Eimė gyvena su vyru, vaikų neturi, yra kylanti kino žvaigždė. Vieną dieną grįžusi namo neberanda vyro: likę jo batai, raktai, piniginė, telefonas ir net automobilis... – daiktai, be kurių toli nenueisi. Moteris netrukus kreipiasi į policija ir pati tampa įtariamąja.
Labai įdomiai pasakojama visa istorija – dabar, kai Eimė suaugusi ir bando atlaikyti spaudimą po vyro dingimo, ir prieš daug metų – kai jai buvo penkeri, o visas pasaulis vertėsi aukštyn kojomis ne kartą ir ne du. Kuri linija buvo įdomesnė? Vaikystės. Nenuspėjama, protu nesuvokiama, įšgąsdinusi mane ir manau panašiai priverčianti jaustis kiekvieną skaitytoją. Skaitant šią romano pusę man vis iškildavo prieš akis visokie panašūs kūriniai, bet kažkaip su laiku supratau, kad vis tik šis juos perspjauna ir net nebūdama mama aš galėjau lengvai įlįsti į pagrindinės veikėjos mintis, su ja galvoti, abejoti ir bijoti.
Labai sunku rašyti apie trilerius, kai norisi atskleisti kuo mažiau – tai čia nei pakunkuliuosi, nei pasiskųsi, nei situacijas paanalizuosi, nes, patys puikiai žinote, ant kokios smulkmenos gali būti pastatyta viso trilerio esmė. Tačiau čia tikrai labai noriu pagirti pabaigą – viskas taip nesveikai, šlykščiai, bet kartu oho kaip stipriai. Skaičiau išsižiojusi, nors buvau beveik tikra, kad žinau kas kaltas. Tik va nežinojau kodėl, ir net purto prisiminus knygos pradžią, kai kuriuos epizodus, kai kurias priežastis vienam ar kitam veiksmui.
Buvo čia ir žiaurumo (bet ne per daug, išskyrus gal kelis epizodus, kur mielai būčiau leidusi vaikų teisių organizacijoms pasireikšti) ir baisių veikėjų, ir tokių veikėjų, kurie nieko nedarė, bet dėl to buvo tik blogesni. Buvo ir kelios situacijos, kur supranti, kas vyko, aiškiai tas neparašyta, bet suvokus net nupurto. Puikiai. Jau net mąstau, kad jei ne ta dalis, kur smulkmenos (paminėtos dukart) išdavė man kas kas kaltas ir kodėl, sakyčiau, kad tai vienas iš tų trilerių, skaitytų šiemet, vertas 5 žvaigždučių – nors ne, meluoju, net ir atspėjus, vis tiek vienas geresnių.
Leidyklos dovana.
