ketvirtadienis, balandžio 30, 2020

BALANDŽIO SKAITINIAI

Šį mėnesį pasitaikė geri skaitiniai!! Perskaičiau 10 knygų, bet nebuvo kada rašyti apžvalgų, nes dirbau, o sėdėti galėjau ribotą laiką... Šį mėnesį atsigriebsiu.
Labiausiai patiko:
Vadink mane savo vardu
Mano giminaitė Reičelė
Kongo užrašai
Kaip sekėsi skaityti Jums?

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!


YPATINGA SELĖS IŠMINTIS - Ruth Hogan

Ši knyga mane patraukė viršeliu. Žavi mane vis tik ryškios spalvos, kaip kokia šarka esu, ir tai nepasikeis. Kažkodėl tikėjausi labai jautrios, gražios ir jaukios istorijos...
Knygoje pasakojama apie moteris, jų skaudulius, netektis ir atradimus. Daugiau apie siužetą nieko nepapasakosiu, tik tai, kad Maša prieš daug metų neteko vaikelio, o Alisa gyvena su liga ir paaugliu sūnumi. Be šių pagrindinių veikėjų istorijoje vis sušmėžuoja ir pora senolių, kurių viena – varnas lesinanti ir kapinėse slampinėjanti Selė.
Geroji romano pusė: man irgi patinka kapinės, ypač visokios senos ir gražios, kuriose apstu skulptūrų ir akį traukiančių antkapių. Šioje knygoje kapinių mėgėjai ras daug visko įdomaus – nuo rašytojos pasakojimų apie mirtį, mirusius, apeigas ir tradicijas, iki spalvingų veikėjų, kurie būdami būtent kapinėse atsiskleidžia. Autorė labai gražiai kalba apie netektį ir paleidimą, atleidimą, mirtį. Patiko ir „anapusinės šeimos“ sąvoka, kurią vis girdėjome iš Mašos lūpų, kai ji pasakojo apie kapinėse lankomiausius kapus. Dar tikrai patiko atomazga. Likau šiek tiek nustebinta to, kaip viskas galiausiai susidėliojo į vietas, net ašarą nubraukiau, nes pasidarė ir liūdna, ir pasidžiaugiau dėl teisybės (sąlyginai). Viskas išsisprendė į tų jautrias pabaigas mėgstančių žmonių pusę, tai ir man visai patiko.
O dabar apie tai, kas man nepatiko, o nepatiko visai nemažai dalykų. Nereikalingi veikėjai – visų pirma, jų nė nepamenu, nes jie buvo tiesiog... nereikalingi. Siužetui jie nepridėjo nieko, jokių akis atveriančių tiesų nepasakė, širdžių nedaužė. Viena iš tokių veikėjų – na nepatikėsite – Selė. Romane ji sudalyvavo gal penkiose scenose, kurios nei įdomios, nei reikšmingos nebuvo, o išminties jos penkiuose ištartuose sakiniuose neradau. Dar vienas dalykas, kuris nepatiko – pirmi šimtas puslapių. Jei būčiau jų neskaičiusi, niekas nepasikeistų. Na, apžvalgoje nebūtų šio sakinio, ir prieš tai buvusių dviejų. Dar erzino ir bandymai viską labai gražiai aprašyti, kai skaitai ir jauti, kad nenatūraliai tekstas plaukia, toks jausmas, lyg sinonimų ar antonimų žodynas vis buvo vartomas. Vartomas per dažnai.
Nuoširdžiai nesupratau, ką autorė norėjo ištransliuoti šiuo romanu? Kad laikas gydo? Atomazga viską paneigia. Kad karma egzistuoja? Kad pasivaikščiojimas kapinėse ramina? Kalbu jau sarkastiškai, bet labai gaila, kai potencialiai labai graži istorija vis tik būna neišbaigta, o žinutė neištransliuota.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



