antradienis, sausio 14, 2020

KLAUSTUKAS - TAI PUSĖ ŠIRDIES - Sofia Lundberg

Šios autorės knyga „Raudona užrašų knygelė“ buvo viena iš pirmųjų knygų, kurią man padovanojo leidykla. Tada skaičiau ją su dideliu malonumu, istorija buvo parašyta unikaliai ir mane sukrėtė iki širdies gelmių, tad vos išvydus naują Lundberg romaną buvau nusiteikusi stipriai knygai ir jautriai istorijai. Ir koks gražus pavadinimas! Tik po kurio laiko susipratau, ką tai reiškia!
Garsi fotografė Elina jau spėjo susikurti laimingą gyvenimą Niujorko stiklo džiunglėse, tačiau per visus darbus moters santuoka braška. O kur dar visai netikėtai gautas laiškas iš gero draugo, su kuriuo leisdavo laiką vaikystėje. Gotlando sala kelia skaudžius prisiminimus ir moteris paklaiksta sulaukusi seno priminimo apie praeities klaidas ir skaudulius. Kaip elgtis? Ką rinktis?
Prieš imdama šį romaną į rankas dėjau nemažai vilčių.
Žinojau, buvau tikra, kad bus jautru, šilta. Ar visa knyga tokia buvo? Toli gražu... Elina auga su motina ir broliais, motinai cigaretės svarbesnės už pamaitintus ir saugius vaikus, tėvas kalėjime, tad vaikai sukasi kaip gali. Netrukus Elinos gyvenime atsiranda Fredrikas – kiek vyresnis berniukas, su kuriuo Elina netrunka susidraugauti. Abu vaikai mokosi vienas iš kito, o skaitant šypsojausi daugelį kartų. Kaip vaikai stebisi branda, kada atsiranda gėdos jausmas, sustiprėja kūniški pojūčiai ir paaštrėja savianalizė, kai domina ne tik išoriniai, bet ir vidiniai dalykai.
Daug kartų pykau. Erzino Elinos personažas Niujorko pasaulyje, pykau ant jos. Norėjau vis papurtyti ir tarsi ją pažadinti iš to sklandymo padebesiais ar priešingai, braidymo po pragaro versmes, kurias ji pati sau susikūrė. Tiesą pasakius, seniai nebuvau sutikusi tokio negatyvaus personažo. Ar man užteko to, kaip paaiškino jos buvimą ledine ir šalta? Nežinau. Ir nežinau, nes dėkui dievams, man niekada neteko patirti panašių dalykų, kokius pergyveno Elina. Bet dėl to personažas mielesnis nepasidarė.
Tai istorija apie atleidimą, savęs graužimą, veiksmą ir atoveiksmį, tiesos paieškas ir šviesos tunelio gale priėjimą.
Labai kažko naujo čia neradau, tačiau tai tikrai neblogas poros vakarų kūrinys, kurį perskaitę perkratysite savo vertybes ir pasaulis pasirodys daug gražesnis, nei atrodė tuomet, kai stovėjote eilėje pašte ar kai jus suerzino garsiai kalbantis žmogus troleibuse.
Baltos Lankos - siunčiu meilę atgal, gaudykit. Ačiū už knygą.
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!
https://www.instagram.com/gretabrigita.lt_apie_knygas/

