trečiadienis, liepos 08, 2020

KIRTIS - Belinda Bauer

Vienuolikmetį Džeką mama paliko automobilyje su sesutėmis ir negrįžo. Netrukus jaunos moters lavonas randamas pakelėje, įrodymų nėra, įtariamųjų irgi. Po kelių metų berniukas tebegyvena su sesutėmis, pats vagiliauja, plėšia namus. Vaikinuko pečius slegia nenusakoma atsakomybė, o vieną dieną viename iš namų, Džekas įsitikinęs, jog randa peilį, kuriuo buvo nužudyta jo mama.

Nesupratau šios knygos esmės. Nesupratau nei žudiko motyvo, nei to, kas buvo norėta šia istorija pasakyti. Veiksmas šokinėjo, veikėjai irgi neatrodė labai įdomūs. Iš šios knygos tikėjausi gerokai daugiau, o praėjus kelioms savaitėms jau gana sunku atsiminti detales ar siužeto posūkius, nors šiaip atmintimi nesiskundžiu.

Skaitėsi vietomis labai įdomiai, vietomis labai, net labai nuobodžiai. Gaila vaikų, patekusių į tokias gyvenimo pinkles, gaila visada, tik aš labai būčiau norėjusi, kad viskas būtų aiškiau pasibaigę, kad būtų buvęs stiprus motyvas, arba bent jau įtikinamas paaiškinimas. Tačiau, deja, tokio čia neradau ir tai pagadino visą knygos įspūdį. Jei būtų tęsinys - sutikčiau ir su tokia pabaiga, tačiau dabar viskas kažkur pakibo.

Nepaisant to, romanas parašytas tikrai labai gražiai, dialogai organiški, jei kalba nusikaltėlis, tą supranti, jei kalba policininkas, irgi aišku: smagu, kai veikėjus gali atskirti iš jų kalbos. Dialogai ne visada būna tokie, o čia autorė gerai padirbėjo, vertėja ją papildė.

Jei skaitysite, nusiteikite lėtam veiksmui, klampokam tekstui ir daugiau likusių klausimų, nei atsakymų.

Susitikime instagrame:

penktadienis, liepos 03, 2020

LEDYNŲ ALSAVIMAS - Mads Peder Nordbo

Kaip jau visiems žinoma, skandinavų trileriai dabar itin populiarūs. Nesbø ir Ahnhemo kūryba šluojama nuo lentynų, ir manau ne šiaip sau – jie užkabina, įsiurbia, įtraukia ir nepaleidžia, nors tu ką. Imdama į rankas šią knygą vėl tikėjausi kažko panašaus, juolab kai pasakojama apie salą, apie kurią tikrai mažai kur išgirsi. Deja.

„Ledynų alsavimas“ mus nukelia į Grenlandijos užkampį, kur randama neva senojo skandinavo mumija. Į salą atskrenda tyrėjai, taip pat ir žurnalistas Metju Keivas. Visi imasi savo tyrimų, o nakčiai kūno prižiūrėti paliktas policininkas ryte randamas paskerstas ir išmėsinėtas lyg kiaulė. Tai buvo padaryta dar jam esant gyvam, aplink mėtosi viduriai. Metju imasi aiškintis, kur čia kas pakastas, o greit sutinka ir egzotiškos išvaizdos inuitę Tuparnak, su kuria kartu ima kapstytis po saloje įšąlusias paslaptis.

Buvo įdomu skaityti apie pačią salą, jos tradicijas, žmonių gyvenimus, jų kasdienybę. Juk apie Grenlandiją žinome tiek mažai! Dar vienas ledynas Atlanto vandenyne, tačiau ten ir žmonės gyvena, sunkiai verčiasi, kovoja su jūra, taikosi su jos malonėmis ir bausmėmis. Gal nuskambėsiu kaip šaltakraujė, bet man buvo smalsu sužinoti ir kaip ten ruonius skerdžia, ar kitus gyvunus medžioja. Nauja, neįprasta, įdomu. Patiko skyrelių pavadinimai kita kalba, o labiausiai šioje knygoje man tiko, vietoje ir laiku pasirodė visi keiksmažodžiai. Kai Sabaliauskaitė sukėlė audras dėl moteriškų lytinių organų pavadinimų įvardijimo garsiai, tai čia irgi taip „saldžiai“ viskas. Aišku, vertėjai padėka, kad pavyko labai nuobodžią knygą paversti gerokai spalvingesne.

O šiaip aš kaip visada, į vatą nevynioju: silpnai. Antroje pusėje pasidarė išvis nuobodu, nors pradžia ir žadėjo daug. Kita vertus, nesinori praleisti progos susipažinti su tokia atokia ir paslaptinga sala, tad jei domina geografiniai ypatumai, skaityti apie šiuos dalykus čia išties buvo įdomu. Beje, pats autorius gyvena Nūke, Grendlandijos sostinėje, tad tikiu, jog jo pateikti aprašymai buvo gana tikslūs.



antradienis, birželio 30, 2020

BIRŽELIO KNYGOS

Pabūsiu nepopuliari, bet nepatinka man vasara, nepatinka karštis, esu pavargusi, skaityti norisi gerokai mažiau. Arba norisi, kad skaitiniai vežtų ir nepaleistų.

Šį mėnesį išmokau, kad nebesikankinsiu ir mesiu šalin knygas, kurios neteikia tiek laimės, kiek tikėjausi. Kelias knygas šį mėnesį tiesiog „iškankinau“, o štai kitos buvo suskaitytos per vakarą ar du. Dvi tapo mano šio naujo pažado aukomis, tačiau kaip visada, apie knygas, kurių nepabaigiau, plačiai nekalbu.

