Baltos lankos turi stebuklingų galių ir aptinka mažos apimties perliukus: buvo Seethaleris, buvo Swift, o dabar Harufo knyga. Lyg ir vieno prisėdimo knygos, bet jose gali rasti daugiau nei kai kuriose ištemptose istorijose. O kur dar viršelio grožis! Neišpasakytai jaukus viršelis žada jautrią istoriją ir tikrai neapgauna.
Mažais trumpais skyreliais mes keliaujame po Edės ir Luiso gyvenimus. Edė jaučiasi vieniša ir staiga vieną dieną ji pasirodo ant Luiso slenksčio ir pasiūlo jam kartu... miegoti. Ne seksą, ne meilę, o tiesiog buvimą kartu ir miegojimą ne po vieną. Naktinius pokalbius. Vyno taurę ar alaus stiklą prieš miegą. Luisas sutrinka, tačiau ir jis juk jaučiasi vienišas, tad sutinka.
Būna didėlės ir storos knygos, kurias perskaitai, būna įdomu, siužetas „kabina“ ir nenori paleisti, o vat šioji mažulytė knygutė ne tik akimirksniu nuskraidina per puslapius, bet ir palieka kažką širdyje. Keliauji puslapiais, mėgaujiesi veikėjų pasakojimu, įklimpsti kartu su jais ir šast... jau baigėsi. Tik šioji knyga man dar sugebėjo sujudinti viską viduje. Aš norėčiau senatvėje turėti tokį žmogų, su kuriuo galėčiau tiesiog miegoti. Susikibus rankomis nueiti atsigerti kavos. Juk mes žmonės ir mums reikia kitų žmonių.
Šįkart net nežinau, kaip apibūdinti tą jausmą... kai į maišiuką susidedi pižamą, dantų šepetėlį ir sėlinį pas kaimynę, nes jos lovoje miegoti tiesiog geriau, maloniau ir pasidaro bent šiek tiek mažiau liūdna. Šioje knygelėje viskas mažomis dozėmis, taip perrinkta, perfiltruota, viskas atrodo reikalinga ir net smulkiausios detalės padeda sukurti visą knygos atmosferą.
Bet vis tik ši knyga itin liūdna. Ir nemanau, kad paliks mano mintis greitu metu, nes to, kaip viskas įvyko čia, nenoriu matyti jokiame pasaulyje, jokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis. Tiesiog nenoriu. Ir velniop, ką žmonės pasakys, tiesiog, velniop!
Leidyklos dovana.
