sekmadienis, rugpjūčio 25, 2019

REKOMENDACIJOS: knygos apie MENĄ

Kai buvau maža mergaitė, daug piešdavau. Neužknisdavau tėvų – man pakako pieštukų, teptukų ir pigmentų, kad sukurčiau kažką gražaus (ar man taip atrodė). Sėdėdavau ant balkono mūsų kieme Senamiesty, piešdavau dideles damas su dar didesnėmis sukniomis... vėliau ėjau tapyti, piešti, mokiausi nemažai metų. Po to pradėjau keliauti ir lankytis įvairiose Europos bei Amerikos galerijose... Louvre, el Prado, The MET... menas visada buvo svarbus mano gyvenime. Ir vis tenka perskaityti kažkokią knygą, kurioje to meno ar menininkų gyvenimo būna daugiau nei ko kito. Tad dalinuosi knygų sąrašiuku apie juos – tuos, kurie jaučia stipriau, mąsto plačiau ir nori daugiau.
MERGINA SU PERLO AUSKARU – Tracy Chevalier
PRARASTA ŽMONA – Alyson Richman
MĖNULIO SESUO. TIGĖS ISTORIJA – Lucinda Riley
MUZIKA ILZEI BRAUCHMAN – Rachel Joyce
TULPIŲ KARŠTINĖ – Deborah Moggach
DANŲ MERGINA – David Ebershoff
DAMA SU VIENARAGIU – Tracy Chevalier
KVEPALAI. VIENO ŽUDIKO ISTORIJA – Patrick Suskind
MANO TĖVAS ŠAGALAS – Gloria Goldreich
EKSTAZĖ – Mary Sharratt
MEILĖS NEĮMANOMYBĖ – Hannah Rothschild
MINIATIŪRISTAS – Jessie Burton
MŪZA - Jessie Burton
Jei turėsite pasiūlymų knygoms apie meną ar menininkus (pageidautina, grožinės literatūros) – rašykite komentaruose – labai noriu atrasti ką nors NAUJO.


trečiadienis, rugpjūčio 21, 2019

KARŠTAS PIENAS - Deborah Levy

Kai pamatau, kad knyga įtraukta į MAN BOOKER sąrašus, suprantu, kad lengvo teksto ir plaukimo puslapiais čia nebus. Patekimas į šiuos sąrašus garantuoja kokybę, literatūrinį skaidrumą ir aukštą prabą, kai skaitai, nuolat keli sau klausimus, mintyse ar balsu su savimi pasikalbi, palinkčioji galva ir toliau skaitai. Pamačiusi šią BALTO naujieną išsyk supratau, kad jos noriu, kad skaitysiu, kad temos aktualios, net ir nepaisant to vis nūdienoje atsikartojančio pieno ir motinos motyvo.
Motina Roza su dukra Sofija atvyksta į kliniką Ispanijos pietuose, į Almeriją, nes dukra išsiaiškina, jog ten galbūt yra gydytojas, kuris padės mamai, kuri nevaikšto ir niekas nežino kodėl. Ilgą laiką prižiūrėjusi mamą Sofija yra paprašoma atsitraukti ir gydytojas imasi savo keistų gydymo metodų, tad merginai nelieka nieko kito, kaip tik įsilieti į kurorto siūlomus malonumus ir daryti atradimus.
Lyg ir sklandus siužetas, lyg ir sąmonės srautas, taip skaitai, pakimbi, vėl skaitai... viskas arba hiperbolizuota ir išpūsta, arba mažų mažulyčių litočių pagalba akcentuojama per kontrastus ir gražią kalbą. Labai panašiai jaučiausi kadaise skaitydama Jurgio Kunčino „Tūlą“ – kai tekstas buvo toks poetiškas, kad užtrukdavau, kol sukramtydavau kiekvieną mintį. Skaičiau lėtai, skaičiau balsu.
Skaitant šią knygą negalėjau atsistebėti ir didele dalimi dialogų, kurie buvo nukapoti, neišbaigti, arba tiesiog atspindėjo labai natūralią žmonių būseną: kai neturi ką pasakyti, arba nenori ir nutyli. Įprastai knygose tokius aptiksi rečiau, o čia nuolat pasimesdavau.
Sofija atjunkoma nuo motinos leidžiasi į paieškas. Savęs, savo esybės, seksualumo. Braidžioja pakrante, ragauja maistą ir kūnus, mąsto apie motiną, apie save, apie savo tėvą, kurio ilgai nematė. Šioje knygoje praktiškai patvirtinamas kone kiekvienas Froido žodis apie moterų seksualumą, santykį su tėvu, jų ryšį.
Tai itin keista knyga, ne kiekvienam skaitytojui patiks, ne kiekvienas mėgausis tokią skaitydamas, tačiau perskaičius akyse lieka skaidrus vanduo ir dešimtys medūzų, bučiniai ant smėlio, nepaeinanti motina ir labai trikdantis gydytojas po savo rūmų kupolais. Ir tas poetiškumas, grakštumas. Gal ir neatsiminsi knygos siužeto ir nebus, kad sukels labai daug minčių, bet bent jau aš vis pagalvosiu apie ją kaip apie tokią, kurią buvo labai malonu skaityti ir galėjau mėgautis tekstu.
„Kai pagaliau nusileidau kalnų taku į paplūdimį, dar niekada nebuvau taip toli nuo savęs nukeliavusi, toli, toli nuo visų man pažįstamų gairių.“