Geriausios, žinoma, buvo:
Nuojautos
Išdalintos žvaigždės
Žodžių sąrašas

Visos kitos... ak, deja, man pasirodė arba labai vidutinės arba gana prastos. Deja.

Kaip sekėsi jums? Ką skaitysite liepos mėnesį?


NORĖJOME TIK GERO – Grant Ginder

Romane pasakojama apie Raitų šeimą, kuri vyksta iš Kalifornijos į Graikiją tam, kad mama galėtų senukams pasakoti apie graikų paveldą, o šeimos vyrai pailsėtų. Lyg tyčia, visi turi paslapčių, net ir viešbutuko savininkė, kurią šis tas sieja su Sju Elena. Visiems veikėjams kažkas pradeda kaišioti pagalius į ratus; o gal karma stengiasi, kad pagaliau visi nustotų elgtis taip savanaudiškai?

Perskaičiusi šį romaną pagavau save galvojant, kokia vis tik nobodžiai įdomi ši knyga! Joje pasakojami dalykai itin vertingi, o veikėjai spalvingesni vienas už kitą – pasileidėlis tėvas, sūnus gėjus sudaužyta širdimi, gyvenime besiblaškanti akademikė mama ir kitame pasaulio gale esanti viešbutuko savininkė, kuri nori verslo atsikratyti. Romanas skaitėsi labai lėtai ir sunkiai, net nežinau kodėl, nes parašytas tikrai neįmantriai, tačiau pabaigoje liko malonus įspūdis. Ir žinote ką, man buvo visai smagu skaityti romaną, kuriame beveik visi veikėjai yra kažką pridirbę ir nėra labai aukštos moralės. Gyvenime tokius žmones, ko gero, apeičiau dideliu lanku, tačiau šiame romane jie buvo įdomiai aprašyti, norėjosi skaityti toliau, kad sužinoti, kaip vienam ar kitam iš jų pasibaigs.

Dar man mintis sukirbino ir tėvo – dukters santykis, smulkios detalės, kurias autorius įaudė į pasakojimą pasirodė labai gerai apgalvotos, padėjo istorijai vystytis toliau. Tokios smulkios užuominos, kai skaitytojas jau gali suprasti, o vėliau bus pasakyta ir garsiai.

Kalbant apie Graikiją, o dievai, kaip aš seniai noriu ten nuvykti, ir vis nuvykstu kažkur kitur. Gal nelabai mane traukia Santorinis ar Atėnai, aš noriu pamatyti būtent tas mažas saleles, pavaikščioti siauromis akmenimis grįstomis gatvelėmis… vienu žodžiu, šis romanas man priminė apie mano svajonę, nemažai sužinojau apie Graikijos architektūrą ir paveldą, pamąsčiau apie santykius ir moralę. Tiek užteko, nors romanas gana vidutiniškas, bet dėl kai kurių dalykų tikrai džiaugiuosi jį skaičiusi.

Susitikime INSTAGRAM!
www.instagram.com/gretabrigita.lt



MALDOS PAGROBTOSIOMS - Jennifer Clement

Viename pasaulio gale yra normalu gyvas sudeginti našles, kai miršta jų vyrai, nes neva, kaip čia jos gyvens be vyro! Kituose kraštuose yra normalu mergaitėms apipjaustyti genitalijas. Dar trečiuose yra visiška norma akmenimis užmėtyti neištikimą moterį ir paploti per petį tą patį padariusiam vyrui. O štai nedideliame Meksikos kaimelyje visi įpratę bijoti ir mergaites bjauroti vien tam, kad jomis nepasinaudotų didžiulę įtaką turintys mafijozai.

Ledidi užaugo mažame Meksikos kaimelyje, kur aguonas naikinačius chemikalus pila ne ant aguonų laukų, o ant žmonių, kur grožio salone tave pavers ne gražuole, o pabaisa. Istorija pasakoja apie moteris, kurios kankinasi, vėliau kankina viena kitą, tačiau lieka. Vyrai jas palieka, o jos pasilieka ten, kur pavojinga, kur galbūt vaikas pragulės duobėje su skorpionais visą naktį vien tam, kad liktų gyvas. Vieną dieną Ledidi sulaukia netikėto pasiūlymo ir jos gyvenimas pasikeičia, o kaip mama?

Skaitydama šią knygą vis prisimindavau paveiksliuką su skruzdėlynu, kurį ne vienas esate matę. Ant jo sėdi mergina, ir galvoja: o jei dar pasėdėsiu, gal nebekąs? O gal su laiku man pradės patikti? O jei nulipus nuo skruzdėlyno man nutiks šis tas baisiau? Bet kiti juk irgi sėdi ant skruzdėlynų, nieko nenutiks, jei pasėdėsiu ir aš... ne šiaip sau apie tai kalbu, nes visas šis romanas būtent toks, kuomet veikėjos pasirenka pasilikti. Kentėti. Kankintis pačios ir kankinti savo vaikus. Sakysime, kultūra, gimtinė, namai? Nežinau, jei man grėstų mirtis, ar tebebūčiau visada tokioje situacijoje. O vaikai? Juk kokioje Švedijoje vaikai būtų senų seniausiai atimti iš tėvų, jei kažkas pamatytų tokius dalykus. Krypstu, toli krypstu, bet man paliko labai pikta, ir liūdna, ir pasirodė neteisinga, jog vien todėl, kad tėvai pasirenka likti, turi kentėti vaikai.

