Neatskleisiu kaip ir kodėl, bet knygos pavadinimas ir jo reikšmė, apie kurią perskaitysite knygos pabaigoje, yra revoliucija. Kitaip to pavadinti nemoku. Ir dar kokio grožio viršelis!
Šioji Picoult knyga buvo visiškai kitokia, nei aš buvau įpratusi. Čia nebuvo problemos, kurią analizuotų teisme. Tačiau, deja, problemų čia buvo nors vežimu vežk. Tema tokia skaudi ir reikalinga, ypač kai mūsų pirmoji ponia kaišioja savo moterišką liežuvį ne vietoje ir ne laiku. Kai pasaulis tobulėja, žmonės gali daryti ką nori, tačiau iki šiol atsiranda abejojančių moters teise į pasirinkimą. Ir taip, mes kalbame apie abortus.
Romanas sudėliotas neįprastai ir veiksmas vyksta atgaline tvarka. Sužinome, jog abortus atliekančioje klinikoje įkaitais paimti keli žmonės, yra aukų, policija derasi, o viena iš įkaičių – policininko duktė. Veiksmas lėtai ritasi atgal ir kas valandą mes sužinome daug įdomių detalių apie kiekvieną iš veikėjų. Ar yra ką pasakoti apie siužetą? Ne. Jei daug papasakočiau, išduočiau svarbius istorijos aspektus. Tiesiog nusiteikite įtampai, jautrumui, skaudžioms istorijoms ir pasirinkimams.
Visų pirma, aš tikrai manau, kad jei yra normalūs ir teisingi santykiai, tuomet tai turėtų būti bendras sprendimas ar bent jau išsami diskusija su atvirai išklotomis kortomis. Tačiau, jei moteris partnerio neturi; suvokia, jog neišlaikys vaiko; nėštumo metu paaiškėja, jog vaikui gresia pavojus ar rimta liga; galbūt pasirenka karjerą; turi jau vieną sergantį vaiką; buvo išprievartauta ir pastojo, yra labai jauna ir bijo... ir dar kone dešimtys kitokių variantų, tuomet, manau, ji visada turi teisę rinktis. Ar man pačiai asmeniškai gaila negimusio leliuko? Pasiliksiu savo nuomonę sau, nes manau jau supratote, kad aš esu už abortus, kai moteris suvokia, kad tai yra geriau tiek jai, tiek vaikui. Niekada nesupratau ir nesuprasiu, kaip gali paleisti vaiką į pasaulį, kuriame geri, dulkiniesi su kuo papuola ir vaikus gimdai be emocijų, kurie vėliau turi visa tai matyt arba augti ne mylinčioje šeimoje.
Tik duokite man pakalbėti apie skaudžias socialines temas, užsisuksiu ir nesustosiu. Čia Picoult pasielgia kaip visada – istoriją sugeba papasakoti taip, kad nei šaulys, nei abortų norinčios moterys neatrodo blogos. O gal, jei aš būčiau griežtai nusiteikusi prieš abortus, kalbėčiau kitaip?
Jau mačiau ne vieną atvejį, kuomet išgyvena per anksti gimęs leliukas. 21-ąją savaitę. Abortus kai kuriose JAV vietose atlieka iki 25 nėštumo savaitės. Yra valstijų, kuriose nėra jokios ribos, ypač, jei gresia pavojus motinos gyvybei. Tokiose situacijose esi priverstas susimąstyti apie daug dalykų. Ar moteris, pasidariusi abortą antro trimestro metu, nebus žmogžudė? Kokios priežastys tą abortą pateisins? Juk yra tokių, kurie mano, jog ir 4 savaitę po apvaisinimo gimdoje esantis gemalas jau yra žmogus. Ir nei teisių, nei klystančių čia nebus. Kas atsirado pirmiau, višta, ar kiaušinis?
Knyga, kuri priverčia galvoti, pykti, abejoti, svarstyti. Tokios man ir patinka. Buvau pasiilgusi jos kuriamų istorijų ir turiu vieną vienintelę neskaitytą jos knygą – taupau, nes tokiems pamąstymams, kokius sukelia jos knygos, reikia prisiruošti emociškai.
Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!