https://www.knygos.lt/lt/knygos/karstas-pienas/


JUK IŠSSAUGOSI PASLAPTĮ – Sarah Morgan

Visų pirma, man nėra lengva išsirinkti ką skaityti. Papirko šios knygos nuoširdus ir paprastas viršelis... dvi sesutės, ant lieptelio susitikusios...
Tai knyga, kurios prologas palieka tokį didelį ir riebų klaustuką, kad tiesiog negali nenorėti skaityti toliau. Tuo pačiu metu – tai gana nuspėjamas romanas, o kitose vietose – ne viena ir ne dvi staigmenos. Tik aš būčiau norėjusi, kad būtų jos kažkaip vietomis sukeistos... nes tas prologeužkabintas kabliukas kaip ir turėjo būti viso romano ašis, o buvo itin greitai atskleistas.
Dvi seserys gyvena skirtinguose žemynuose ir abiejų gyvenimai labai skirtingi: Lorena turi tobulą gyvenimą ir nuostabų vyrą, tačiau viskas apsiverčia aukštyn kojomis per vieną vakarą... tuo tarpu jos sesuo Džena gyvena ne tokiame burbule: jos sesuo turi jau paauglę ir pasiutusią dukrą Makę, o pati Džena niekaip negali susilaukti vaikų... po vakaro, kai Lorenos gyvenimas apsiverčia ne tik aukštyn kojomis, bet ir atgal, abi moterys ir paauglė atvyksta į mamos Nensės namus, kur tikisi išspręsti problemas ir išnarstyti visas paslaptis...
Kai skaičiau knygą, su sese kalbėjomės, kad negi gali būti vienoje šeimoje tiek paslapčių ir abi sutikome, kad gali. Dažnai kažką nutylime dėl kito žmogaus ramaus miego, arba žinodami, kad nereaguos adekvačiai, ar todėl, kad mums paprasčiausiai gėda. Arba patiems per sunku kalbėti apie savo skaudulius. Ir šioje knygoje buvo ko gero visi variantai. Bet man buvo įdomu skaityti apie moteris, kurios sunkiai pačios sau pripažįsta, kad nori, bet vis tiek bando suartėti. Bando atsiimti laiką už visus iššvaistytus metus, kalbasi nuoširdžiai ir sugeba vienos kitų atsiprašyti. Išsipasakoja ir susivienija kaip niekada prieš tai dėl bendro ir nuostabaus tikslo.
Aišku, kad knyga nėra itin gili, tai daugiau atostogų romanas, kur viskas kaip aišku, žinai, kaip baigsis ir kas ką įsimylės ir kad pavyks išspręsti problemas, bet man vis tiek patiko čia buvę bendravimo niuansai, seserų meilė viena kitai, dukros santykis su tėvu, su mama, močiute. Ir dar patiko, kad nors ir buvo trys kartos moterų, autorė pasirinko bent jau nešokinėti laiku – ačiū jai už tai. Kad ir kaip patiktų ir tokie, kartais tiesiog norisi romano, kuriame viskas būtų chronologiška, aišku ir paeiliui išdėstyta.
„Paslaptys, kaip paaiškėjo, tai šlamštas. Jos užpildo sielą ir renka dulkes. Neleidžia užmegzti nuoširdaus ryšio su žmonėmis.“
Jautrus, lengvas, nuspėjamas romanas apie šeimą, norą viską sutaisyti, paslaptis ir seserišką meilę – atostogoms puikus pasirinkimas, o jei neatostogaujat, bet norisi kažko jautraus ir jaukaus, irgi puikiai tiks.

