penktadienis, spalio 18, 2019

SUMELUOTAS GYVENIMAS — Kimberly Belle

Airisė ir Vilas myli vienas kitą besąlygiškai. Nors susituokę jau septynerius metus, toliau kuria savo gyvenimus ir mąsto apie ateitį, planuoja vaikelius. Vyras turi skristi į Orlande vykstančią konferenciją, tačiau paaiškėja, jog tuo lėktuvu jis neskrido. Nelaimei, lėktuvas, kuriuo jis skrido priešinga kryptimi, dabar sudužęs kukurūzų laukuose ir Airisė lieka vienu viena. Su begale paslapčių, dėl ko ji ima abejoti, ar išvis pažinojo savo vyrą.
Svajonių knygos mane stebina paskutiniu metu. Gana to, kad jų „Marcipano valandos“ būna itin jaukūs romanai, tai jie paima ir dar išleidžia trilerį. Netikėta, ką?
Įtampą jutau visos knygos metu. Ją šiek tiek gadino tie seilėjimosi intarpai, kai jau beveik nenatūraliai atrodė. Iš kitos pusės, juk nesu laidojusi vyro (tfu tfu tfu), tai kaip aš galiu nustatyti kiek emocijų rodyti? Na ir santuoka! Na ir prioritetai, norai ir pagarba. Fantastiškai tragiškas žmonių savanaudiškumas! Skaičiau ir negalėjau patikėti.
Ar nuspėjama? Vietomis taip. Kartais jau pagalvodavau, kad ir čia aišku, ir čia žinau kas bus. Ir tikrai nemažai nuspėjau, numaniau, arba tiesiog pamačiau, nes kai jau daug skaitai, pastebi visokias smulkmenas greičiau. Bet kas keisčiausia, atsiplėšti buvo sunku, padėti į šoną nesinorėjo, reikėjo sužinoti kaip viskas pasibaigs ir ar mano spėjimai pasitvirtins.
Be to, mane veža kai knygose yra kokia viena akimirka ar sakinys, ar skyrius, kuris viską apverčia aukštyn kojomis. Arba supurto. Arba taip nustebina, kad net aikteli. Arba viskas kartu. Tai va šio romano siūlau nevartyti, paskutinių puslapių neskaityti ir nesmalsauti.
Apgauta nebuvau, bet nustebino ne kartą ir ne du. O kartais to ir gana, kad knyga pasiliktų galvoje ir apie ją dar ilgai galvotum.
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



sekmadienis, spalio 13, 2019

TIKĖKIMĖS GERIAUSIO — Carolina Setterwall

Ar galima nustatyti, kiek iš tiesų žmogus turi, gali ar privalo gedėti? Gana to, kad jau ponia Ross yra gedulą suskirsčiusi į penkias stadijas, tarsi nebyliai įpareigoja visas jas ir išjausti. O jei nesigauna? O kas, jei neigimo fazė, rodos, niekad nesibaigs???
Jauna moteris kuria ateitį, planus, myli. Karolina gyvena su Akseliu, jie abu augina vos kelių mėnesių sūnelį, tačiau vieną dieną Karolinos gyvenimas išslysta iš po kojų - rytą ji randa savo jauną vyrą lovoje nebegyvą.
Aš ieškojau nors krislo optimizmo šioje knygoje. Vis tikėjausi, kad pasibaigs tie juodi zebro dryžiai ir spalva pasikeis bent į pilką. Aš labai jaudinausi dėl Karolinos. Kartu su ja, rodos, vėl pergyvenau jos netektį. Skaitai, tarsi kas į kumštį širdį ima ir spaudžia, kol skausmas tampa nebepakeliamu, ir vėl atleidžia... Ir taip visą knygą, spaudinėjo kažkas mano emocijas lyg streso kamuoliuką...
Bet aš vis tiek ieškojau čia optimizmo. Kai supratau, jog Karolina atsidūrė tokioje pat situacijoje, į kokią buvo įstačiusi Akselį, man jos nė nebuvo gaila. Sutikau su jos skaudžiais žodžiais, kad ji kalta, tik ji kalta, kalta...
Mažai šviesos. Daug savigraužos. Labai lėtas kopimas per visas gedulo stadijas. Perskaičius šią knygą gal kiek geriau supratau, kam reikalingos laidotuvės ir ilgas atsisveikinimas su mirusiais, ypač tais, kurie miršta netikėtai.
Tamsu. Liūdna. Nežinau, ar esu skaičiusi kažką tokio liūdno. Varančio neviltin. Karolina itin jautriai ir gražiai išrašė savo skausmą. Tik tiek. Kiek iš to naudos bus skaitytojui? Čia jau kitas klausimas. Ir istorijos, bent jau tos istorijos, kuri yra užrašyta, pabaiga man sudaužė širdį. Supratau Karolinos pasirinkimus, tačiau likau truputėlį liūdnesnė ir nelaimingesnė dėl to, kokia buvo atomazga.
Jei patys neseniai išgyvenote netektį ar esate itin empatiški, jautriai į viską reaguojate, neimkite šios knygos į rankas. Palaukite kol para apsivers ir dienos ims ilgėti. Tai itin kokybiškos literatūros dozė, tačiau tokia, nuo kurios gali pats įkristi į depresiją.