Kas man šioje knygoje patiko? Labai patiko įvairūs faktai, pametėti be didesnių paaiškinimų, tačiau smagiai susiskaitę viename ar kitame kontekste. Patiko paskaityti ir apie jų kultūrą, Meksika mane seniai traukia, tie kraštai tokie tarsi persunkti adrenalino ir egzotikos vienu metu. Kažkada jau planavau ten vykti, ieškojaus bilietų, bet draugė sakė neišleis. Paskaičiusi šią knygą gal net suprantu, kodėl.

Kas nepatiko? Chaosas. Visa knyga labai fragmentiška, kai kurios siužetinės linijos neišplėtotos, kitos tiesiog įterptos, ir nežinai, kam tokių reikėjo. Tikėjausi bent jau labai kokybiškos prozos, bet, deja, čia jos neradau. Juk būna knygų, kurios gal ir fragmentiškos ar kiek sudėtingesnio išdėstymo, tačiau skaityti būna malonu, o čia to nebuvo. Taip pat man labai trūko pačių pagrobtųjų merginų istorijų. Toks jausmas, lyg tai nė nebuvo pirmame plane, o buvo visa kita... aš būčiau norėjusi atvirkščiai. Labai gaila, bet knyga man pasirodė vidutinė. Sužinojau daug naujo, bet didelio skaitymo malonumo nepajutau.

Susitikime INSTAGRAM!

trečiadienis, birželio 24, 2020

JO IR JOS - Alice Feeney

Šiomis dienomis visiems skundžiausi, kad vis knygos nuvilia. O ką reikėtų daryti, kai nori tą nusivylimų grandinę nutraukti? Reikia į rankas imti jau pažįstamo ir patikrinto autoriaus romaną. Taip ir padariau! Ir kuo viskas baigėsi? Pradėjau ryte, baigiau kitą dieną paryčiais, nes negalėjau padėti šalin nesužinojusi kas ir kodėl.

Ana yra korespondentė, žinių vedėja. Jau atrodytų, jog jos karjera stabili, tačiau viskas apsiverčia per dieną. Džekas - detektyvas, kuris įdeda daug pastangų ir darbo ieškodamas kaltųjų. Vieną rytą į gimtąjį miestuką dėl skirtingų priežasčių atvyksta abu - Ana - kurti reportažo apie žmogžudystę, o Džekas jos tirti... O gal jų motyvai visai kitokie?

Mane žavi tai, kaip ši rašytoja viską atskleidžia labai mažais trupinėliais. Siužetas vingiuotas, pasakotojai du ar trys, nežinia, o rašytoja taip parašiusi, kad skaitai, ir op, trupinys, dėlionės detalė. Jei esi pastabus, pasiimsi, nešiesi toliau, kol rasi kitą detalę ir žiūrėsi, ar susiriša galai. Ir taip viso romano metu. Vienas kitas trumpas sakinys, ir tiek. O skaitytojas galimai aikteli.

Buvo labai įdomi ir netikėta ir praeities dalis, šiurpą per kūną varančios paauglių veiklos. Patyčios. Silpnesnių už save skriaudimas. Galios demonstravimas. Nenoriu daug atskleisti, bet buvo labai įdomu, vienoje kitoje vietoje jau net pati atsisėdau patogiau ir bėgau eilutėmis greičiau nei įprastai.

Bendras įspūdis toks: buvo tikrai labai gerai! Įtikino motyvai, netrūko abejonių, o skaitytojas čia vedžiojimas už nosies kone visą skaitymo laikotarpį. Aš įtariau absoliučiai visus. Jau net buvau įsitikinusi, kad žinau! Bet deja, verčiau puslapį po puslapio, kad tik išsiaiškinti, ar buvau teisi. Ačiū dievams, teisi nebuvau.

Kam skausminga skaityti apie gyvūnų kankinimus ar kitokios orientacijos žmones ir jų gyvenimus, galite sėkmingai knygą apeiti.

antradienis, birželio 23, 2020

MEILĖ PAGAL SUTARTĮ ARBA ROMANTINĖ KOMEDIJA - Rachel Winters

Evės karjera stovi vietoje jau ne vienus metus. Mergina nori imtis scenarijų rašymo ir pasiekti daugiau. Tačiau jos viršininkui tuo metu svarbiausia, kad jo didžiausia žvaigždė - Ezra - laiku parašytų scenarijų... romantinei komedijai. Evė, norėdama pagreitinti savo kopimą karjeros laiptais, įlenda ten, iš kur sausa niekaip neišlįs - susitaria su Ezra, jog vaikščios į pasimatymus ir jam rašys ataskaitas. Tačiau ne viskas taip paprasta.

Man kartais tikrai patinka romantinės komedijos. Aš to net neneigiu. Galbūt ne visos atneša daug naudos, tačiau poilsiui itin tinka: pagrindiniai veikėjai patenka į sudėtingas situacijas, o pabaigoje visi pasibučiuoja ir ilgai bei laimingai gyvena. Mano nuomone, tokios istorijos mums suteikia pasitenkinimą, jog galime dėl kažko kito pasidžiaugti. Juk žmogui viskas baigėsi gerai. Gal kada taip nutiks ir man?

Toks man pasirodė ir šis romanas - kai visko tiek daug, pradžioje pamaniau, kad skaitau apie „Vienas namuose„ filmavimo aikštelę - krenta, griūna, na pasakoja apie kerėplą3000. Vėliau kerėpla patobulėjo ir sugebėjo susimauti įdomiau!