SEPTYNI EVELINOS HUGO VYRAI — Taylor Jenkins Reid

Romane pasakojama apie Holivudo žvaigždę Eveliną Hugo, kuri nuo jaunų dienų žinojo, ko nori, ir to siekė. Dabar Evelina jau sena, bet po daugelio metų kino industrijoje, 7 santuokų, šlovės ir ne tokių sėkmingų akimirkų, moteris yra nusiteikusi ir iš šio pasaulio išeiti su ne ką mažesniu trenksmu. Evelina pasikviečia jauną žurnalistę Moniką, kuri turi parašyti knygą apie jos gyvenimą, o išleisti tik po jos mirties. Jauna mergina sutrinka, tačiau smalsumas nugali, o ir dosnus atlygis vilioja...
Pastaruoju metu kuo toliau, tuo sudėtingiau darosi atrasti gerą, stipriai sukaltą pramoginį romaną. Labai nesinori pilstyti iš tuščio į kiaurą — šis tikrai patiko. Žavėjo veikėjų charizma, jų ambicingumas, tačiau dažnai erzino naivumas ir, atrodytų, po tiek išmoktų pamokų, vėl lipimas į tą patį vandenį.
Septynios santuokos, ar jūs įsivaizduojate? Vienos jų iš meilės, kitos iš išskaičiavimo... dėl pinigų, dėl dar kitokių priežasčių, kurių nenoriu atskeisti, nes nemėgstu gadinti malonumo. Galėsite pasitikrinti savo tolerancijos lygį, pasakyčiau tik tiek. Bet kaip buvo įdomu apie kiekvieną santuoką skaityti! Kiekvienas su Evelina susituokęs vyras buvo apibūdintas vis kitu epitetu – ir kokie jie buvo taiklūs! Stebino autorės išmonė gana paprastą siužetą pateikti taip patraukliai.
Apie svarbiausią ir esminę romano temą ir problemą aš norėčiau kalbėti, plėstis, kunkuliuoti, bet to nedarysiu, tik pasakysiu: jei jau mylit, norit, be žmogaus negalit, o jis be jūsų, tai po velnių, nepaleiskit vienas kito. Ypač jei tai tik dėl to, kad bijot ką žmonės pasakys. Gyvenimas tik vienas, nugyventi jį reikėtų būnant laimingu.
Čia visko daug: meilės, Holivudo spindesio ir šešėlių, skaudžių patirčių, nesąžiningų ar tiesiog negerų veikėjų. Nemažai ir naivumo, bet kaip sakė pati Evelina Hugo, kad nesigaili nė akimirkos, tad ir aš nekritikuosiu. Tikrai patiko visa istorija, atomazga buvo viena iš tų kur: ką? Negali būti! Ir kaip aš apie tai nepagalvojau? Vien dėl jos verta perskaityti visą istoriją, nes atsakymai į romano eigoje kilusius klausimus bus pateikti. Kaip desertas.
Knyga patiko labai. Tiesiog labai.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!
https://www.instagram.com/gretabrigita.lt