http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/tikekimes-geriausio


penktadienis, spalio 11, 2019

RI DŽINĖ – Shin Kyung-sook

Vaikystėje skaitydavau japonų pasakas, o vėliau mane žavėjo istorijos apie Tolimuosius rytus – jų kultūra, žmonės, maistas, apranga... dar tada viskas atrodė taip tolima ir nepasiekiama. Kai tik išvydau „Ri Džinė“ knygos viršelį, ne iš karto supratau, kad tai bus knygos „Prašau, pasirūpink mama“ autorės kitas kūrinys, bet buvo aišku, kad skaityti noriu. Juk ir ana knyga man labai patiko.
„Kai kuriose akyse įrašytas likimas.“
Istorija mus nukelia beveik dviem šimtmečiais į praeitį, kuomet Korėja dar nebuvo padalinta į dvi dalis ir buvo geriau žinoma kaip Čosono karalystė, valdoma Čosonų dinastijos. Pagrindinė romano veikėja –rūmų šokėja Ri Džinė, jauna mergina, kuri gyvena po karalienės sparneliu ir jos ateitis aiški – jei jau priklausai karališkiesiems rūmams, priklausysi jiems amžinai. Ri Džinės istorija pasakojama priešokiais nuo pat jos vaikystės, iki to laiko, kai į rūmus atvyksta prancūzų pasiuntinys ir ją įsimyli. Netrukus įvyksta neįmanoma – Ri Džinei leidžiama palikti rūmus ir susituokti su Kolenu de Plansi, tad abu netrukus palieka karalystę ir išvyksta į kitą pasaulio galą... ilgesys kankina Ri Džinę, tad ji galiausiai iš Prancūzijos grįžta į Korėją. O ten viskas pasikeitę ir sudėtingiau, nei buvo prieš tai.
„Žmogaus tokia prigimtis, kad, būdamas prieš balutę, ieško upelio, stabtelėjęs prieš upelį – didėlės upės, atsidūręs priešais upę žvalgosi jūros.“
Šioje knygoje įvyksta tiek daug visko, kad net nežinia, nuo ko pradėti. Knygoje sutalpinta begalės temų, problemų, kai kas labai siutino, kai kas liūdino, vietomis šypsojausi... daugiasluoksnė knyga, seniai tokios neskaičiau, kai suteikiamos galimybės susipažinti su šalies istorija, kultūra ir dar susinervinti kaskart pagalvojus, kad galbūt dalis šios istorijos iš tiesų nutiko. Jei autorė sugebėjo parašyti tokį romaną įkvėpta vos pusantro puslapio informacijos apie Čosono karalystę, manau, buvo atliktas didžiulis darbas. Kiek čia grynos tiesos, kitas klausimas, bet juk ir ne tame esmė. Svarbiausia, kad jai tikrai pavyko sukurti įtikinamą istoriją apie labai stiprią moterį, kuri galbūt tokiomis, o gal dar sudėtingesnėmis aplinkybėmis iš tiesų šoko rūmuose, valgė kriaušes ir vėliau vertė svarbią korėjiečių literatūrą bei ilgėjosi namų...
„Žmogus jau toks yra: nuolat prieštarauja pats sau, reikalaudamas ko nors didelėmis pėdomis palikti mažus pėdsakus.“
Čia apstu visko: meilės, politinių žaidimų, religinio persekiojimo, poetiškumo, moteriškumo; daug pasiaukojimo atvejų, kurie iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti nesuprantami, ypač mūsų kultūroje, tačiau vėliau viskas paaiškėja. Knygoje radau daug citatų, kurias braukiausi pieštuku, poetiškai pateiktų minčių, dėl ko knyga įgauna daugiau vertės. Ir tikrai manau, kad ir šį kartą vertėjas (Martynas Šiaučiūnas-Kačinskas) atliko darbą puikiai.
Šiame romane mane žavėjo begalės dalykų: žmonių noras padėti, neišsemiami klodai gerumo, žmogiškumo. Kang Jono personažas buvo tas, dėl kurio ne vieną kartą ir graudinausi, ir šypsojausi, ir verkiau. O jei atvirai, tai gana liūdna knyga, istorija vargina emociškai tiek skaitytoją, tiek vargo ir pagrindinė jos veikėja. Bet man vis tik patiko, buvau pasiilgusi tokio romano.
„Stengtis neturėti jokių vilčių daug sunkiau, negu turėti bent kokią viltį.“
Dėkoju už puikų romaną BALTO leidybos namai!
Rekomenduoju visiems, kam patiko tokios knygos kaip:
„Baltoji gėlelė ir paslaptingoji vėduoklė“ – Lisa See
„ Imperatorė Orchidėja“ ir „Paskutinė imperatorė“ – Anchee Min
„Geišos išpažintis“ – Arthur Golden
„Malonumų rūmai“ – Amy Tan
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