http://www.baltoslankos.lt/knygos/grozine-literatura/klaustukas-tai-puse-sirdies


sekmadienis, sausio 12, 2020

ŠALTAS GRANITAS – Stuart MacBride

Šis trileris pateks į vieną iš kategorijų kaip nugalėtojas – šlykščiausias. Gal net šlykščiausias skaitytas mano gyvenime. Žiaukčiojau, raukiausi ir nustojau skaityti ne vieną kartą, tačiau atidėti ilgam irgi nepavyko, nes norėjosi skaityti toliau, siužetas buvo įdomus ir klausimas „o kas toliau?“ manęs nepaleido visą knygą.
Po metų pertraukos kriminalistas Loganas grįžta į darbą ir jį pasitinka žiauriai nužudytų ir išniekintų mažamečių lavonai. Vienas po kito jie trikdo visą Aberdyną ir gąsdina miesto gyventojus. Loganas kimba į darbą, tačiau netrukus po kojomis ima maišytis ir įkyrus žurnalistas, o aukos dygsta it grybai po lietaus...
Mačiau kelis nekokius atsiliepimus apie šią knygą ir vis nedrįsau imti į rankas. Vieni atsiliepimai peikė romaną, kiti – vertimą, kuris, pripažinsiu, įdomus... jei švelniai pasakius, nes romane apstu tokių žodžių, kuriuos girdėjau ir mačiau pirmą kartą. Kai kurie neįtikėtini žodžiai buvo nuolat kartojami ir trukdė skaityti. Nesu lituanistė ir anglų kalba artimesnė mano dūšiai, tačiau čia tekstas iš tiesų badė akis. stebėjausi ne kartą ir ne du, net gerokai dažniau nei bjaurėjausi šykščiais aprašymais.
Kas patiko? Daug kas patiko. Įtikino žudikas, jo motyvai, patiko, kad jis buvo paminėtas jau pradžioje ir vėliau visi galai susirišo. Įtikino ir šlykščios ar žiaurios scenos, čia tokių reikėjo atmosferai, tad mano jautrumas čia niekuo dėtas. Buvo įdomu skaityti ir apie darbą, ir apie asmeninius gyvenimus, nebuvo persūdyta. Logano bosas ir jo saldainiukai įsimins ilgam, neblogas būdas sukurti veikėją, įduoti jam saldainių į rankas ir taip paversti jį išskirtiniu.
Tikėjausi vieno, gavau visai ką kitą, likau maloniai nustebinta visos istorijos, įtikinta; noriu dar. Noriu antros dalies ir daugiau Logano nuotykių bei tyrimų. Atsidavęs darbui kriminalistas, šmaikštūs kolegos, niūri atmosfera ir žiaurus, šaltakraujis žudikas. Visko tiek, kiek reikia.
Dėkoju Leidyklai Briedis už knygą ir nekantrauju perskaityti kitą dalį.
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!
https://www.instagram.com/gretabrigita.lt_apie_knygas/

