antradienis, gegužės 26, 2020

KONGO UŽRAŠAI - Nikolaj Frobenius

Kai tik perskaičiau, kad ši knyga apie kalėjimą ir su mirties bausme nuteistus karius, tikėjausi visiškai kitokio romano. Afrika, kalėjimas, maniau, jog čia į aki bus drėbtelta nenusakomi kiekiai žiaurumo, tačiau to fizinio žiaurumo tiek daug ir nebuvo, o romanas vis tiek per galvą trinktelėjo neblogai. Visa įtampa, manipuliacija ir stiprus spaudimas, kuomet pritrūksta oro, čia veikė puikiai.

Ambicingas kino prodiuseris prikalbina rašytoją leistis į pavojingą nuotykį. Rašytojas turėtų nuvykti į pavojingą N‘dolo kalėjimą, esantį Kongo Demokratinėje respublikoje. Vyras turėtų kalbinti du ten kalinčius karius, kurie yra nuteisti mirties bausme. Jų likimas aiškus, tad prodiuseris nori medžiagos filmui. Juk ką dar galima geriau panaudoti filmui, jei ne tragiškus žmonių likimus?

Romanas visiškai kitoks, unikalus, išskirtinis. Skaitydama dėliojau mintis ir bandžiau atsakyti į klausimus kartu su rašytoju. Vien tik klausimai, tamsa, paslaptys, jokių atsakymų. Nuolatinė paranoja ir baimė. Būtent toks šis romanas – persunktas paranojos, abejonių ir baimės, nepasitikėjimo kitais ir savimi.

Esu įsitikinusi, jog kiekvienas skaitytojas čia atras savo tiesą, prasiskins savo kelią per klaidžias Afrikos džiungles ir tirštą rūką, kuris tvyro viso romano metu ir neleidžia matyti toliau nei ištiesta ranka... Tokie kūriniai palieka kažką viduje ilgam. Nieku gyvu nerėkiu, kad knyga man nunešė stogą – toli gražu. Bet aš taip stipriai viskuo ir visais abejojau, testavau savo moralę, kalbėjausi su savimi, baisėjausi Afrikos kalėjimų aplinka bei sąlygomis. Ir vis tiek neradau atsakymo į pagrindinį klausimą: tai kalti jie, ar ne?

Susitikime INSTAGRAM!



pirmadienis, gegužės 25, 2020

RUDENS SKERDIKAS - Søren Sveistrup

Trileriai yra tas „slidus“ žanras, kuomet skaitant norisi viską žinoti, tačiau tuo pačiu iki pat pabaigos lauki ir to, kad nustebintų. Ir aš kaip skaitytoja noriu labai mažai – kad neatspėčiau visos, arba dalies esmės romano viduryje arba anksčiau. O kaip nutiko skaitant šį trilerį? Įspėjau nemažai, nes nebe pirmas kartas, kai rašytojas pasirenka tokį siužeto modelį. Bet įspėjau tik dalį, o vėliau šiek tiek nustebau, nes visų galų nesurišau iki pačios pabaigos.

Trilerio veiksmas vyksta Kopenhagoje, mieste su siaurais ir aukštais namais, kanalais ir jūra, supančia miestą kone iš visų pusių. Šiame, atrodytų itin saugiame mieste siautėja serijinis žudikas, kuris žiauriais būdais nukankina ir nužudo moteris, o nusikaltimo vietoje palieka kaštonų žmogeliuką. Situacija dar labiau paaštrėja, kuomet į nusikaltimo verpetą yra įtraukiama ir socialinių reikalų ministrė Rosa Harting. Detektyvai Tulin ir Hesas imasi bylos, kurioje žutbūt reikia surasti kaštonų žmogeliukus paliekantį žudiką.

Skaitydama trilerius visuomet tikiuosi stipraus žudiko motyvo. Jei nėra tvirto, įtikinančio preteksto nusikaltimui, joks įtariamasis manęs neįtikins. Ir būtent šiuo atveju man kruopelytės tos motyvacijos čia ir trūko. Kažkodėl spėju, kad žmogus turėtų labai stipriai prisidirbti, kad norėtum jo mirties. O gal man pakišo koją tai, jog motyvą numaniau jau po šimto puslapių?

Man patiko tokie sutapimai, jog trileryje gana aktyviai buvo analizuojamos socialinės problemos, o nusikaltimas irgi buvo gal net su tuo šiek tiek susijęs. Kraupau skaitydama apie pačius kankinimus ir žudymo būdus, raukiausi ir cyptelėjau ne kartą, nes man žmogaus kankinimas yra vienas iš tų dalykų, kuriuos sunkiai ištveriu.

