Ingrida grįžta į Bariojos salą. Visiškai viena atsiduria ir taip negyvenamoje saloje, kur siautėja audros, vasaros neateina, ir daugiau nakties, nei dienos. Besitvarkydama gimtoje žemėje ji pradeda pastebėti keistus dalykus, o pamažu atranda ir žmonių kūnus. Vyksta karas, sala nuklota sudraskytomis uniformomis ir paukščių išmėsinėtais kūnais. Ingrida tvarkosi kaip tik išgali, o jos šaltumas ir abejingumas jai tik padeda susidoroti su užduotimi. Iki tol, kol ji randą vieną leisgyvį kareivį.
Ingrida jau nebe ta maža mergaitė, kuri su tėvu maudydavosi palei krioklius – ji subrendusi, išaugusi, ir, sakyčiau, visomis prasmėmis ir ne pagal amžių. Per anksti atsidūrusi vienui viena pasaulyje, per anksti tapusi mama, per anksti susidūrusi su tokiais sunkumais, apie kokius pagalvoję mes tik sudrebėtume ir oda pašiurptų.
Visos knygos metu tvyro neišmatuojamas ir nenupasakojamas skausmas, artumo troškimas, meilės poreikis, nostalgija ir prisiminimai. Vėl begalės nutylėjimų ir sakinių, kurie sudėlioti pažiūrėjus keistai, vienok, pripranti prie stiliaus ir puikiai viskas paaiškėja. Taip turi būti. Taip ir gyvenime juk būna – skuti bulves ir gauni skambutį, kad artimas mirė. Telpa į vieną sakinį, telpa ir į realybę.
Knygoje labai mažai dialogų. Ir tai, jie tokie neužbaigti, nepilni sakiniai, nepilni ir trumpi atsakymai – nukerta, ir gana. Tik tie kone nebylūs dialogai gerokai iškalbingesni už bet kokius įmanomus pokalbius ar mintijimus.
O žuvys ir jų išdarinėjimo procesai taip įtaigiai aprašyti - žiaukčiojau skaitydama. Toks paprastas tekstas, o visuma paveikia skaitytoją. Ne visi rašytojai tą pasiekia.
Kai sakiau, kad pirmoji dalis poetiška, graži, lėta... plaukianti – taip buvo ir čia. Vien todėl taip greitai ją ir ėmiau – norėjosi dar kartą tos gražios kalbos skonio ir kvapo. Tikrai, galiu girti be perstojo tiek rašytoją, tiek vertėjos darbą – tiesiog preciziškas tekstas ir nuostabus vertimas. Pirmoji dalis man patiko daug labiau, neneigsiu. Šioje ir vardai pabaigoje ėmė maišytis, ir tų priežasčių ar net pretekstų kai kuriems veikėjų veiksmams pritrūko. Kartojuos – bet kalba, kuria parašyti šie romanai, atperka viską. Skaitai, plauki, mėgaujiesi. Kada nors tikrai abi knygas skaitysiu darsyk – o taip man yra buvę tik su Hariu Poteriu ir „Mergina su perlo auskaru“.