https://www.svajoniuknygos.lt/taylor-jenkins-reid-septyni-evelinos-hugo-vyrai


trečiadienis, balandžio 22, 2020

PO RAUDONU DANGUM - Mark Sullivan

Man patinka knygos apie karą, aš to neneigsiu. Ne visai patinka, kad staiga visi rašomi romanai pavirsta „tikromis“ istorijomis, o tokia etiketė yra klijuojama dėl marketingo priežasčių. O kai dar galiausiai paaiškėja, kad viskas ten buvo visai kitaip ir rašytojas daug ką iškraipė. Tiesiog, nesvarbu kaip ir kodėl ką rašai, gal derėtų tai palikti kaip romaną? Tiesiog mintys, kurios net ne visai tinka šiam romanui, bet kažkodėl galvoje susidėliojo.
Pinas Lela – jaunas ir ambicingas vaikinas, kuris svajoja apie merginas, Ameriką ir ramų gyvenimą. Tačiau viskas apsiverčia, kai fašistų valdomoje Italijoje pradeda dėtis baisūs dalykai – šeima naktimis vyksta iš Milano į laukus, iš kurių stebi bombarduojamą miestą... tačiau visi suvokia – taip ilgiau tęstis nebegali. Šeima išsiunčia Piną į kalnus, kur vaikinas imasi treniruotis, o visai netrukus per kalnus ima vesti žmones į saugumu alsuojančią Šveicariją. Po šių žygdarbių Pinui grįžus į Milaną prasideda kiti darbai – lemtingo atsitiktinumo dėka jaunas vyras imasi vairuotojo darbo ir pradeda šnipinėti paties Hitlerio dešiniąją ranką...
Romane visko daug, jis kupinas veiksmo. Pradžioje mane žavėjo vietų aprašymai – daugelyje jų yra tekę būti pačiai, tad skaityti buvo dar įdomiau. Vėliau kartu su Pinu kopiau į kalnus ir mažumėle jam pavydėjau – juk kas mane sekate ilgiau, žinote mano sentimentus Tatrams, Kaukazui, Pirėnams ar kitoms nedidelėms kalnų grandinėms Ispanijoje... tokie skyreliai priversdavo mano širdį plakti stipriau. Ne tik dėl meilės kalnams, bet ir iš jaudulio, panikos ir streso dėl Pino gyvybės ir saugumo.
Dar labai patiko tai, kad nors romanas pasakojo apie Antrąjį pasaulinį karą, šįsyk skaitėme ne apie žydą ir ne apie koncentracijos stovyklą – šiokia tokia atgaiva po aušvico tatuiruotojų, prarastų žmonų ir kitų populiarių romanų. Nesakau, kad anie nepatiko, tik po jų pati ėmiau sapnuoti krematoriumus ir dujų kameras.
Skaitant šį romaną vis tik galvojau ir mąsčiau, kodėl tam tikromis aplinkybėmis yra pasirenkama pamesti žmogiškumą, tapti tironu, baisiu žmogumi, skleisti ir dalinti baimę, griauti, o ne statyti... kodėl žmonės yra linkę rinktis baisesnius rezultatus atnešančius dalykus? Aš suvokiu, kad kiekvienam jo sprendimas atrodo geriausias. Kad visų mūsų moralės normos yra skirtingos, ir kas man atrodo normalu, kitam išrodys baisu ir atvirkščiai. Tik kaltės jausmą visi jaučiame vienodai, įdomu kodėl taip yra? Nes tiek teisingus, tiek tragiškai klaidingus sprendimus priimame tokia pačia lengva ranka. Prisiminiau filmą, kurio taip ir nedrįsau pasižiūrėti, tačiau apie kuriame dėstomas situacijas teko daug diskutuoti psichologijos paskaitose („Eksperimentas“) – apie kalėjimą, į kurį įleidžiami skirtingi žmonės, burtų kelių jiems paskiriami arba kalinio, arba kalėjimo prižiūrėtojo vaidmenys ir „žaidimas“ prasideda. Šis socialinis eksperimentas man primena karą, kai žmonės apsiima vaidmenis, tik nereikia vaidinti.
Istorija man pasirodė labai jautri, vietomis žiauri, o kai kurias akimirkas atsiminsiu ilgai. Tekstas paprastas, nieko įmantraus, tačiau kai kurie siužeto vingiai mano minčių nepalieka jau kelias savaites ir manau, kad nepaliks dar ilgai.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



