Visada labai nudžiungu, kai knygą įvertinu visomis įmanomomis žvaigždutėmis, o tai nutinka vis rečiau. Nemanau, kad taip yra todėl, kad skaitau blogas knygas, tiesiog lavėja skonis, vis geriau suprantu, kas man patinka, o kas ne... o ir šiaip, knygos ir jų pasirinkimas gali būti gana nenuspėjama loterija. Viršelis nuostabus, aprašymas kabina, vertinimai puikūs, o būna pššš. Tad ypač džiaugiuosi, jog su šia knyga taip nenutiko. Labai patiko. Bus viena iš tų knygų, kai iškart iššoks galvoje, kai kam reikės parekomenduoti ką nors, griebiančio už širdies.
Šešiolikmetė nigerietė vieną dieną išsmunka iš imigrantų sulaikymo centro Anglijoje, kuriame praleido dvejus metus. Jauna Bitutė neturi kur dėtis, jos daiktų maišelyje vos pora smulkmenų, o viena iš jų - vizitinė kortelė su vyro numeriu. Vyro, su kuriuo ją sieja itin skaudi ir sudėtinga praeitis dar iš Nigerijos laikų, kur jie netyčia susipažino baisiomis aplinkybėmis. Maža Bitė keliauja pas Endriu ir jo žmoną Sarą, kur apverčia jų gyvenimus aukštyn kojomis...
Visų pirma noriu pagirti vertėjos darbą. Jei ne Anita Kapočiūtė, ši knyga būtų netekusi didelės dalies savo cinkelio ir autentiškumo. Visi veikėjai jos dėka turėjo unikalią kalbėjimo manierą, kai kuriuos iš jų galėjai suprasti tik iš to, ką ir kaip jie pasakė – vien todėl, kad kalbėjo kitaip, o jų sakomi dalykai skyrėsi kaip diena ir naktis. Šis buvo pats pirmas puikus dalykas, kurį pastebėjau skaitydama jau pirmuosius puslapius.
„Turėtumėte įžvelgti randų grožį. <...> Kadangi, patikėkite, numirėliams nelieka randų. Randas reiškia „man pavyko išgyventi.“
Ir, žinoma, knyga tokia, kuri sukelia begales apmąstymų, kurią skaitant galima išsirašyti dešimtis citatų, pradėti abejoti pasauliu, gerumu, geranoriškumu... žinoma ir toji pabėgelių tema, kuri šiuo metu yra prigesusi medijoje, tačiau tikrai ne mažiau aktuali ir šiandien. Skaičiau ir negalėjau patikėti, apie kiek dalykų mes iš tiesų nesusimąstome, o šios knygos pasakotoja privertė mane pagalvoti. Kraipyti galvą, svarstyti.
„Būdama pabėgelė išmoksti atkreipti dėmesį į duris. Kada jos atidarytos, kada jos uždarytos, koks būna garsas joms užsidarant, kurioje jų pusėje esi.“
Buvo daug akimirkų, kai graudinausi, skaitydama apie iš Europos ar Amerikos gautus kompiuterius mokyklai, kurioje nėra elektros; apie tai, kaip paauglė, patekusi į naują vietą pirmiausia apsidairo ir susiranda būdą, kuriuo pavyktų nusižudyti; apie visą neteisybę, kuri vyko ir vyksta. Ir pykau, ir atsidusdavau skaitydama, kad kokie mes vis tik akli. Žinoma, neneigsiu, suprantu, jog pabėgelių tema yra itin kontraversiška – kai vieni žmonės ieško pagalbos, kiti, galbūt, naudojasi susiklosčiusia padėtimi. Vis tik naujaučiu, jog yra svarbiau padėti pirmąjai grupei žmonių.
Knygoje daug žiaurumo. Labai daug. Vietomis gūžiausi ir norėjau viską savo galvoje atšaukti, nes vaizduotę turiu lakią, o kas nori galvoje kelias savaites matyti, kaip mergaitę sudrasko šunys?.. bet nepaisant visų šių baisumų knyga man pasirodė tikra, jautri, gražiai papasakota istorija. Apie žmonių gerumą, atsidavimą, atleidimą ir bejėgiškumą. Liūdna, emociškai negera paliko, retai kada noriu laimingos pabaigos, o šioje knygoje tokios man reikėjo. Norėjau patikėti sistema. Norėjau...
Žinot, kad nepuolu girti ir rekomenduoti. Bet iš šiemet perskaitytų 100+ knygų šioji keliauja į dešimtuką. Gal net į penketuką. Ir būtų sunku patikėti, kad kam pavyks ją iš ten išstumti.
