais ir simboliais.

Vėl mintyse kėliau sau klausimus: kodėl? Kodėl jūs taip įsikabinę tos salos, kaip ir veikėjai knygoje „Pakrantės medžiai“ savo namų... juk audros ir jūra viską suniokoja, o jūs kaip užstrigusi plokštelė... vėl viską atstatinėjat, iki kitos audros, net ir puikiai žinodami, kad ji bus. Ir visi katastrofiški kontrastai – vasara ir žiema, diena ir naktis, šilta ir šalta, jaunas ir senas. Viskas taip įtaigu, žmogiška ir tikra. Ir vis tiek liūdna, ypač perskaičius knygą, nes jos pabaigoje atsiradę veikėjų pamąstymai draskė man širdį.

Sunku parašyti kažką geriau ar gražiau, nei tą padarė autorius, sukurdamas šį romaną, tad paliksiu jums malonumą ir nebekapstysiu... o ir negalėčiau, nes tarp tų mažų detalių, viską niokojančių vėjų, negailestingų audrų ir nepaprastai stiprių moterų portretų slypi tiek daug gyvybės ir noro svajoti.

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/grozine-literatura/romanai/Neregimieji/

EIME SU MANIMI – Karma Brown

Kai ant knygos viršelio pamačiau, kad gali būti kažkas panašaus į „Valgyk. Melskis. Mylėk.“ pasakotą istoriją (knygos neskaičiau, filmą žiūrėjau dešimtis kartų), iškart supratau, kad noriu ją skaityti. Juk kelionės gydo, gydo kaip niekas kitas, nes jų metų sutinki tuos, kuriuos labiausiai reikia sutikti tą akimirką, nes pamatai būtent tuos vaizdus, kuriuos tau lemta pamatyti... ir atsiduri situacijose, kurios dažnai priverčia į viską pažvelgti atviromis akimis.

Tigana su Geibu yra laimingi. Netrukus į jų gyvenimus turi pasibelsti vaikelis, jie džiaugiasi vienas kitu ir mėgaujasi gyvenimu. Iki to vieno lemtingo vakaro, kai viską dengia plikledis – Geibas nesuvaldo automobilio ir viskas pasidaro juoda juoda... Tigana atsibunda – vaikelio nebėra, o santykiai byra, nes kaltės jausmas ir kaltinimai yra pagrindinis jos variklis gyventi toliau, o Geibas stengiasi iš paskutiniųjų sulipdyti tai, kas dužo avarijos metu...

Nepaprastai skaudi knyga. Verkiau ir pradžioje, ir pabaigoje, ir užvertus paskutinį puslapį rašiau sesei, kad bliausiu dvi valandas... neįtikėtai stiprios moters istorija – išgyventi, atsistoti ant kojų, kai žemė slysta iš po kojų, tu netenki vaiko ir žinai, kad daugiau jų neturėsi... ir tas vyro palaikymas, kai jis dėl tavęs stengiasi, o tau taip skauda, ir tu viską išlieji ant jo. O jis taip stengiasi, taip stengiasi, kad dar sunkiau apie viską skaityti.

Dar prieš susituokiant Tigana su Geibu sumąsto, kad mes į stiklainį lapelius su idėjomis ateičiai, tad po tragiškos avarijos praėjus kuriam laikui jie nutaria išsitraukti tris – išvyka į Tailandą, kad pamatytų piešiančius dramblius, maisto gaminimo pamokos Italijoje ir kiti nuotykiai Havajuose. Siužetas nėra naujas ar prieš tai niekur negirdėtas (jau minėjau, kur), bet kaip jau sakiau – kelionės gydo, tad buvau tikra, kad jie pasveiks. Kad sulipdys santykius, kad viskas galiausiai bus gerai. Bet skaitant skaudėjo kartu su Tigana, tačiau tuo pačiu vis norėjau ją imti ir purtyti – kad kelkis, gyvenimas bėga prieš akis, pora skyrelių toliau, vėl ją supratau.