MŪSŲ SIELOS NAKTYJE – Kent Haruf

Baltos lankos turi stebuklingų galių ir aptinka mažos apimties perliukus: buvo Seethaleris, buvo Swift, o dabar Harufo knyga. Lyg ir vieno prisėdimo knygos, bet jose gali rasti daugiau nei kai kuriose ištemptose istorijose. O kur dar viršelio grožis! Neišpasakytai jaukus viršelis žada jautrią istoriją ir tikrai neapgauna.
Mažais trumpais skyreliais mes keliaujame po Edės ir Luiso gyvenimus. Edė jaučiasi vieniša ir staiga vieną dieną ji pasirodo ant Luiso slenksčio ir pasiūlo jam kartu... miegoti. Ne seksą, ne meilę, o tiesiog buvimą kartu ir miegojimą ne po vieną. Naktinius pokalbius. Vyno taurę ar alaus stiklą prieš miegą. Luisas sutrinka, tačiau ir jis juk jaučiasi vienišas, tad sutinka.
Būna didėlės ir storos knygos, kurias perskaitai, būna įdomu, siužetas „kabina“ ir nenori paleisti, o vat šioji mažulytė knygutė ne tik akimirksniu nuskraidina per puslapius, bet ir palieka kažką širdyje. Keliauji puslapiais, mėgaujiesi veikėjų pasakojimu, įklimpsti kartu su jais ir šast... jau baigėsi. Tik šioji knyga man dar sugebėjo sujudinti viską viduje. Aš norėčiau senatvėje turėti tokį žmogų, su kuriuo galėčiau tiesiog miegoti. Susikibus rankomis nueiti atsigerti kavos. Juk mes žmonės ir mums reikia kitų žmonių.
Šįkart net nežinau, kaip apibūdinti tą jausmą... kai į maišiuką susidedi pižamą, dantų šepetėlį ir sėlinį pas kaimynę, nes jos lovoje miegoti tiesiog geriau, maloniau ir pasidaro bent šiek tiek mažiau liūdna. Šioje knygelėje viskas mažomis dozėmis, taip perrinkta, perfiltruota, viskas atrodo reikalinga ir net smulkiausios detalės padeda sukurti visą knygos atmosferą.
Bet vis tik ši knyga itin liūdna. Ir nemanau, kad paliks mano mintis greitu metu, nes to, kaip viskas įvyko čia, nenoriu matyti jokiame pasaulyje, jokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis. Tiesiog nenoriu. Ir velniop, ką žmonės pasakys, tiesiog, velniop!