https://www.svajoniuknygos.lt/sarah-morgan-juk-issaugosi-paslapti


penktadienis, rugpjūčio 16, 2019

REKOMENDACIJOS: knygos apie STIPRIAS MOTERIS

Kadangi žurnale ŽMONĖS aną savaitę buvo mano knygų penketukas apie stiprias moteris, nutariau, kad tą penketą reikia gerokai labiau papildyti ir, žinoma, pakomentuoti.
Taip jau susidėliojo aplinkybės, kad nelabai turėjau iš ko rinktis, nes ne visos knygas, kurias norėčiau paminėti, turi knygynas, kuriam penketuką ruošiau. O visas knygas, kurias ketinu paminėti – skaičiau ir rekomenduoju (nematau prasmės kalbėti apie tas, kurių neskaičiau ir niekada to nedarau) dėl įvairių priežasčių: kad rastumėte įkvepimo, stiprybės; kad pamatytumėte, kaip kiti išsikapsto – vadinas, galite ir jūs.
Galbūt kuri nors knyga bus jums vietoje veidrodžio, atrasite daug savęs. O gal jus tiesiog pasieks tie jums taip ŠIANDIEN reikalingi keli procentai motyvacijos. Gal ne visos veikėjos šiose knygose yra tipinės, ne visos teigiamos, tačiau tam tikra prasme man jos pasirodė itin stiprios. Taigi, mano sąrašiukas su knygomis apie STIPRIAS MOTERIS:
ANYTA – Sally Hepworth
KIRKĖ – Madeline Miller
EIME SU MANIMI – Karma Brown
NIEKADA NESUSTOK – Christina Rickardsson
BALTOJI CHRIZANTEMA – Mary Lynn Bracht
LAIŠKAI, KURIŲ NIEKADA NEGAUSI – Živilė Galdikienė
APŠVIESTOJI – Tara Westover
STEBUKLAS – Emma Donoghue 
VIEŠNIA IŠ ŠIAURĖS – Antanas Vienuolis
VAKARO MIGLŲ SODAS – Tan Twan Eng
RAUDONA UŽRAŠŲ KNYGELĖ – Sofia Lundberg
LAUKINĖ – Cheryl Strayed
ŠALTASIS KALNAS – Charles Frazier
NAMŲ FRONTAS – Kristin Hannah
ŽIEMOS SODAS – Kristin Hannah
LAKŠTINGALA – Kristin Hannah
MES DEDAME TAŠKĄ – Colleen Hoover
ANA, HANA IR JOHANA – Mariane Fredriksson
MAŽOSIOS MOTERYS – Loisa May Alcott
ANGELŲ KŪRĖJOS – Jessica Gregson
VALYMAS – Sofi Oksanen
AMO SŪPUOKLĖS – Herta Muller
PASKUTINĖS APEIGOS – Hannah Kent
DINOS KNYGA – Herbjorg Wassmo
Bet jei atvirai... Sąrašas galėtų būti kelissyk ilgesnis!
Jei norite pasidalinti savo atradimais - mielai kviečiu. Jei norite sąrašo su rekomendacijomis kokia kita tema - drąsiai rašykite komentaruose. Bus pačiai įdomu pamąstyti ir pasidėlioti.
Ką iš jų skaitėte? Patiko?