Įtampos netrūko, veikėjai neerzino, pabaiga išrodė kiek per daug ištęsta, tačiau kokiam savaitgaliui vietoje jau matyto filmo – pats tas. Ypač jei skaitote mažiau trilerių nei aš, tuomet esu tikra, kad labai patiks.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



NOBELIO LITERATŪROS PREMIJA: KAS, KAIP IR KODĖL?

Šiandien trumpai pasakoju apie tai, kaip atsirado ši premija, kaip renkami laimėtojai ir ką jie gauna. Labai tikiuos, kad bus naudinga. Sužinokite daugiau apie Nobelio literatūros premiją.
Ir tikrai kviečiu draugauti instagrame!

ROJAUS KAINA - Susana Lopez Rubio

Pradėsiu nuo pagyrų viršeliui. Traukia akį, nors moterų veidų matyti tokiose vietose nebenoriu, pabodę, o šis tarsi kažkokia išimtis. Imdama į rankas tikėjausi visiškos „tralialiūškos“ ir labai greito skaitinio, bet ši knyga vis tik pasirodė kiek kitokia. Ak, ir vėl tie išankstiniai lūkesčiai ir nusistatymai. Istorija „vežė“, nenorėjau knygos padėti šalin. Skaitydama vis pagalvodavau, kad iš šios knygos išeitų puikus, tiesiog nuostabus filmas.

„Žavesys“ yra ta parduotuvė, kurioje apsipirkti nori visi. 1947 metų Kuba, Havana, visos būsimos permainos tiesiog tvyro ore, tačiau visi tiesiog toliau gyvena. Iš Ispanijos atplaukia jaunas vaikinukas, vardu Patricijus, įdomiomis aplinkybėmis susiranda darbą būtent „Žavesyje“ ir labai greitai jo akiratyje pasirodo Glorija – šiek tiek vyresnė, tačiau reto grožio ir aštraus proto moteris. Patrisijus pameta galvą, tačiau viskas nėra taip paprasta, nes Glorijos vyras – didžiausias Kubos gangsteris, nušluojantis sau nuo kelio visus, kurie pasitaiko ne laiku ir ne vietoje. Karščiu alsuojančioje Havanoje ima megztis trapus, tačiau tuo pačiu metu ir itin tvirtas Patricijaus ir Glorijos santykis.

Kažkodėl skaitydama prisiminiau Telemunda presenta serialą „Dykumos rožė“. Žiūrėdavau jį prieš kokių dvidešimt metų. Ten buvo taip, kad du pagrindiniai veikėjai, Andreas ir Barbara, tarp jų meilė begalinė, o jis sėdi kalėjime, nes jos tėvas ten jį įkišo... galiausiai jis Barbaros dėka pabėga, o jai kažkas ten nutinka, ji praranda atmintį ir nebepamena, kad jį mylėjo... vienu žodžiu, įvyksta labai daug dalykų per visas 120 kažkelias serijas. Tai su šia knyga labai panašiai – jau kai atrodo kad viskas aišku (nors aš įprastai skaitydama galiu nuspręsti pagal likusių puslapių kiekį, ar tikrai viskas ten jau aišku), tada paaiškėja, kad ne, kad veikėjai dar kankinsis. Bet šis romanas nėra tik Telemunda. Čia labai daug kalba apie mokslą, ir, aišku, eilinį kartą moteriai nereikia mokytis, nes ji moteris, na kaip visada ta pati man krauja virinanti dainelė; o Glorija nori žinoti, nori suprasti; jauna moteris stebi žvaigždes, nemažai kuo domisi.

Taip pat skaitant labai patiko mažos užuominos į ateitį. Tokias labai mėgdavo klasikai, kai skyriaus pabaigoje pažerdavo kokią detalę, o tu eidavai ir rankiodavai jas būsimuose skyriuose. Tai čia buvo panašiai. Dar buvo labai įdomios ir istorijos apie tai, kaip žmonių buvo sutiktos naujovės – pavyzdžiui, į parduotuvę atkeliavo pirmieji televizoriai. Arba legendinis elektros dingimas. Atrodytų, tokie nedideli įvykiai, o man, kaip skaitytojai, jie pasirodė įdomūs.

Viso romano metu man kirbėjo mintis, kad na kodėl žmonės šitaip elgiasi – jei patys yra nelaimingi, tokiais nori padaryti ir kitus? Kodėl? Daug čia tų priešų buvo, sunkiai kartais suvokiau, kodėl tas pavydas toks gajus, kodėl nesipriešinama, kodėl leidžiamasi. Kita vertus, gyventi baimėje, nuolatinėje baimėje, jau ir tiek yra labai herojiška.