ŽVAIGŽDĖS VIRŠ ROMOS - Karen Swan

Frančeska meta visą savo rimtą gyvenimą ir atvyksta į Romą, kur jos tikslas - susipažinti su miesto dvasia ir rašyti tinklaraštį apie savo atradimus. Visai netrukus Frančeska šiukšliadėžėje atranda rankinę, labai greit - ir jos savininkę. Tai kaimynystėje gyvenanti princesė, dama, aukštuomenės atstovė, Elena. Česė netrunka su ja susipažinti ir moteris jos paprašo, kad ši padėtų jai parašyti jos biografiją... Apie labai ilgą ir margą jos gyvenimą, tik prašo vieno - neieškoti informacijos apie ją pačiai, o išklausyti jos pasakojamą istoriją.
Visų pirma, nieko mandro nesitikėjau. Jau žinojau, kad laukia daug dramos, pasakojimas dviem laikais, sena dama, jauna moteris. Viskas aišku kaip 2x2. Tikrai. Bet buvo keli dalykai, kurie, vis tik, man kėlė daug minčių.
Moters vieta visuomenėje. Šeimoje. Įvairiuose skirtinguose socialiniuose ratuose. Kai matome žmogų iš elito, dažnas iš mūsų susimąstome: aha, nuskilo, sėkmingai ištekėjo... Pasisekė gyvatei... O realybė, deja, būdavo kiek kitokia. Naivi jauna mergina įsimyli, išteka, o vyras lošia. Arba geria. Arba abu. Ir visiems tai normalu, nes kam tais laikais rūpėjo moterų gerovė? Turi savo rūmus ir deimantus, bling bling, sėdėk tyliai kaip po šluota. Tokių liūdnų dalykų šioje knygoje buvo ne vienas ir ne du.
Ar man kai kas kliuvo? Žinoma kliuvo. Elenos pasirinkimai, skubėjimas, naivumas. Bet ar mes patys nedarome klaidų gyvenime? Kartais visai įdomu tokias knygas skaityti, galima pasimokyti: nebėgti kaip akis išdegus nuo vieno vyro prie kito. Suvokti, kad kiekvienas, atrodytų, nuostabus dalykas slepia po savimi tam tikrus niuansus, kurie gali trukdyti ateityje. Juk ir nusipirkus butą su kosmetiniu remontu pelėsis ima rastis tik po kurio laiko...
Kai istorijoje atsirado dvynių linija, man pasirodė, kad viskas, kaip gaila, jau aišku kaip čia kas. O vat ir nebuvo aišku. Kaip ir Elena, iki pat pabaigos, taip ir skaitytojas lieka pasimetęs.
Ar buvo įdomu? Tikrai taip, nemažai sužinojau apie Romą. Ar intrigavo? Irgi taip, iki pat pabaigos nežinojau kas ir kaip, kur čia šuo pakastas. Ar intelektualus skaitinys? Gal nelabai, bet viena iš tų knygų, kurių siužetą atsiminsiu ilgai.



RUGSĖJO SKAITINIAI

Anas mėnuo buvo toks... Nemoku apibūdinti. Su daug neskaitadienių, bet visai džiaugiuosi viskuo, ką skaičiau!
Labiausiai patiko:
Chloe Benjamin „Nemirtingieji
Julia Whelan „Metai su tavimi
Kristina Sabaliauskaitė „Petro imperatorė

Nuvylė:
Rasa Sagė „Tavo likimo krašteliu einu
Louise Jensen „Pasimatymas
Kokios buvo jūsų geriausios RUGSĖJO knygos?


