Christiana gimė ir iki septynerių metų augo Brazilijoje. Atrodytų, nieko čia ypatingo? Christiana su mama gyveno urvuose, lūšnynuose, gatvėse; joms teko susidurti su tokiais baisumais, apie kuriuos nė vienas iš mūsų be kriminalų skilties daugiau niekur nepamatysime ir neišgirsime. Ir staiga Christiana tampa Christina – atsiduria kitoje pasaulio pusėje kartu su broliuku ir nauja mama, nauju tėčiu. Jai tenka prisitaikyti ir susitaikyti. Suaugusi Christina nusprendžia grįžti į tas vietas, kuriose buvo Christiana; pabandyti sužinoti kuo daugiau apie savo praeitį.
„Nepaisydama skurdo ir vargo, mano mama norėjo ir sugebėjo mylėti. Jau buvo svarbu auklėti mane, mokyti gerumo, o ne tik rūpintis, kad išgyvenčiau.“
Nežinau ar nustebinsiu pasakydama, kad tai yra tikra istorija, tikri išgyvenimai, tikros patirys – knygos autorė aprašė skaudžias ir neįtikėtino sunkumo patirtis, kai skaitai, ir vos gali patikėti, skaitai, ašaros pačios rieda. Stebiesi žmonių pasirinkimais ignoruoti kitą, žmonių apatija ir nenoru matyti, kas vyksta tau po nosimi. Kai skaičiau šią knygą, kai kurie dalykai mane net siutino – ypač paskutinės scenos iš vaikų namų – kaip tai įmanoma? Kaip įmanoma nuspręsti už vaikus ir jų tikrą motiną, ir juos vienus nuo kitų atplėšti? Nes šioje vietoje viskas buvo panašu į Taros Westover istoriją, pasakotą knygoje „Apšviestoji“ – nežinau kodėl, bet man tai vis iškildavo galvoje ir mintyse, kai skaičiau. Tik kad Christiana buvo mylima, ja buvo rūpinamasi tiek, kiek tik mama išgalėjo. Ir ne, nemanau, kad joks vaikas turi augti tokiomis sąlygomis, kokiomis augo Christiana su broliuku. Bet vis tik?
„Neskaičiuojant draugų vaikų namuose, žmonės, kuriems aš rūpėjau, buvo arba mirę, arba išstumti iš mano gyvenimo.“
Dar nebuvo lengva skaityti apie Christinos, jau suaugusios moters, baimes. Kaip ji bijojo grįžti į San Paulą, pamatyti visas vietas, kuriose praleido ryškią vaikystę, abejojo, kas nutiks su jos prisiminimais. O labiausiai mane ir žavėjo ir glumino jos požiūris į motiną – nei kruopelės neapykantos, tik meilė, beribė, tokia pati, kokią ji, būdama vaikas gaudavo iš jos. O gal mes kaip vaikai kitaip formuojame prisiminimus? Gal turime kažkokį filtrą, kuris palieka tik geras akimirkas? Bet juk ne, iš visko, ką pasakojo Christina, man mintyse įsirėžė daug skirtingų ir baisių dalykų. Tiek ginklai, tiek bėgimas, nuolatinis bėgimas nuo visų, kas jauti, sukels tau skausmą. Ir visos tos situacijos, kai savo akimis matai, kaip užsibaigia geriausios draugės gyvenimas, o pati tiesiog... bėgi. Bėgi taip greitai, kad net nustoji kvėpuoti...
„Kartais sutinki žmonių, su kuriais praleidi tik trumpą laiką. Sunkiausia susitaikyti su tuo ir eiti toliau. Bet galbūt kartais privalai padaryti būtent tai – susitaikyti, kad ryšys tarp žmonių yra paskola, o kai jo nelieka, turi džiaugtis, kad turėjai garbės būti su tuo žmogumi, kad gavai tiek daug, o iš tavęs nereikalavo duoti.“
Christina buvo išgelbėta nuo skurdo ir gyvenimo gatvėse, buvo priimta į mylinčią šeimą. Tik gyvenime viskas taip neteisinga ir laikina... skaičiau, liejau ašaras ir dar pagalvojau, kaip apie tokią knygą galima sakyti kažką labai blogo? Kritikuoti žmogaus pasirinkimus, jo motyvus, norą išgyventi? Galų gale, ji pati ne vieną kartą per visus memuarus minėjo, kad gailisi dalykų, kuriuos padarė, kad sapnuoja, kad kankinasi. Aš manau, pati nešasi pakankamai sunkų ir aštriai jai širdį kapojantį akmenį, kad dar skaitytojai ją moralizuotų ar iš šios istorijos pasisemtų ne gerumą, motyvaciją, norą gyventi. Turėtume tiesiog apkabinti savo artimą dažniau. Ir tiek.
Leidyklos dovana.