Ir tikrai noriu paminėti, kad man labai nepatiko pabaiga. Gal jums patiks, tačiau man asmeniškai ji visiškai nederėjo prie visos puikios istorijos. Seniai nebuvau skaičiusi kažko šitaip įtraukiančio, tad pabaigoje supykau. Čia kaip būna tos eilutės bananas-obuolys-kriaušė-dešrelė-apelsinas. Išbrauk netinkantį. Tai čia braukčiau paskutinius porą skyrių.

Pasikartosiu – man knyga labai patiko. Tikėjausi vieno, gavau kitą. Šis romanas, tai vienas iš tų daugiasluoksnių, kur niekada nežinai kur nuves pasakojimas, nelabai numanai, ką teks patirti veikėjams. O dar kai vienas iš jų yra gangsteris, knygoje atsiranda ir nemažai žiaurumo. Bet viskas čia buvo įdomu, veikėjai patiko, kuriama atmosfera leido geriau įsijausti.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



PARDUOTI VAIKAI - Kristina McMorris

1931 metai, mažas miestelis Didžiosios depresijos fone. Jaunas reporteris Elis Rydas pamato vaikus, sėdinčius ant laiptelių, o virš jų kabo užrašas, jog vaikai yra parduodami. Žurnalistas skuba, per sekundę įamžina pamatytą vaizdą. Nors jis ir lieka šokiruotas, tačiau kitų nelaimėje įžvelgia puikią galimybę įtaigiam straipsniui ar net pirmąjam puslapiui. Jis griebia pasitaikiusią progą, tačiau viskas nesukrenta taip, kaip jis norėtų – tada pagautas kadras sugadintas negrįžtamai, o jį spaudžia terminai. Tenka darsyk grįžti į anąsyk lankytą miestelį, tačiau Elis tų vaikų neberanda. Vos už kelias monetas kaimynystėje gyvenanti moteris leidžia po tuo pačiu skelbimu įamžinti savo vaikus... Elio sprendimas atneša daug pasekmių ne vienam žmogui...

Visų pirma, pats kraupiausias dalykas apie šį romaną yra tas, jog jis parašytas radus būtent tokią nuotrauką sename laikraštyje – Didžiosios depresijos metais žmonės iš tiesų pardavinėdavo savo vaikus. Sukosi, kaip tik išmanė. Viena vertus – kaip galima parduoti savo vaiką? Kita vertus, ar geriau mirti ir numarinti vaiką badu? Tokie dalykai nevyksta be priežasties ir aš labai abejoju, ar nors vienas tėvas ar motina tą darė lengva širdimi, juolab kai buvo galimybė, jog savo vaikų daugiau nepamatyti niekuomet gyvenime.

Kalbant apie patį romaną, šiek tiek nustebau, jog jo ašis buvo ne vaikai, ne jų gyvenimas, o žurnalistas ir jo darbo peripetijos. Nepaisant to, skaityti buvo labai įdomu – nuolatinė įtampa, konkurencija, lėkimas, lipimas kitiems per galvas, kad vieną ar kitą naujienos kąsnį nutvertum pirmiau, nei tą sugebės padaryti kolega ar konkurentas.

Emociškai šis romanas manęs labai stipriai gal ir nepaveikė, bet labai daug galvojau apie tai, kaip mes mėgstame smerkti kitus nežinodami tiesos, aplinkybių, priežasčių. Kaip mes mėgstame patys susikurti vaizdą, susidaryti išankstinę ir, dažniausiai, labai nepagrįstą nuomonę. Ir kiek daug tai kartais gali kainuoti kitiems, apie kuriuos mes sprendžiame nežinodami visos tiesos, nes neveltui yra posakis, jog medalis turi dvi puses.

Ir galų gale, kaip gyventi motinai, kuri dėl vienos ar kitos priežasties turi atsisakyti savo vaikų? Koks tai jausmas? Aš net bijau įsivaizduoti, bet žinodama tai, kaip aš myliu savo artimuosius, galiu tik numanyti, jog skausmas yra neapsakomas. Kai dusti, negali kvėpuoti, tiesiogine ta žodžio prasme skauda visą kūną, o labiausiai – širdį. Skaudus romanas, skaudūs išgyvenimai, o labiausiai mane gąsdina tai, jog bent jau tokia nuotrauka egzistavo iš tiesų. Vadinasi, kažkas buvo pasiryžęs vaikus iškeisti į pinigus. Tikrųjų priežasčių ko gero nesužinosime niekada.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



AUŠROS PAŽADAS - Romain Gary

Kai tik garsiai pasisakiau, jog skaitau šią knygą, sulaukiau kaip niekad daug žinučių ir komentarų, jog knyga labai patiko, jog tai mėgstamiausia kai kurių žmonių knyga, kad ji nuostabi, jog joje rasiu įstabų pasakojimą apie motinos pasiaukojimą ir neblėstančią meilę sūnui... taigi, ar man susidarė toks pats įspūdis perskaičius romaną? Tikrai ne, netgi priešingai. Bet apie viską po truputį.

