TEN, KUR GIEDA VĖŽIAI - Delia Owens

Tai knyga, kurią jau metus stebėjau. Ji buvo perkamiausia, skaitomiausia, mylimiausia. Na – kaip visada, kai pagauna bumas kokį kūrinį, ilgai nepaleidžia iš gniaužtų. Apie tokią patirtį galėtų pasidalinti romanai „Apšviestoji“, „Aušvico tatuiruotojas“... ir kartais susimąstai, kas nutinka, kad viena knyga gauna daugiau dėmesio nei kita. Aš iki šiol nesuprantu, kodėl tokio populiarumo sulaukė „Eleonorai Olifant viskas gerai“, „Tobuli gyvenimai liepsnoja skaisčiau“... suprantu, kad čia skonio reikalas, ir vis tik manau, kad knygoje turi būti kažkas TOKIO, ko tuo metu mūsų visuomenei reikia. Pateisinti blogiems sprendimams, pasiguosti, kad ne vien man blogai, neva, būna dar blogiau. Atrasti kažkokią kryptį, kuria pasukęs galėtų pabėgti. Daug priežasčių. Skaitytojai atranda tas knygas, kurios su jais tuo metu kalba, jiems padeda, pastumia reikiama kryptimi.
Maža mergytė Kaja gyvena su šeima nedideliame namuke, apsuptame pelkynų. Šeima gana atsiskyrusi, vaikai laksto laukais, Šiaurės Karolinos gyventojų likimai nelepina, o Kają ir visą šeimą staiga palieka mama. Tiesiog susikrauna lagaminėlį ir išeina. Po to ir seserys, broliai, o galiausiai vieną mažametę palieka ir tėvas, tad mergytė mokosi išgyventi. Praėjus daugeliui metų miestelį supurto mirtis, o įtariamąja tampa ne kas kita, o atsiskyrelė pelkių gyventoja Kaja. Vyksta teismas, žmonės nori teisingumo. Tačiau kas nutiko ant to apžvalgos bokšto, ar tai tikrai Kajos darbas?
Perskaičius knygą pelkės stovi akyse; ausyse tyla, kartais perskrodžiama kokio paukščio klegtelėjimo, ar kito gyvūno, prabėgančio mišku... Ramus vandens bangavimas, sudrumsčiamas vietinės valtelės ar kokio pelkės gyventojo... Pati panašiose vietose esu buvusi, tad labai lengvai tuos vaizdus piešiausi galvoje... nesibaigiantys pelkynai, apaugę kiparisais, svyrančiais virš vandens... toks šios knygos grožis. Ramuma, gamta, jos galia, taip stipriai jaučiama šioje istorijoje. Ir Kaja, visiškai viena. Maža, bejėgė mergaitė, kuri bando išgyventi bandydama imituoti kadaise matytus kitų žmonių veiksmus, daro tai, ko jokiam tokio amžiaus vaikui dar nereikėtų daryti. Ir vėliau, ta Kaja, kuri atranda moteriškumą, kuri viskuo domisi, kuri noriai dalinasi žiniomis, kuri nori draugauti, bendrauti, tačiau... nepavyksta.
Daug visko šiame romane, bet šiek tiek siutino kai kurios situacijos, kuomet vaikas iš „džiunglių“ įmetamas į normalią aplinką, ir „pedagogai“ tikisi, kad vaikas neišsigąs. Jokios pagalbos, nors visi mato ir žino. Abejingumas ir pasimetimas, kad viskas čia taip, kaip turi būti.
Man labai patiko pirmoji romano pusė iki teismų, kai gamtos buvo daugiau, nei žmonių. Būtent jie paskui ėmė man nebepatikti. Buvo įdomu, kol nepažėrė kaltinimų, nes visada labai lengva pasirinkti patį pažeidžiamiausią ir jį apkaltinti. Pasirinkti tą, kuris nemokės apsiginti.
Knygos pabaigoje, pačioje pabaigoje aš keikiausi. Sukilo tiek daug minčių ir emocijų, maniau sprogsiu. Apėmė pyktis, neviltis, perliejo tarsi šaltu dušu. Supurtė. Skaitysiantys, pamatysite, tikrai nenoriu nieko atskleisti, o aš iki šiol labai džiaugiuosi, kad knyga sukėlė tiek emocijų. Stogo nenunešė, tačiau supurtė.
Labai noriu pagirti Anitą Kapočiūtę, kurios nuostabiu vertimu gerėjausi jau nebe pirmą kartą, tačiau šįkart buvo geriau nei nuostabu. Tiek biologijos, floros ir faunos, o ji taip nuostabiai romaną išvertė. Jei dar svarstote ar skaityti, tai siūlau pabandyti, nes knygos vertimas ir kalbos grožis jus pavergs.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!
https://www.instagram.com/gretabrigita.lt

https://www.knygos.lt/lt/knygos/ten--kur-gieda-veziai/