trečiadienis, kovo 18, 2020

LIZOS BUTAS – Vaiva Rykštaitė

Prieš kelis metus su geriausiomis draugėmis ebay nusipirkome Tamagochi žaisliukus. Prisiminėme vaikystę, kaip augindavome viščiukus ar kačiukus dviejų kvadratinių centimetrų ekranėlyje, o kai numirdavo, kišdavome kokią adatą ir perkraudavome tą mini kompiuteriuką. Pamenu, vieną tokį pirkausi Palangos gatvėje, kai laimėjau 202 litus iš dviejų keno loto bilietukų, prie telekomo, nes pati augau Vilniaus centre, kiek žemiau – Totorių gatvėje. Kas mane skiria nuo Rykštaitės – šešeri metai ir šimtas kilometrų, nes knygoje pasakoja apie Kauno senamiestį ir vaikystę jame.
Skaičiau knygą ir kone viską prisiminiau. Vienodas sekcijas pas visus, kur tik benueisi, kilimus ant sienų arba bobutes, daužančias juos kiemuose, ypač pavasarį, kai visi ritmingai čiaudėja nuo žiedadulkių... o pala, negi jūs neprisimenate Valinskienės balso, sklindančio iš dėžės po vidurnakčio, kur papai šmėžuoja ekrane? Neva netyčia pataikius įjungti tokį kanalą.
Knyga pasakoja apie Gintarės šeimą – mamą, kuri negamina, bet ruošia super duper karštus sumuštinius su pikantišku padažu ir tėtį, kuris nori kurti biznį, stumdyt prekes visiems iš eilės ir krautis turtus. Nelabai jam sekasi... na o Gintarytė mėgaujasi vaikyste, vėliau paauglyste, stebi mamos vyrus, vadinamus naujus tėčius...
Visą knygą laukiau kokio siužeto pokyčio. Laukiau, laukiau... ir tik užvertus paskutinius puslapius supratau, kad jo čia ir nereikėjo, nes patys veikėjai galėjo „pavežti“ visą knygą ir vis tiek buvo įdomu skaityti. Krizenau balsu, kai skaičiau apie spiritizmo seansus ir prisiminiau pikų damos kvietimą, kai vasaras leidau sanatorijoje...
Ir šito neradau Rykštaitės knygoje, bet po velnių, pusę knygos galvojau apie plastiliną, kurį taikydavome visais gyvenimo atvejais, o sumaišius visas spalvas gaudavosi šūdo spalvos masė, kurios nebesinorėdavo naudoti. Iki šiol nesuprantu, kam tas daiktas reikalingas, o va, visa vaikystė...
Ir tas juokas, kad mamos vaikus kviečiasi valgyti iš lauko... na tiesiog viskas, beveik viskas buvo labai pažįstama, priminė daug smagių dalykų. Priminė ir liūdnesnius, tačiau praeities jau nebepakeisi, buvo kaip buvo, iš tiesų žmonės gyveno sunkiai, ir motinos, spėju, tikrai kovojo dėl importinių pėdkelnių, kurių patys vaikai taip nemėgo, nes gi apsivilkti jas, po perkūnais... ilga daina, o kas, jei dar ne ta puse pataikai?
Pakeliavau laiku, gera pasidarė, smagiai Rykštaitė viską aprašė ir parašė, patiko skaityti ir knygą drąsiai daug kam rekomenduosiu. Vien dėl nostalgijos, nes dabar niekas skolai nebeduoda, o vaikai užauga greičiau ir nebežino, ką reiškia šokinėti per gumytę, ar paprasčiausiai, per balas... tai va, jei smagiai persiskaitė viskas, ką aš suminėjau, patiks jums ir knyga, garbės žodis.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą

♥ Man labai patinka skaityti Jūsų komentarus ir į juos atsakyti :) ♥