Autobiografiniame romane Romain Gary aprašo savo vaikystę Vilniuje, Varšuvoje ir vėliau Nicoje. Pasakoja apie savo santykius su aplinkiniais, su motina; apie augimą ir brendimą be tėvo, apie laiką, praleistą kariuomenėje. Toks būtų trumpas knygos apibūdinimas – bet po juo slepiasi kur kas daugiau. Visi, kurie romaną jau skaitė, man pritars, jog tais keliais sakiniais tik atsainiai perbraukiau paviršiumi. Romano esmė, ašis, branduolys – sūnaus ir motinos santykiai. Įsiurbiantys, išsiurbiantys, statantys ir griauntantys; skleidžiantys atsidavimą ir baimę vienu metu, užvaldantys ir išlaisvinantys...

Visų pirma noriu pasakyti, tiksliau, patvirtinti visiems žinomą faktą, jog Gary ką jau moka, tai rašyti. Kalba sodri, turtinga, romanas parašytas nuostabiai. Žinau, jog tai yra ir vertėjo darbo vaisius, tačiau tam, kad atsirastų toks vertima, turi būti ir sukaltas pats tekstas. Gary virtuoziškai valdo plunksną, o žodžius įvelka į pačius prabangiausius rūbus.

Ir pats jų gyvenimas pasirodė visai įdomus, nes motinai esant tokiai apsukriai, jiems vis pasisekdavo patekti į tokias vietas, į kurias ne visiems pavyksta. Tik vis tik kyla klausimas, kad jei šis romanas nebūtų taip gražiai parašytas, o ant viršelio nesipuikuotų jo pavardė, ar tikrai mes manytume, jog istorija yra labai kažko išskirtinė ar ypatinga?

Dar man patiko, neironizuoju, Gary hiperbolizavimas. Vien ko verta istorija apie tai, kaip jis neva vos Hitlerio nenužudė. Taip pat buvo įdomu ir tai, kaip dėl motinos įtakos ir jis pats įtikėjo, kad yra pats geriausias, nuostabiausias, ir nepakeičiamas.

„Manau, kad ryžtas nepasiduoti, neišsisukti nuo įsipareigojimų motinai suvaidino svarbiausią vaidmenį man kovojant dėl išlikimo.“

Šia citata norėčiau pradėti jau ne tokią teigiamą apžvalgos dalį. Norėčiau pabrėžti, kad gerbiu visų nuomonę ir meilę šiam rašytojui ir akcentuoju, jog taip manau aš, toks yra būtent MANO santykis su knyga, ir aš visiškai suprantu, jei jums atrodo kitaip. Be to, jei tai būtų paprastas, o ne autobiografinis romanas, galbūt ir reaguočiau kitaip, nes kalbėčiau apie veikėjus, o ne apie konkrečius žmones.

Kai daug kas teigia, jog čia aprašoma nenusakoma motinos meilė sūnui, man viskas pasirodė kiek kitaip. Aš matau tik toksiškus santykius, kuomet vaikas neturi pasirinkimo ir yra dusinamas motinos, kad ji patentintų savo neišsipildžiusius lūkesčius ir išpildytų svajones. Kad ir situacija, kai dešimtmetis berniukas nenori mirti, nes paliks mamą vieną. Ar turi dešimtmetis nešti tokią atsakomybę? Gary motina man tikrai pasirodė kaip ta mama liūtė, kovojanti už savo vaiką ir jį mylinti. Bet tuo pačiu, ji man atrodė tarsi apsėsta kažkokios nenupasakojamos manijos, manipuliuojanti savo vaiku tam, kad pasiektų savo. Iki paskutinės akimirkos. Esu labai nustebusi, jog romane, kurį visi linksniuoja kaip kupiną meilės istoriją, aš teradau toksiškus santykius.