pirmadienis, balandžio 13, 2020

ŽUVELE, NERK! - Charli Howard

Esu visiškai tikra, kad istorijos, kurias aš skaičiau paauglystėje, skiriasi kaip diena ir naktis nuo tų, kurios yra rašomos šiandien. Tuomet istorijose vyravo lauko žaidimai, draugystės, sveika konkurencija, o dabar kalbama apie populiarumą, diskriminaciją, skaudžias ir dideles problemas šeimoje. Ar manau, kad viskas per porą dešimtmečių pasikeitė? Ir taip, ir ne. Bet itin smalsu patikrinti, kas čia įvyko per visus tuos metus.
Molė yra talentinga plaukikė. Mergaitė priklauso populiariai merginų grupelei mokykloje, gyvena su seneliais, nes jos mama verslininkė, todėl visiškai neturi laiko pasimatyti su dukra. Molei reikia pasirinkti – brangus draugas, ar populiarumas? Talentas ir plaukimas, ar draugių pripažinimas?
Imdama knygą į rankas tikėjausi paaugliškai naivios istorijos, o galiausiai knyga man tikrai patiko. Žavėjo Molės santykis su seneliais, jos savianalizė. Skaitydama kraupau suvokusi, kiek daug vaikų atsisako savo svajonių vien dėl baimės: o ką apie mane pagalvos kiti? Ar to, kad šaipysis.
Mane iš proto varo požiūris, kad mokykla praeis. Kad vaikai žiaurūs. Kad visada ras iš ko šaipytis. Na ne. Po velnių, ne. Kaip vaikus auklėsim, taip jie ir elgsis. Jei mokysime, kalbėsimės, aiškinsim... tikėtina, kad net sulaukę paauglystės liks žmonėmis, o ne antžmogiais, priverčiančiais kitus jaustis be proto blogai. Žinau, kad viskas yra sudėtingiau, bet juk vaikai yra tėvų atspindys, o aš manau, kad patyčių galima išvengti kalbantis, diskutuojant, motyvuojant ir palaikant.
Gražūs šios knygelės siužeto vingiai, knygoje nebuvo daug ir garsių moralų, tačiau čia jie aiškūs ir lengvai atkapstomi tarp eilučių. Knygoje pateikiami tikslūs ir tikroviški pavyzdžiai, galima gauti didelę motyvacijos dozę ir pasisemti įkvėpimo kovai dėl savo svajonių. Rekomenduoju paaugliams nuo 12 metų ir tėvams, auginantiems tokio amžiaus vaikus.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!

penktadienis, balandžio 10, 2020

MIESTELIO ROMANSAS - Grigorijus Kanovičius

Prisipažinsiu, nei apie Kanovičių ką buvau girdėjus, nei apie šį romaną, tačiau leidykloje man jį labai nuoširdžiai parekomendavo kaip tiesiog „labai gražią knygą“. Ir neklydo, nes ji puikiai parašyta. Esame įpratę, kad kai jau skaitome apie žydus, kad bus daug žiaurumo, kančios, diskriminacijos, o čia viskas buvo ne taip!
Pasakojimas sukasi apie Kanovičiaus šeimą tarpukario metais ir Antrojo iš jų išvakarėse, kai visi naiviai tikėjo, kad dalykai, girdimi apie Hitlerį, tėra pramanas. Grigorijaus senelė Rocha – romano centre. O ji ir turi būti centre, nes tokios spalvingos asmenybės į kampą nepasodinsi. Jonavoje gyvenančios žydų šeimos gerbiamos, joms priklauso įvairūs verslai ir visi vieni kitus palaiko, jie tiesiog gyvena, o Kanovičius pasakoja apie jų patirtis, išgyvenimus, ir tiek. Ir to pakanka, patikėkite manimi.
Visų pirma, man labai patiko, kaip jie visi kartu laikosi, kaip tauta. Taip jau yra, pasaulis taip „vyko“ per amžių amžius, kad juos vargšus vis visi išvaro, bet kaip tauta, jie itin stipriai laikosi įsikibę vieni kitų. Dabar, kai knygą jau spėjau apmąstyti, man gal net nebekyla klausimas, kodėl viena kaimynė išsižadėjo dukters, kuri ištekėjo už lietuvio.
Viso romano metu žavėjo ir teksto lengvumas, humoro jausmas ir tai, kad patys žydai vis mokėdavo iš savęs pasišaipyti. Taip pat, paneigė nemažai stereotipų, o kai kuriuos tik dar stipriau patvirtino. Tokie dalykai pasakojimus ir padaro tikresniais, nuoširdesniais, kai susitapatini su veikėjais, jų išgyvenimais.
Jei iš tiesų didelė dalis žmonių, apie kuriuos rašė Kanovičius, egzistavo, tai tuomet jis juose sugebėjo pamatyti labai įdomias ir gražias savybes. Toks jausmas, kad žmogus tiesiog traukte traukė gerumą žmonėse ir norėjo matyti tik gražius dalykus. Net miestelio ubagas, pinigėlių kaulytojas buvo įsimintinas ir įdomus personažas.
Nesitikėjau, kad knyga taip patiks. Viena vertus – čia šeimos istorija, kita vertus, tai mūsų visų istorija, nes žmonės gyveno, buvo, mylėjo, kūrė ir statė, svajojo... ir tada vėl – užkliuvo šarka už tvoros... ir bėgte... Liūdna, neteisinga, bet skaitydama įsitikinau – jie visada tarsi žino, kad vėl teks tą daryti, patys moka pajuokauti dėl savo likimo vingių. Gražus, jautrus romanas. Skaitykite!

