Šiai knygai neturėjau labai didelių lūkesčių. Man patinka trileriai, tik tiek. Kai ją gavau, maniau, kad sugraušiu kone išsyk... Bet... Kartais ne viskas gaunasi, kaip planuoji. Ypač, kai manęs nedrąsino knygos apimtis. Juk kaip ten reikia susukti trilerį, kad būtų penki šimtai puslapių ir būtų įdomu, neištęsta!?
Kitas su Laura pasikeitė vardus ir gyvena uždarą gyvenimą: nesinaudoja socialiniais tinklais, yra įsikūrę miestelyje, kuriame niekam nekristų į akis. Laura laukiasi dvynių, o Kitas nuo pat vaikystės yra pamišęs dėl saulės užtemimų. Keliauja po visą pasaulį ir juos stebi. Vieno tų užtemimų metu prieš daug metų įvyksta įvykis, kuris apverčia jų abiejų ir merginos, vardu Betė, gyvenimus: Betę išprievartauja ir būtent Laura yra tas žmogus, kuris visa tai pamato. Netrukus prasideda teismas ir prievartautojas atsiduria kalėjime, tačiau Betė jų nepalieka ramybėje... Istorija pasakojama iš Kito ir Lauros perspektyvų - abu turi kuo pasidalinti ir ką nuslėpti.
Kada melas yra gerai? Kada jis tik padeda mums apsaugoti kitą, o kada vis tik meluojame tam, kad apsaugotume save? Šiame romane tų melų begalės: baltų, juodų, spalvotų ir įdomių, įtikinamų, pateisinamų ir nelabai... skaitai, ir vis susimąstai: na kodėl meluoji? Juk yla visada išlenda iš maišo.
Mačiau kelis atsiliepimus, kuriuose ši knyga buvo įvardinta kaip nuobodi. Nežinau, ar tai tinkamas jai epitetas, nes vietomis buvo nemažai veiksmo, daug įvairių posūkių, tokių istorijos vingių, kurių nori nenori nepavadinsi nuobodžiais.
Išžaginimo tema. Apie tokius dalykus mūsų visuomenėje vis daugiau kalbama: juk tikrai, viskas yra tik tiek: jis pasakė arba ji pasakė. Ir dažniausiai tik nuo to priklauso, ar moteris turės ramybę. Ar galės ramiai miegoti. Nes iki šiol manoma, kad „moteris vilkėjo per trumpą sijoną“, „nėra ko šlaistytis gatvėmis naktį“, „kodėl į festivalį ji važiavo viena?“ yra pakankamai logiška priežastis jai būt išprievartautai. Daug panašių kaltinimų ir motyvų, kuriuos pasakius tarsi įgalini vyrus daryti ką nori. Skaudu. Ir baugu, ypač žinant, kad nutikus kažkam panašaus daug kas niekur nesikreipia, nes žino, kad bus užtampytos po teisėsaugą, o galų gale, kokia gėda. Gėda ieškoti pagalbos. Būti auka. Tik ar nukentėjusi moteris turi jausti gėdą? Monstrai egzistuoja, kad ir kaip būtų gaila, ir sijono ilgis tam įtakos tikrai neturi. Paros metas taip pat.
Įdomiai parašyta knyga. Kai jau pradedi galvoti viena, atsiranda visai kas kita. Kai nori nuteisti mintyse vieną ar kitą veikėją, vėl supranti, kad kažkas čia ne taip... ar labai nustebino pabaiga? Gal ne... didelę dalį romano nujaučiau, kažkur pasąmonėje numaniau, kad bus būtent taip, o ne kitaip. Ar viskam, kaip viskas išsirutuliojo, pritariu? Iš dalies. Daug sluoksnių, kiekvienas iš jų dengia vis kitokias moralės normas, tad visam romanui vieno punkto iš dekalogo čia nepritaikysi.
Vis tik būčiau norėjusi, kad sukeltų kiek daugiau emocijų, vien tik dėl to, kad temos gana provokuojančios; melo, bėgimo, pabaisų ir ylų, lendančių iš maišo čia buvo daug.
Leidyklos dovana.