PASIMATYMAS - Louise Jensen

Alė atsibunda lovoje ir supranta, kad nutiko kažkas baisaus. Vakar ėjo į pasimatymą su vaikinu iš pažinčių svetainės, o dabar ji kruvina, nieko neatsimena, o priėjusi prie veidrodžio neatpažįsta savęs pačios...
Tai vieno ar dviejų vakarų trileris. Kai tiesiog mėgaujiesi knyga, puslapiai greitai verčiasi, spėlioji, galvoji... tuo metu labai įdomu, įtraukia, o kas lieka? Mano galvoje liko ta įdomioji dalis apie ligą - prosopagnoziją - kai neatpažįsti veidų ir net savęs veidrodyje. Kai kelioms sekundėms nusukus žvilgsnį gali nebesuprasti, su kuo kalbėjai prieš tai, nes veidas gali atrodyti jau kitoks. Niekam nelinkėčiau tokio likimo... Šioji dalis buvo kraupi. Skaičiau ir buvo taip negera, liūdna, ir ypač sunku skaityti, kai žinai, kad kelio atgal nėra ir nebus. Žmonės gali tavimi pasinaudoti, esi itin pažeidžiamas, gyvenimas niekada nebebus, koks buvęs.
Pats trileris... pasirodė silpnokas. Būtų daug stipresnis, jei maniako - blogiuko - žudiko motyvai būtų labai konkretūs ir tvirti (visada norisi, kad jei jau kerštas, tai būtų ūch kaip pelnytas) - šiame trileryje to nebuvo. Manęs neįtikino. Skaityti buvo labai įdomu, jaučiausi apgauta ne kartą ir ne du, o va pabaiga viską ir suvėlė į tokį mazgą, kurį labai jau lengvai gali atmaizgyt. Per daug lengvai.

https://www.knygos.lt/lt/knygos/pasimatymas/


TAVO LIKIMO KRAŠTELIU EINU — Rasa Sagė

Knygą gavau dovanų iš rašytojos, kuri tikėjosi ir prašė nuoširdžios nuomonės ir objektyvios apžvalgos. Ir tikrai, kokia atsakomybė man, ir tuo pačiu, koks svoris ant pečių. O jei nepatiks? Kaip pasakyti? O jei knyga bus pusėtinai gera? Kaip tada? O jei išvis neverta skaitymo? Šiuo atveju viskas buvo per viduriuką.
Veiksmas vyksta ofise, kuriame Simona su Auga viena kitos nekenčia. Augos vaikinas yra įmonės įkūrėjas, o Simona prieš porą dienų sužinojo, kad laukiasi. Abi merginas nusprendžiama atleisti iš darbo. Ir viskas apsiverčia aukštyn kojomis...
Man labai patinka įvairūs filmai su potekste: kas būtų jei... Yra tokių ne vienas ir ne du. O ši knyga galėtų turėti visai neblogą ekranizaciją, kur sakytume, kad va - daug geriau nei knyga! Labai daug galvojau, ir vis tik veikėjų prasta (švelniai pasakyta) komunikacija buvo pagrindinė šio romano problema. Žmonės vengė pasakyti ką galvoja. Bijojo. Nenorėjo. Ego neleido.
Veikėjai blankoki, erzinantys, bet labai patiko dvi bobulencijos. Tokios velnio neštos ir pamestos. O šiaip seniai beskaičiau knygą su šitiek daug veikėjų. Tokia Santa Barbara! Vienoje scenoje jau žiūrėk kažkas įsimyli, kitoje kažkas alpinėja. Daug veikėjų - daug veiksmo.
Kas patiko? Patiko kaip viskas susivedė į vieną tašką. Jau buvau pradėjusi abejoti, kad autorei pavyks, o po paskutinių kelių puslapių likau nustebinta ir reakcija buvo maždaug: ką? Kodėl? Jau? Aj nu...
Kas nepatiko? Buvo niuansų. Dialogai. Didelė jų dalis man pasirodė nereikalingi. Suprantu, kai bandoma atkartoti kuo natūralesnį bendravimą tekstu ir man patiko žodyno pasirinkimas: bernai, mergos, panos - juk mes šitaip kalbam... Beveik visi. Bet čia vietomis kliuvo kiti dalykai, tokie kaip vienas apie batus, kitas apie ratus, tuštoki pokalbiai.
Ir labai trukdė humoro jausmas. Bobučių personažai buvo šmaikštūs ir jaukūs, o va visi kiti keliolika veikėjų... Atrodo o, pasakyk, vieną žodį, juokinga bus! Ir nepasako...
Keista knyga. Bet esu labai dėkinga autorei už galimybę paskaityti ir susipažinti su jos kūryba. Perskaičiau ir vis galvoju: juk kartais gali užtekti vieno žodžio, kad kažkieno gyvenimas apsiverstų aukštyn kojomis...