ketvirtadienis, rugpjūčio 15, 2019

EKSTAZĖ - Mary Sharratt

Visų pirma, nuostabus knygos viršelis. Vos pamačius, galvoje išsyk tik Klimto pavardė. Ir neklydau, net neskaičiusi aprašymo supratau – knyga bus apie bohemišką aplinką. O jau ne kartą ir ne du esu minėjusi – knygos apie menininkus man beprotiškai patinka: jie yra intensyviau jaučiantys, giliau viską įžvelgiantys ir staigiau neriantys į visokias avantiūras žmonės, tad apie tokias asmenybes juk įdomiau skaityti, nei apie kaimo jurgius. O ir jų meilės istorijos būna aistringos, bet dažniau tragiškos... Bent jau dažniausiai.
Romanas, įvilktas į nuostabų viršelį, pasakoja apie vienos moters istoriją: nuo jaunų dienų kompozitorė ir dainų kūrėja Alma Maler vyrus guldė ant menčių. Visi menininkai suko apie ją ratus kaip valerijono apsiuostę katinai ir jauna moteris pati sunkiai galėjo atsilaikyti. Tai su Klimtu sienas ramstė, tai su garsiais architektais ar kompozitoriais... kol staiga, kurianti ir gyvenanti tikrą, išgyvenimų kupiną gyvenimą moteris sutinka Gustavą Malerį – itin talentingą ir gal net kiek maniakišką kompozitorių ir kūrėją, kaip pati Alma sakė, genijų. Tada moters gyvenimas apsiverčia – devyniolikto ir dvidešimto amžių sandūra. Moteris yra niekas. Gustavas Maleris tuoktis sutinka su sąlyga, kad Alma atsisakys kūrybos...
Aš suprantu anų laikų problemas. Man viskas aišku ir suvokiama. Ir moterų gaila, ypač itin talentingų, tokių kaip Alma – kiek tiesos šiame romane? Nežinia. Bet kad didelė dalis, žinome tikrai, nemažai faktų galima patikrinti. Bet šioje knygoje viskas buvo nuolat perspaudžiama: kai galima švelniai ir gražiai paminėti, kad moteris negali ir neturi turėti nieko, buvo apsčiai frazių, nuo kurių mane pykino skaitant (ne tiesiogine ta žodžio prasme, bet viskas viduje kunkuliavo). Be citatų čia niekaip:
„Popietes moteris leisdavo su dukrele ir gėrėdavosi jos piešiniais. Penkiametė Gukė vis dar nekaltai tikėjo, kad pasaulyje kažkam rūpi mergaičių talentai.“
„Nuleidusi akis, kaip kukliai moteriai dera, ji iš paskutiniųjų stengėsi neatrodyti aukštesnė už sutuoktinį.“
Šioji mane supykdė. Jau tiesiogine ta žodžio prasme:
„Dardančiame traukinyje prie vyro prisiglaudusios Almos pilvas jau buvo toks milžiniškas, kad beveik darėsi gėda rodytis viešumoje.“
Moteris laukiasi vaiko. Nauja gyvybė. Šeimos tęstinumas. Jie susituokę, suaugę žmonės, apie kokią gėdą galima kalbėti, kai kalbame apie nėštumą??? Ir visa knyga kupina tokių „perliukų“ – čia moteris kalta dėl persileidimo, čia nemoka rūpintis vaikais, čia nemoka gaminti, viskas buvo nuolat pabrėžiama. Visoje knygoje. Begales kartų – o knyga didelės apimties – 540psl.
Moters pasiaukojimas dėl vyro. Talento paaukojimas dėl ko? Dėl meilės? Dėl tobulos santuokos? Nenoriu ir čia plėstis, bet skaudėjo skaitant. Ir vis pagalvojau – po velnių, juk moterims teko visa tai iš tiesų iškęsti. Ne pirma knyga, kuri mane taip supykdo, ir tikrai žinau, jog ne paskutinė.
Labai trukdė knygoje esantys pasikartojimai. Ir tas tempimas... norėjosi, kad būtų daugiau kokybės, o ne kiekybės. Bet galiu pasakyti viena – kadangi knyga sukėlė tiek daug emocijų ir minčių (nesvarbu, kad labiau neigiamų) – tai nėra blogas ženklas. Privers susimąstyti bet kurį racionaliai ir adekvačiai mąstantį, net ir skiriant tai, jog istorija pasakoja apie tai, kas vyko prieš daugiau nei šimtmetį.
Tai yra romanas apie tai, kaip neapsimokėjo gimti moterimi, ypač jei buvai talentinga – vyrai iš pavydo tave puls, žlugdys, atims sveiką protą, kad tik patys pademonstruotų savuosius „talentus“. Ar tikrai jie ten talentus, o ne kažką kita matavosi, čia jau kitas klausimas.
Ir citata iš knygos kulminacijos, kuri labai gerai apibendrina visą romaną. Visą neįtikėtinai ištęstą, užkliuvo-šarka-už-tvoros-ir-vėl-iš-pradžios romaną...
„Kas, jeigu nėra blogų moterų? – klausinėjo ji savęs. Kas, jei skaistybė ir susitepimas, ištikimybė ir paleistuvavimas, madonų ir kekšių etiketės tėra nuodai, skirti sveiką moterį paversti veblenančia griuvena pakrikusiais nervais? Vyrai nustato taisykles, o mes jas laužome, kad neprarastume sveiko proto.“



