MIESTELIO ROMANSAS - Grigorijus Kanovičius

Prisipažinsiu, nei apie Kanovičių ką buvau girdėjus, nei apie šį romaną, tačiau leidykloje man jį labai nuoširdžiai parekomendavo kaip tiesiog „labai gražią knygą“. Ir neklydo, nes ji puikiai parašyta. Esame įpratę, kad kai jau skaitome apie žydus, kad bus daug žiaurumo, kančios, diskriminacijos, o čia viskas buvo ne taip!
Pasakojimas sukasi apie Kanovičiaus šeimą tarpukario metais ir Antrojo iš jų išvakarėse, kai visi naiviai tikėjo, kad dalykai, girdimi apie Hitlerį, tėra pramanas. Grigorijaus senelė Rocha – romano centre. O ji ir turi būti centre, nes tokios spalvingos asmenybės į kampą nepasodinsi. Jonavoje gyvenančios žydų šeimos gerbiamos, joms priklauso įvairūs verslai ir visi vieni kitus palaiko, jie tiesiog gyvena, o Kanovičius pasakoja apie jų patirtis, išgyvenimus, ir tiek. Ir to pakanka, patikėkite manimi.
Visų pirma, man labai patiko, kaip jie visi kartu laikosi, kaip tauta. Taip jau yra, pasaulis taip „vyko“ per amžių amžius, kad juos vargšus vis visi išvaro, bet kaip tauta, jie itin stipriai laikosi įsikibę vieni kitų. Dabar, kai knygą jau spėjau apmąstyti, man gal net nebekyla klausimas, kodėl viena kaimynė išsižadėjo dukters, kuri ištekėjo už lietuvio.
Viso romano metu žavėjo ir teksto lengvumas, humoro jausmas ir tai, kad patys žydai vis mokėdavo iš savęs pasišaipyti. Taip pat, paneigė nemažai stereotipų, o kai kuriuos tik dar stipriau patvirtino. Tokie dalykai pasakojimus ir padaro tikresniais, nuoširdesniais, kai susitapatini su veikėjais, jų išgyvenimais.
Jei iš tiesų didelė dalis žmonių, apie kuriuos rašė Kanovičius, egzistavo, tai tuomet jis juose sugebėjo pamatyti labai įdomias ir gražias savybes. Toks jausmas, kad žmogus tiesiog traukte traukė gerumą žmonėse ir norėjo matyti tik gražius dalykus. Net miestelio ubagas, pinigėlių kaulytojas buvo įsimintinas ir įdomus personažas.
Nesitikėjau, kad knyga taip patiks. Viena vertus – čia šeimos istorija, kita vertus, tai mūsų visų istorija, nes žmonės gyveno, buvo, mylėjo, kūrė ir statė, svajojo... ir tada vėl – užkliuvo šarka už tvoros... ir bėgte... Liūdna, neteisinga, bet skaitydama įsitikinau – jie visada tarsi žino, kad vėl teks tą daryti, patys moka pajuokauti dėl savo likimo vingių. Gražus, jautrus romanas. Skaitykite!

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!