„Buvau pasiryžęs įvykdyti viską, ko motina iš manęs laukė, ir pernelyg ją mylėjau, kad pastebėčiau, kas jos svajonėse buvo naivu ir perdėta. Juolab sunkiau būdavo pripažinti, kad tai fantazijos, nes nuo vaikystės liūliuojamas būsimosios didybės pažadų ir pasakojimų, kartais juose pasiklysdavau ir jau nebegalėdavau atskirti, kur motinos svajonės, o kur aš.“

Apie talentingus žmones man visada labai įdomu skaityti, nes jie, nors jau turi daug, visada nori daugiau. O tai gana dažnai nesibaigia, nes įprastai tą talentą yra linkę įpiršti tėvai, versdami vaikus groti pianinu ar plaukti, kai vaikai to nė nėnori daryti ar yra visiškai tam negabūs.

Iš romano tikėjausi daug grožio, gėrio, stiprių emocijų (na, tokių tai gavau), tačiau gerokai daugiau išskaičiau nesibaigiančių motinos lūkesčių sūnui, kas man buvo nesuvokiama ir varė iš proto. Man tikrai nuoširdžiai gaila, jog romanas, kurį visi giria ir mato kaip nuostabią istoriją, man suteikė tiek daug neigiamų minčių ir taip mane supykdė. Nesinori kalbėti labai tiesmukai, bet jei ne paties teksto grožis, knygą būčiau numetusi jau po keliasdešimties puslapių, o dabar išbandžiau savo kantrybės ribas. Beje, visai patiko pabaiga.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



ANGELŲ MEDIS - Lucinda Riley ⠀

Šios rašytojos negaliu vadinti mėgstamiausia, bet ji yra iš tų, kuri guodžia. Kai prasta nuotaika – jos knygos padeda pabėgti; kai neskaitadieniai – ji gelbėja ir dažniausiai vėl grįžta noras skaityti būtent jos pagalba. Jos romanai yra milžiniškos apimties, tačiau dėl itin lengvo turinio knygos įprastai pakanka vos kelioms dienoms. O, beje, ar žinojote, jog Lucinda Riley savo milžiniškos apimties knygų nerašo, o įrašinėja jas balsu? Ji įvardina kiekvieną skyrybos ženklą, o po to kažkas jos tekstus perrašo!

Šis romanas mus nukelia į Marčmontų dvarą, kur jau garbingo amžiaus moteris Greta bando atgauti atmintį po prieš daug metų įvykusios avarijos. Kartu su ja keliaujame laiku, atsiduriame tame pačiame dvare ir prieš daugelį metų, kai Greta lakstė laukais, kūrė ateitį, mylėjo, gimdė vaikus. O po medžiu atrastas vaikelio antkapis sugrąžina prisiminimus. Kam jis prikauso? Kur jos duktė Česka ir kodėl jos nėra kartu?

Kai pasakoju apie knygas, dalinuosi įspūdžiais, visada tikiuosi, jog tiek rašytojai, tiek leidyklos vertina mano atvirumą ir tai, kad paprastai nevynioju žodžių į vatą. Tad šįkart noriu pakunkuliuoti apie tai, kodėl ir kaip Riley kuria tokias moteris, kurios nevertos nė durų kilimėlio statuso. Kodėl moterys pasirenka likti, o ne bėgti; kodėl ir kaip išvis atsiduria tokiose situacijose, kai klimpsti lyg pelkejė ir supranti, kad be pagalbos iš šalies nieko nebus. Bet žinote ką? Po to prisiminiau įvairius atvejus iš savo aplinkos, mintyse save nuraminau, kad juk buvo kiti laikai (kita vertus, Jean dArc kovojo ir tais pačiais pavojingiausiais laikais... vadinasi, įmanoma). Net neegzistavo suvokimas, kad moterys gali turėti teises. Tad taip stipriai pykti ir putotis nebenoriu. Bet vis tiek lauksiu, kol ji sukurs stiprią pagrindinę heroję.

Kodėl pykstu? Nes pagrindinė romano veikėjs buvo itin naivi, kartais tiesiog neįtikėtinai kvaila. Tik vėl pagalvojau, kad ir aš turiu savo bagaže įvykių ar dalykų, kai prisiminus kyla viena mintis – „Na ką aš tada galvojau?“. Tiesa, negalvojau.

Lucinda Riley rašo poilsinius romanus, o aš nieku gyvu nenoriu niekam sumažinti noro skaityti, tad mano nuoširdi rekomendacija bus kiek kitokia. Jei norite susipažinti autorės kūryba, nepradėkite nuo šios, nes nė nesuprasite, dėl ko ji tokia skaitoma. Imkite seniau leistus jos romanus, tokius kaip „Orchidėjų namai“, „Levandų sodas“, „Mergaitė ant jūros skardžio“ ARBA keliaukite tiesiai į „Septynių seserų“ pasaulį. Ten nutinka taip, kad vos išsiaiškini vienos sesers praeitį, jau nori bėgti ir kuistis ir narplioti kitos sesers šaknis; o kur dar skirtingos kultūros!