Tai buvo atgaiva. Ši knyga buvo tokia netikėta, ir taip giliai mane palietė. Ir čia nėra nei juoda, nei balta – pabaiga mane pribaigė. Aš nesitikėjau, likau šokiruota. Visomis prasmėmis, ir stebiuosi, kaip nepastebėjau tam tikrų dalykų, detalių, kurios man tik paskui sukrito į vietas, kai jau pabaigiau knygą...

Tokia kupina gyvenimo, vilties, netikėtumų, ašarų, juoko, juoko pro ašaras ir atvirkščiai, nuostabių patirčių ir tikrumo. Kitaip šios knygos neapibūdinsi. Ir pati stebiuosi, bet jos net banalia nepavadinsi, nes viskas čia gerai, romantiška, tačiau labai skaudi istorija su keliais krisleliais vilties ir pamoka, kad kartais reikia tiesiog sugebėti paleisti...

Na va, parašiau visa tai, ir vėl verkiu...

https://www.svajoniuknygos.lt/karma-brown-eime-su-manimi

POPIERINĖS SIENOS – Shari Lapena

Dar vienas trileris – ir žinote ką, neatspėjau. Įtarinėjau visus visos knygos metu, ir vis tiek lemiamu metu sustojau, apibėgau visus įtartus veikėjus ir... likau nustebusi. Čia jau bėgu įvykiams už akių, bet man trileris išsyk tampa geresniu, kai neatspėju kas viską organizavo ir juodus darbelius dirbo. O paskutiniu metu taip nutinka labai retai.

Ana ir Markas išeina į draugų namus kaimynystėje, o lovelėje palieka miegančią pusės metų dukrytę Korą. Tėvai pasiima monitorių ir kas pusvalandį eina tikrinti ar viskas gerai. Po kelių patikrinimų Ana dukrelės lovelėje neberanda. Iškviesta policija, tad tėvai netrukus tampa pagrindiniais įtariamaisiais.

Visų pirma, tai esminis dalykas, dėl kurio beveik norisi pasakyti, kad taip tiems tėvams čia ir reikėjo – kaip galima palikti vieną mažą leliuką ir išeiti baliavoti, nes kaimynai nemėgsta vaikų? Tai va šioji dalis, kurios (ne)logiškumas paaiškėja vėliau, mane pribaigė ir man yra nesuvokiama. Aš dar suprantu, kad tu neturi išeities ir vaiką kelioms minutėms palieki nes, nežinau... vaikas karščiuoja, o tau reik sulakstyt į vaistinę vaistų ir neturi kas tą padarytų... dar suprantu. Bet išeit vakaroti su draugais, ir vaiką palikti. Čia jau virš visko.

Bet iš esmės, įtampa laikėsi visą trilerį: įtarinėjau visus; o visi veikėjai buvo ne šiaip sau – vienas paranojikas arba labai geras aktorius, kitas su psichologinėmis problemomis ir silpnos psichikos, buvo ir šantažo, ir sultingų detalių, kurios maišė visiems kortas, ir slaptų santykių – na ko tik šiame trileryje nebuvo. Ir viskas tik padėjo skaitytojui dar labiau klaidžioti patamsiais nesuprantant, kas čia vis tik vyksta ir bus. Ir tai man patiko, neleido knygos padėti šalin.

Jei atvirai – po poros atsiliepimų mūsų padangėje jaučiau, kad knyga bus vos vidutinė, maniau, bus dar vienas iš tų trilerių, kur perskaitai su malonumu, tačiau po kelių dienų nieko nebepameni (tokių pasitaikė vos keli, bet buvo) – ir ką, žinokite, klydau. Skaičiau visų pirma su malonumu, visada buvo kažkokia detalė ar mozaikos dalis numesta, kurią reikėjo susirinkti ir neštis iki kažkurio skyriaus, kad įklijuoti ir keliauti toliau. Ir tas man ir tiko – kad visą knygą vyko veiksmas ir kažkas nuolat paaiškėdavo. Ir dar tai, kad pabaigoje nustebau, čia jau išvis didelis privalumas trileriui.