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



pirmadienis, balandžio 06, 2020

MANO BRANGIOJI ŽMONA - Kimberly Belle

Su Kimberly Belle susipažinau pernai, perskaičiusi jos knygą „Sumeluotas gyvenimas“. Ana tikrai labai patiko, puslapiai vertėsi greitai, tik kad nuspėjau esmę, o tai man dažniausiai pagadina reikalus. O jau šioje viskas buvo kiek kitaip – čia iki pat romano pabaigos nenutuokiau, kol vieną sekundę staiga dzingt, ir viskas paaiškėjo. Beje, tokiose situacijose manau, kad turi būti gerai įvaldęs rašymą – vienas netinkamai parinktas linksnis ar įvardis – visas kortų namelis gali sugriūti per sekundę.
Trileryje pasakojama apie Betę, kuri slapstosi. Moteris beveik metus planavo, kaip paliks prieš ją smurtaujantį vyrą ir pasikeitusi tapatybę susikurs naują gyvenimą. Kita linija – dingsta Sabina, o jos vyras įtariamas prie to prisidėjęs. Bylą tiriantis detektyvas aiškinasi, kur čia šuo pakastas, o patikėkite manimi, viskas čia yra visai kitaip, nei atrodo.
Ar žinote tą jausmą, ka skaitote, viskas atrodo aišku, suprantama, logiška, o paskui paaiškėja, kad jus mulkino visus tris ar keturis šimtus puslapių? Neįtikėtinai gerai susuko viską. Jei kas nors atspėsite skaitydami anksčiau laiko, parašykit man, labai įdomu!
Visas romanas persunktas baime, nepasitikėjimu tiek kitais, tiek savimi. Juntamas toks tylus baimės klyksmas, kai skaitai, ir pasidaro taip gaila moters, kad susitapatini ir susinervini, ir jaudiniesi, kad tik viskas pavyktų, kad tik nerastų, kad pavyktų pasislėpti.
O dar labiau gąsdino ta dalis, kurioje pasakojama iš vyro perspektyvos, kai dar kartą įsitikini, kokių antžmogių vis tik galima sutikti ant mūsų apvalios žemelės.
Tikrai patiko, o tiems, kurie skaito gerokai mažiau trilerių nei aš, tikiu, kad patiks dar labiau. Buitinis smurtas, manipuliacijos, psichologinis spaudimas, bėgimas, santykių problemos ir jų sprendimas. Ir netikėta pabaiga. Visa tai rasite šiame romane.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