Bet sakysiu atvirai - man patiko. Tikrai smagiai susiskaitė, pailsėjau, kartu su Eve paprakaitavau, viską buvo nesunku įsivaizduoti. O labiausiai šiame romane man patiko tėvo ir dukrytės ryšys - nesiplėsiu, pamatysite apie ką aš, bet ten atrasite mylimiausius veikėjus ir pačius smagiausius pokalbius.

Važiuojant atostogauti - atostogų knyga; pora laisvadienių ir galimybė skaityti - labai lengvai skaitoma, vietomis naivoka (bet mes labai greiti smerkti kitus, nes patys nesame naivūs, ne ne ne), tačiau šilta istorija apie savo tikslų siekimą, bendravimą, išankstinius nusistatymus ir kūrybos kančias.⠀

SEPTYNIOS SESERYS: apie moteris, kurios ieško savo šaknų

Šie romanai skirti poilsiui, smegenų pravėdinimui, tačiau kai kurios istorijos pasilieka mintyse ir ilgesniam laikui. Ne literatūrinis šedevras, tačiau fantazijos ir idėjų aš Lucindai Riley truputį pavydžiu.



ŽODŽIŲ SĄRAŠAS - Patricia Forde

Žodžių sąrašas – tai istorija apie pasaulį, kuris išgyveno katastrofą, o dabar jį valdo tironas, kuris už žmones nusprendžia viską. Kas įdomiausia, net ir parenka jiems žodžius, nes jo įsitikinimu būtent žodžiai viską sugadino ir sugriovė pasaulį. Žodininkė Leta kasdien perrašinėja senus žodžius ir juos dalina žmonėms, tačiau leidžiamų žodžių sąrašas vis trumpėja...

Esu labai maloniai nustebinta – nors ši knyga ir skirta paaugliams, viskas nėra glaistomas – jei kankina, tai kankina, jei žudo... na, supratote mintį. Nes aš vis tik negaliu pakęsti to, kuomet į paauglius yra žiūrima kaip į trapias gėleles ir viskas nuo jų slepiama. Kam slėpti kažką, apie ką jie jau seniai žino?

Pats romanas privertė susimąstyti ir mane: negirdime mes įspėjimų, nenorime girdėti, arba apsimetame, jog mūsų tai neliečia. Šis romanas kalba apie ekologines problemas, o aš viską skaičiau tarsi prognozę. Ir baisėjausi, kiek daug dalykų atpažinau, kiek daug iš jų dabar girdžiu, tačiau visuomenė ignoruoja. Juk žemė kada nors norės apsivalyti, ir aš vis labiau esu linkus manyti, kad lai valosi, nes mes patys tikrai jau nebeatstatysime to, ką pridirbom.

Žavėjo ir Nojaus laivo analogija viso romano metu. Ne iš religinės pusės, bet iš pačio istorijos moralo perspektyvos, iš veiksmo ir pasekmių sąsajos. Taip pat ir apie Troją buvo kalbėta. Vėl viskas susiję, realu.

Ši knyga mane ir traukė, ir gąsdino vienu metu. Skaičiau susidomėjusi, norėjau išsiaiškinti, kaip viskas pasibaigs, kodėl bus vienaip o ne kitaip, supratau, kad turime vertinti ne tik patį pasaulį ir jo išteklius, bet ir kalbą, kuria kalbame, nes ji yra galingas įrankis.

Patiks visiems, kurie mėgsta distopijas, ir galiu drąsiai pasakyti, kad nesibaidytumėte to, jog knyga skirta paaugliams. Man nesijautė, jog autorė būtų taikiusi į ne tokį patyrusį ar protingą skaitytoją, kokiais mes kartais laikome vaikus iki 15 metų.

penktadienis, birželio 19, 2020

VAIKŲ TRAUKINYS - Viola Ardone

Iškart po Antrojo pasaulinio karo aštuonmetis Amerigas yra išsiunčiamas iš pietų Italijos į jos šiaurę. Kodėl? Pats vaikas nesupranta iki galo, nes motina jį tiesiog įsodina į traukinį ir išsiunčia kartu su šimtais kitų vaikų. Tačiau Amerigas nepyksta, nes dabar pagaliau turi batus, nors jie truputį ir spaudžia. Kartu su berniuku jo viduje, žinoma, keliauja ir nežinomybė, abejonės, šiokia tokia baimė, tačiau viską nustelbia sena išsipildžiusi svajonė – batai. Atsidūręs šiaurėje berniukas yra visų mylimas, juo rūpinamasi, čia jam nebereikia raustis po šiukšlynus. Tačiau galiausiai Amerigui galiausiai reikia grįžti namo pas mamą. O kas tada?

Dar viena knyga, papasakota vaiko akimis. Vaikiški troškimai, vaikiškas naivumas, viskas perfiltruojama per vaiko akis, vaiko, kuris visko iki galo nesupranta, kuriam tam tikri dalykai jau įaugę į kraują ir gali būti šokas, kai suvokia, jog kitoje realybėje gali būti ir visai kitaip. Čia kaip būna kurčiam vaikučiui, kuris pirmąkart išgirsta garsus – šokas, galimai neprognozuojama reakcija; panašiai jautėsi ir Amerigas, iš visiško skurdo atvykęs į namus, kuriuose kumpiai svyra nuo sijų, o namuose nuolat gali rasti įvairių sūrių ir duonos.

Ši knyga yra poros dienų skaitinys, kai perskaitai ir lieka gera emocija. Ir kartu slogumas. Nežinau, bet bent jau man asmeniškai tokios knygos patinka, kur viskas tikra, kai kalbama apie paprastus žmones, turinčius priimti nepaprastai sunkius sprendimus. O jeigu tai vaikas, kas tada? Ar tokie pasirinkimai turi įtakos vėlesniam gyvenimui, ir jeigu turi, tai kas tuomet: palengvėjimo atūdūsis ar kaltės jausmas visą likusį gyvenimą? Ko gero – abu, tas ir buvo baisiausia šiame romane.