Žinokite, kam trileriai patinka, su malonumu perskaitysite ir šį. Bent jau man taip buvo.

http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/popierines-sienos

NIEKADA NESUSTOK – Christina Rickardsson

Christiana gimė ir iki septynerių metų augo Brazilijoje. Atrodytų, nieko čia ypatingo? Christiana su mama gyveno urvuose, lūšnynuose, gatvėse; joms teko susidurti su tokiais baisumais, apie kuriuos nė vienas iš mūsų be kriminalų skilties daugiau niekur nepamatysime ir neišgirsime. Ir staiga Christiana tampa Christina – atsiduria kitoje pasaulio pusėje kartu su broliuku ir nauja mama, nauju tėčiu. Jai tenka prisitaikyti ir susitaikyti. Suaugusi Christina nusprendžia grįžti į tas vietas, kuriose buvo Christiana; pabandyti sužinoti kuo daugiau apie savo praeitį.

„Nepaisydama skurdo ir vargo, mano mama norėjo ir sugebėjo mylėti. Jau buvo svarbu auklėti mane, mokyti gerumo, o ne tik rūpintis, kad išgyvenčiau.“

Nežinau ar nustebinsiu pasakydama, kad tai yra tikra istorija, tikri išgyvenimai, tikros patirys – knygos autorė aprašė skaudžias ir neįtikėtino sunkumo patirtis, kai skaitai, ir vos gali patikėti, skaitai, ašaros pačios rieda. Stebiesi žmonių pasirinkimais ignoruoti kitą, žmonių apatija ir nenoru matyti, kas vyksta tau po nosimi. Kai skaičiau šią knygą, kai kurie dalykai mane net siutino – ypač paskutinės scenos iš vaikų namų – kaip tai įmanoma? Kaip įmanoma nuspręsti už vaikus ir jų tikrą motiną, ir juos vienus nuo kitų atplėšti? Nes šioje vietoje viskas buvo panašu į Taros Westover istoriją, pasakotą knygoje „Apšviestoji“ – nežinau kodėl, bet man tai vis iškildavo galvoje ir mintyse, kai skaičiau. Tik kad Christiana buvo mylima, ja buvo rūpinamasi tiek, kiek tik mama išgalėjo. Ir ne, nemanau, kad joks vaikas turi augti tokiomis sąlygomis, kokiomis augo Christiana su broliuku. Bet vis tik?

„Neskaičiuojant draugų vaikų namuose, žmonės, kuriems aš rūpėjau, buvo arba mirę, arba išstumti iš mano gyvenimo.“

Dar nebuvo lengva skaityti apie Christinos, jau suaugusios moters, baimes. Kaip ji bijojo grįžti į San Paulą, pamatyti visas vietas, kuriose praleido ryškią vaikystę, abejojo, kas nutiks su jos prisiminimais. O labiausiai mane ir žavėjo ir glumino jos požiūris į motiną – nei kruopelės neapykantos, tik meilė, beribė, tokia pati, kokią ji, būdama vaikas gaudavo iš jos. O gal mes kaip vaikai kitaip formuojame prisiminimus? Gal turime kažkokį filtrą, kuris palieka tik geras akimirkas? Bet juk ne, iš visko, ką pasakojo Christina, man mintyse įsirėžė daug skirtingų ir baisių dalykų. Tiek ginklai, tiek bėgimas, nuolatinis bėgimas nuo visų, kas jauti, sukels tau skausmą. Ir visos tos situacijos, kai savo akimis matai, kaip užsibaigia geriausios draugės gyvenimas, o pati tiesiog... bėgi. Bėgi taip greitai, kad net nustoji kvėpuoti...

„Kartais sutinki žmonių, su kuriais praleidi tik trumpą laiką. Sunkiausia susitaikyti su tuo ir eiti toliau. Bet galbūt kartais privalai padaryti būtent tai – susitaikyti, kad ryšys tarp žmonių yra paskola, o kai jo nelieka, turi džiaugtis, kad turėjai garbės būti su tuo žmogumi, kad gavai tiek daug, o iš tavęs nereikalavo duoti.“