NEMIRTINGEJI - Chloe Benjamin

Ši knyga yra visiškai kas kita, nei aš tikėjausi. Sužinai savo mirties datą. Kas tada? Aš įsivaizdavau, kad šioje knygoje bus magijos, burtų, nepaaiškinamų dalykų... o vis tik čia kiek kitokia istorija. Oho kokia istorija.
Negaliu nepagirti leidyklos už viršelį – taip tinka šiai knygai, ypač kai jau ją perskaitai ir tada užmeti akį į tą „gyvybės medį“ – kiekvienas gali interpretuoti kaip nori.
Keturi Goldų vaikai slapta nudumia pas, sklando gandai, ateitį nusakančią ir mirties datą paskelbiančią, moterį. Kiekvieną vaiką moteris pasikviečia atskirai, tad nei vienas negirdi, koks brolio ar sesers „galiojimo laikas“. Vieni jų išeina be didesnių emocijų, kitų reakcija, vienok, kelia gailestį... po tokių pranašysčių visi keturi vaikai nusprendžia eiti į gyvenimą. Saimonas su seseria Klara išvyksta į San Franciską, kuriame brolis atranda save ir savo meilę vyrams bei šokiui, o Klara bando taikytis su gyvenimu be likusios šeimos ir su jai telikusia magija bei triukais. Danielis dėl visiškai suprantamų priežasčių ima aiškintis kas gi buvo toji moteris, išpranašavusi mirtis jo sesėms ir broliui, ir kas baisiausia, pranašystės pildėsi... na o ketvirtasis Goldų vaikas – jau suaugusi moteris, Varija, yra mokslininkė. Ji bando sukurti kažką, kas padėtų išgyventi kuo ilgiau...
Ak, kad jūs žinotumėte, kaip man buvo įdomu. Netikiu būrėjais, ektrasensais, bet manau, kad jie yra puikūs manipuliatoriai, kurie savo gebėjimu skaityti žmogaus kūno kalbą, matyti vietas, ties kuriomis žmogus labiausiai pažeidžiamas, sugebėdamas atsakyti į klausimus taip, kad nuramintų žmogų, gali priversti kitus daryti tokius dalykus... brrrr... jei tik įsijungtų sveikas protas visiems, kurie neša pinigus ir savo adekvatumą visiems tiems baisiems žmonėms, kuomet patys yra pažeidžiamiausi ir kai jiems turėtų būti teikiama pagalba, o ne jais naudojamasi... Žiauriai liūdna, nes kad ir kokiais protingais laikyčiau kai kuriuos žmones, ties šita vieta, toks jausmas, intelektas nušoka keliomis padalomis žemiau.
Ši knyga buvo baisus to įrodymas. Savo likimus kalamės tik patys, o ne kažkokia boba, kuri pamosuoja rankomis aplink galvą, nukelia kortų kaladę ir dar paprašo ūch kokios sumos pinigų – kuo daugiau sumokėsi, tuo stipriau melsis. Gal jie nuoširdžiai tiki tuo, ką daro... tik jei kalbant apie šią knygą, man buvo taip liūdna. Ir jei įstatymai būtų kitokie, aplinkybės mažiau sudėtingos, tai ta „pranašautoja“ galėtų būti pasodinta už grotų ilgam. Mes vis kalbam apie psichologinį smurtą ir manipuliacijas, apie tai, kaip tai yra blogai – tai būtent tą patį daro visi šarlatanai, tik žmonės pas juos dar eina patys, ir dar susimoka. Žiauriai daug emocijų sukėlė ši knyga, nors pabaigiau skaityti prieš kelias dienas, o apžvalga rašosi vėliau, bet viskas tarsi užvirė viduje.
Net neabejoju, kad jei tie vaikai nebūtų ėję pas „būrėją“, jų gyvenimai būtų susiklostę visai kitaip. Bet kai gyveni ir vis galvoji: mirsiu 2045 metų sausio penktąją... sausio penktąją... taip ir bus. Tikiu labiau tuo, kad galime save užprogramuoti.
Grįžtant prie knygos: kitoks pasaulis, kitoks mąstymas, revoliuciniai laikai, kai aplink hipiai, AIDS vadinamas vyrų vėžiu, kai moterys kovoja už teisę balsuoti ir kur mokslas yra ant vieno didžiausių atradimų slenksčio. Visko čia labai daug – vienos dalys man patiko labiau, nei kitos, bet visumoje pačią knygą vertinu gerai. Jautėsi kontrastas tarp veikėjų, tarp jų likimų, buvo itin įdomu skaityti apie Saimoną, brolį šokėją ir apie mokslininkę Variją.
Puiki knyga, sukelia daug minčių, emocijas paklibina. Kažko trūko iki „nerealumo“, gal vertimas trukdė, tačiau išties, puiki pati istorija ir idėja išpildyta iki galo.



