Prieš kokius metus pradėjau skaityti trilerius, ir tuo džiaugiuosi. Nors ši knyga labiau detektyvas, man vis tiek patiko - siužetas lyg ir matytas ir girdėtas jau ne kartą (Madeline istorija ir knyga „Popierinės sienos“), tačiau šioji keliais dalykais skyrėsi. Ir tai buvo gerai.
Detektyvas Folis atvyksta į namus, kuriuose per vakarėlį dingsta mergytė vardu Deizė. Tėvai nesuvokia, kaip tai galėjo nutikti, tačiau pradėjus aiškėti detalėms, visi supranta, kad čia nieko gero nebus. Deizės niekas nematė per vakarėlį, viskas pinta perpinta, tėvas nieko nežino, iš pažiūros atrodo, kad mamai labiau rūpi jos įvaizdis ir aukštakulniai, o brolis... Brolis nudelbęs akis žiūri žemyn ir nieko nesako.
Pusę personažų skaitant šią knygą norėjosi papurtyti. Tiek visokių sutapimų, nedėkingų posūkių, kad skaitant imi abejoti, ar taip būna realybėje?
Išskirtinė knygos dalis pasirodė Twitterio komentarai. Visuomenė tarsi tapo dar vienu istorijos pasakotoju - iš kitos pusės, daug balsų, o tai visai netrukdo, nes dažniausiai tie visi balsai pagal vieną kurią nors avį seka... Bandos jausmo vedini. Skaičiau ir negalėjau patikėti, kokie žmonės gali būti baisūs. O jei rimtai, esu skaičiusi Delfi komentarus. Žinau, kad gali būti blogiau...
Taigi, tėvai, kurie net nepastebi, kad jų vaikas dingo, mama, kuriai rūpi kiti dalykai, visuomenės spaudimas ir nepavydėtina situacija. Įdomiai viskas išsirutuliojo, galiu tiek pasakyti. Įtariau visus pamažu. Kėliau sau klausimus dėl pedofillijos, ir manau, kad autorė neblogai sužaidė, nes visi, esantys namie ir aplink, buvo parodyti kaip labai blogi žmonės. O ar taip buvo iš tiesų? Įdomus ir netikėtas detektyvas. Greitai skaitosi, bet man vis tik paliko liūdna. Ir kartu džiugu, nes nieku gyvu nebūčiau atspėjus, kaip viskas baigsis.
Leidyklos dovana.