Christina buvo išgelbėta nuo skurdo ir gyvenimo gatvėse, buvo priimta į mylinčią šeimą. Tik gyvenime viskas taip neteisinga ir laikina... skaičiau, liejau ašaras ir dar pagalvojau, kaip apie tokią knygą galima sakyti kažką labai blogo? Kritikuoti žmogaus pasirinkimus, jo motyvus, norą išgyventi? Galų gale, ji pati ne vieną kartą per visus memuarus minėjo, kad gailisi dalykų, kuriuos padarė, kad sapnuoja, kad kankinasi. Aš manau, pati nešasi pakankamai sunkų ir aštriai jai širdį kapojantį akmenį, kad dar skaitytojai ją moralizuotų ar iš šios istorijos pasisemtų ne gerumą, motyvaciją, norą gyventi. Turėtume tiesiog apkabinti savo artimą dažniau. Ir tiek.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/niekada-nesustok/

TOBULI GYVENIMAI LIEPSNOJA SKAISČIAU – Celeste Ng

Man visada labai sunku kalbėti apie knygas, kurios man nesukelia minčių ir nieko daug nesinori apie jas pasakyti. Pasidaro taip nuoširdžiai gaila ir to, kad kažkam knyga labai patiko, ir liūdna, nes rašytojas stengėsi, tikėjo savo idėja, rašė, liejo širdį. Nes Goodreads knyga buvo išrinkta kaip geriausia prieš porą metų. O man va kažkaip... Nulis emocijų... Ir pati taip norėjau ją skaityti. Taip džiaugiausi gavusi knygą į rankas. Net neskubėjau jos skaityti, maniau, pasimėgausiu po to, kai jau pajausiu, kad va, noriu, reikia.

Šeiker Haitsas - tobulas miestelis. Jame viskas suplanuota iki smulkmenų - iki kiek centimetrų turi būti pjaunama žolė, kokiomis spalvomis dažomi namai. Vaikų lankoma mokykla yra geriausia valstijoje, darbuotojai žino savo darbus, pareigas ir viskas veikia lyg tobulai suderintas laikrodis. Tačiau miestelio gyvenimas sukirba vos tik į Elenos Ričardson nuomojamą namą atsikrausto vieniša motina Mija su dukra Perla, kuri netrunka susidraugauti su Elenos sūnumi Mudžiu. Staiga paaiškėja, kad Miją atveda senos paslaptys, tačiau, paslapčių turi visi, net ir gyvenantys tobuloje visuomenėje.

„Taisyklių bėda ta, kad jos rodo teisingą ir neteisingą kelią. O juk dažniausiai egzistuoja tiesiog keliai ir nė vienas iš jų nėra absoliučiai teisingas arba neteisingas.“

Man labai patiko utopinė romano idėja. Paprastai skaitau distopijas, tad čia buvo šis tas kitokio - tobulai sukonstruota visuomenė, tobuli žmonės, tobulos šeimos. Bet ar tikrai?

Antroje knygos dalyje prasidėjo nemažai kapstymosi ten, kur nereikia kapstytis, ir drabstymosi purvais, kur jo galėjo nebūt. Bet juk visi mėgstame dramą, kas nemėgsta? Skaičiau, ir tokia Santa Barbara virė tame Šeiker Haitse!

Bet vienas siužeto vingis man vis tik patiko - Mijos praeitis ir jos labai sudėtingi pasirinkimai. Kas buvo konkrečiai, nenoriu pasakoti. Bet esu tikra, kad daugelis motinų būtų pasielgusios panašiai. Ir šioji dalis man suteikė vilties visoje šioje istorijoje. Nes liūdna, kai manai, kad taisyklės padės gyventi tobulą gyvenimą. Nėra viskas tik juoda ar balta. Visos taisyklės turi išimčių. Ir ši knyga tą tik patvirtina.

Aš labai tikiuosi, kad knyga daugiau kam patiks, nei nepatiks, nes parašyta ji gerai.

http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/tobuli-gyvenimai-liepsnoja-skaisciau

NEKENČIU TAVĘS — Sally Thorne

Aš tokių knygų skaitau labai mažai, bet ši labai domino dėl puikių atsiliepimų. Seniai seniai skaičiau "50 pilkų atspalvių" ir taip ir nepabaigiau, nes tada įsimylėjau ir tiesiog nebuvo noro skaityti apie kitų nuotykius, kai turėjau savų. O dabar ši knyga man pateko į rankas ir žinojau - arba susiskaitys smagiai kaip "Bridžitos Džouns dienoraštis", arba mesiu knygą šalin ir net nenorėsiu pabaigti. Ir labai norėjau, kad patiktų! Ir knyga tikrai patiko!