O šiaip, kaip baisu turėtų būti mamai, kad reikia išsiųsti savo vaiką į svetimus namus, dėl to, kad negali jo išlaikyti. Tik mane gąsdino dar ir tai, kad vaikai gali nenorėti grįžti, nes ten jais rūpinamasi, jie jaučiasi mylimi.

Vis tik labiausiai man patiko paskutinė knygos dalis, kurioje pasakojimą tęsia jau garbaus amžiaus Amerigas. Dažnai būtent tokios atomazgos knygose man ir pritrūksta, o čia skaitytojui buvo atiduota duoklė. Gal net su kaupu.

Labai graži knyga, vietomis juoksitės, kartais graudinsitės, na, kaip ir tikrame gyvenime.

Susitikime Instagrame!



antradienis, birželio 16, 2020

FLORIDA - Lauren Groff

Noveles ir trumpas istorijas kartais aš mėgstu. Kai kurie gal net prisiminsite, kaip gyriau Opolskaitės tekstus ir pasakojau, kaip „kaifavau“ nuo Stankevičiaus „Diktantų sielai“...

Paprastai tariant, trumpos istorijos arba užkabina, arba ne. Kartais sukelia emocijų audrą, kartais ne. Rašytojas, rinkdamasis šį žanrą rizikuoja: reikia pasiekti skaitytojo širdį vos keliolikos ar keliasdešimties puslapių dėka. Ir kas atsitinka, jei skaitytojui nesukyla emocijos? Ogi nieko. Juk iš nieko nepadarysi kažko.

Iš šios knygutės tikėjausi daug. Norėjau, kad būtų gerai, kad būtų stipru, tačiau daug pliusų čia neįžvelgiau, o ir manęs niekas nepalietė.

Visų istorijų pasakojimo stilius panašus - būtent to kontrasto tarp jų gal labiausiai ir trūko. O gal rašytojos tikslas ir buvo toks, kad visos istorijos būtų tarsi vientisas kūrinys?

Apnuoginta Amerikos realybė, tokia nepragražinta ir visiškai kitokia Florida, nei yra likusi mano prisiminimuose. Man Florida siejasi su oranžinės spalvos filtru, uždėtu ant visko. O būtent šioje knygoje Florida parodoma kaip labai tamsi, niūri, kartais net pavojinga.

Kai kurie gamtos aprašymai priminė knygą „Ten, kur gieda vėžiai“ - nuolat akcentuojama gamta ir jos grožis, tačiau kartu pabrėžiama ir tai, kokie pavojai joje tyko, vietoje minkštų ir pūkuotų gyvūnėlių čia autorė pasakoja mums apie aligatorius, gyvates, vorus...

Nemažai kalbama ir apie socialinę atskirtį, blogio ir gėrio kovas, o klampiame tekste daug visko slepiasi tarp eilučių.

Čia radau daugiau chaoso, nei norėjau. Negavau to, ko laukiau, tik kad pats tekstas, pati proza, viskas buvo taip gražu, tai vien dėl to nenorėjau numesti knygos. Daug vertės čia neradau, emocijų nesukėlė, ir man tikrai labai gaila, kad taip nutiko, bet visiems vienodai negali patikti.

penktadienis, birželio 12, 2020

PILKOSIOS SIELOS - Philippe Claudel

Šioji Claudelio knyga man pasirodė pati silpniausia, tik ne jis dėl to kaltas, o aš pati. Dar šiemet skaičiau „Šuns archipelagą“ ir tuomet sakiau, kad knyga beveik tokia pat stipri, koks man pasirodė Brodekas. Šio romano aš ieškojau visur – pardavime jo nebėra, sunkiai rasi ir iš antrų rankų, tad liko senas geras ir laiko patikrintas variantas – biblioteka. Koks mano moralas ir pasiūlymas? Daryti pertraukas tarp jo kūrinių, ir daryti jas kuo ilgesnes, nes tokių emocijų užtenka ir nedidelėmis dozėmis.

Šiame romane policininkas rašo dienoraštį, tarsi pasakoja istoriją savo žmonai apie miestelį ir jame vykusius dalykus. Karo metai, ant kalvos užlipusi jauna mokytoja stebi karą iš toli; miestelį geležine ranka tačiau nebyliai valdo nuo visų atsiskyręs prokuroras, sprendimus priima teisėjas... viskas vyksta lėtai, o jų gyvenimas skyrius po skyriaus pamažu atskleidžiamas skaitytojui, kol viskas sukrenta į reikiamas vietas.

Jeigu kas nors neskaitėte nei vieno šio autoriaus romano, tai papasakosiu apie gražų tekstą, kokybišką prozą. Tai nebus knyga, kurią „sugraušite“ vienu ypu, nes tokiais kūriniais reikia mėgautis. Man skaitant susidaro įspūdis, jog autorius pasveria ir pamatuoja kone kiekvieną sakinį, o tuomet pasilieka prie varianto, kad geriau kokybė, o ne kiekybė. Protingas skaitytojas juk ir pats viską atkapstys tarp eilučių. Viskas parašyta ir paprastai, ir gana sudėtingai vienu metu, aš nesugebu net apibūdinti. O tame, gana paprastame tekste sutalpinta dar tiek daug turinio. Apčiuopiamo, preciziškai nukertančio kada reikia, ar atgaivinančio vieną ar kitą giliai užslėptą emociją.