antradienis, rugpjūčio 13, 2019

ŽMONĖS. KAIP MES VISKĄ SU*IKOM - Tom Phillips

Dar viena knyga, dar viena apžvalga – šįkart negrožinė literatūra, kuri šiaip nėra dažnas reiškinys mano gyvenime. Mane sugundė pati idėja, ir tai, kad lyg ir labai negatyvios temos čia buvo apžvelgtos su tiek ironijos, sarkazmo ir smagių pašmaikštavimų, kad buvo malonu skaityti. Manau, kad tai ideali knyga žmonėms, kurie su malonumu žiūri Auksinį protą ir panašias laidas – čia apsčiai visokių faktų ir intriguojančių istorijų apie mūsų pasaulio antiherojus ir šiaip visokius idiotus. Ne visada man čia skaniai skaitėsi žodžiai „sušiko, sukniso...“ ir pan. – bet. Jie čia tiko, nes kaip kitaip tu kalbėsi apie žmones, kurie sugalvojo nukreipti upių vagas ir taip išnaikinti visą milžinišką jūrą-ežerą???
Sužinojau dalykų, apie kuriuos nieko nebuvau girdėjusi, apie kai kuriuos gavau daugiau informacijos. Knyga labai šmaikščiai parašyta, kartais skaičiau ir šypsojausi, nors tuo pačiu suvokiau, kad na nėra čia dėl ko šypsotis – vyksta baisūs dalykai. Bet ar tai naujiena? Kad mūsų vandenynai užteršti, kad miršta gyvūnai, niekas tikrai nesusimąstome, kai į kišenes grūdamės dar ir dar plastikinių maišelių, nes prieš keliasdešimt metų tikrai negalėjome išgyventi be jų, riešutų nevalgėme, nes kur juos susidėti? Bananų pirkimas be maišo, kaip tai išvis įmanoma? Juk vargšas bananas drėgnas, suteps į plastiką suvyniotą arba vakuumuotą agurką, kurį vis tiek plausime.
Labai patiko knygos pradžioje rašyti dalykai apie įsitikinimus, bandos jausmą ir sutapimus bei visuomenės sukurtus modelius. Skaičiau, linkčiojau galva ir pykau. Arba tai, kad atrodo, jog lėktuvu skristi yra nesaugu – žinoma, kai krenta lėktuvas, žūva (dažniausiai) visi juo skridę, tai būna didelis skaičius žmonių, o kad automobilių avarijose žūva šimtus kartų daugiau žmonių... media labiau išpučia burbulą nukritus lėktuvui (kas yra baisu ir tragiška), nei eiliniam idiotui įsirėžus į stulpą. Tik tokių idiotų pasaulyje per dieną būna tūkstančiai. Pernai lėktuvų katastrofose žuvo apie 500 žmonių PASAULYJE. Automobilių avarijose žūva gerokai per MILIJONĄ (kažkur 1,3, tiesą sakant) žmonių kasmet. Įdomu, ar ne?
Buvo labai įdomu skaityti apie gyvūnus. Ir juokinga, ir graudu. Kol žmogus nepradeda visur kištis, viskas būna gerai. O po to...
Ir dar daug visko gero ir įdomaus yra šioje knygoje. Nelabai patiko dalis apie politiką, pasirodė sausesnė, ir istorinė dalis apie Hitlerį ar Čingischaną nebuvo itin įdomios, bet visa kita – ūch kaip virino kraują. Taip net baisiai vis pagalvodavau: nu kodėl jie turėjo gimti???
Įdomi knyga, informacija pateikta kitaip, jos nemažai, ne viską atsiminsiu, bet tie svarbiausi dalykai, tikrai nuguls atmintyje. Tik privertė susimąstyti, kodėl idiotams dažniausiai yra suteikiama tiek galios?


