Nuo labai senų laikų aš visada svajojau pamatyti Paryžių. Ne kaip meilės miestą, bet kaip kultūros, meno ir gražios architektūros katilą... kai tik pradėjau keliauti iškart puoliau domėtis bilietais būtent į Paryžių, tačiau likimas nulėmė miestą pamatyti kiek vėliau, nei tikėjausi. Nuvykus, manau, priklauso nuo nusiteikimo – gali matyti kalnus turistų, o gali pastebėti smulkmenas, gražias detales... mane miestas sužavėjo. Ne sparkling Eifelis, net ne Luvras, o tos akimirkos, kai gulėjau Tiuilri soduose su Morrison „Sula“ ir ilsinau kojas, kurios jau nuo skausmo grasino sulįsti patys žinote kur. Man Paryžius reiškė įrodymą sau, kad kai labai nori, gali viską.
Su šiuo autoriumi esu pažįstama, tad nieko stebuklingo nesitikėjau – tiesiog jautrios, gražios ir nuoširdžios istorijos. Tą ir gavau. Žiuljenas yra rašytojas, kuris liko vienas auginti sūnelio kai tik nuo vėžio mirė jo 33 metų žmona Elena. Prieš mirtį žmona Žiuljenui paliko užduotį – parašyti tiek laiškų, kiek Elena nugyveno metų. Žiuljenui prireikia laiko, kad imtųsi užduoties, tačiau galiausiai jis pradeda ir parašytus laiškus neša į Monmartro kapines – sudeda į žmonos kape įrengtą seifą, paslėptą angelo skulptūroje. Po kelių laiškų Žiuljenas seifą randą tuščią. Na beveik – jame laiškų nebėra, tačiau įdėta akmeninė širdelė.
Labai graži knyga. Nuostabus žmonos būdas grąžinti vyrą į gyvenimą. Visai spalvingi veikėjai, o kur dar mezgamos netikėtos pažintys kapinėse. Patiko tai, kaip Žiuljenas bendravo su vaiku – o Arturas, judrus ir smalsus, daug klausimų užduodantis vaikas. Be jo šitas romanas būtų netekęs didelės dalies šarmo.
Nors ir lengvas bei nuspėjamas, romanas vis tik palietė skaudžią temą: kaip? Kaip gyventi toliau, kai netenki gyvenimo meilės? Kai žinai, kad nebegrįš, o staiga prasideda mistiški dalykai, paliekamos smulkmenos, tarsi atsakymai į laiškus. Kaip atsikelti ryte, apsirengti ir tiesiog gyventi toliau? Man asmeniškai sunkiai suvokiama, tačiau šioje situacijoje Žiuljenas buvo ne tik vyras, netekęs žmonos, bet ir tėvas, turėjęs rūpintis vaiku. Yra apie ką pamąstyti skaitant šią istoriją. Viskas atrodo lengva ir paprasta, bet giliau yra ir sluoksnis ar du.
„Mirusiesiems reikia turėti kambarį mūsų prisiminimuose. Galime juos ten aplankyti, bet visada turime palikti ir uždaryti duris.“
Optimistiška, sakyčiau gydanti istorija, ypač tiems, kurie nori vėl patikėti, kad viskas bus gerai, ir kad nereikia bėgti nuo jausmų ir savo silpybių. Poilsiui ar atostogoms, puikus pasirinkimas. Arba kai norisi teigiamų emocijų.
Leidyklos dovana.