http://www.briedis.lt/Knygos/Grozine-literatura/Detektyvai/Saltas-granitas.html


antradienis, sausio 07, 2020

GRAUDARAGIO UŽKALBĖJIMAS - Siiri Enoranta

Kažkoks užkeikimas, ar užkalbėjimas, kad knygų su fantastikos elementais viršeliai yra baisūs. Pardon, bet kraupuma. Nebūčiau nuoširdi, jei to nepaminėčiau, nes tie, kas nepasidomės pačia istorija ir neišgirs gerų atsiliepimų, knygos į rankas neims. Kadangi mano gyvenime Haris Poteris man lygus biblijai, o tą pačią Kirkę suskaičiau pasigardžiuodama (ten mitologija, bet vis tiek nemažai fantastikos ir mistikos), tai ir ši knyga mane sudomino. Šiaurės literatūrai jaučiu simpatijas jau irgi netrumpą laiką ir dabar galiu tik džiaugtis susipažinusi su Graudaragiais ir Stikladarbėmis...
Istorija vis tik labai liūdna. Žvelkime pora tūkstantmečių į priekį ir atsidurkime Graudaragių salose, kuriose gyvena rami bendruomenė, kurios kiekvienas vaikas, sulaukęs šešerių metų turi susisitikti su Graudaragiu. Pagal tai, kiek laiko jie praleis kartu, tiek liūdesio bus skirta žmogui likusiam jo gyvenimui... Ulis su Graudaragiu užtrunka taip ilgai, kaip niekas niekada prieš tai, tad vaikas išsigąsta ir parašo laišką, įkiša jį į butelį ir visai netrukus sulaukia svečių iš kitos karalystės – pusiasalio, kuriame viską valdo stikladarbės moterys ir princesė Sadėja, kur vyrai neturi žodžio ir visi gyvena „tobulus“ gyvenimus ir jų tauta yra gerokai labiau išsivysčiusi nei gyvenanti Graudaragio saloje. Tik ar tikrai?
Noriu girti ir girti rašytojos sugebėjimą papasakoti epinę istoriją iš tiek daug skirtingų perspektyvų ir nesusukti skaitytojui galvos. Pati skaičiau ir stebėjausi, kaip lengvai atskiriu veikėjus ir suprantu, kas yra kas.
Kiek čia daug fantastikos, mistikos, mitų, tradicijų, smegenų plovimo. Gal aš tikrai per daug kapsčiau, bandydama gilintis visur, kur tik pavyko ir matyti politiką ir pavyzdžius, su kuriais susiduriame savo gyvenimuose ir šiuolaikiniame pasaulyje. Galbūt įžvelgiau tradicijų galią, kuri gali būti kone pragaištinga? O gal aš tiesiog tokia pažengusi agnostikė, jog man neatrodo normalu nulemti šešiamečio gyvenimą kažkokios tradicijos vardan...
Šis romanas kalba apie kraštutinumus. Galbūt tie, kurie turi mažiau, gali būti laimingesni, negu tie, kurie turi neva viską. Juk ne viskas auksas, kas auksu tviska. Šiuo atveju tai buvo stiklas, stiklas, apie kurį skaičiau ir žavėjausi, mėgavausi tuo, jog buvo pasirinktas ne auksas ar deimantai, o prabangi ir be galo galinga medžiaga, tačiau tuo pačiu ir tokia trapi, tarytum simbolizuojanti visą Sidrinėjos karalystę. Man tie abu pasauliai pasirodė lyg priešprieša: distopija ir utopija, atskirtos jūros...
Nenoriu daug visko atskleisti, bet pasikartosiu, jog tai nėra linksma istorija. Talentingai ir gražiai parašyta, veikėjai vienas už kitą įdomesni, siužeto vingiai taip greit keičiasi, kad teks ir graudintis, ir piktintis. Na, jei stebėtumėte tenisą, taip kaip ir jo metu, čia teks pasukioti galvą visomis kryptimis. Ar man šis romanas patiko? Labai, daug visko atradau, ko buvau pasiilgusi ir ką gavau. Ar norėjau kažkokios didesnės problemos? Žinoma. Man konflikto čia pritrūko, norėjosi stipresnės atomazgoss ir nunešto stogo, nes tuomet knygą būčiau traukusi į šių metų geriausiųjų dešimtuką. To negavau, tačiau vis tiek išsinešiau daugiau, nei tikėjausi išsinešianti.
Laukiu knygų mugės, laukiu pasimatymo su rašytoja, nes šiemet ji bus Leidyklos "Tyto alba" viešnia. O leidyklai nepaprastai dėkoju už knygą.