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!

antradienis, gegužės 12, 2020

VADINK MANE SAVO VARDU - Andre Aciman

Elijo tėvas kiekvienais metais vasarai pasikviečia įvairius žmones iš akademinio pasaulio, priima po savo sparnu, su jais diskutuoja, suteikia jiems galimybę dirbti ar mokytis atostogomis alsuojančioje aplinkoje. Šią vasarą Elijo gyvenimas apsiverčia vos tik į sodybą atvyksta Oliveris.
Mėgstu kitokias meilės istorijas. Tokias, kurios priverčia susimąstyti, kurios nevyksta kaip holivudiniame filme, o yra gilesnės, turinčios daugiau sluoksnių. Ne šiaip sau mano mylimiausios meilės istorijos yra tos, kur žmonės daugiau dalinasi mintimis ir idėjomis, nei glaustosi ir po penkių filmo minučių ar antrame knygos skyriuje pameta rūbus. O ši knyga buvo būtent viso to mišinys, kai abejoji veikėjų jausmais, motyvais, tačiau kartu matai plačiau ir toliau nei jie.
Galiu drąsiai teigti, jog ši knyga ne kiekvienam skaitytojui, veiksmo čia mažai – daugiau savianalizės, stebėjimo, kalbėjimosi su savimi ir daug visko tarp eilučių. Dialogai trumpi, ne didesnių išvedžiojimų ir dramų. Gal nuskambės labai stereotipiškai, bet tokie vyriški, kai nukerta ir tiek. O štai vidinis pasaulis jau visai kitoks. Ten atsiranda daug metaforomis dekoruotų minčių, kartais ir tokių slaptų ir aštrių, kad skaitant gali ir skruostai užkaisti.
Prisiminiau paauglystę, kai kartais pasirodydavo, kad kažkam kritai į akį, prisigalvodavai nesąmonių. Pusę romano taip elgėsi Elijas – tiek daug savęs atpažinau. Įdomiausia buvo gal tai, kaip santykiai rutuliojasi tarp vyrų; manau autoriui puikiai pavyko atskleisti šiuos dalykus. Žavėjo įtampa viso romano metu, kaip autorius ją laikė, kol viskas sprogo tokia jėga, kad išsigando patys veikėjai.
Knyga parašyta labai gražiai, tačiau greitai tekstu plaukti nesigavo. Vis užsigalvodavau, kapstydavau tarp eilučių, prisimindavau įvairius man brangius dalykus iš savo gyvenimo, o tą suteikia ne kiekviena knyga.
Romano pabaigoje įvyko pokalbis tarp tėvo ir sūnaus – šis pokalbis galėtų atsirasti kokiuose nors etikos vadovėliuose, ar būti duodamas paskaityti paaugliams, kurie bijo būti savimi. Labai labai gražus dialogas, vien dėl jo verta skaityti knygą.
Jei ieškote knygos apie knygas, meilę, kultūrą, literatūrą ir labai stiprių veikėjų bei teksto ne apie orą - knyga jums.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



