Toks kitoks trileris. Aš paprastai esu pratusi, kad trilerio veiksmas vyksta labai lėtai, kad siužetas skleidžiasi kaip lupamas svogūnas, o ir tie sluoksniai būna trapūs ir labai daug neatidengia išsyk. O šis romanas visiškai kitoks - čia lyg paleistum kažką ridentis nuo kalno - jau kai pagauna pagreitis, vargiai sustos.
Derbė vyksta aplankyti vėžiu sergančios mamos į Jutą. Viduryje ilgos kelionės ji yra priversta sustoti - užklumpa stipri pūga ir paralyžiuoja visus kelius, visas galimybes ir išeitis tarsi pats likimas pasiima ir neketina grąžinti... Taigi Derbė sustoja vienoje iš poilsio stotelių, o ten jau įstrigę keli žmonės - viskas būtų gerai, tačiau Derbė netrukus pastebi autobusiuke, narve, užrakintą mažą mergaitę. Nuo tos akimirkos viskas ir pradeda riedėti.
Žiauriai nervino pagrindinė veikėja. Jos sprendimai pasirodė labai neadekvatūs ir neprotingi. Ypač tomis akimirkomis, kai jau tikrai viskas kybojo ant plauko, kai tai galėjo nulemti žmonių likimus. Tada ji nusprendė būti geroji samarietė ir pasielgti nelogiškai. Skaitydama pora kartų net cyptelėjau, na ne, neik, nedaryk, bėk...
Kodėl trileris kitoks? Todėl, kad viskas čia vyko greitai ir veiksmo buvo tiek, kaip kokiame įtempto siužeto filme. Šaudo gaudo, dega, sprogsta, apgauna, manipuliuoja, dar keli niuansai, kurių nenoriu atskleisti. Bet aš vis tik padariau išvadas, kad man labiau patinka lėtesni trileriai ir mažiau tu saliutų. Skaitydama mačiau tą medinį labai amerikietišką namą, mačiau kaip jis sprogsta, kaip dega ir viskas lekia į orą. Viskas įtikinamai atsiskleidžia, priežastys aiškios, motyvai irgi, ir jei ne pagrindinės veikėjos veiksmai, sakyčiau, gerai sukaltas trileris.
Kaip visada norėtųsi pasakyti daugiau, bet baisu, kad išduosiu ką nors svarbaus ir kitas skaitytojas neteks malonumo. Taip jau būna su tais trileriais.
Leidyklos dovana.
