Džonatanas visiškai netikėtai sutinka jaunystės meilę Aniką. Anika pasikeitusi, lengviau bendrauja nei prieš dešimtmetį, tačiau vis tiek nesupranta užuominų, pajuokavimų, sarkazmo, ironijos ar metaforų. Nesupranta, kada iš jos yra šaipomasi, o kada bendraujama draugiškai. Ar bus paprasta pradėti viską iš naujo? Anika bijo jam net paskambinti, o Džonatanas dar vis laižosi žaizdas po iširusios santuokos...
Taip paprastai viskas skamba, ir atrodytų, būtų paprasta meilės istorija, kaip ir viskas aišku, pilnai suvoki, kaip viskas baigsis (aš, aišku, palandžiojau po Goodreads ir dar porą smulkmenų pamačiau, gailiuosi, nebūkit kaip aš, nelandžiokit, nes susigadinsit malonumo dalį) ir kas ką myli ir kaip čia viskam lemta susidėlioti. Bet vis tik Anikos gyvenimas yra gerokai sudėtingesnis, nei gali pasirodyti iš pradžių - ji nemėgsta garsių vietų, nemėgsta fizinio kontakto, jos dribsnių dubenėliai sudėlioti pagal spalvas ir ji visada pasakys ką galvoja, ko nori ar ko nenori, tiesiai šviesiai žmogui išrėš, jei jis jai nepatiks. Paprastai tariant – daug kas jai pavydime, kad ji gali tą padaryti be pasėkmių.
„Aš esu graži. Žinau tai dėl dviejų priežasčių: žmonės apie tai kalba visą mano mielą gyvenimėlį, be to, turiu veidrodį. Kartais stebiuosi: kaip jie elgtųsi su manimi, jei būčiau bjauri? Niekada ilgai nesamprotauju šia tema, nes esu tikra, kad žinau atsakymą.“
Visa istorija pasakojama apie tuos laikus, kai jie susipažino šachmatų klube ir po dešimties metų, kai pirmą kartą vėl susitiko. Ir abu tiek daug visko pergyveno kol nesimatė. Ir tiek daug patyrė, išmoko, suvokė. Visa istorija tokia graži, tiesiog pozityvumo pliūpsnis. Nežinau, ar mane įtikino knygos pabaiga ir ar jos tokios išvis reikėjo, ir man, kaip moteriai, priklausomai ar nepriklausomai nuo mėnulio fazių, hormonų, nuovargio ar atostoginių nuotaikų, tokie romanai yra būtini profilaktiškai. Apie tikrus žmones, jautriai papasakotas jų istorijas, gražias pabaigas ir visas išmoktas pamokas.
Man romanai ir tiesiog visa grožinė literatūra atstoja madingas ir populiarias psichologines ir saviugdos knygas, pasiimu pakankamai ir iš beletristikos, tik reikia mokėti išsitraukti sau naudingą informaciją. Visi renkamės patys. Jaučiuosi vieniša, tad labiau traukia tokios mielos, romantiškos ir jautrios istorijos. Ar daug išliekamosios vertės? Nežinau, toks panašus romanas į „Eleonorai Olifant viskas gerai“. Skaitydama vis negalėjau nusikratyti šios minties. Ir gal net labiau patiko nei Eleonora, bet kaip ir aname romane, man ir čia kažko pritrūko. Tada žavėjo Eleonoros charizma, taip ir čia mane kerėjo Anikos juokeliai ir pastebėjimai. Skaičiau su šypsena, kai neašarojau, o net ir ašarojant šypsojausi.