pirmadienis, gegužės 11, 2020

MALONĖS - Kiran Millwood Hargrave

Jei būna vieni romanai, kuriuos sukremti lyg riešutukus, tai šis ne toks. Šį norėjosi taupyti, mėgautis tekstu iki paskutinės akimirkos, kol apleido valia ir nebeištvėrus užverčiau paskutinį puslapį. Viskas buvo beveik šitaip. Bet tik beveik, tačiau su tuo susijęs mano jautrumas, o ne kalta knyga.
Istorija parašyta remiantis tikrais faktais, kuomet 1617 metais, pačioje Norvegijos šiaurėje esančioje saloje Kūčių vakarą drioksteli audra. Gamtos stichija per kelias minutes nusineša 40 vyrų gyvybes, o tai reiškia, jog saloje lieka beveik vien tik moterys; gyventi juk kažkaip reikia? Salos moterys ima tvarkytis kaip išmano, galiausiai, gąsdinamos klebono imasi net žvejybos, tačiau visai netrukus jos sulaukia svečių: į salą atplaukia iš pačios Škotijos karaliaus atsiųstas komisaras su žmona. Tik komisaras yra ne šiaip komisaras, jis dar ir raganų medžiotojas. Vyras pasiryžęs išgelbėti salą, kurioje savivaliauja moterys.
Istorija yra apie tai, kaip būti moterimi, dėvinčia kelnes ir mokančia skaityti runas gali būti pavojinga.
Žmogus visais laikais bijo ir bijojo permainų, pažangos, jose įžvelgdamas sąmokslo teorijas, norą kažkam pakenkti. Juk žmogus ir ugnies išsigando, kai pirmąsyk ją įskėlė. Norisi pagalvoti, kas nutiko, kai tą darė vyrai, kurie kiekvieną biblijos žodį supranta tiesiogiai? Man ši knyga tik dar kartą įrodė, jog dažniausiai mes matome tai, ką norime matyti, o ne tai, kas yra teisinga. Žmonės tarsi mėgaujasi klaidindami kitus dėl savo nežinojimo, neišprusimo, tamsumo. Vietoje to, kad domėtųsi, vartytų patikimus šaltinius, verčiau įsikanda vieną teoriją ir jos laikosi. Žinoma tą, kuri buvo išgirsta tų pačių nepatikimiausių, bet garsiausiai išklykta.
Šis romanas pasakoja apie tikrai senus laikus, tačiau labai daug ką galima pritaikyti ir šiai dienai. Kad ir tie moterų gyvatynai, egzistuojantys visais laikais, kuomet į akis tau šypsoji, o paėjus už kampo spjauna… kai tau duoda pasirinkimą gyvenime, tačiau iš tiesų tai tėra pasirinkimas iš dviejų blogybių.
Knygos vertimas yra daugiau nei nuostabus, kalba sklandi, poetiška, tikras literatūrinis perlas, išsiritęs būtent tokia forma vertėjos dėka.
Romanas man sukelė labai daug minčių, emocijų, ir pykau, ir jaudinausi, o pabaigoje skaityti buvo sunku. Aš norėjau teisybės, nors numaniau, kad gali baigtis visaip.
Gamtos grožis ir jėga. Vyras prieš moterį. Tradicijos, mitai, einantys koja kojon su bažnyčia prieš sveiką protą. O dar įdomus pasirodė ir moterų ryšys, tokia kontrastų puokštė. Vieno jų gal net ir nereikėjo, nes kažkaip jį įžvelgiau kaip vienintelį romano trūkumą, tačiau nepaisant jo, ši knygą keliauja į mano šių metų geriausiųjų sąrašus.
...būti moterimi, dėvinčia kelnes ir mokančia skaityti runas gali būti pavojinga.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



penktadienis, gegužės 08, 2020

VISŲ LAIKŲ MYLIMIAUSIOS KNYGOS

Labai dažnai žmonės paklausia: o jei reikėtų išrinkti pačias pačias pačias mylimiausias. Išskirti iš šimtų kitų. Ar sugebėčiau?
Būtent to prieš kelias dienas vienas žmogus ir paklausė, o aš labai nustebau, nes dešimt mylimiausių (viena jų - serija, dėl kurios niekas nenustebs) atrinkau vos per kelias minutes.

Mergina su perlo auskaru || Tracey Chevalier
Haris Poteris (visos 7) || J. K. Rowling
Brodekas || Philippe Claudel
Mažmožių dievas || Anundhati Roy
Vėjo šešėlis || Carloz Ruiz Zafon
Vėtrų kalnas || Emily Bronte
Aklumas || Jose Saramago
Tūla || Jurgis Kunčinas
Laukinė || Cheryl Strayed
Visas gyvenimas || Robert Seethaler

Kiekviena jų mane kažkaip paveikė, kažkuo sužavėjo, sukrėtė, supurtė, ar tiesiog buvo gera ją skaityti!
Pasidalinkite savo mylimiausiomis, įkvėpkite mane!

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!
https://www.instagram.com/gretabrigita.lt


