Kai ant knygos viršelio pamačiau, kad gali būti kažkas panašaus į „Valgyk. Melskis. Mylėk.“ pasakotą istoriją (knygos neskaičiau, filmą žiūrėjau dešimtis kartų), iškart supratau, kad noriu ją skaityti. Juk kelionės gydo, gydo kaip niekas kitas, nes jų metų sutinki tuos, kuriuos labiausiai reikia sutikti tą akimirką, nes pamatai būtent tuos vaizdus, kuriuos tau lemta pamatyti... ir atsiduri situacijose, kurios dažnai priverčia į viską pažvelgti atviromis akimis.
Tigana su Geibu yra laimingi. Netrukus į jų gyvenimus turi pasibelsti vaikelis, jie džiaugiasi vienas kitu ir mėgaujasi gyvenimu. Iki to vieno lemtingo vakaro, kai viską dengia plikledis – Geibas nesuvaldo automobilio ir viskas pasidaro juoda juoda... Tigana atsibunda – vaikelio nebėra, o santykiai byra, nes kaltės jausmas ir kaltinimai yra pagrindinis jos variklis gyventi toliau, o Geibas stengiasi iš paskutiniųjų sulipdyti tai, kas dužo avarijos metu...
Nepaprastai skaudi knyga. Verkiau ir pradžioje, ir pabaigoje, ir užvertus paskutinį puslapį rašiau sesei, kad bliausiu dvi valandas... neįtikėtai stiprios moters istorija – išgyventi, atsistoti ant kojų, kai žemė slysta iš po kojų, tu netenki vaiko ir žinai, kad daugiau jų neturėsi... ir tas vyro palaikymas, kai jis dėl tavęs stengiasi, o tau taip skauda, ir tu viską išlieji ant jo. O jis taip stengiasi, taip stengiasi, kad dar sunkiau apie viską skaityti.
Dar prieš susituokiant Tigana su Geibu sumąsto, kad mes į stiklainį lapelius su idėjomis ateičiai, tad po tragiškos avarijos praėjus kuriam laikui jie nutaria išsitraukti tris – išvyka į Tailandą, kad pamatytų piešiančius dramblius, maisto gaminimo pamokos Italijoje ir kiti nuotykiai Havajuose. Siužetas nėra naujas ar prieš tai niekur negirdėtas (jau minėjau, kur), bet kaip jau sakiau – kelionės gydo, tad buvau tikra, kad jie pasveiks. Kad sulipdys santykius, kad viskas galiausiai bus gerai. Bet skaitant skaudėjo kartu su Tigana, tačiau tuo pačiu vis norėjau ją imti ir purtyti – kad kelkis, gyvenimas bėga prieš akis, pora skyrelių toliau, vėl ją supratau.
Tai buvo atgaiva. Ši knyga buvo tokia netikėta, ir taip giliai mane palietė. Ir čia nėra nei juoda, nei balta – pabaiga mane pribaigė. Aš nesitikėjau, likau šokiruota. Visomis prasmėmis, ir stebiuosi, kaip nepastebėjau tam tikrų dalykų, detalių, kurios man tik paskui sukrito į vietas, kai jau pabaigiau knygą...
Tokia kupina gyvenimo, vilties, netikėtumų, ašarų, juoko, juoko pro ašaras ir atvirkščiai, nuostabių patirčių ir tikrumo. Kitaip šios knygos neapibūdinsi. Ir pati stebiuosi, bet jos net banalia nepavadinsi, nes viskas čia gerai, romantiška, tačiau labai skaudi istorija su keliais krisleliais vilties ir pamoka, kad kartais reikia tiesiog sugebėti paleisti...
Na va, parašiau visa tai, ir vėl verkiu...
Leidyklos dovana.