trečiadienis, spalio 09, 2019

ARTI TIESOS — Cara Hunter

Prieš kokius metus pradėjau skaityti trilerius, ir tuo džiaugiuosi. Nors ši knyga labiau detektyvas, man vis tiek patiko - siužetas lyg ir matytas ir girdėtas jau ne kartą (Madeline istorija ir knyga „Popierinės sienos“), tačiau šioji keliais dalykais skyrėsi. Ir tai buvo gerai.
Detektyvas Folis atvyksta į namus, kuriuose per vakarėlį dingsta mergytė vardu Deizė. Tėvai nesuvokia, kaip tai galėjo nutikti, tačiau pradėjus aiškėti detalėms, visi supranta, kad čia nieko gero nebus. Deizės niekas nematė per vakarėlį, viskas pinta perpinta, tėvas nieko nežino, iš pažiūros atrodo, kad mamai labiau rūpi jos įvaizdis ir aukštakulniai, o brolis... Brolis nudelbęs akis žiūri žemyn ir nieko nesako.
Pusę personažų skaitant šią knygą norėjosi papurtyti. Tiek visokių sutapimų, nedėkingų posūkių, kad skaitant imi abejoti, ar taip būna realybėje?
Išskirtinė knygos dalis pasirodė Twitterio komentarai. Visuomenė tarsi tapo dar vienu istorijos pasakotoju - iš kitos pusės, daug balsų, o tai visai netrukdo, nes dažniausiai tie visi balsai pagal vieną kurią nors avį seka... Bandos jausmo vedini. Skaičiau ir negalėjau patikėti, kokie žmonės gali būti baisūs. O jei rimtai, esu skaičiusi Delfi komentarus. Žinau, kad gali būti blogiau...
Taigi, tėvai, kurie net nepastebi, kad jų vaikas dingo, mama, kuriai rūpi kiti dalykai, visuomenės spaudimas ir nepavydėtina situacija. Įdomiai viskas išsirutuliojo, galiu tiek pasakyti. Įtariau visus pamažu. Kėliau sau klausimus dėl pedofillijos, ir manau, kad autorė neblogai sužaidė, nes visi, esantys namie ir aplink, buvo parodyti kaip labai blogi žmonės. O ar taip buvo iš tiesų? Įdomus ir netikėtas detektyvas. Greitai skaitosi, bet man vis tik paliko liūdna. Ir kartu džiugu, nes nieku gyvu nebūčiau atspėjus, kaip viskas baigsis.