https://www.tytoalba.lt/graudaragio-uzkalbejimas


PILNA BURNA PAUKŠČIŲ - Samanta Schweblin

Ak, kaip aš apsidžiaugiau gavusi šią knygą – viršelis nuostabus, tobulas, pavadinimas atrodo romantiškas ir kažkoks mistifikuotas... ir ech, knyga buvo visiškai kitokia, nei tikėjausi.
Ši knygutė – tai trumpų apsakymų rinkinys, kur kiekviena istorija alsuoja paslaptimi, turi kažkokią problemą ir dažniausiai – itin neįprastą atomazgą. Ir gal net ne ta gerąja prasme, kai kažkas nudžiugina. Čia, šiame rinkinyje, kiekviena istorija buvo palydėta giliu atodūsiu, žvilgsniu į sieną kelioms minutėms ir nusipurtymu. Panašiai jaučiausi skaitydama kitos Pietų Amerikos rašytojos Marianos Enriquez knygą „Tai, ko netekome ugnyje“ – čia irgi daug makabriškumo, nesuvokiamų ir nepaaiškinamų dalykų, skaitymo tarp eilučių ir noro, kad neturėčiau tokios lakios vaizduotės, kokia esu apdovanota.
Prisipažinsiu – kai kurios istorijos nepaliko jokio įspūdžio. Perskaičiau, gūžtelėjau pečiais ir verčiau kitą puslapį. O kai kurios... o vaikyti! Jei dabar viršelyje matomi drugeliai atrodo gražūs ir romantiškai nuteikia – po istorijos, pasakojančios apie juos, niekada į tuos drugelius taip pat nebežiūrėsite. Tas pats galioja ir pavadinimui.
Vis tik labiausiai man patiko apsakymai apie lagaminą, nuotakas (šioji ypač patiko, tokia skaudi, bet taip gerai atspindinti skirtumus tarp vyrų ir moterų), drugelius ir žaislų parduotuvę. Visi tokie surrealūs, bet kartu ir kraupiai realūs pasakojimai nukėlė mano mintis į neregėtas ir nematytas erdves.
Čia nebuvo tiek daug makabriškumo, kaip kad Enriquez knygoje, tačiau ta įtampa jautėsi visose istorijose ir skaityti buvo įdomu, tiesiog negalėjau padėti knygos šalin neperskaičiusi istorijos ar dviejų. O kur dar teksto grožis, už kurį galiu dėkoti merginai su plačia šypsena, skardžiu balsu ir nuoširdžiu bendravimu. Vertimas puikus, knyga stipri. Mažos apimties, bet didelio įspūdžio kūrinys. Pasijausite kaip sapne, kartkartėmis, lyg košmare, bet mirktelsit ir labai nespėsit nusigąsti, nes visos istorijos gana trumpos, bet to pakanka, kad pasiekti skaitytoją.
Dėkoju Leidykla Sofoklis už knygą ir Augustė Matulevičienė už puikų vertimą. Pagarba, likau maloniai nustebinta.
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