trečiadienis, rugpjūčio 07, 2019

ŠNABŽDĖTOJAS - Alex North

Viena iš tų knygų, kuri mane sugebėjo nustebinti ne vieną kartą. Ne tik dėl to, kad čia nebuvo siaubo romanas, kuriame kažkas iš spintų kaišioja pirštus ir tamsoje šviečia akys. Čia baimės buvo kiek kitokios, neapčiuopiamos, o dėl to buvo dar baisiau skaityti.
Rašytojas Tomas po žmonos mirties atvyksta į naują vietą ir nusiperka keistai atrodantį namą, tačiau visai netrukus jo sūnelis Džeikas pradeda kalbėti keistus dalykus apie berniuką grindyse, nuolat atrodo, kad vaikas su kažkuo kalbasi... Piešia keistus piešinius, girdi garsus... O miestelyje prasideda sujudimas vos tik dingsta mažas berniukas. Ar tai vėl Šnabždėtojo auka, ar tik sutapimas? Viskas pradeda aiškėti detalė po detalės ir darosi vis kraupiau...
Jei man lengvai skaitosi, aš knygą įprastai perskaitau per dvi, tris dienas. Šios knygos negalėjau skaityti. Skaitau, viskas atrodo neblogai, ir vėl kokia akimirka ar maža detalė, dėl kurios suprantu bijosianti naktį nueiti atsigerti... Vienu metu atsisukau net į savo šešėlį ir turėjau įsitikinti, kad ten tik aš. Tad šia knyga negalėjau mėgautis vakarais prieš miegą. Turiu nusipirkusi dešimtis Kingo knygų ir perskaičiusi šią knygą visas jo knygas sudėjau į dėžę ir užklijavau. Esu bailė.
O šis trileris buvo kupinas įtampos, nenuspėjamas (na kai kurie dalykai buvo nuspėjami, bet tai netrukdė, nes juk buvo aiškūs nuo knygos vidurio) ir gerai išvystytas. Ne tik detektyvų darbas, bet ir žudiko perspektyva tik pagilina įspūdį ir priverčia skaitytoją krūpčioti kiekvieną kartą, kai nusileidžia saulė...
Patiko ir kai kurie psichologiniai niuansai: santykis su vaiku po mamos mirties. Vyro savijauta po netekties, auklėjimo ypatumai ir problemos. Kaip trileris, ši knyga palietė gerokai daugiau, nei tikėjausi. Ir atomazga aiški, tai knygai prideda daug pliusų.



šeštadienis, rugpjūčio 03, 2019

PRINCAS IR ELGETA - Mark Twain

Princas ir elgeta. Turtingas ir vargšas. Šilta ir šalta, juoda ir balta. Priešpriešos, be kurių mes niekada neišmoktume gyventi, naudotis progomis, jausti, mylėti, suvokti skirtumus ir panašumus. Ši knyga ne veltui tapo klasika. Ne šiaip sau žmonės šią istoriją prisimena ir cituoja, kai yra kalbama apie valdžios aklumą.
Princas Edvardas susipažįsta su į jį labai panašiu berniuku Tomu. Princas auga rūmuose, kur turi viską, tik ne laisvę. Tomas - priešingai, turi laisvę, tačiau neturi nieko be alkoholiko tėvo ir elgetavimo... Tad berniukai susigundo nuotykiu - susikeičia vietomis.
Labai smagiai susiskaitė, priminė apie įvairias vertybes. Šią knygą tikrai buvau pasiėmusi į rankas paauglystėje, ir esu tikra, kad taip ir nepabaigiau - visi politiniai žaidimai manęs tada nesudomino, o dabar, kai šiek tiek gaudausi pasaulyje, buvo labai įdomu! Mintyse dėliojausi visokius sutapimus, mąsčiau apie tam tikrus politikus...
Buvo vietų, kai mane istorija juokino ir kažkaip glumino - veikėjai pasakojo, ar bent bandė pasakoti, kas yra tiesa, kuris yra kuris, ir niekas jais netikėjo. Pats tėvas neatpažino savo vaiko... Skaičiau, ir juokas ėmė, ir piktumas - bet tik knygos pabaigoje supratau kaip vis tik buvo svarbu, kad viskas būtų būtent šitaip.
„Pasaulis blogai surėdytas. Kartkartėmis karaliams derėtų patiems išmėginti savo įstatymus ir tokiu būdu išmokti gailestingumo.“
Pamokanti knyga. Džiaugiuosi, kad skaičiau, gera kartais visai netikėtai grįžti prie klasikos.
Ir paaugliams, ir vyrams, ir merginoms, kažkaip klasika universali, ypač tokios istorijos, kaip ši, kai visiškai nesvarbu apie kokį laikmetį kalbame, problemos vis tik panašios ir šiandien.