penktadienis, balandžio 03, 2020

TOLIAU NEI VANDENYNAS — Narius Kairys

Visi mane pažįstantys žino - apie ėjimą galiu kalbėti ilgai. Graudinuosi prisiminus visokias akimirkas iš savo pačios Kelio. O ir čia pasakojama apie vaikiną, kuris skirtingomis transporto priemonėmis ir vis kitais būdais keliavo iki Saint Jean Pied de Port - Pirėnų papėdėje esančio miestuko, nuo kurio didžioji dalis pradeda savo piligrimystę. Užkilus akmenimis grįsta gatvele randi piligrimų ofisą, kur išduoda pasą ir jau kitą rytą dar auštant leidiesi ir kyli kalnais. Visi 26 ar 27 kilometrai, ir tu jau Ispanijoje.
Neslėpsiu, romano pradžioje mane daug kas erzino: gaveliškumas, nesąžiningumas, kuriuo dosniai į kairę ir dešinę dalinosi pagrindinis veikėjas. O be šių dalykų, tai jaučiausi lyg žiūrėčiau į veidrodį. Prisiminiau kaip sunkiai ėjau pati, ką išgyvenau, ką iš kelio pasiėmiau ir ką jame palikau.
Vis tik, knygoje buvo ir labai jautrių, gražių ir man artimų minčių. Apie tai, kaip kelyje niekas neklausia, kodėl eini. Apie tai, kaip kiekvienas galiausiai sutinka Žmogų, kuriam išsipasakojus pasijunti lyg po skaistyklos, „restarto“ tolesniam gyvenimui.
Ar manau, kad žmonės, kurie pasiryžta eiti šimtus kilometrų pėstute, yra bepročiai? Taip, nes tai sunku fiziškai. Psichologiškai dar labiau. Ar kartočiau? Tikrai taip. Ir žinau, kad jau kitą kartą pasiimčiau visai kitus dalykus nei anąsyk, ir pamesčiau tokį bagažą, kuris dabar taip slegia, o tuomet jo nė nepasigesčiau.
Kažkodėl jaučiu, kad šį kelio romaną skaitysiu dar kartą. Ten tiek daug visko jautraus, įdomaus ir alsuojančio laisve, kai negalvoji apie rytojų. Kai rūpi tik dušas, lova ir šiltas maistas.
Turėjau rašyti apie knygą, parašiau apie save. Tebūnie, nes viskas išjausta autoriaus ir aprašyta daug gražiau, nei aš kada sugebėčiau. Ar knyga tiks ir patiks visiems? Ko gero ne, bet vėlgi, priklausomai nuo to, ko ieškote. Knygoje, kelyje, gyvenime... O gal visur?
Buen Camino!

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!
https://www.instagram.com/gretabrigita.lt