šeštadienis, sausio 04, 2020

Apie 2019 metus ir GERIAUSIAS ir ne tokias geras KNYGAS

Ak, kokie keisti buvo metai. Blogais jų vadinti negaliu, nes sutikau ne vieną ir ne du nuostabius žmones. Pasikeitė prioritetai, suvokiau, ko noriu gyvenime ir išmokau pasakyti žmonėms, kad noriu pabūti viena. Suvokiau, kad skaitymas ir rašymas yra mano didžiausi varikliai ir kiekviena nauja istorija priverčia širdį kalatotis vis kitaip (va, kaip poetiškai). Supratau, kad apžvalgų rašymas yra kažkas įdomaus ne tik man, kaip jas rašančiai, bet ir skaitantiems, nes per metus gavau dešimtis nuostabių žinučių ir džiaugsmo šūksnių iš žmonių, kurie atrado mano pakunkuliavimus ir pagal juos renkasi, ką skaityti toliau.
Bet iš esmės anie metai man buvo sunkūs. Gal, tiksliau, nesėkmingi. Nepavykdavo beveik niekas, ko ėmiausi. Pradėjau viena, išslydo; kita, vėl panašus rezultatas. Aš žinau, kad kai kurie dalykai nevyksta iškart ar vos tik užsimanai, bet vis tiek skauda, kai nori, gali, o iš tavęs atima. Nenoriu skųstis, esu sveika, laimingesnė nei kada nors prieš tai, tačiau be galo džiaugiuosi, kad apskridome apie saulę ir galų gale galim versti naują puslapį. Nesibrėžiau šiems metams neįtikėtinų ir neįveikiamų tikslų, tačiau ėmiau mąstyti kitaip ir bandau labiau mėgautis tuo, ką turiu dabar.
Esu labai laiminga dėl kelių dalykų: metų pradžioje dirbau knygų mugėje, tai buvo neįtikėtina patirtis ir to nepamiršiu niekada. Mano gyvenime atsirado radijas, kur kartas nuo karto vis pakalbu apie knygas ir tuo mėgaujuosi bei atsikratau savo baimių ties kiekvienu tiesioginiu eteriu.
Taip pat esu dėkinga visoms leidykloms, su kuriomis draugauju jau seniau, ir toms, kurios į mano gyvenimą atėjo pernai: Baltos Lankos, BALTO leidybos namai, Leidykla "Tyto alba", Leidykla Briedis, Leidykla Sofoklis, Svajonių knygos, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla... esu be galo dėkinga už pasitikėjimą ir tai, kaip dosniai dalinatės.
Ir, žinoma, svarbiausia dalis, nes ko mes čia dar susirinkome?
Per anuos metus perskaičiau 131 knygą. Pačiai neįtikėtinas skaičius.
METŲ GERIAUSIOS (eiliškumas atsitiktinis):
BALTOJI CHRIZANTEMA – Mary Lynn Bracht
VISAS GYVENIMAS – Robert Seethaler
KIRKĖ – Madeline Miller
ANYTA – Sally Stepworth
KITA RANKA – Chris Cleave
KARAS, IŠGELBĖJĘS MANO GYVENIMĄ ir KARAS, KURĮ GALIAUSIAI LAIMĖJAU – K.Brubaker Bradley
EIME SU MANIMI – Karma Brown
KELEIVIS – Ulrich Alexander Boschwitz
VIENI METAI. ATSKIRAI – Taylor Jenkins Reid
APŠVIESTOJI – Tara Westover
Dar kelios vertos paminėjimo knygos, dalį jų svarsčiau traukti dešimtukan:
Tai, ko netekome ugnyje
Dienų piramidės
Prašau, pasirūpink mama
Kitais metais Havanoje
Šiaurė ir pietūs
Paskutinė malonė
Kai viskas pasakyta
Prarasta žmona
Nemirtingieji
Ką praleidau, kol miegojai
Pilna burna paukščių
Graudaragio užkalbėjimas
Ir, knygos, kurios vienaip ar kitaip nuvylė, nepateisino lūkesčių, nepatiko ar nebeturėjau noro ir kantrybės jų pabaigti. Gaila savo brangaus laiko, be to, skaitymas turi teikti malonumą.
Trys tiesos apie Elsę – numečiau. Knygą įpusėjau, iškart atspėjau esmę, o skaitėsi itin nuobodžiai...
Žali – numečiau. Knygų įprastai nemėtau, bet, bet, deja... ne mano knyga visomis prasmėmis.
Paskutinioji žemės žmonių karta – numečiau. Pasisakysiu labai liaudiškai – Gavelį skaityti galėčiau tik apsirūkius, o kadangi nerūkau nieko, nuo ko suprasčiau jo tekstus, knygą teko mesti. Ir ačiū, daugiau ne.
Ir kelios knygos, kurias skaičiau, tačiau nieko nebūčiau praradusi, jei būčiau neįveikusi:
Vienintelė istorija
Laikinai jūsų
Meilės gyvenimas
Šviesi valanda
Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau
Bėgūnai
Esu nežmoniškai visiems dėkinga už palaikymą ir kiekvieną gražų komentarą. Tai mane stumia judėti toliau, dalintis, kalbėti, kunkuliuoti, nebijoti pasisakyti ir būti savimi.
Būkit geri vieni kitiems, laimingi ir sveiki. Ir, žinoma, puikių skaitinių.
Ir nepamirškite, mane galite rasti Instagrame, kuriame dalinuosi daugiau ir dažniau, nuolat pasakoju apie visokius nuotykius, ne tik knygas, tad kviečiu susitikti ir ten: https://www.instagram.com/gretabrigita.lt_apie_knygas/