sekmadienis, spalio 06, 2019

LAIŠKAI MANO DUKROMS – Emma Hannigan

Esu jau ne kartą ir ne du minėjusi, kad man knygos apie šeimą yra pačios įdomiausios. Kiekviena šeima yra tokia skirtinga, kad nors kai kuriuos dalykus gali ir numanyti, vis tiek susimąstau, kad va... čia pasimokysiu šito, o čia ano. Imdama šį romaną į rankas tikėjausi nepaprastai graudžios istorijos, daug gyvenimo pamokų, jautrių veikėjų ir daug šilumos. Ir viskas pasisuko kiek netikėtai, taip netikėtai, kad manyje prabudo žmogus, koks buvo prabudęs skaitant kitą knygą prieš kelis mėnesius.
Trys seserys išsibarsčiusios po pasaulį, kiekviena iš jų su savo skirtingu požiūriu į gyvenimą. Džinė susituokusi su plastikos chirurgu ir gyvena Kalifornijoje, Rouzė turi paauglę dukrą ir gyvena nelaimingoje santuokoje, o Beatrisė turi šunį ir vestuvinių salonų verslą, jai puikiai sekasi. Gyventų jos ramų gyvenimą, tačiau miršta jų vaikystės auklė Mėja ir palieka testamentą. Trys dukterys, jų tėvas ir Rouzės dukra susiburia kartu ir sužino apie laiškus, kurie mįslingai dingo, nors visi skaitytojai jau pirmame skyriuje sužino, kad juos paėme ne kas kitas, o mama Marta.
Ūch, prisimenu save, kai skaičiau Taros Westover „Apšviestoji“ ir mintyse pagalvojau labai labai blogų dalykų... slapta tikėjausi, kad Taros tėvas mirs. Užsimuš avarijoje. Ar dar kas jam nutiks. Skaitydama šį romaną to paties tikėjausi nutiksiant Martai... Nežinau, ką tai pasako apie mane, kaip apie žmogų, nes šiaip aš niekada blogo niekam nelinkiu, bet čia personažas, toks škykštus ir visiems kenkiantis... lyg parazitas, ėda ir ėda... visą knygą galvojau, svarsčiau, iš kur tokių žmonių atsiranda? Liūdna vaikystė? Pati pažįstu žmonių, kurie vaikystėje kentėjo nuo tėvų, bet patys taip nesielgia. Pasimoko kai kurie žmonės, kai kurie ne.
Marta buvo ta veikėja, kuriai neįtiko niekas, ji nemokėjo pasakyti gražaus žodžio, ji kankinosi, kai reikėjo auginti vaikus, o po to pavydėjo vaikų meilės auklei, jai reikėjo nuolatinio garbinimo (nors nebuvo už ką) ir ji dirbo akušere visą gyvenimą. Priimdinėjo naujagimius ir gelbėjo gimdyves. Koks kontrastas – rūpinasi svetimais vaikais, o savus palieka. Ir taip vyksta nuolat, ne vieną ir ne du kartus. „Jai manęs reikia.“ – lyg savai dukrai gali reikėti mažiau. Skaičiau, pykau, iš dalies supratau, bet vis tiek pyktis atslūgo sunkiai.
Šiaip romanas kaip romanas – visi turi savų paslapčių, visi vieni su kitais nesikalba ir taip prisidaro dar daugiau problemų. Vienos šeimos istorija, nebuvo nieko itin netikėto, graudintis irgi nesigraudinau (o tai keista, man mažai reikia). Vis tiek istoriją suskaičiau su malonumu, įdomiai sudėliotas siužetas, vietomis painoka, bet juk tam smegenys ir skirtos, kartais pamąstyt. Moteriška, vietomis šilta ir jauki, kitomis jau visai atvirkščiai... bus vietos pasipiktinti, ir nusišypsoti. Subalansuota, kad neatrodytų, jog viskas čia tik negerai.