https://www.rsleidykla.lt/Knyga/serijos/Toliau-nei-vandenynas/


ketvirtadienis, balandžio 02, 2020

TEN, KUR GIEDA VĖŽIAI - Delia Owens

Tai knyga, kurią jau metus stebėjau. Ji buvo perkamiausia, skaitomiausia, mylimiausia. Na – kaip visada, kai pagauna bumas kokį kūrinį, ilgai nepaleidžia iš gniaužtų. Apie tokią patirtį galėtų pasidalinti romanai „Apšviestoji“, „Aušvico tatuiruotojas“... ir kartais susimąstai, kas nutinka, kad viena knyga gauna daugiau dėmesio nei kita. Aš iki šiol nesuprantu, kodėl tokio populiarumo sulaukė „Eleonorai Olifant viskas gerai“, „Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau“... suprantu, kad čia skonio reikalas, ir vis tik manau, kad knygoje turi būti kažkas TOKIO, ko tuo metu mūsų visuomenei reikia. Pateisinti blogiems sprendimams, pasiguosti, kad ne vien man blogai, neva, būna dar blogiau. Atrasti kažkokią kryptį, kuria pasukęs galėtų pabėgti. Daug priežasčių. Skaitytojai atranda tas knygas, kurios su jais tuo metu kalba, jiems padeda, pastumia reikiama kryptimi.
Maža mergytė Kaja gyvena su šeima nedideliame namuke, apsuptame pelkynų. Šeima gana atsiskyrusi, vaikai laksto laukais, Šiaurės Karolinos gyventojų likimai nelepina, o Kają ir visą šeimą staiga palieka mama. Tiesiog susikrauna lagaminėlį ir išeina. Po to ir seserys, broliai, o galiausiai vieną mažametę palieka ir tėvas, tad mergytė mokosi išgyventi. Praėjus daugeliui metų miestelį supurto mirtis, o įtariamąja tampa ne kas kita, o atsiskyrelė pelkių gyventoja Kaja. Vyksta teismas, žmonės nori teisingumo. Tačiau kas nutiko ant to apžvalgos bokšto, ar tai tikrai Kajos darbas?
Perskaičius knygą pelkės stovi akyse; ausyse tyla, kartais perskrodžiama kokio paukščio klegtelėjimo, ar kito gyvūno, prabėgančio mišku... Ramus vandens bangavimas, sudrumsčiamas vietinės valtelės ar kokio pelkės gyventojo... Pati panašiose vietose esu buvusi, tad labai lengvai tuos vaizdus piešiausi galvoje... nesibaigiantys pelkynai, apaugę kiparisais, svyrančiais virš vandens... toks šios knygos grožis. Ramuma, gamta, jos galia, taip stipriai jaučiama šioje istorijoje. Ir Kaja, visiškai viena. Maža, bejėgė mergaitė, kuri bando išgyventi bandydama imituoti kadaise matytus kitų žmonių veiksmus, daro tai, ko jokiam tokio amžiaus vaikui dar nereikėtų daryti. Ir vėliau, ta Kaja, kuri atranda moteriškumą, kuri viskuo domisi, kuri noriai dalinasi žiniomis, kuri nori draugauti, bendrauti, tačiau... nepavyksta.
Daug visko šiame romane, bet šiek tiek siutino kai kurios situacijos, kuomet vaikas iš „džiunglių“ įmetamas į normalią aplinką, ir „pedagogai“ tikisi, kad vaikas neišsigąs. Jokios pagalbos, nors visi mato ir žino. Abejingumas ir pasimetimas, kad viskas čia taip, kaip turi būti.
Man labai patiko pirmoji romano pusė iki teismų, kai gamtos buvo daugiau, nei žmonių. Būtent jie paskui ėmė man nebepatikti. Buvo įdomu, kol nepažėrė kaltinimų, nes visada labai lengva pasirinkti patį pažeidžiamiausią ir jį apkaltinti. Pasirinkti tą, kuris nemokės apsiginti.
Knygos pabaigoje, pačioje pabaigoje aš keikiausi. Sukilo tiek daug minčių ir emocijų, maniau sprogsiu. Apėmė pyktis, neviltis, perliejo tarsi šaltu dušu. Supurtė. Skaitysiantys, pamatysite, tikrai nenoriu nieko atskleisti, o aš iki šiol labai džiaugiuosi, kad knyga sukėlė tiek emocijų. Stogo nenunešė, tačiau supurtė.
Labai noriu pagirti Anitą Kapočiūtę, kurios nuostabiu vertimu gerėjausi jau nebe pirmą kartą, tačiau šįkart buvo geriau nei nuostabu. Tiek biologijos, floros ir faunos, o ji taip nuostabiai romaną išvertė. Jei dar svarstote ar skaityti, tai siūlau pabandyti, nes knygos vertimas ir kalbos grožis jus pavergs.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!
https://www.instagram.com/gretabrigita.lt

https://www.knygos.lt/lt/knygos/ten--kur-gieda-veziai/


KOVO SKAITINIAI

Daug gerų knygų pasitaikė, o jei atvirai, stengiausi tokias į rankas ir imti. Karantino metu dirbu iš namų, tad jei ne darbas, būčiau dar daugiau perskaičiusi!
Labiausiai patiko:
Toliau nei vandenynas
Septyni Evelinos Hugo vyrai
Miestelio romansas
Po raudonu dangum
Ten, kur gieda vėžiai
O ką skaitėt jūs?

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!
https://www.instagram.com/gretabrigita.lt