MANO GIMINAITĖ REIČELĖ - Daphne du Maurier

Vis tik klasika visada ir liks klasika. Prieš porą metų skaičiau šios autorės kitą kūrinį „Rebeka“ – sužavėjo. O paauglystėje - ir mažiau žinomą jos romaną „Jamaikos“ smuklė“. Pamenu, jog tada jį labai gerai įvertinau ir liko stiprus įspūdis bei emocija, tad kai mano mylima leidykla išleido dar vieną Daphnės kūrinį, plojau katučių!
Filipas auga su savo nuostabiu pusbroliu Ambrozu sename dvare. Netikėtai Ambrozas suserga, tad gydytis išvyksta į Florenciją, kur labai greit įsimyli, veda ir... miršta. Filipas leidžiasi į pusbrolio paieškas, nuvyksta iki pačios Florencijos, tačiau grįžta kupinas įtarimų, o tuoj po to į jų dvarą atkeliauja ir Ambrozo našlė Reičelė. Jaunas vaikinukas pasimeta, nes nuo neapykantos iki meilės – tik vienas žingsnis.
Tokias knygas skaityti yra tiesiog gera – kalba raiški, veikėjai įdomūs, gražūs aprašymai, o šiuo atveju man patiko ir toji niūri nuotaika, nepaleidusi nuo pat pirmųjų puslapių, o kas skaitėte ir kitas jos knygas, pamatysite, kad šitoks jau rašytojos braižas. Romane buvo kelios vietos, paklibininusios moralę ir pabudinusios feministę manyje, bet vis save raminau ir stabdžiau – Greta, nėra ko putotis, juk kalbama apie senus laikus, tada buvo normalu. Tačiau ilgai raminti savęs nereikėjo, nes Reičelė pasirodė ne iš kelmo spirta, o protinga, žodžio kišenėje neieškanti moteris. O juk tais laikais moterys be vyro leidimo nė kvėpuoti ne visada galėjo!
Gerokai daugiau dalykų šiame romane man patiko, nei nepatiko. Žavėjo net ir sėjamos abejonės, nes autorė tą darė meistriškai: buvo taip, ar nebuvo? Kalta – ar ne? Abejojau daug kuo visą romaną, spėliojau, dėliojau, ir pamačiau, kaip svarbu yra stipriai „sukaltas“ veikėjas, kuris gali kone pavežti visą romano siužetą.
Visko po truputį. Įdomių pokalbių, stiprių veikėjų, skaitytoją paveikiančios atmosferos, visko čia yra. Ir tik rašydama apžvalgą supratau, kad šią knygą galėtų drąsiai skaityti ir vyrai; jei ne vyrai, tai bent jau paaugliai. Ir dar pasiruoškite bombai pabaigoje, ūch.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!



MES – VILKO VAIKAI - Sonya Winterberg

Dar viena knyga apie vaikus, apie paliktus vaikus. Apie nekaltus, mažus vaikus, kurie turi pergyventi karo baisumus ir pereiti į suaugusiųjų pasaulį gerokai anksčiau, nei derėtų. Apie šiuos dalykus mažai ką žinojau, nes visi greiti kalbėti apie žydus, o Rytų Prūsijos tauta pamiršta. Knyga, visų pirma, suteikė daug žinių skirtinguose istorijos kontekstuose.
Rašytoja, rengdama šią knygą kalbino tikrus žmones – jų veidai puikuojasi ant knygos viršelio. Tai žmonės, kurie gyveno Rytų Prūsijoje ir pateko tarp dviejų ugnių, tad jų šeimoms teko bėgti. Jiems paliekant namus, buvo pametami ir vaikai, išskiriamos šeimos, tėvai nužudomi, o vaikai tarsi pirštinės, išmėtomi netyčiom, arba lengva širdimi atsikratomi kaip nereikšmingas menkniekis...
Istorijos pateikiamos mažomis dozėmis, po gabalėlį, fragmentiškai – vis apie kitą žmogų, vaiką tada – senolį dabar. Knyga atskleidžia itin skirtingas jų patirtis ir išgyvenimus – vieni jų bėgo į Lietuvą ir mūsų tautiečiai juos gelbėjo, kitais atvejais būdavo ir priešingai, kai vaikai buvo išnaudojami ar dar blogiau. Taip jau nutinka atsidūrus tarp dviejų ugnių, o dar tokiomis aplinkybėmis.
Aš gal būčiau norėjusi po skyrių kiekvienam Herojui – nuo-iki, pilnos istorijos. O gal ir ne, nes būčiau sunkiai ištvėrusi, nes jau vien dabar skaityti buvo sunku: kaip vaiką tiesiog pamiršta stotyje ir tai būna paskutinis kartas, kai jis mato tėvus; kai namo parėjęs vaikas randą motiną be galvos, o dar kitas stebi, kaip jo mamą prievartauja keli kareiviai... skaudu, tikra, neteisinga.
Knygos viduryje apsiverkiau išgydusi nuotraukas senolių, kurių istorijų fragmentus skaičiau. Dar kartą parodyta ir įrodyta, jog viskas tikra, buvo, vyko, yra neatšaukiama. Būtent jie viską pergyveno. Basomis per laukus, be šeimos, būdami bejėgiai vaikai.
Karas visuomet yra didelė neteisybė, o dalykai, apie kuriuos skaitysite šioje knygoje tik dar kartą įrodo, jog nesvarbu, laimėtojų ar pralaimėtojų pusėje esate – vis tiek nukenčia daug daugiau žmonių, nei mes matome ar tikimės.

Susitikime INSTAGRAM, ten dalinuosi daugiau ir dažniau, tad jei įdomūs knyginiai gyvenimai, kviečiu draugauti!