Įdomiausias man buvo prokuroro personažas, vis svarsčiau: ką jis slepia? Kokia toji jo siela? Ir tada suvokiau, kad dirbant tokį darbą, kokį dirba jis, ko gero ir yra protingiausia išjungti emocijas, atsiriboti nuo kitų... ar net nuo savęs.

Philippe Claudel ir šiame romane pasiima žmogaus galią, panaudoja ją taip, kaip naudoti nederėtų, ir stebi – kas dabar bus? Nustebau atradusi ir šiek tiek meilės jo romane, bet man čia viskas labai tiko, o galų gale, aš net nenuspėjau kas ir kodėl. Užvertusi paskutinį puslapį galvoje kirbėjo daugiau klausimų, nei buvau gavusi atsakymų, tačiau tai yra gerai. Man patinka pačiai su savimi diskutuoti apie moralę ir jos ribas. Skaitykite. Vieną jo kūrinį per metus, bet skaitykite.

Susitikime INSTAGRAM!

trečiadienis, birželio 10, 2020

CENTRINĖ STOTIS - Fiona Davis

Gerai pamenu tą dieną, kai iš Kvinso važiavau į Manheteną. Mane traukinyje kalbino atsipūtęs venesuelietis, siūlėsi aprodyti miestą, o aš nesugebėjau net normaliai atsakinėti į klausimus, kuriuos blizgančių akių savininkas žėrė vieną po kito, nes svarsčiau nuo ko čia pradėjus: ar bėgti į Taimso aikštę? Ar iškart keliauti iki 9/11 memorialo, ar iki Centrinio parko... kol galiausiai atsakymas mane susirado pats – Centrinė stotis. Tiek kartų viskas matyta filmuose – laiptai iš abiejų pusių, apvalus kioskelis viduryje salės su laikrodžiu viršuje... ir didybė. Amerikietiška didybė. Dešimtys išėjimų ir įėjimų, nuolatinis skruzdėlynas, vyras su trimitu viename kampe, moteris su smuiku priešingame. Ar jau suprantate, kaip aš mačiau šią knygą? Tikrai taip – man ji reiškia visiškai kitokius dalykus, nes aš myliu Niujorką.

Jauna iliustratorė Klara 1928-aisiais metais dirba meno mokykloje, įsikūrusioje būtent Centriniame terminale. Ji yra moteris, tad nesvarbu, kokia talentinga bebūtų, ji tegali mokyti, o jos darbai niekuomet neprilygs vyrų šedevrams. Mergina blaškosi tiek savo karjeros klystkeliuose, tiek ir tarp ja besidominčių vyrų. Ir kitas laikotarpis – jau 1974-ieji metai, o čia sutinkame vienišą mamą Virginiją, kuri bando sudurti galą su galu, kad išlaikytų save ir savo dukrelę. Moteris įsidarbina tame pačiame centrinės stoties kioske ir ima nuoširdžiai juo rūpintis. Žinoma, dirbant tokiame pastate kyla daug pagundų, o Virginija visai netrukus atranda ir seną apleistą meno mokyklą, ir daug klausimų keliančią akvarelę. Ir tarsi vos akvarelei patekus Virginijai į rankas, ima dėtis keisti dalykai...

Žinau, jog kartojuosi tarsi papūga, tačiau knygos apie meną ir menininkus mane traukia lyg magnetas. Ir dar vis stebiuosi, jog šioji mano namuose gulėjo tikrai netrumpą laiką, kol nusprendžiau, kad išaušo ir jos valanda. Buvau labai maloniai nustebinta, nes romanas įtraukė nuo pirmųjų puslapių ir keliavau kartu su veikėjais, kartu klaidžiojau terminalo koridoriais. Abi linijos pasirodė vienodai įdomios, abiem atvejais veikėjos buvo užsispyrusios ir gana protingos (kas paskutiniu metu yra retas reiškinys).

Knyga kaitins kraują visoms feministėms ir feministams, ar tiesiog žmonėms, kurie mano, tad tiek vyrai, tiek moterys gali tapyti taip pat gerai. Man norėjo verkti tomis akimirkomis, kai buvo atiduodamos ar pavagiamos autorinės teisės. Kalbant apie meną, istoriją ir paveldą, labai patiko ir Centrinio terminalo išsaugojimo istorija. Net kai pagalvoji, ir dabar pastatas atrodo gana keistai, nes aplink jį yra apstatyti dangoraižiai! Toks tarsi... užstrigęs laike, jei lyginsime su didele dalimi Manheteno architektūros.

Romanas paprastas, tačiau manęs jame niekas neerzino, net ir tos pačios dvi linijos netrukdė, buvo vienodai įdomu ir kaip seksis Klarai, ir kaip Virginijai. Taip pat sužavėjo ir mamos ir dukros pokalbiai – įprastai tokios paprastos kalbos būtų gluminusios, o dabar viskas atrodė labai natūralu, vietoje ir laiku.

Ir patiko romano pabaiga. Nustebau, jog nenuspėjau tiesos, kad neįžvelgiau gana akivaizdžių dalykų. Bet tai tik teigiamos romano pusės. Pramogai, poilsiui, pabėgimui nuo streso – pats tas. O kur dar ta geroji dalis, jog sužinosite nemažai naujo apie meno, pramogų ir aukcionų pasaulį.