Liusė yra gera darbuotoja. Ji dirba savo svajonių darbą leidykloje. Bet yra vienas trūkumas - per kelis metrus nuo jos sėdi Džošua - jos kolega, kurio ji nekenčia. Du metus jie žaidžia jos įsivaizduojamus žvilgsnių žaidimus, kovoja vienas su kitu aštriomis pastabomis ir nebyliais ginčais. Iki tol, kol vieną dieną Liusė prasitaria, kad eis į pasimatymą. O Džošua ją lifte priremia prie sienos.

Knygos į sieną nemečiau, vietoj to visam vakarui pradingau ir kol nepabaigiau, negalėjau nueiti miegoti. Kai visa istorija atrodė visiška klišė (nors kėlė šypseną, ir net ne dėl blogų priežasčių), pabaigoje buvo daug man patikusių dalykų. Sugriovė tam tikrus stereotipus. Patiko santykių peripetijos tarp tėvo ir sūnaus, patiko tai, kad vyras nebijojo pripažinti savo silpnųjų savybių. Kad nebijojo garsiai kalbėti apie savo trūkumus ar skaudžią praeitį.

Beveik visą romaną skaičiau tokiomis bangomis - pradžioje labai erzino ta neapykanta. Nesupratau, iš kur toks vaikų darželis ir jo priežasčių. Ir šiaip nemanau, kad neapykanta, juolab tokio stiprumo, yra gera emocija. O vėliau šypsojausi kaip nenormali beveik visą laiką. Skaičiau, viskas buvo taip akivaizdu, ir taip aišku, bet kažkodėl nesinorėjo užversti knygos ir sau pasižadėti, kad nieko, pabaigsiu tuos 70psl ryte... Koks dar gali būti ryte, kai visa esmė tuoj turi paaiškėti?

Va taip ir nemėgstu tokių knygų, arba man dabar tokios labai reikėjo. Daug erotikos, daug laaaaabai karštų scenų. Ir visai smagūs veikėjai, kurių nesinorėjo išbraukti iš siužeto. Va taip kartais ir būna, nebespjaudysiu į šulinį. Knyga visiškai ne mano skonio, pasakyčiau, bet suskaičiau su pasimėgavimu. Ūch.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/nekenciu-taves/

ŽINAU, KAS TU ESI – Alice Feeney

Eimė gyvena su vyru, vaikų neturi, yra kylanti kino žvaigždė. Vieną dieną grįžusi namo neberanda vyro: likę jo batai, raktai, piniginė, telefonas ir net automobilis... – daiktai, be kurių toli nenueisi. Moteris netrukus kreipiasi į policija ir pati tampa įtariamąja.

Labai įdomiai pasakojama visa istorija – dabar, kai Eimė suaugusi ir bando atlaikyti spaudimą po vyro dingimo, ir prieš daug metų – kai jai buvo penkeri, o visas pasaulis vertėsi aukštyn kojomis ne kartą ir ne du. Kuri linija buvo įdomesnė? Vaikystės. Nenuspėjama, protu nesuvokiama, įšgąsdinusi mane ir manau panašiai priverčianti jaustis kiekvieną skaitytoją. Skaitant šią romano pusę man vis iškildavo prieš akis visokie panašūs kūriniai, bet kažkaip su laiku supratau, kad vis tik šis juos perspjauna ir net nebūdama mama aš galėjau lengvai įlįsti į pagrindinės veikėjos mintis, su ja galvoti, abejoti ir bijoti.

Labai sunku rašyti apie trilerius, kai norisi atskleisti kuo mažiau – tai čia nei pakunkuliuosi, nei pasiskųsi, nei situacijas paanalizuosi, nes, patys puikiai žinote, ant kokios smulkmenos gali būti pastatyta viso trilerio esmė. Tačiau čia tikrai labai noriu pagirti pabaigą – viskas taip nesveikai, šlykščiai, bet kartu oho kaip stipriai. Skaičiau išsižiojusi, nors buvau beveik tikra, kad žinau kas kaltas. Tik va nežinojau kodėl, ir net purto prisiminus knygos pradžią, kai kuriuos epizodus, kai kurias priežastis vienam ar kitam veiksmui.

