ketvirtadienis, liepos 04, 2019

ĮKALINTOS PAUKŠTĖS GIESMĖ – Jasmin Darznik

Buvau labai pasiilgusi romanų apie tuos kraštus. Seniau skaitytos knygos „Moterų kupė“, „Gėlių kraujas“, „Bėgantis paskui aitvarą“, „Tik su dukra“ ir visos kitos man paliko stiprų įspūdį, tad ir šioji man mintyse jau kėlė bangas dar jos nepaėmus į rankas. Net ant viršelio paminėti du žodžiai viename sakinyje (laisvė ir Iranas) man skambėjo kaip skaudus oksimoronas. O kur dar faktas, kad romanas sukurtas remiantis iraniečių poetės Forugh Farrokhzad gyvenimu ir kūryba? Tikra istorija? Duokit čia! Nors niekam nepaslaptis, kad nesu poezijos mėgėja. Kažkada tos perdėtos analizės mokykloje meilę jai tarsi išmušė. Bet šiuo atveju, romanas pasakoja apie tikrai unikalią asmenybę.
Forug – jaunutė mergina, kuri pradeda bendrauti su Parvizu – vyresniu už save menininku, kuris rašo eiles, kuria satyros tekstus ir yra tiesiog jai įdomus. Deja, Forug gyvena visuomenėje, kur berniukai žaidžia kieme, o mergaitės uždarytos balkone. Kur tėvas gali pritalžyti, jei per ilgai jam žiūrėsi į akis. Kur moters vieta namuose su vaikais ir niekur kitur. Tačiau Forug mato pasaulį kitaip – jau nuo mažų dienų ji maištauja, maištauja kaip tik gali ir jai pavyksta. Jai gaunasi pačiai išsirinkti vyrą, tačiau, deja, viskas tikrai nėra taip paprasta XX amžiaus viduryje, juolab tokiame niūriame krašte, kaip Iranas.
Šioje knygoje daug visko – daug sluoksnių, daug stiprių ir įdomių veikėjų. Politikos, meno, žmogaus ir moterų teisių. 
Užvis labiausiai man buvo įdomu skaityti apie Farug bandymus eiti prieš vėją, apie jos kovas su vėjo malūnais; deja, bet tokios jos ir buvo... nes kiek tu viena padarysi visuomenėje, kurioje moters niekas nemato ir negirdi? Farug rašė. Eiles. Kūrė visą gyvenimą ir ta kūrybą ją vedė įdomiais, tačiau klaidžiais ir ne visada gerai apšviestais keliais. Ir buvo jos gaila, ir vis susimąstydavau: bet kaip? Tu vaiką palikai... dėl ko? Tada vėl pradedi galvoti, juk ne Ana Karenina, ne šiaip smegenis meilė užšaldė, o viskas buvo gerokai sudėtingiau. 
Viskas buvo dėl didesnės ir svarbesnės kovos.
Šešiolikmetė namų šeimininkė. Taip, toks žodžių junginys buvo šioje knygoje, skaičiau, ir pykau. Visada pykstu. Suprantu, kad svetimas kultūras reikia gerbti, bet... gaila, kad iš tiesų ten žmonės nė neturi pasirinkimo. Koks gali būti pasirinkimas, kai viskas valdoma vyrų ir klausimų kelti niekas net nedrįsta? Jei drįsti – elektrošoko „terapija“. Kad mažiau tų klausimų ir minčių kiltų.
„Sykį, kai naujoji valdžia uždraudė mano eilėraščius, o leidėjas nesiliovė jų spausdinti, leidykla buvo sudeginta iki pamatų. Tarsi poeziją galėtum sunaikinti kaip kokį pastatą ar kūną. Menas yra kitoks. Menas išlieka; net ir užgniaužtas, net ir uždraustas įstatymais, menas ištveria kur kas baisesnius išmėginimus nei ugnis.“
Jei visais laikais žmonės būtų kovoję už save labiau, pasaulis būtų nematęs daug vargų, kuriuos visiems teko pergyventi. Jei sufražistės būtų atėjusios ir iki tų kraštų, kur moterys dar vis yra priverstos slėpti plaukus, veidus, rankas, aš tikrai manau, kad gyventume kiek kitaip. Ar bent jau jos gyventų. Aprašomos problemos vyko panašiu metu, kai mūsų seneliai ar net tėvai kentė karą, tačiau karas baigėsi, o ten esančios problemos tebėra opios ir aktualios net ir šiandien. Ir tai skaudina, nes dalis tų moterų nė nesupranta, kad gali būti geriau. Kad teisė į laisvę yra prigimtinė, o ne tiesiog duotybė, kurią reikėtų išsireikauti iš vyrų.
Rekomenduoju. Spalvingas romanas, įdomi persona, daug problemų, keli sluoksniai ir gražus tekstas. Mane ši knyga maloniai nustebino.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/ikalintos-paukstes-giesme--kiek-kainavo-laisve-buti-savimi-xx-a--irane/

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