Susitikime INSTAGRAM!

sekmadienis, birželio 07, 2020

KLAIDINGAS ŽINGSNIS - Victoria Helen Stone

Tai pirmoji pažintis su šia rašytoja, ir tiesą pasakius, nebuvau niekaip nusiteikusi, tikėjausi greito desertinio trilerio, kurį „sulapnosiu“ per vakarą, tad taip ir padariau. Tik esmė dar ir tokia, kad man trileris tampa kelissyk geresnis, kai nenuspėju visos didžiosios paslapties ar bent jau pagrindinių akcentų pirmoje pusėje. Spėkit, kaip nutiko šįsyk?

Romano ašis – vaiko pagrobimas. Herojus – Veronikos vyras Džonis, nes būtent jis kalnuose aptinka nualintą vaikutį ir jį didvyriškai išgelbėja nuo skaudesnių pasekmių. Kuomet Veronikos vyras mėgaujasi rampų šviesa ir žiniasklaidos dėmesiu, moteris gūžiasi savo kiaute ir bijo, jog bus atskleistos jos paslaptys, be to, ima įtarti, jog nesusiriša visi galai, o vyras ima atrodyti vis įtartiniau...

Skaitydama šį trilerį išmokau daug ir įvairių dalykų. Mėgstu, kai gaunu galimybę ne tik ką nors naujo sužinoti, bet ir pasikartoti kai kuriuos dalykus: nebūti kilimėliu vyrui, neteisinti savo blogų veiksmų nes „juk ir jis taip daro“, neplakti savęs dėl kiekvieno menkniekio, nes kiti tų dalykų gal nė nepastebi, nepasiduoti kitų manipuliacijoms... galėčiau dar kelis dalykus išvardyti, bet su įtempto siužeto knygomis reikia šiek tiek atsargiau, nes va slystels pirštas klaviatūra, o kažkas susigadins skaitymo malonumą ir netikėtumo faktorius dings. Smagiau viską atrasti pačiam, ar ne?

Tačiau bet kuriuo atveju manau, jog tai yra puikus trileris pramogai, vienam ar dviem vakarams vietoje penktadienio filmo per tėvė-tris, kurį jau esate matę penkiolika kartų.

Pažadu, čia netgi bus truputis veiksmo pabaigoje, kai galvosite: oho, bet aaaaa, ne, bėk, palauk, nemesk! Autorė spėjo sutalpinti nemažai, ir veiksmo, ir melo, ir smagi pati atomazga, ir seksi-šmeksi net bus! Na, matysite patys. Jei ne tas nuspėjamumas, vertinčiau daug geriau, bet jei trilerių tiek kiek aš neskaitote, jums tiks ir patiks.

Susitikime INSTAGRAM!



PAČINKO - Min Jin Lee

Šį romaną ilgai stebėjau užsienio tinklaraštininkų įrašuose. Knyga buvo itin populiari, buvo sunku jos nepastebėti. Kai leidykla ją išleido, labai nustebau, kad ji tokios didelės apimties. O po to susivokiau – tik labai retais atvejais pavyks trijų kartų gyvenimus įsprausti į šimtą ar du šimtus puslapių, jei norėsis papasakoti išsamiai. Ir iš tiesų, valandos tirpte tirpo kartu su romano puslapiais. Neneigsiu, kiek prisibijojau ir vardų, painiojimosi, neaiškumo, tačiau šiokie tokie strigdžiai mane pasivijo tik romano antrojoje pusėje. Tad apie ką ši istorija, ir kas tas „Pačinko“?

Dvidešimto amžiaus ketvirtasis dešimtmetis, Korėja. Korėja tuomet, kai ji dar buvo viena šalis. Uostamiesčio turguje jaunutė mergina Sundža susipažįsta su turtingu vyru, kuris labai greitai merginai apsuka galvą – manau plėstis nereikia, nes visiškai aišku, kas įvyksta po to – vyras „pasiplauna“, o mergina lieka viena su vaikeliu, kuris netrukus turi išvysti pasaulį. Norėdama išvengti gėdos ir apkalbų ir susiklosčius palankioms aplinkybėms ji išvyksta į tokią tolimą ir nesvetingą Japoniją. Būtent šitaip pradedame keliauti su Sundža per jos gyvenimą, jos vaikų gyvenimus, jos anūkų gyvenimus. Romanas aprėpia visą šimtmetį ir trijų kartų pakilimus ir nuosmukius.

Šis romanas yra vienas iš tų, kuriuos vadiname daugiasluoksniais – čia daug emocijų, šeimos santykių, kartų susikirtimų, politikos, diskriminacijos ir tolerancijos kontrastų; taip pat juntami ir didžiuliai kontrastai tarp valstybių – Japonijos ir Korėjos – kurios visada tarpusavy konkuravo, kapojosi ir nerado bendros kalbos. Tik aš jau ne pirmą kartą įsitikinau, jog negalima spręsti apie visą tautą pamačius vieną žmogų. Nevalia galvoti, kad visi Japonai ar visi Korėjiečiai yra blogi ar nori mums pakenkti. Bet kažkodėl tam tikri srereotipai egzistuoja ir mes labai dažnai pasakome ką nors, kas, ir mes patys tai gerai žinome, yra netiesa. Net ir aš pati – kuo dažniau keliauju, tuo dažniau įsitikinu, kad viską reikia pamatyti pačiam, bendrauti su žmonėmis, nebijoti nusimesti sunkių ir slegiančių kaukių. Jei esi nuoširdus – žmonės tą įvertins ir atsivers. Žinoma, dalis tų stereotipų ateina iš praeities, o žmonės taip lengvai skaudžių dalykų nepamiršta.