Buvo čia ir žiaurumo (bet ne per daug, išskyrus gal kelis epizodus, kur mielai būčiau leidusi vaikų teisių organizacijoms pasireikšti) ir baisių veikėjų, ir tokių veikėjų, kurie nieko nedarė, bet dėl to buvo tik blogesni. Buvo ir kelios situacijos, kur supranti, kas vyko, aiškiai tas neparašyta, bet suvokus net nupurto. Puikiai. Jau net mąstau, kad jei ne ta dalis, kur smulkmenos (paminėtos dukart) išdavė man kas kas kaltas ir kodėl, sakyčiau, kad tai vienas iš tų trilerių, skaitytų šiemet, vertas 5 žvaigždučių – nors ne, meluoju, net ir atspėjus, vis tiek vienas geresnių.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/zinau--kas-tu-esi/

BALTA JŪRA – Roy Jacobsen (NEREGIMIEJI antroji dalis)

Ingrida grįžta į Bariojos salą. Visiškai viena atsiduria ir taip negyvenamoje saloje, kur siautėja audros, vasaros neateina, ir daugiau nakties, nei dienos. Besitvarkydama gimtoje žemėje ji pradeda pastebėti keistus dalykus, o pamažu atranda ir žmonių kūnus. Vyksta karas, sala nuklota sudraskytomis uniformomis ir paukščių išmėsinėtais kūnais. Ingrida tvarkosi kaip tik išgali, o jos šaltumas ir abejingumas jai tik padeda susidoroti su užduotimi. Iki tol, kol ji randą vieną leisgyvį kareivį.

Ingrida jau nebe ta maža mergaitė, kuri su tėvu maudydavosi palei krioklius – ji subrendusi, išaugusi, ir, sakyčiau, visomis prasmėmis ir ne pagal amžių. Per anksti atsidūrusi vienui viena pasaulyje, per anksti tapusi mama, per anksti susidūrusi su tokiais sunkumais, apie kokius pagalvoję mes tik sudrebėtume ir oda pašiurptų.

Visos knygos metu tvyro neišmatuojamas ir nenupasakojamas skausmas, artumo troškimas, meilės poreikis, nostalgija ir prisiminimai. Vėl begalės nutylėjimų ir sakinių, kurie sudėlioti pažiūrėjus keistai, vienok, pripranti prie stiliaus ir puikiai viskas paaiškėja. Taip turi būti. Taip ir gyvenime juk būna – skuti bulves ir gauni skambutį, kad artimas mirė. Telpa į vieną sakinį, telpa ir į realybę.

Knygoje labai mažai dialogų. Ir tai, jie tokie neužbaigti, nepilni sakiniai, nepilni ir trumpi atsakymai – nukerta, ir gana. Tik tie kone nebylūs dialogai gerokai iškalbingesni už bet kokius įmanomus pokalbius ar mintijimus.

O žuvys ir jų išdarinėjimo procesai taip įtaigiai aprašyti - žiaukčiojau skaitydama. Toks paprastas tekstas, o visuma paveikia skaitytoją. Ne visi rašytojai tą pasiekia.

Kai sakiau, kad pirmoji dalis poetiška, graži, lėta... plaukianti – taip buvo ir čia. Vien todėl taip greitai ją ir ėmiau – norėjosi dar kartą tos gražios kalbos skonio ir kvapo. Tikrai, galiu girti be perstojo tiek rašytoją, tiek vertėjos darbą – tiesiog preciziškas tekstas ir nuostabus vertimas. Pirmoji dalis man patiko daug labiau, neneigsiu. Šioje ir vardai pabaigoje ėmė maišytis, ir tų priežasčių ar net pretekstų kai kuriems veikėjų veiksmams pritrūko. Kartojuos – bet kalba, kuria parašyti šie romanai, atperka viską. Skaitai, plauki, mėgaujiesi. Kada nors tikrai abi knygas skaitysiu darsyk – o taip man yra buvę tik su Hariu Poteriu ir „Mergina su perlo auskaru“.

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/grozine-literatura/romanai/Balta-jura/