Mane visą romaną trikdė keli dalykai (pabrėžiu, čia ne romano, o kultūros trūkumai, minusai, vadinkime kaip norime). Visų pirma, ta akimirka, kai niekas neįtinka: tėvas rūpinasi sūnumi – negerai, per daug negalima. Moteris dirba – vėl juntamas kontrastas su vakarų kultūromis, kuomet Europoje tokiu metu moterys jau gana aršiai kovojo už savo teises, kurios tikrai neapsiriboja tik „Kinder, Küche, Kirche“.

Be viso to, daug daugiau dalykų šiame romane mane žavėjo. Man patiko brolių santykiai, mane dažnai vertė aikčioti moterų solidarumas ir viena kitos palaikymas, nes to buvo daugiau, nei smerkimo ar apkalbų. Jaučiuosi sužinojusi nemažai įvairių dalykų apie abi kultūras, o tai aš visada mėgstu, pasipildęs žinių bagažas mane džiugina. Tai sodrus romanas, pilnas stiprių ir unikalių veikėjų, kai kurių iš jų nepamiršiu ilgai, esu tikra.

Taigi, kas tas „Pačinko“? Tai yra žaidimas. Tokių automatų salonai veikia visame pasaulyje, jie yra programuojami, vinukai sukalami taip, kad laimėtų tiek žaidėjų, kiek turi laimėti, jog salonas dirbtų pelningai. Ne šiaip sau ir toks šio romano viršelis – įsižiūrėkite įdėmiai kai imsite ją į rankas, nes jis išties unikalus. Toks žaidimas primena mūsų gyvenimą, kai mūsų likimas priklauso nuo to, kokius rezultatus davė prieš tai įvykęs veiksmas... kai atsitrenki į sieną, pakeiti kryptį, tačiau tave gali nunešti bet kur. Gal žemyn, tad teks pradėti iš naujo, o gal ir link finišo tiesiosios.

Susitikime INSTAGRAM!



BERNIUKAS DRYŽUOTA PIŽAMA - John Boyne

Nebe pirmas kartas, kuomet man į rankas patenka mažos apimties knygutė, savyje talpinanti tiek daug. Prieš daug metų mačiau ir pagal ją pastatytą filmą – paskutinė jo scena, ta svarbioji scena, lemtinga scena vis dar retsykiais prašmėžuoja man prieš akis, ir vargu, ar kada nors ją pamiršiu.

Devynmetis Brunas su šeima persikelia iš Berlyno į keistą vietą: berniukas pro langą mato tvorą, apraizgytą spygliuota viela, o už jos – žmonės, daug žmonių, dėvinčių dryžuotas pižamas. Brunui namuose darosi nuobodu, tad vaikas išsiruošia ieškoti draugų ir netrukus – eureka! – randa. Naujuoju Bruno draugu labai greitai tampa kitapus tvoros gyvenantis Šmuelis.

Pačioje pradžioje skaičiau ir raukiausi – kodėl pakeistas Aušvico pavadinimas, juk galima pragarą vadinti ir tikruoju vardu. O po to viskas paaiškėjo. Tai buvo tarsi dar viena iš vaikiško naivumo ir nežinojimo apraiškų. Visa knyga tiesiog persunkta to nekalto vaikiško naivumo, kai dar esi to amžiaus ir neskirstai žmonių pagal rasę, odos spalvą ar etninę grupę. Vaikams šie dalykai netrukdo tapti draugais, netrukdo net ir spygliuota tvora.

Man vis tik pati baisiausia dalis buvo ne pats Aušvicas, o tai, kas Bruno tėvas buvo jam, o kas Šmueliui. Jog vienam vaikui jis dalino meilę, o kitam kėlė nenusakomą baimę. O, bet, tačiau – manęs neįtikino vienas iš pagrindinių dalykų šiame romane – kaip tie vaikai sugebėjo tiek laiko bendrauti nepastebėti? Iki šiol manau, kad tokie dalykai jokiais būdais nebuvo įmanomi, man protu nesuvokiama kaip nacio vaikas galėjo lankyti koncentracijos stovyklos gyventoją. Ar tai įmanoma?

Knygutė nedidelė, koncentruota, be didelių išpūtimų, be patoso, be meilės istorijos ar pagraudenimų apie neteisybę; pasakojama vaiko akimis – išsyk tampa gerokai skaudesne ir realesne. Tai skaudi istorija, emocijų bomba. Jei nematėte filmo, galiu išsyk įspėti, kad servetėlių prireiks (idėja leidykloms ir knygynams – servetelės turėtų būti parduodamos kartu su tokiomis knygomis) romano pabaigoje.

Susitikime INSTAGRAM!



GEGUŽĖS SKAITINIAI

Šį mėnesį mano gyvenime įvyko daug pokyčių. Didelė dalis jų - vidiniai, tad pasilieku viską sau. Tik noriu pasidžiaugti, jog manyje ėmė geriau veikti filtras, tad ne tik viduje, bet ir gyvenime, ar net kai kuriuose socialiniuose tinkluose daug kas atsifiltravo ir išsivalė. Vadinas, taip turėjo būti! Ir dar manau, kad nors pati tokio nenorėjau, užsidėjau skydą, nebeprisileidžiu žmonių taip arti, ir dėl to šiek tiek liūdna. 

Vis tik mėnuo buvo puikus knygų pasaulyje! Perskaičiau viso 12 knygų, kurių didelė dalis man labai labai patiko!

Geriausios gegužę buvo šios:
Malonės
Vienintelė (tikra) meilė
Rojaus kaina
Pilkosios sielos
Viržynų paukščiai

Ką gero šį mėnesį skaitėte jūs? Papasakokite, man viskas įdomu, ypač jei išsiskiria nuomonės!